Lituanicon XXXII: DraKonas

29. Neda Slausgalvytė „Be pavadinimo“

Išdegusi properša tylėjo. Nežinodamas galėtum pagalvoti, jog nebylumas – tai amžių amžiais ją lydintis bruožas. Pilkas rūkas, dengiantis akimis aprėpiamus žemės plotus, plytėjo tarsi Majos skraistė, paslepianti tai, kas šiuose laukuose įsimintina. Klūpiu prie iškankinto kamieno medžio, kurio pavėsis mane gaivindavo nerūpestingomis vaikystės dienomis…

– Mama, bet man sesė seka pasaką! Nenoriu valgyti, noriu klausyti! – mamai šaukia Alekas[1], pakėlęs galvą nuo mano kelių.

Nusijuokiu iš jo dėl susierzinimo vis labiau raustančių skruostų ir dar labiau sušiaušiu jo ir taip išsidraikiusias švelnias garbanėles.

– Gerai žinai, kad visi didvyriai, apie kuriuos tau pasakoju, tik būdami stiprūs galėjo taip narsiai saugoti savo šeimas, Alekai. Jei nori tapti į juos bent kiek panašus, teks ir tau sočiai valgyti. Tad geriau paklausykim mamos, juk nežinai, kada mūsų kaimui gali prireikti tavo drąsos ir stiprybės, – nusišypsau jam.

Brolis kiek susiraukia. Matau, jog jis rimtai svarsto, ar mano kalba pakankama jį įtikinti. Tačiau pasakos nuotaika jau išsklaidyta, o pilvuko gurgimas jau kurį laiką neduoda ramybės. Tad mažasis brolis nuo kalnelio nuskuodžia namo manęs nebelaukdamas. Atsiremiu į savo mylimiausio medžio kamieną ir iškvepiu besimėgaudama ramybe, lydima lengvo vėjelio dvelkimo.

Kaimelis aplink šurmuliuoja – pietų metas, tad vaikai nenoriai nutraukia vėlyvo pavasario žaidimus ir, išraudę ir energingi, bėga užimti savas vietas prie stalo. Mūsų čia nedaug – elfų, gyvenančių miškuose. Tačiau gamta ir ilsisi, ir šurmuliuoja kartu su mumis. Miškas – tai ne tik vieta, kurioje mes įsikuriame, miškas tampa fundamentalia dalimi bendruomenės, persmelkia kiekvieno mūsų dvasią.

Švelniai glostau ant kalnelio sužėlusią žolę ir mąstau apie tai, ką galėtų reikšti man paskirtas vardas. Šis klausimas neramina nuo pirmosios dienos, kai sužinojau, jog mums priskiriami vardai – tai mūsų likimą nusakantys ženklai. Broliukas Alekas – tikriausiai ryžtingiausias kaimo berniukas, didžiuojasi jam priskirtu gynėjo vaidmeniu. Pasakos apie karius, jų narsą ir ištikimybę bendruomenei – jo mėgstamiausios. Mūsų bendruomenė uždara ir sena kaip pats ąžuolas, į kurio didingą kamieną atrėmusi nugarą seku Alekui pasakas, o mūsų tradicijos – tvirtos, kaip pastarojo šaknys, siekiančios paslaptingiausias gelmes. Žemė mus čia maitina, vanduo saugo, vėjas gaivina, o ugnis – šildo ir gydo. Pėdinu basomis namo – žemės gėrybėmis mėgautis noriu ne mažiau nei visi kiti.

Nesuvaldau šypsenos, kai su manimi pasisveikina Teodoras[2]. Kiek drebančiomis rankomis jis paima iš manęs šaltinio vandens pripildytą indą ir padeda parnešti jį namo.

Mūsų kaimo žyniai jau senokai išpranašavo mūsų jungtuves, tačiau mes abu tarsi nedrąsūs vaikai, vis dar žvilgčiojame vienas į kitą iš padilbų, bijodami ir rodyti, ir gauti dėmesio daugiau, nei leistų patirties trūkumo nulemtas atsargumas.

– Gal… šįvakar norėtum kartu stebėti žvaigždėtą dangų? – tyliai paklausia Teodoras.

Teodoras – tikra dovana mūsų kaimui, įkvėpimas mano broliui ir nerimastingas džiaugsmas mano pačios širdžiai. Paslaugus, tvirtas ir ištikimas, jis, metams bėgant, tapo viena svarbiausių priežasčių, verčiančių pasitikėti tuo, jog net pats pasaulis gali būti paslaugus.

– Žinoma, kai tik su mama užmigdysime brolį, galėsime susitikti prie Ąžuolo kalnelio, – vos kilsteliu akis jo pusėn, bijodama parodyti, kaip nekantriai laukiu sutartos valandėlės.

Tačiau nei sutartai valandėlei, nei galimybei sutarti kitą nebuvo lemta įvykti. Tą vakarą ne tik supratau, kodėl paskutiniu metu žynių pranašystės su kiekviena diena tapdavo vis retesnės ir abstraktesnės, tačiau supratau ir tai, kokį likimą išbyloja man priskirtas vardas.

Lopšinės, kurią su mama niūniavome broliui, garsai vaiduokliškai skambėjo mūsų miškui taip nebūdingoje tyloje. Visi supratome, jog laukia kažkas, ko patirti dar neteko. Tarsi šios patirties pažadas mus pasiekė vos girdimi vėjo gūsiai, kurių kilmės suprasti negalėjome.

Ugnis, visuomet mus šildžiusi, akimirksniu tapo pačiu netikėčiausiu ir pačiu nevaldomiausiu priešu, naikinančiu viską, kas pasitaikė jos kelyje. Prieš tokią ugnį bejėgis ir mano mažojo brolio medinis kardas. Drakono, šia priešiška ugnimi besispjaudančio, sparnai didingai plasnojo danguje, keliamais gūsiais visiems pranešdami apie tai, jog visa, ką taip ilgai kūrėme ir saugojome, netrukus bus suniokota. Apie tai, jog nei giliosios šaknys, nei ilgaamžiškumas, neapsaugos mano taip mylimo ąžuolo, kurio pavėsyje praleistos popietės buvo nuspalvintos karžygių nuotykiais, taip pamiltais Aleko, ir kurio prieglobstyje šiąnakt su pažadėtuoju Teodoru turėjome stebėti žvaigždes, tyliai išnyrančias danguje. Žvaigždes, kurios taip negailestingai paslėptos po sparnais, atnešančiais mirtį visam džiaugsmui, kurį čia teko patirti.

Išgyvenimas – tikriausiai didžiausia bausmė, kurios galėjau sulaukti savo gyvenime. Atmintis – didžiausia našta, kuri lydi išgyvenusįjį. Apie atmintį ir jos tamsiąją pusę iki tos dienos mąsčiau paviršutiniškai. Maniau, jog tamsiausia atminties pusė yra tai, jog ji verčia širdyje nešiotis tai, kas galėtų apkartinti kasdienybės patirtis. Tačiau daug tamsiau yra tai, jog atmintis leidžia kaupti gražiausius, šilčiausius ir jaukiausius prisiminimus net tuomet, kai vilties jiems atgyti nebelieka nei krislelio. Tuomet, kai atmintis privalo atstoti tai, kas kažkada keldavo tiek daug džiaugsmo. Negailestingas pasaulis galėjo atimti net dovanas, kurias skiria pats Dievas…

Mano vardas – Mnemosune[3], o mano likimas – atminti ir pranešti apie tai, kas paslėpta po šia pilkų dūmų skraiste, gaubiančia proskyną, kurioje, pašonėje galingiausio Ąžuolo, gyveno įsikūrusi mana bendruomenė.


[1] Alekas – vardo Aleksandras trumpinys. Pastarasis reiškia žmonių gynėją. Senovės graikų kalboje šį vardą sudarantys žodžiai: ἀλέξειν – ginti ar gelbėti, ἀνήρ – žmogus.

[2] Teodoras senovės graikų kalboje – Dievo dovana. Θεός – Dievas, δῶρον – dovana.

[3] Mνημοσύνη – atminties ir kalbos deivė graikų mitologijoje.