24. Alicija Narvoiš „KELIONĖ Į TEMARĮ“

Veidu ji jautė saulės spindulius, kurie švelniai kuteno šilumos išsiilgusią odą. Prasiskverbę pro ką tik sužaliavusią lapiją, jie nubarstė taką saulės zuikučiais, kurie su kiekvienu vėjo gūsiu keisdavo kryptį. Mergina pripildė plaučius miško kvapo ir pažvelgė į priekyje žingsniuojančią figūrą, kurį visą dėmesį sutelkė į kompiuterio ekraną.

-Mes jau visą amžių slampinėjam miško takais. Koks yra mūsų kelionės tikslas?-pasiteiravo ji, tačiau atsakymo nesulaukė. Tik paukščiai tarpusavyje čiulbėjo medžių viršūnėse ir tyliai ošė lapuočiai.

-Ar esi girdėjusi apie Temarį?-galiausiai teikėsi prabilti kelionės draugė.

-Sofija, nejau tu tiki tomis pasakomis,-atsiduso, tarsi vien mintis apie šį paslaptingą pasaulį ją vargintų. Pastaruoju metu kolegė be Temario daugiau nieko nematė ir negirdėjo, tarsi būtų apsėsta šio pasaulio minties. 

-Feng, aš kelis metus kruopščiai tyrinėjau visus turimus duomenis apie Temarį ir esu tikra, kad radau Žemėje esančius vartus,-aistringai postringavo Sofija susitelkusi į savo kompiuterį. Kilstelėjo kairę ranką aukščiau, kad geriau matytų ekrane bėgančias logaritmų eilutes. Švelniai mėlynos spalvos projekcijoje atsispindėjo jos darbas ir Sofija buvo tikra, kad šiandien jai pavyks atrasti Temarį. Ji, kaip tyrėja, jautė pareigą pažinti ir suprasti šį pasaulį. Mergina nuoširdžiai tikėjo, kad tai, kas glūdi Temaryje, gali būti tikras mokslo proveržis ne tik Žemėje, bet ir kituose pasauliuose.

Feng tik pavartė akis ir apsisukusi nužingsniavo atgalios. Būdama gynėja turėjo kitų pareigų ir pasakų šalies paieškos nebuvo viena iš jų.

-Aš kalbu rimtai! Tai mūsų darbo dalis ir tu privalai mane lydėti. Tokie yra mūsų įmonės įstatai, nejaugi pamirštai,-žėrė žodžius Sofija pro ekraną stebėdama tolstančią figūrą. Feng akimirkai sustojo tarsi svarstydama vėjo atneštus žodžius, galiausiai įsitaisė vidury tako. 

Sofija žvilgsniu išreiškė nepasitenkinimą ir grįžo prie projekcijos, akylai stebėjo bėgančius kodus, kol atmetimo būdu jai pavyko atrinkti kelias galimas lokacijas. Ji įvertino kiekvienos koordinatės patikimumą ir prasibrovusi pro krūmus ėmė ieškoti užuominų. Sofija kilnojo kiekvieną akmenį, rovė samanas, ropštėsi į medžius, tačiau niekas jos nepriartino prie taip ieškotų vartų. Mergina tikėjo savo skaičiavimais ir neketino pasiduoti, nors giliai širdyje jautė kirbant nusivylimą. Sofija dar kartą ištyrė pateiktus variantus ir įsistebėjo į senyvą medį. Ji apėjo aplink savo radinį. Pasilenkė prie medžio šaknų ir tyrinėjo kiekvieną centimetrą, mėtė šalin pernykščius lapus, kol pastebėjo nedidelę ertmę tarp kyšančių šaknų. Tyrėja nukreipė šviesos spindulį vidun – daug žemių, vabalų ir smulkių akmenų. 

-Feng!-sušuko ji. Šviesos ruožas apšvietė tai, kas priminė gynėjo žymę – spiralę kertančią žvaigždę.-Aš radau vartus!

Šie žodžiai nieko gero nežadėjo. Feng pakilo ir susirado klūpančią kolegę. Sofijos kompiuteris nuskaitė vartų antspaudą ir pateikė trumpą informaciją apie pasaulį anapus jų. Tai buvo standartinis blankas, bet prie kiekvienos kategorijos buvo trumpas prierašas – nežinoma.

-Mes negalime žengti per nepažįstamo pasaulio vartus,-tyliai priminė mergina, tačiau Sofija neketino to klausyti. Ji pačiupo Feng ranką ir patikrino ar simboliai ant vartų bei gynėjos riešo sutampa. Sofijos kūnu bėgiojo šiurpuliukai, ji bus pirmasis žmogus žengęs į paslaptim apipintą kraštą. Pasauliai pažins ją! 

-Sofija, tai pavojinga, mes negalime keliauti į nežinomą pasaulį!

-Jei nekeliausime, jis niekada nebus žinomas!

Feng žioptelėjo. Akivaizdu, kad Sofija buvo priėmusi sprendimą, kuris gali joms kainuoti jei ne gyvenimą, tai bent jau darbą. Kelionės į neatrastus pasaulius buvo draudžiamos, bet Sofijai tai mažiausiai rūpėjo. Tyrėja tvirtai įsikibo Feng rankos, nes tik gynėjas gali atrakinti vartus. Vos tik antspaudas ant vartų sumirguliavo ir pasklido ryški šviesa, Sofija ištiesė ranką pasiruošusi kelionei.

Kirmgrauža akimirksniu prarijo merginas. 

–

Kelionė truko akimirką, merginos kirto nepažinto pasaulio vartus. Pasaulio, kuris skyrėsi nuo Žemės kaip diena ir naktis. Tamsiu dangumi plaukė juodi debesys, o tolumoje dangų skrodė žaibai, buvo girdėti griaustinio aidas. Žemė priminė dykynę, jokios žolės, gėlės ar medžio. Nieko gyvo. 

-Būtų protingiau dabar pat grįžti,-tarė Feng ir apsidairė. Aplink tik kieta, sutrūkinėjusi žemė. Gynėja tyliai nusikeitė ir metė tulžingą žvilgsnį Sofijos link. Ginčytis buvo beprasmiška, tai nepadės rasti kelio atgal, tad belieka eiti pirmyn.

Sofija kelis kartus sunkiai sukosėjo ir įsijungusi kompiuterį ėmė rinkti informaciją – rašė, fotografavo, filmavo. Feng tvardė kylantį susierzinimą ir dairėsi pavojaus. Šis pasaulis atrodė apleistas. Ir tam turėjo būti priežastis. 

Juodi kamuoliniai debesys, kuriuos skrodė žaibai, palengva artinosi prie merginų, o gal tai jos artinosi prie jų. Tolumoje ryškėjo griaučių liekos ir su kiekvienu žingsnių pirmyn jų vis gausėjo. Netrukus, ties horizonto linija, išryškėjo melsva šviesa. Artėjant jos link iš tamsos nyro juodi rūmų kontūrai. Valandėlę merginos stebėjo didingą reginį. Tik staiga Feng įžvelgė, kaip melsva švieselė ant aukščiausio bokšto sujudėjo. Dar keli metrai į priekį ir vėl nežymus judėjimas. Gynėja išjungė savo kompiuterį ir nusimetė žmogiškąjį kūną. 

Tikroji Feng net iš tolo nebuvo panaši į žmogų. Jos storą raudoną odą dengė tūkstančių tūkstančiai smulkių raudonų, geltonų, oranžinių ir kitų joms giminingų spalvų plunksnų. Rankų, kojų ragai priminė aštrius kablius. Nugaroje plunksnos sudarė ilgą, liepsnojančią uodegą. Galvą puošė ilgos ugnies atspalviais žėrinčios plunksnos, o akyse degė pati ugnis. 

Feng stebėjo kaip sparčiai juda melsva švieselė, kol galiausiai prieš jas pasirodė figūra tamsiu apsiaustu. Rankose ji laikė didelę lazdą, kurios centre žibėjo melsvas akmuo.

-Jums čia nė vieta,-perspėjo balsas.

-Mes esame tyrinėtojos. Mūsų tikslas…-pradėjo Sofija, tačiau niekas žemietės neklausė. Ji žengė artyn ir figūra pakėlusi lazdą atliko platų mostą ore. Žaibas trenkė tiesiai į lazdą ir buvo nukreiptas į tyrėją. Feng per plauką spėjo pastūmė Sofiją į šalį.

-Jums čia nė vieta,-grasino figūra.  

-Mes neieškom nemalonumų,-pamėgino Feng.

-Tuomet nereikėjo peržengti vertų.

Sofija su baime akyse stebėjo dvi būtybes. Ji atsargiai pakilo ant kojų ir mažais žingsneliais, kol visas būtybės dėmesys sutelktas į Feng, kėtino nusliūkinti link rūmų. 

-Stovėk!-sugriaudėjo balsas ir akimirksniu žaibas buvo nukreiptas link žmogaus. Gynėja vos spėjo pridengti ją savo kūnu. 

-Gana,-urzgė figūra ir vienu staigiu judesiu įsmeigė lazdą žemėn. Ji priklaupė ant kelio ir Feng matė kaip keičiasi kūnas. Jis vis augo, didėjo, stambėjo, kol galiausiai buvo lengva suprasti, kad keliautojų laukia nemalonumai.

Žvynais nusėtas kūnas priminė gyvatę, turėjo keturias galūnes su aštriausiai nagais ir milžinišką galvą su smailiais ragais. Ši būtybė iššiepė nasrus, kurie slėpė aštrius dantis ir skeltą liežuvį. Gynėja susitelkė į padarą priešais, jos kūnas akimirksniu suliepsnojo ir mainėsi į liepsnojančio paukščio. 

Sofija stebėjo du siaubūnus kylant ir nykstant anapus debesų užsklandos. Kelias akimirkas buvo tylu, o tuomet pasigirdo griaustinis, riaumojimas ir klyksmas. Dangų skrodė mėlyni ir tarsi ugnimi lieti žaibai. Tyrinėtoja vylėsi, kad Feng susitvarkys, ir pasileido rūmų link. Su kiekvienu žingsniu kosulys vis stiprėjo ir palengva virto dusuliu. 

Tuo tarpu Feng suprato, kad žvynuotai būtybei nei jos nagai, nei ugnies liepsnos nedaro žalos. Ji išmėgino viską, tačiau mėlyna būtybė buvo pranašesnė. Kai Feng suplastojo ir atsitraukė per kelis metrus nuo varžovo, šis iššiepė dantis ir akimirksniu atsidūrė šalia, lyg gyvatė apsivijo jos kūną. Gynėja mėgino vaduotis nagais plėšdama žvynus, draskydama odą. Ji jautė būtybės kraują sruvant jos kūnu. Feng liepsnojo lyg saulė, tačiau būtybė visą tai kentė ir vis labiau ją spaudė. Palengva gynėją veržęs kūnas minkštėjo, tirštėjo, galiausiai virto skysčiu. Visa ši masė supo jos kūną ir kelias akimirkas Feng jautė malonią gaivą, bet tai tebuvo tyla prieš audrą. Netrukus visą jos kūną persmelkė aštrus skausmas. Ledinis šaltis strigdė kraują. Stigo deguonies. 

–

Kompiuteris kaito, bet nepateikė jokio rezultato. Simboliai ant rūmų durų tarsi matyti, bet neturėjo jokios prasmės. Tarsi visi pasauliai būtų paženklinę šias duris į nežinę. 

-Aš juk perspėjau,-sušnypštė balsas. Sofija atsisuko ir perbalo visu kūnu. Tarsi žmogaus kūnas pasidengęs žvynais, tvirtos rankos su aštriais nagais ir nuo riešo lyg alkūnės išsišokusiais smulkiais aštriais kaulais. Tos pačios kaulinės ataugos žymėjo būtybės kojas. Akys švietė mėlynai ir įdėmiai stebėjo Sofiją. Mergina ieškojo pagalbos, bet veltui. Būtybė stvėrė ją už gerklės ir tvirtai prispaudė prie durų.

-Aš juk sakiau, kad jums čia nė vieta,-šnypštė stebėdamas išsigandusias akis. Laisvąja ranka pačiupęs lengvą žmogaus kūną sviedė lyg lėlę per tvorą šalia leisgyvės draugės. 

–

Žvynuota būtybė kelias akimirkas stebėjo Feng. Jos oda pajuodus, nusėta šalčio pūslėmis, plunksnos išnyko tarsi jų net nebūtų buvę. Jis pritūpė prie merginos ir patikrino pulsą. Vis dar gyva. Būtybė atsiduso ir užmetė ant Feng savo apsiaustą, padegė jį. Kiek vėliau įmėtė į ugnį Sofijos kompiuterį.

Gynėjos kūnas palengva šilo. Ji gėrė į save ugnį, tačiau to buvo maža. Skausmas kūne vis aštrėjo, kol tapo nepakeliamas. Mergina klykė, susirietusi liepsnose šaukė, kol kažkas vis kūreno laužą. Kažkas nenorėjo, kad ji mirtų, bent jau ne taip greitai.

Feng kūnas palengva sugėrė visą ugnį ir fizinis skausmas atlėgo. Ji vis dar buvo silpna, tačiau sąmoninga. Gynėja apsidairė po tuštumą ir išvydo žvynuotą būtybę susirangiusią į kamuolį. Mergina sudrebėjo visu kūnu. Dalis žvynų buvo nuplėšta, kitur matėsi tebekraujuojančios žaizdos. Ji net matė ryškius nudegimus ant kūno. Kita vertus, be jos paliktų pėdsakų, šią būtybę ženklino ir senesni randai.

-Atsipeikėjai,-sušnypštė žvynuotasis ir iššiepė dantis.-Tu gynėja. Turėtum ginti pasaulius, o ne plėšikauti, kaip lobių medžiotoja.

-Juk tu mus užpuolei,-pastebėjo Feng drebančiu balsu.

-Mano pareiga yra ginti kitus pasaulius nuo šio.

-Bet mes…

-Visi jūs geri, mieli ir pūkuoti, tačiau šiame pasaulyje jums draudžiama būti!-nukirto jis ir ištiesė ilgą uodegą atidengdamas dalį laiko sumaitoto kūno.-Aš pakartosiu, tu esi gynėja ir tavo pareiga apsaugoti kitus pasaulius nuo šio. Ar supratai?

Feng linktelėjo stebėdama būtybės kaklą. Ant jo buvo tokia pati žymė, kaip ant jos riešo, tik turėjo papildomą ratą perverta žaibo.

-Dovanosiu jums gyvenimą, jei sunaikinsi vartus į šį pasaulį. Ar supratai?

-Kodėl kitus pasaulius reikia ginti nuo šio?

-Jūs amžinai ieškote atsakymų, o atsakymas jums prieš akis,-šnypštė būtybė. Feng nežymiai apsidairė aplinkui, tačiau be nykios tuštumos daugiau nieko nematė. 

-Vartus galima būtų saugoti…

-Sunaikinti! Vartai yra kelias iš vieno pasaulio į kitą. Kelio į šį pasaulį negali būti,-urzgė būtybė ir pakilo ant kojų. Pasirėmė ant lazdos ir stebėjo Feng.-Iš kokios pasaulio atvykote?

-Žemės.

-Puiku,-tik tiek tarė ir pakėlė lazdą į orą. Melsvas akmenėlis sušvito ir dangų perskrodė salvė žaibų. Ore pasirodė vos matomas gamtinės elektros iškrovos paliktas vartų antspaudas, toks pats kaip ant būtybės kaklo.-Dinkit!

–

Medžių lapija slėpė Sofiją nuo tiesioginių saulės spindulių. Ją pažadino aitrus dūmų kvapas. Mergina atsargiai pasuko galvą į šalį ir netrukus pamatė liepsnas. Degė senasis medis. Degė vartai į Temarį. Mergina dairėsi pagalbos, bet veltui. Žvilgsniu surado Feng, kuri gulėjo tarp medžių susirietusi į kamuolį, o ant blyškios odos žaidė saulės zuikučiai.