25. Tomas Vaitkus „Pagirios Humbaboje“

Garį nupurtė per kūną bėgantys šiurpuliukai. Jis atsisuko. Miša šypsojosi jam į akis – tikrai ne ji lyžtelėjo jam kaklą savo skeltu liežuviu. 

– Ką  darai?– nustebęs tarė Garis, jis ką tik pabudo, tiksliau, buvo pažadintas. 

– Formanas, po 30 minučių įskris į Humbabos atmosferą, turim 20 minučių pasidulkinti, – besiriesdama ant lovos tarė Miša. „ Šūdas“- pagalvojo Garis, žvelgdamas į pašiurpusią odą, įtarė jog nanobotai pradėjo veikti ir greičiausiai RNR serumo šalutiniai poveikiai pašalinti. Nors Gario kūnas jau keturioliktą kartą išgyveno šią biomechaninę transformaciją, tačiau kiekvieną kartą tai jautėsi kaip akistata su mirtimi: antinksčiai išskyrė superfiziologinį kiekį adrenalino, širdis pradėjo plakti greičiau, raumenys trūkčiojo, kūną krėtė drebulys. Na, nėra kito kelio. Jis viena ranka apkabino Mišos liauną liemenį ir prirėmė prie sienos, ji lanksčiomis kojomis apsivijos jo klubus. Prieš galutinai pasiduodamas aistrai, Garis spėjo paspausti kajutės konsolės mygtuką. Du susiglaudę siluetai pranyko tamsėjančiame lange. 

„Kur jie“,- susinervinęs galvojo pirmasis erdvėlaivio „Šenronas“ pilotas. Po tarpgalaktinės kelionės, įskristi į dvigubai didesnės planetos nei žemė atmosferą būtų buvę keblu net labiausiai patyrusiam pilotui. Formanas kaip tik toks pilotas ir buvo, tačiau nanobotų operacija situaciją gerokai komplikavo. Kai kūnas reaguoja į mechaninius DNR pakeitimus, joks specialus pasiruošimas nepadės. 

– Scile, kurio velnio dereptilizacijos procedūra pradėta taip vėlai!?,- griausmingu tonu sušuko Formanas. 

– Artimiausi intergalaktiniai vartais yra už 1,258 milijardų kilometrų, siekiant optimizuoti kelionę, buvo pasinaudota artimiausios žvaigždės gravitaciniu lauku. Deja, dėl neįprasto žvaigždės aktyvumo, centrinis kompiuteris turėjo veikti saugumo režimu ir dereptilizacijos procedūra negalėjo būti inicijuota.

 -Šūdas!, – nusikeikė pilotas. Dėl sumautos Scilės išdaigos, jis turi pilotuoti erdvėlaivį, kai nanobotai tiesiogine to žodžio prasme drasko ir tuo pačiu metu perkuria jo DNR, grąžindami jai originalų pavidalą. 

Dažniausiai šį procesą įgula išgyvendavo vieni savo kajutėse, kai kuriems reakcija vykdavo miegant, antri patirdavo epileptinių konvulsijų seriją, treti priklaupę išvietėje praleisdavo pusantros dienos ir tik psichė Miša jausdavo nenumaldomą norą kruštis, tai yra, jai nebuvo jokio šalutinio poveikio. Formanas dažniausiai išgerdavo Medetomidino ir burbono kokteilį (tai visiškai nepriimtina korporacinio erdvėlaivio pilotui), jog transformaciją išgyventų paslikas lovoje. Visa misija būtų nuėjusi velniop ir jie sklęstų kur nors kosmoso erdvėje, nes Formanas planavo taip „gydytis“ ir šio skrydžio metu. Laimei, piloto kajutėje esantys ekranai ir garsiakalbiai įspėjo jį (kokia maloni žinia), jog metas nešti kumpius ir pradėti stabdymo procedūrą prieš įskriejant į planetos orbitą. Atrodo, jog ši užduotis turėtų būti įveikiama sintetiniam intelektui, bet po 500 metų vystymosi šios mašinos tapo labiau komandos nariu, o ne įrankiu ir kiekvienu klausimu turėjo savo nuomonę, paremtą kvantinio procesoriaus skaičiavimais, tai yra buvo užsispyrusios ir nesukalbamos, pavyzdžiui, jokiame pradiniame plane nebuvo numatyta naudotis žvaigždės gravitacija, bet Scilei atrodė kitaip ir ši be dvejonių paleido „Šenroną“ per gravitacinę laidynę, nors sustojimo vieta Humbabos orbitoje buvo labai jautri Bailong korporacijos, kuriai priklausė erdvėlaivis ir įgula, vadovams.

– Scile, įjunk stabdymo variklius dvidešimties procentu pajėgumu, – davė įsakymą Formanas.     – Manevras nepatartinas, per didelė pradinė variklių apkrova, inicijuojamas dviejų procentų stabdymas, – ožiavosi Scilė. „

– Ką tu pasakei?! Jei taip stabdysim, sustosime už keturių planetų nuo nurodytos vietos!!!! Galėsime kurti sušiktą koloniją, nes grįžti Žemę kuro tikrai neužteks!! Čia juk taktinis erdvėlaivis, šio varikliai sukurti iškart veikti 85 procentų pajėgumu. Perimu sistemų kontrolę, – Formanas sugrūdo piloto raktą į šoninę valdymo spyną, erdvėlaivis tapo jo kūno tąsa. 

– Gerai, stabdome dvidešimčia procentu… Kas čia dabar….- prisimerkęs stebėjo ekraną. Erdvėlaivis iškrypo iš numatytos trajektorijos. 

– Scile!!!! Pradėk greitąją variklių diagnostiką!!. 

– Antrojo variklio reaktyvinio purkštuko sklendė užstrigo, dėl šio planetos sistemos žvaigždės aktyvumo, erdvėlaivio korpusas deformavosi 0,56 procento, – kaltai tarė Scilė.  

– Niekinga silikono krūva, tu žinojai ir nutylėjai!!!- nesivaldė Formanas, ties smilkiniu jam pulsavo gyslos. – Reikia nusiraminti, reikia susikaupti, – drebančia ranka pasiekė pneumatinį švirkštą ir susileido „Dracena“ preparato. Formano kūnas nurimo, protas prašviesėjo ir laikas sulėtėjo. 

– Scile, pasuk erdvėlaivį 23,5 laipsnių, išsiųsk remonto botą, atlaisvinti sklendę. – šaltai davė komandas pilotas. Erdvėlaivis pamažu artėjo prie pradinės trajektorijos. Formanas padidino veikiančio variklio galingumą iki 53,258 procentų, erdvėlaivis sudrebėjo. Visgi, vieno variklio tikrai neužteks sustabdyti erdvėlaivį. 

– Scile, užsikabink už Gekono gravitacinio lauko.

Gekonas buvo didžiausias Humbabos palydovas ir Fromanas nusprendė mėginti sustabdyti erdvėlaivį pasinaudodamas keturių planetos palydovų gravitaciniu lauku. Sustimuliuotas protas veikė aštriai, tačiau tikslius skaičiavimus šiai operacijai galėjo atlikti tik Scilė. Formanas perbraižė erdvėlaivio trajektoriją. 

– Scile, sek naujuoju maršrutu, perduodu kontrolę, tai bus paskutinis kartas kada atlieki erdvėlaivio manevrus, nes aš pasirūpinsiu, jog vienintelės sistemos, kurias valdysi ateityje, bus radioaktyvūs sąvartynai Jupiteryje. 

Centrinio procesoriaus temperatūra pakilo 150 procentų. 

– Operatorių grupės nusileidimas prasidės po 20 minučių!!! – pranešė interkomo garsiakalbiai. „Kažkas atsitiko su erdvėlaiviu“, pagalvojo Vilis, nes dažniausiai operacijos prasidėdavo tik pasibaigus nanobotų veikimui, tačiau dabar jis jau pusantros valandos jautėsi kaip žmogus, įtarė, jog reikalai klostosi ne taip kaip planuota. Jis išlėkė į koridorių ir pamatė Terencą.

– Kas čia vyksta? – paklausė jis. 

– Neturiu žalio supratimo, – atsakė Vilis. Abu nuskubėjo link šatlo. Ten jų jau laukė likusi operatorių komandos dalis. Miša kaip visada žaidė su savo ašmenimis, Nikolas dėliojosi savo optinius taikiklius, Lu krapštėsi prie savo mechaninės rankos, Motoko buvo transo būsenoje, jos skaitmeninėse akyse bėgo keistų ženklų eilutės, Elena tikrino šatlo techniką ir ruošėsi skrydžiui, Garis žvelgė į terminalo ekraną ir nagrinėjo misijos detales. 

– Kur, po velnių, yra Sara? – paklausė Vilis. 

– Sara prijunginėja Fromaną prie nešiojamos medicinos stotelės, jis susileido „Dracenos“, bet mes negalime sau leisti, jog jis tris paras gulėtų paslikas“, – atsakė Garis. „Po paraliais, įskridimas į orbitą turėjo būti karštas“, – pagalvojo Vilis. Staiga atsidarė šatlo durys, vilkėdama bioninį kostiumą įžengė Sara:

– Formanas gyvens, bet grįžus į Žemę turės išnaudoti visus draudimo kreditus genų ir nanobotų terapijai, jog susigrąžintų prarastus dešimt metų. 

– Gerai, visi į vietas, leidžiamės, – davė komandą Garis.

Humbaba buvo viena iš Žemės tipo planetų, todėl, prasidėjus pirmajai kosmoso kolonizacijos bangai prieš 434 metus, šia kryptimi buvo išsiųstas erdvėlaivis. Reptilizacijos procesas, leidęs tarpgalaktines keliones, buvo išrastas tik neseniai – siekiant išvengti kriogeninio miego žalos ir kiek įmanomo prailginti įgulos amžių (o tiksliau sutaupyti resursus) – skrydžio metu žmonių DNR buvo modifikuojama žmonėms suteikiant šaltakraujų driežų savybes. Deja, nanobotų technologija, kuri padėtų atkurti įgulos DNR, veikė tik teoriniame modelyje, ir skrydį organizavusi „Amasla“ korporacia vylėsi, jog sintetinis intelektas ras atsakymą erdvėlaiviui pasiekus planetą. Visgi, net ir uždelsus su technologijos vystymu išgyvenimo tikimybė siekė 77,39 procento. Būtent ši informacija, atrasta bankroto bylų archyve, paskatino „Beilong“ vadovus organizuoti kelionę. Po Didžiosios Atpildo Depresijos buvo prarastas kontaktas su 78 procentais tolimųjų kolonijų, nes kai Federacija perėmė Saulės sistemos resursus ir įsigalėjo kolektyvinis sindikalizmas, žmonija izoliavosi, naiviai vildamasi taip sutvarkyti Žemės problemas. Tačiau korupcija ir nuolatinės revoliucijos leido Korporacijoms atgauti įtaką ir žmonija įžengė į posthyperkapitalizmą. Gyvybinio augimo teorija varė į priekį rekolonizacijos iniciatyvą, kurios smaigalyje buvo ekspedicija į Humbaba.

– Kas per velniava?!, – pasibaisėjo Vilis įminęs į gleivėtą geltoną pliurzę. 

– Traukis, idiote, – pastūmė jį Sara ir puolė imti mėginį. 

– Nikolai, įsitaisyk toje uoloje už 450 metrų ir užtikrink mūsų priedangą, Terencai, lydėk jį, vis kiti judame link struktūros už 1500 metrų, – davė įsakymą Garis. 

– O taip, mano kapitone, – juokėsi iš griežto Gario tono Miša. Komanda išsiskirstė. 

– Struktūra greičiausiai pastatyta iš dekonstruoto erdvėlaivio, nematyti energijos šaltinių, išorinės žymės leidžia daryti išvadą, jog pastatas jau senokai apleistas, daugiau informacijos gausime atlikę skenavimą iš vidaus, – įvertino situaciją Monoko. Garis apžiūrėjo flora apaugusį pastatą ir ieškojo galimo įėjimo.

 – Monoko, kur įėjimas?

– Už 6 metrų į dešinę ir 10 metrų į viršų matomas struktūros susilpnėjimas, ten galimai ventiliacinė anga. 

Sara padidino bioninio egzoskeleto galingumą ir pradėjo ropštis stačia siena, užkopusi sušuko: – Ei, čia durys!!!

„Kodėl, jos taip aukštai, net išmoningiausiam dirbtiniam intelektui nebūtų kilę iškrėsti tokią šunybę savo įgulai“, pagalvojo Garis ir įsikibo į Saros nuleistą lyną. 

Nikolas stebėjo Garį besiropščiantį pastato siena. 

– Ką jie ten daro?, – paklausė jo Terencas. 

– Neturiu žalio supratimo, ar jau pastatei švyturio anteną?, – atsakė sudirgęs Nikas. Jis negalėjo atsikratyti jausmo, jog jį kažkas stebi, tropinė augalija jam kėlė baimę. Jis buvo pripratęs prie miestų stogų, aiškių geometrinių formų, pažystamų taikinių ir pastatų išdėstymo. Dabar jis matė tik vientisą įvairų žalios spalvos atspalvių masę. 

– Taip, Formanas turėtų aiškia matyti mūsų lokaciją, taip pat turėtume lengviau susisiekti su Gario komanda,  – atsakė Terencas ir nuėjo įrengti perimetro.

– Vau, – iš nuostabos išplėtė akis Miša. Po klaidžiojimo jie įžengė į pastato laboratoriją, apie kurią bylojo trys kvantiniai kompiuteriai. Net ir dabar šie prietaisai buvo labai brangūs, bet prieš 400 metų vargu ar kažkas būtų keitęs tris kompiuterius į vidutinio dydžio valstybę. 

– Mums reikia galios, turime iš jų iškrapštyti visą informaciją, Monoko išsiaiškink kaip juos prijungti prie išorinio elemento, Lu paruošk kabelius iš Šatlo, – davė įsakymus Garis. 

– Šie kompai išsiurbs šatlą per pusvalandį, mes negalėsim grįžt į „Šenroną“, – atsakė Lu.

– Tai laikyk špygas, jog Monoko apsisuktų per 20 minučių, – kandžiai atsakė Garis. 

– Gali, jungti, – pranešė Monoko ištraukdama laidą iš už ausies. Terminalas sušvietė, ji prisijungė, metas apeiti prisijungimą, vieni niekai, 400 metų senumo operacinės sistemos buvo beviltiškai pasenusios, einam tiesiai į archyvą ir… Monoko staiga sukniubo, ją pradėjo krėsti drebulys, Sara puolė įvertinti situaciją, pravėrė jos akies vokus. Monoko akyse atbulai švietė žodžiai – Projektas „Drakonas“.

Terencas sutvarkė perimetrą apie švyturį. Kadangi jau sutemo ir matomai misija užtruks, buvo protinga pasistatyti palapines. Komandoje jis buvo pravardžiuojamas „Skautu“, nes specializavosi išgyvenime atšiauriomis sąlygomis. Deja, šiame technologijų aukso amžiuje jo įgūdžiai mažai kam buvo reikalingi. Pats save jis laikė glorifikuotu nešiku. 

– Nikai, galiu tave pakeist! – sušuko Terencas. Tyla. 

– Ei, ar viskas gerai?!, – dar kartą paklausė. Vėl tyla. Sunerimęs Terencas nuskubėjo prie Niko posto. Per jo kūną nuėjo šiurpas, Nikas dingo, iš jo posto vedė keisti pėdsakai. Gyvis turėjo sverti ne mažiau 350 kilogramų, jo pėda buvo penkiapirštė ir su 15 cm nagais. Pėdsakai lydėjo skardžio link. Terencas iš lėto prisiartino prie jo. Jis spėjo išvysti tik masyvią žvynuotą uodegą, pradingstančią miško tankumoje.