Lituanicon XXXII: DraKonas

21. Akvilė Kitovaitė „Pasviręs Lizos bokštas“

Tokiomis dienomis, kai saulė šliaužioja pažeme lyg šuo, Drekholmo miestelis ištisas valandas skendi rausvoje prieblandoje. Vyrai juodais apdarais slankioja su ilgomis kartimis ir jų pagalba uždega žalvarinius gatvių žibintus. Kasdien tamsėjantis dangus žada slibino pasirodymą – jis pralėks tartum kometa tada, kai už rotušės bokštelio galutinai nusileis saulė.

Tačiau Liza Alavina-Kastelė rytą pradeda visiškai paprastai. Ji trypčioja prie atvirų įstiklintų durų į balkoną, tyčia kuo smarkiau kaukšėdama auliniais batais, o rankose laikydama plaktuką. Pasigirsta trenksmas, sudreba stalas ir pažyra šukės, išmargintos smulkiais ornamentais. Liza apeina ratą kambaryje, žvilgteli į balkoną. Tuomet – vėl trenksmas, stalo drebėjimas, pažirusios šukės. Importinis arbatos servizas.

Po aštuntojo dūžio mergina galiausiai sulaukia rezultato, kai iš namo priešingoje gatvės pusėje nuskamba riksmas:

— Prakeikta reptilija! O dievai, kas tau šįkart užėjo? Gal vakar kokiam skersgatvy pagaliau gavai į galvą?

Liza išpuola į balkoną. Šilto druskingo vėjo gūsis pasigauna jos banguotus, berniukiškai nukirptus plaukus ir išpučia kreminę suknelę. Mergina persisveria per turėklus, kuriuos su kaimyno balkonu jungia skalbinių virvė.

— Aštuonios ryto! — visa gerkle paskelbia ji. — Kodėl tavo parduotuvė uždaryta?

— Atsidarys, kai atsidarys! — atsiliepia Gormotas, kepyklėlės pirmame aukšte savininkas. Jis vis dar stypso su pižama, tačiau riebiame veide jau įspaustas monoklis. — Aš užsiėmęs! Kokių velnių tau prisireikė daužytis?

— Bokšto laikrodis sugedęs, — Liza gūžteli pečiais. — Nėra čia ko spygauti, susmegs tavo tešla.

— Aš?… Ar aš spygauju? Tu čia trankaisi ir kas vakarą keli šventes!

— O nuo tavo tabako smirda visos mano suknelės! — atsišaukia mergina, pabrėžtinai truktelėjusi virvę su padžiautais skalbiniais. — Gormotai, leiskis žemyn. Turiu tau užsakymą.

Stambusis kepėjas susiraukia, tarsi tik dabar iš tiesų praradęs nuotaiką. Rankos nusvyra prie šonų.

— Žinau, kokia šiandien diena.

— O aš nežinau. Nusileisk žemyn.

Prieš išeidama ji patikrina paštą. Kaip ir tikėjosi, raštelis nuo Eiriko Kastelio. Išsiųsta iš viešbučio – vadinasi, jos vyras jau mieste.

„Mieloji Liza,

Pagal paprotį šįvakar susitiksime bokšte. Buto nuomos sąskaitą gali atsiųsti šituo adresu. Nesijaudink, pas tave neužeisiu. Poryt vėl išvykstu.

Eirikas.“

Liza sumurma pritarimą tai negyvai popieriaus skiautei ir išmeta laišką.

Ji susitinka su Gormotu kepyklėlėje, prie nublizginto šviesaus medžio prekystalio. Nužvelgusi languose sustatytus pavyzdinius tortus, mergina nevalingai sukryžiuoja rankas. Netgi čia jau blizga slibinai ir liepsnos iš cukrinio glaisto.

— Na, tai ko pageidausit, panele Liza? — Gormotas, užsirišęs prijuostę, atsistoja už prekystalio. Akys neramiai šaudo į galines duris. — Perspėju, už slibinus imsiu daugiau.

— Jokių slibinų. Man reikia tik torčiuko vakarėliui su draugais.

— Torčiuko?…

— Didžiausio, kokį gali pagaminti, Gormotai. Ir, prašau, papuošk jį bananais; mačiau, kad vakar tau jų pristatė.

— Betgi šiandien… — kepėjas užsikerta. Liza įdėmiai spokso į jį. — Negi tu nesiruoši vakarui? Na, ne kokiam vakarėliui, dievai, taigi visas miestas kalba! Aišku, man vienodai šviečia, kaip tu pasitiksi tą banditą, bet vis tiek…

— Tas tiesa, — ramiai atsako Liza.

— Girdėjau, kad jis netgi pasirodys viešai! Aš nesu net jo snukio matęs – ir kas man čia, – bet sklando kalbos…

— Tas irgi tiesa.

— Tai kokie gali būti vakarėliai, kai pusę Drekholmo susigrūs aikštėje? Vis dėlto, taigi pats Eirikas Kastelis… Ką jis pasakys?

— Jei Eirikas Kastelis norėjo ant kiekvieno patiekalo išpaišytų slibinų, tikriausiai jau užsisakė, — atšauna Liza. — Prašau, Gormotai, aš tik noriu torto su bananais, braškėmis ir šokolado glaistu. Labai prašau?

Ant prekystalio ji švelniai nuleidžia aksominį krepšelį ir iš jo pažyra auksinių monetų banga. Gormotas, rodos, seniai turėtų nebesistebėti, tačiau ir šįkart godžiai išpučia akis, ranka persibraukia veidą.

— Grąžą pasilik. Žinau, kad vis tiek nemoki skaičiuoti, — Liza jau apsisuka išeiti.

— Palauk, — kepėjas atsikrenkščia. — Pala, Liza, pasiimk tuos pinigus. Gal dar apsigalvosi dėl savo vakarėlio.

— Kodėl?

Naktinių marškinių kraštu jis valosi miltuotą monoklį, nežiūri į akis.

— Gal užeitum į svetainę?

Užuolaidos kambaryje užtrauktos. Įžengus tvoskia troškus smilkalų bei kvepalų mišinys, o Lizos žvilgsnį sutinka aštuonetas žmonių. Ant tamsiai raudonos Gormoto sofos sėdi pražilęs vyras ir pusamžį perkopusi moteris, o visi kiti – sustingę prie židinio ar palei langus lyg akmeninės vartų statulos. Moters ranka, aptraukta juodos odos pirštine, glosto ant kelių gulintį musketoną.

— Nerėksi ir nebėgsi? — klausia ji. Liza energingai papurto galvą. Nė mintis nekilo pasiimti ginklą lankantis pas Gormotą. Pats kepėjas, kažką neaiškiai numykęs, skubiai pasitraukia į gretimą kambarį.

Moteris pamoja link taip pat tirštai raudono fotelio, atgręžto į sofą, ir Liza nevikriai prisėda.

— Eisiu tiesiai prie reikalo, panele Liza. Nėra ko gaišti laiko, — prabyla senis surūgusiu veidu ir vešlias antakiais, atsistojęs tiesiai priešais merginą. Moteris prisidega cigaretę.

— Įdėmiai klausau, — atsiliepia Liza. Žvilgsnis įsisiurbia į oranžine bei mėlyna spalva dryžuotą nosinę to vyro švarko kišenėlėje.

— Šiandien vakare jūsų mylimas vyras pakvies jus užsilipti į naująjį rotušės bokštą. Visiems čia esantiems būtų labai malonu, jeigu jis netyčia iškristų.

— Jei netikit paskalomis, galiu patvirtinti, — įsiterpia moteris. Jos gyvatiškos akys įdėmiai stebi belaisvę. — Pirmąkart per beveik šimtą metų slibinas praskris taip žemai, kad galėsim suskaičiuot jo žvynus. Žinot, ką tai reiškia? Eirikas kelioms valandoms įgaus nepaprastų galių. Eirikas! Ne, šito mes negalim jam leisti.

Liza tyli. Iš pradžių įsikimba fotelio ranktūrių, tuomet sukryžiuoja rankas ant krūtinės, nežinodama, kur jas dėti.

— O jūs, panele Liza, iš tuščios vedybų lovos galėsit grįžti pas savo devynis brolius, — užbaigia senis.

— Ir arti – tiesiogine to žodžio prasme arti – jų fermoje? Ne, labai ačiū už pasiūlymą, — Liza neramiai šypteli. — Ar jau galiu eiti?

Vyras rankos mostu sulaiko pakampyje laukiančius ginkluotus bendrininkus.

— Bet jūs… Tik įsivaizduokit. Eirikas, ten stovėdamas, aišku, elgsis labai maloniai. Gal net pasiūlys pavadinti naująjį bokštą jūsų vardu. Gal padovanos naujus auskarus savo brangiajai žmonai. Bet šimtai žmonių apačioje žiūrės, kaip jis tampa galingas kaip pats slibinas, ir tuščiai prašys išgydyti ligas, suteikti grožio ar sėkmės… O gal jūs iš tikrųjų manot, kad jums Eirikas padarys išimtį?

Žinoma, ji juk nėra tokia kvaila. Tam savanaudžiui, užsisklendusiam padarui reikia palaikyti įvaizdį. Eirikas Kastelis vedė Lizą dėl gražaus veidelio, kartą sutikęs ją pajūryje… Tačiau jau pirmąją dieną po vestuvių iš jo žvilgsnio tapo visiškai aišku, jog turtingasis slibinų klano narys jaučiasi padaręs klaidą. Jis neįvertino, kaip sunku bus gyventi su Liza.

— Ne, bet vis tiek… — sako ji. — Žmogžudystė? Kartuvės? Manęs nevilioja.

— Galbūt tu nesupratai… — griežtai pradeda moteris, tačiau žilasis vyras susiraukęs ją pertraukia:

— Ar matėt, kaip tas bokštas siūbuoja, panele Liza? Niekam net į galvą neateis, kad jūs tyčia jį stumtelėjot. Ir aš neabejoju jūsų sugebėjimais suvaidinti verkšlenančią našlę. Dauguma žmonių tampa puikiais aktoriais, kai jiems į kišenę nukrinta dešimt tūkstančių auksinių. Suprantu, jums patinka patogus gyvenimas. Tai pasilikit butą, kur jus įkurdino Eirikas, mes apmokėsim. Pinigai, graži vieta Kepėjų gatvėje ir nuo kojos nukritusi grandinė. Ką pasakysit, panele Liza?

Virš žmonių minios spindi paskutinius saulės spindulius pasigavęs bronzinis ciferblatas – laikrodį iki bokšto viršaus iškelia lynai ir sudėtinga konstrukcija. Naujasis bokštas tyčia pastatytas toks laibas, kreivas ir aukštas, kad siūruoja nuo kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. O diena pasitaikė vėjuota. Lizai virš galvos pralekia skrybėlės ir skėčiai, kol mergina braunasi arčiau pastato.

Dešinėje aikštės pusėje minia ima trauktis it jūros atoslūgis. Ten ant grindinio darda karieta be arklių – gremėzdiškas juodas automobilis. Liza, išsiveržusi į priekį, staiga sustoja. Šalia vairuotojo sėdinti figūra slepiasi po apsiautu, ant galvos užsitraukusi gobtuvą. Eiriko Kastelio apdaras iš tolo šviečia indigo bei oranžiniais atspalviais – kitaip atrodančio paslaptingojo slibino žmonės nė nepažintų. Susirinkusiųjų kalbos prislopsta; visi Drekholmo gyventojai turbūt sulaikę kvapą laukia, kada Eirikas Kastelis pagaliau parodys veidą.

Automobilis sustoja priešais rotušės duris. Iš jo išlipęs vyras žengia prie Lizos.

— Malonu tave matyti, mieloji, — ramiai pasisveikina jis. Vis dar susisiautęs apsiaustu, tačiau Liza sugauna jo žibančias šviesias akis. — Nenorėčiau versti žmonių laukti.

Paskui Eiriką Kastelį ji užsiropščia įvijais baltais laiptais. Pačiame viršuje, sustojus greta laikrodžio mechanizmų, pro stoglangį juos užlieja rausva šviesa. Saulė paniro už horizonto, užleisdama kelią slibinui, o vėjas išsklaidė debesis. Laikrodis neleidžia jiems stebėti aikštės, tačiau priešingoje pusėje esantis atviras arkinis langas parodo visą įspūdingą aukštį, apačioje susmaigstytus mūrinius namukus bei juos slegiantį raudoną dangaus skliautą.

Liza susvyravusi pasiremia į sieną. Visas bokštas aidi keistu girgždėjimu, tačiau jos sutuoktinis, rodos, į tai nekreipia per daug dėmesio. Pagaliau išsinėręs iš savo plataus apdaro, Eirikas Kastelis lieka su paprastu tamsiai mėlynu kostiumu, kuris pasiūtas kaip tik jo laibam kūnui. Ant išbalusio veido užkrinta kelios plaukų sruogos, sulipusios nuo prakaito ir žilstelėjusios sulaukus vos trisdešimties.

— Čia tik tarp kitko, bet man reikės naujo arbatos servizo, — sako Liza. Eirikas Kastelis kaip kvailys stypso prie pat arkinio lango krašto, kone iškišęs batų galiukus, ir laukiamai žvelgia į dangų.

— Ką? Ai, servizo… Gerai, žinoma.

Abu nutyla. Rodos, net iš čia girdisi vėjo nešamas minios jaudulys. Pačiame akiračio pakraštyje šmėsteli auksinės šviesos ruoželis. Iš tolo slibinas labiau primena lėtą melsvų bei gelsvų liepsnų strėlę nei gyvą būtybę. 

— Liza, žinai, šiandien slibinas skrenda kaip niekad žemai, ir todėl…

— Taip, aš apie tai girdėjau, — ji sukryžiuoja rankas. 

— Turi suprasti ir mane, aš nelabai kuo galiu padėti tau ar… ar miesto žmonėms, todėl… Aš mąsčiau, o jei įkalbėčiau tarybą pavadinti bokštą tavo vardu?

— Nejaugi?

— Ar tau patiktų? — Eirikas Kastelis trumpai žvilgteli į Lizą.

— Nežinau, šitas bokštas baisiai jau kreivas, — ji pasislenka arčiau lango krašto. Gyvoji kometa artėja, vis didesnį dangaus plotą užliedama auksu. — Pasviręs Lizos bokštas.

— Liza, — vyras garsiai iškvepia. — Supranti, turiu tau pasakyti… kad nieko neįvyks.

Mergina atsigręžia į jo veidą.

— …kaip tai?

— Nieko neįvyks. Aš… Aš esu slibinų klano gėda, aš…

Lange pasirodęs žaltiškas slibino kūnas staiga apakina juos liepsnojančiais karčiais, vidun plūsteli įkaitusio oro šuoras. Liza neišlaiko pusiausvyros, kai bokšto konstrukcija sudreba jai po kojomis. O slibinas nesustodamas nulekia, žvynuotos uodegos mostu nunešęs gabalą sienos.

Liza Alavina-Kastelė greitai susivokia dar nenumirusi, nors visas pasaulis atrodo pasviręs ir svyra vis labiau. Eiriko tik galva kyšo pro arką, kurios telikę pusę, o rankos iš paskutiniųjų kabinasi krašto. Liza sutinka jo akis, plačias ir beviltiškas. Jokios magijos, kuri dabar galėtų jį išgelbėti.

Mergina pamėgina atsistoti, nors grindys slysta iš po kojų. Nuolaužos nučiuožia prie dešinės sienos, o baltas arkos gabalas ištrūksta laukan, nugarma žemyn į gatvę. Liza apkabina sienos kraštą. Užsimerkia. Laukia. Sulig paskutiniu girgždesiu bokštas nustoja virsti ir sustingta pasviręs ant šono tartum kreivakojis senis.

Ji atsimerkia. Akis užgauna ryškus dangus ir žibantis, į paklydusią kometą panašus pavidalas. Slibinas lyg niekur nieko tolsta nuo miesto.

Čia pat, prie savo aulinio bato, ji išvysta Eiriko pirštus, slystančius nuo briaunos. Ne, niekas jos nekaltintų, jei tas vyras dabar nukristų.

Ir Liza, atsiklaupusi prie karšto, sučiumpa kaulėtas Eiriko rankas.