Lituanicon XXXII: DraKonas

30. Aliumininis Kirstukas „Į pelkę žengęs…“

– …o kairėje matome uosį, kuriame, gerai įsižiūrėję, įžvelgsite net dvi gyvenamas dreves. Ar galite pasakyti, kas jose gyvena? Na, kuris nors?

Monotoniškas gido balsas nelabai nustelbė net aplinkinių vėjo gūsio taršomų lapų šlamėjimą, ką jau kalbėti apie mokinių klegesį. Žinoma, ekskursiją į Labanorą jie sutiko su didžiuliu entuziazmu, bet tik dėl to, kad tai reiškė dieną be pamokų. Na, ir galimybę palakstyti miške. Dar autobusui dardant vieškeliais, daugelis mokinių jau žvalgėsi prilipę prie langų, o vos tik atsidarius durims, nukūrė tarp medžių, šaudydami tik jiems vieniems matomais ginklais į tiek pat nematomas pabaisas. Mokytojai išjungus visų akinius, pasigirdo nepasitenkinimo šūksniai. Lėtas vaikštinėjimas pažintiniu taku, matant tik realų vaizdą bei šykščią pamokos medžiagą, nuotaikos nepakėlė. Nepadėjo net ir tikros voverės, karts nuo karto prabėgančios šakomis virš ekskursantų galvų, ar kitame laukymės krašte sušmėžavusi stirna.

– Nagi, Juliau, Aurimai, ar žinot atsakymą? – šaižus mokytojos balsas šiaip taip atkreipė dviejų ilgšių dėmesį. – O gal norite pasidalinti su visais, ką tokio įdomaus aptarinėjate?

Aurimas tyliai pavartė akis, tuo tarpu Julius sumurmėjo kelis atsiprašymus ir išvengė tolesnio mokytojos dėmesio. Netrukus abu vėl paniro į atkaklius bandymus įveikti akinių apsaugą ir įsijungti pabaisų medžioklės žaidimą. Landžiojimą po apsaugos sluoksnius nutraukė kitų klasiokų šūksniai:

– Ei, žiūrėk, Martis Makflajus!

– Panašiau į daktarą Brauną…

– Daktarę Braun, ne? – šį komentarą palydėjo juokas.

Artėjanti žmogysta tikrai buvo panaši į senovinio filmo veikėją. Išsitaršę balti plaukai, išsišovusios akys, virš jų pakelti piloto akiniai… Trūko tik balto chalato, bet pakvaišusios mokslininkės įvaizdžiui gerai tiko ir rusvas odinis švarkas bei kelnės, įspraustos į kariškus batus. Komentarus, tiesa, iššaukė ne moters išvaizda, o tai, kad ji artėjo ant skraidlentės. Matėsi, kad įpratusi taip judėti – užuot laikydamasi už rankenos, stumdė hologramas, kylančias iš projektoriaus piršinėje.

Gidas, ją pamatęs, aiškiai apsidžiaugė, kad turi kam atiduoti vaikėzų būrį.

– Na, mano laikas su jumis jau baigėsi, tad ačiū už dėmesį ir tikiuosi, kad sužinojote šį tą naujo apie puikiosios Labanoro girios gyventojus.

– Vaikai, padėkokite gidui už tokį įdomų pasakojimą! – mokytojos bandymas juos užvesti atrodė dirbtinas, tad kelios pusbalsiu pasakytos padėkos labiau sustiprino, nei išsklaidė nejaukią atmosferą.

Priartėjusi skraidlentės savininkė, regis, nepastebėjo jokio nejaukumo.

– Sveikučiai! Ar mano kolega jūsų neišvargino? – klausimą palydėjo trumpas skardus juokas, nelabai derantis prie jos išvaizdos. – Mano vardas Rasa, toliau ekskursiją vesiu aš. Nagi, pakelkite rankas, kas norite paskraidyti?

Pora rankų išsyk šovė aukštyn, kitiems prireikė keleto akimirkų suprasti, kad moteris nejuokauja. Iš už medžių guoto netoliese išnirus ištisam skraidlenčių spiečiui, mokiniai išpūtė akis. Dalis į prietaisus žiūrėjo nepatikliai, keli iškart šoko ant jų ir bandė pakilti, bet skraidlentės nejudėjo. Mokytoja, prilaikydama didžiausius entuziastus, susiraukusi pažvelgė į Rasą.

– Atleiskit, bet ar jos saugios? Dauguma apskritai jų nesame čiupinėję, jau nepaisant to, kad nepilnamečiams negalima…

– Ponia, tik nesijaudinkit! – nutraukė priekaištus Rasa. – Visos skraidlentės sujungtos su maniške, valdomos šituo, – patapšnojo per pirštinę, – taigi jokio pavojaus nėra. Nuo jų netgi nukristi beveik neįmanoma – pradėjus svirti į šoną, lenta iškart pajudės taip, kad sulaikytų jus. Svarbu laikytis už rankenų!

Moteris mostelėjo ranka ir kelios skraidlentės pakilo pusmetrį į orą. Ant jų spėję užlipti mokiniai sukrykštė, ėmė šūkauti apie oro piratus ir skrajones gimtojo miesto gatvėmis. Minutę palaukusi, kol nurims klegesys, Rasa atsikrenkštė.

– Dabar prašau trupučio dėmesio. Skraidlentes jums daviau ne šiaip sau, – moters balsas pritilo, tarsi dalintųsi didžiule paslaptimi. – Visai netoliese, štai ana kryptimi, prasideda slapčiausias Labanoro rezervatas. Į jį jau kelis dešimtmečius joks žmogus nebuvo įkėlęs kojos. Bet mes galime pasižiūrėti, kaip atrodo jo vidus, prie nieko nesiliesdami ir netrikdydami gamtos. Taigi, skrisime jį apžiūrėti, ir noriu, kad būtumėte visiškai tylūs. Patys tyliausieji ekskursijos pabaigoje galės paskraidyti laisvai! Ar supratote?

Pažadas suveikė – klasė nuščiuvo kaip vandens prisėmę. Tik dvi dešimtys galvų sutartinai palinksėjo.

***

Pasitraukus nuo kelio, įkaitusio žvyro kvapą pakeitė rudenėjančio miško aromatai – grybai, drėgnos samanos ir pušų spygliai. Pro lapų ir spyglių tankmę prasiskverbę Saulės spinduliai margino miško paklotę. Mokiniai sklendė paskui gidę pritilę, išpūtę akis dairėsi aplink. Tik kartkartėmis, kai atrodė, kad nei būrį vedanti Rasa, nei gale įsitaisiusi mokytoja negirdi, pusbalsiu ką nors sumurmėdavo apie pamatytas įdomybes. Daugeliui įspūdį darė ir tai, kad mato dešimtmečius žmonėms uždraustą miško dalį. Tik Julius ir Aurimas daugiau dėmesio skyrė skraidlenčių valdymo pultams, kurie įkyriai skelbė, jog kontrolė perduota kitam prietaisui.

Per akinių ausines sklido tylūs vedlės komentarai apie išvartas, paukščių lizdus, pėdsakus ar augalus. Net ir šios detalės, sklendžiant kone metro aukštyje virš žemės, skambėjo truputį mistiškai.

Miškas po truputį retėjo, egles keitė nuskurę berželiai, o samanas – žolių kukšteros. Rasa aiškino toliau:

– Artėjame prie Versminio pelkės. Vietinis padavimas sako, kad kadaise tai buvęs be galo gilus ežeras, nusidriekęs per pusę girios. Bet kartą atskrido slibinas ir pradėjo deginti aplinkinius kaimus. Žmonės, gesindami gaisrus, išsėmė visą ežerą, o slibiną suvystė tinklais ir įmurkdė į likusį vandenį. Todėl dabar čia tėra tik kemsynai.

– Ko tik tie žmonės neprisigalvodavo, – nusijuokė arti gidės sklendžianti mergina.

– Iš tiesų, pasakojimas gali atrodyti juokingas, – beveik nestabtelėjusi tęsė Rasa, – bet jame gali būti krislas tiesos.

Medžiai dar labiau praretėjo ir prieš akis atsivėrė plati pelkė su kur-ne-kur telkšančiomis balomis. Visur mirguliavo atspindžiai, tarp žolių pilkavo gausybė voratinklių, kelių krūmelių šakos raudonavo uogomis. Tolumoje maklinėjo pora paukščių. Kemsyno viduryje iš vandens kilo keista salelė; žemė ten buvo patamsėjusi, žolės ir krūmokšniai susisukę, tarsi sudegę. Pačiame salelės centre šmėžojo juoda dėmė.

– Štai ten, – gidė mostelėjo ranka jos link, – žmonės kalba, ir nukrito slibinas. Įsirausė ir snaudžia, laukdamas lemtingos dienos. Na, o iš tiesų, kiek pavyko išsiaiškinti prieš čia įkuriant rezervatą, ten susitelkęs nuodingų dujų burbulas, kuris po truputį… Ei, kas čia dabar?

Rasos pasakojimą nutraukė staigiai į šoną zvimbtelėjusios dvi skraidlentės. Klasiokai tepamatė Juliaus bei Aurimo nugaras ir nugirdo šūksnius „skrendam į drakono urvą!“ Dvidešimt porų akių nusekė jiems pavymui. Kažkas pavydžiai sušvilpė, nes pajudėti iš vietos negalėjo. Mokytoja ėmė šaukti jaunuoliams, reikalauti sugrįžti, bet šie, jei ir išgirdo riksmus, nekreipė dėmesio.

– Likit čia! Nė iš vietos! – sukomandavo Rasa ir pasileido nutrūktgalvių link. Ramaus pasakorės balso neliko nė užuominos, net ir moters stotas persimainė į tvirtesnį, visiškai sukoncentruotą tikslo link.

Dvi skraidlentės sparčiai lėkė tolumoje juoduojančios salelės link. Nei Julius, nei Aurimas nebuvo patyrę pilotai, – tiesą sakant, nei vienam anksčiau apskritai nebuvo tekę stovėti ant skraidlentės, – bet prietaisai kaip tik tokiems ir buvo skirti. Automatinės sistemos palaikė balansą ir vedė juos tiksliai ten, kur vaikinai norėjo. Rasos bandymai susigrąžinti kontrolę atsimušė į „perimto valdymo“ klaidas.

– Grįžkit čia, abu, tuojau pat! – šūksniai aidėjo per laukymę, bet vyrukams tai buvo nė motais.

Priartėjus prie tamsiojo ploto, jaunuolių nosis užgulė vis stiprėjanti smarvė. Supuvę kiaušiniai, dujų nuotėkis, benzinas – keisti negamtiški kvapai maišėsi į šleikštų kokteilį. Juodoji dėmė išryškėjo kaip gili duobė, kiek įstrižai einanti gilyn. Jos kraštuose buvo matyti durpių grumstai ir negyvos augalų šaknys.

Julius prilėtino skraidlentę.

– Ė, Auri, klausyk, gal nevarom ten? Ką tu žinai, gal ten tikrai dujos, uždusi dar.

– Baik, Juliakas, tu ką, patikėjai senių pasakaitėm? Nestabdyk! – Aurimas irgi kiek sulėtėjo, bet nusileido prie pat žemės ir ėmė dairytis į olą. Julius jau ketino sekti, kai jo skraidlentės rankeną sučiupo tvirta piršinėta ranka. Vaikinas suriko – labiau iš nuostabos, nei skausmo, – mat jo plaštakas nutvilkė karštis. Iš Rasos pirštinių iššovė gliti masė ir greitai priklijavo jo rankas prie rankenos.

– Na, jaunuoli, prisiskraidei, – lediniu balsu ištarė Rasa. Jos pirštinė perdavė kelias komandas skraidlentei, šios ekranas sužibo raudonai ir aparatas ėmė lėtai sklęsti likusių moksleivių link. Rasa atsisuko į Aurimą.

– Paskutinį kartą perspėju, apsisuk ir grįžk čia.

– Cha, pagauk, kad gudra! – ir vaikinas nėrė duobėn. Netrukus pasigirdo žnektelėjimas ir riksmas. Rasa tyliai nusikeikė, bet duobės link neskrido.

– Aurimai? – Rasos balsas pasigirdo per ausinę. Ji atrodė išsigandusi.

– Ot rūpužė… nukritau! – Aurimo balse skambėjo pasibjaurėjimo gaidelės. – Viach, kaip čia viskas glitu!

– Aurimai, klausyk manęs labai įdėmiai. Nustok šaukti, stenkis judėti kuo mažiau ir kuo tyliau, ar supranti mane?

Augantis išgąstis Rasos balse pasiekė ir Aurimo smegenis.

– E… o kas yra? – paklausė pusbalsiu.

– Paaiškinsiu vėliau, dabar pasakyk, ar matai duobės angą?

– Matau.

– Gerai. Noriu, kad išsiropštum lauk, bet geriau šliaužte, nes gali įsmegti.

Aurimas kurį laiką nieko neatsakė.

– Aurimai?

– A? Taip, taip, šliaužiu į viršų…

Po kelių sekundžių pertraukos vaikino balse irgi pasigirdo nerimas:

– Em, tamsta gide, man atrodo, kad čia darosi karšta.

– Karšta? Ne, Aurimai, neabejoju, kad čia tik tavo vaizduotė. Judėk į lauką, nestoviniuok.

– Gerai, gerai, šliaužiu gi. Vooo, ne, tikrai pajutau karšto vėjo gūsį!

Tą pamatė ir Rasa – oras virš duobės truputį suraibuliavo. Ji atsitraukė atgal. Išsikvietė skraidlenčių valdymo hologramas. Vienos jų indikatorius teberodė valdymo sutrikdymą. Bežiūrint jis pasikeitė į „ryšys nutrūko“.

– Aurimai?

– Taip, šliaužiu gi, jau tuoj išlipsiu.

– Aurimai, kur tavo skraidlentė?

– E… nežinau. Kai nukritau, ji nusklendė kažkur giliau. Nebematau jos.

Dabar keiksmą išgirdo ir Aurimas.

– Aurimai, lipk iš duobės, kaip įmanydamas greičiau, – paskutinius žodžius Rasa beveik išrėkė.

Ką Aurimas norėjo atsakyti, ji jau nesužinojo, nes tuo metu oro raibuliavimą pakeitė oranžinis švytėjimas, o dar po akimirkos iš duobės išsiveržė liepsnos stulpas. Jis augo ir plėtėsi, kol pasiekė už gerų dvidešimties žingsnių kybančią Rasos skraidlentę. Tolumoje viską stebėję mokiniai teišgirdo komandą „dinkit…“, pereinančią į klyksmą. Jį nutraukė traškesys ausinėse.

Skraidlentės ėmė lėtai slinkti atgal miško link. Moksleivius pasiekė karšto oro gūsis iš besisklaidančio liepsnos liežuvio. Keli suklykė, mokytoja bandė kažkam prisiskambinti, bet miško glūdumoje ryšys trūkinėjo. Nuo medžių pakilo paukščių būrys.

Kai iš olos išlėkė dar vienas, didesnis ir ilgesnis liepsnos srautas, mokiniai šoko nuo beviltiškai lėtai plevenančių skraidlenčių ir leidosi bėgti. Tik maknoti per pažliugusią žemę sekėsi ne ką greičiau. Keli aukštielniki parkritę ekskursantai, prieš liepsnoms užgožiant visą laukymę, dar spėjo pamatyti iš duobės kylančią pailgą sparnuotą figūrą.

***

Pagrindinė laikraščio antraštė rėkė apie „Pragaro ekskursiją“. Po ja, negailint kraupių detalių, buvo pasakojama, kaip pelkių dujų sprogimas nusinešė visos aštuntokų klasės gyvybes. Susidomėję skaitytojai buvo kviečiami atsiversti penktąjį puslapį, kur istorija tęsiama toliau. Ten pat turėjo būti ir pranešimas apie netikėtai didelį gaisrą Labanoro girioje. Tarp mažiau reikšmingų pranešimų pateko ir trumpas reportažas apie kelių rytų Lietuvos gyventojų liudijimus, jog matė keistą didžiulį skraidantį objektą, panašų į gyvūną. Bet nei tų pranešimų, nei penkto puslapio laikraštyje jau nebebuvo, o pakilęs pragaištingai karšto vėjo gūsis, sekamas liepsnų, netrukus pelenais pavertė ir pirmąjį.