Lituanicon XXXII: DraKonas

1 VIETA – 33. Sofija Kryžmantaitė „Dar daug“

Nusiplėšė filtrą ir atlošęs tvinksinčią galvą godžiai apžiojo gertuvės kaklelį. Trūktelėjo taip, kad čiut ne paspringo. Atsikosėjo išspjaudamas pusę vandens sau ant smakro, atsikvėpė, o tada vėl užsivertė gertuvę ir garsiais, skausmingais gurkšniais išmaukė visą iki pat dugno. Dėl visa ko įsisiurbė į kaklelį – o jei koks užsispyręs lašelis liko? – tačiau paptelėjęs čia pat ir atleido. Turėtų kažkur dar viena būti – žinant tėvą, bus tolygiais tarpais visame lauke prikaišiojęs.

Užsukęs dangtelį, pakišo gertuvę po virkštimis – vakare paims. Nusilupęs tarsi antrą odos sluoksnį prilipusią pirštinę, pavalė delną į dulkėtą kombinezoną ir prisitvirtino filtrą. Reikėjo paskubėti – balta saulė saulė gelsvame, dulkėtame danguje jau pyko. O juodos virkštys, regis, driekėsi iki begalybės. Viena paguoda – sprendžiant iš traškesio, kažkur kitapus juodos raizgalynės plušo tėvas.

Įkišęs ranką į pridvisusią pirštinę, užsivožė tamsų skydelį ir, prisitraukęs suvirinimo aparatą, ėmė kuistis po į juodą mazgą susivijusius juodus stiebus. Užčiuopęs kumščio dydžio luobą, kelis sykius patraukė ją savęs link, bet kibios, kietos tarsi vielos virkštys nenorėjo pasiduoti. Šiaip ne taip užlenkęs virkštis taip, kad luoba liktų lauke, pakišo kibirą po raizgalyne ir, atsukęs degiklį į luobą, paleido srovę.

Net per filtrą, nosį pasiekė malonus kaistančios besielės aromatas. Nors mėlyna liepsnelė jau ir taip čiurškė visa jėga spriegdama kibirkštis, stipriau primygo srovės reguliatorių. Jau buvo beprarandąs kantrybę, bet luoba staigiai pokštelėjo, išspjaudama suodžių debesėlį. Vos spėjo degiklį atitraukti, kai pro skylę kevale į kibirą pasipylė blizgūs rausvi grūdai. Kurį laiką pašiušėję, liovėsi. Iškratęs kelis luoboj užsilikusius grūdelius, pasilenkė, perstatė kibirą į šoną, kur pynėsi dar vienas virkščių kaltūnas, ir, sukišęs rankas į besielės kupstą, ėmė kuistis ieškodamas dar vienos luobos. Ją apčiuopęs, ištempė lauk ir paleido dar vieną mėlynos liepsnos srovę.

Kibiras sunkėjo sulig kiekviena ištuštinta luoba, suvirinimo aparatas – irgi. Dulkės ir suodžiai į nosį sunkėsi net pro filtrą; džiūvo lūpos, prakaitas riebiais lašais varvėjo į akis. Nuo pastovaus lankstymosi ir tūpčiojimo sukosi galva, tad teko ramstytis į tolygiai išdėstytus betoninius stulpelius, žyminčius besielės kupstus. Nors ką tik ištuštino gertuvę, burna džiūvo, tad akies kampučiu vis dirsčiojo, ar po juodomis virkštimis kur nekyšos dar viena.

Nekyšojo.

Kaktą už puoduką šalto vandens perskeltų.

Sutraškėjo visai čia pat, suūžė.

– Tėvai! – šūktelėjo. – Vandens turi?!

Kurį laiką buvo girdėti vien traškesys ir suvirinimo aparato ūžimas, tačiau netikėtai jis liovėsi. Kurį laiką pašiugždėjusios, nutilo ir virkštys. Stojo tokia tyla, kad vieninteliai garsai, prasimušę pro paties šnopavimą, buvo spengimas ir tvinkčiojimas ausyse. Kažkur aukštai danguje šnypštė paukštis, o tarp juodų virkščių čežėjo lokustai. Apsilaižė sukepusias lūpas ir jau baudėsi šūktelėti vėl, tačiau besielės kupstas pasipurtė vėl, kelis kartus krestelėjo ir vėl sušnypštė. Žybtelėjo žalia švieselė.

Nuleidęs degiklį, lėtais žingsniais pasuko prie skaniai pakvipusio kupsto. Šis pokštelėjo, pasklido mažas suodžių debesėlis. Šiugždėdami žemėn pasipylė rausvi grūdai.

Suklupęs prie kupsto, švelniai suėmė už kietos tarsi trosas virkšties ir atsargiai patraukė savęs link.

Tarp juodų besielės virkščių pleveno mažytis padarėlis. Tokio gražaus gyvenime regėjęs nebuvo. Plonyčiais odiniais sparneliais, visas bligantis, raudonas, žalsvais taškiukais nubarstytas. Pašiaušęs nugarą puošiančias aštrias plokšteles, gyvūnėlis įsitempė, suraukė plačias šnerves ir, įnirtingai vizgindamas savo trikampę uodegėlę, paleido žalios liepsnos čiurkšlę.

Vos atšokti spėjo. Net nepajuto atpakalias išsidrėbęs žemėn. Laimei – ugnies srautas tiesiog suskrudino iš išgąsčio paleistą besielės virkštį. Ši nusviro ir, kuri laiką palingavusi ant siauros, kietos atplaišos, dunkstelėjo žemėn.

– Drakonas… – sušnibždėjo.

Gyvūnėlis kurį laiką įdėmiai jį stebėjo, tada, atsukęs smulkučiais glotniais žvyneliais papuoštą rodyklytę, nėrė į šalia susimazgijusias virkštis.

Kad tokių senovėj būta, girdėjo. Ir paveiksliukus matė – apie tai knygose rašė. Kad senovėj drakonai ir besieles apdulkindavo, ir luobas pradegindavo. Kad drakonams išnykus, Gabijos žmonės vos badu neišmirė – grūdai saulėje kepančiose luobose dulkėmis virto, o be akmens, juodųjų besielės virkščių ir apdžiūvusių žolių, Gabijoj daugiau nieko nebuvo. Akmuo, virkštys, žolės. Akmuo, žolės, virkštys. Ir bjaurybės paukščiai. Ko žmonės nedarė – luobas ir virė, ir rūgštyje mirkė, ir kaltais daužė, ir pjūklais pjovė, ir grąžtais gręžė – niekas besielės neėmė, tik ugnis. Bėda tik, kad ugnis ne tik luobą, pačius grūdus susvilindavo. Tik kažkam susipratus, kad luobas suvirinimo aparatais pradeginti galima, gyvenimas Gabijoj atgijo. O kiek iki tol sudegė laukų? Kiek mirė ar pabėgo šeimų?

Šitas turbūt – pats paskutinis. Ir iš kur jis radosi? Gal kadaise drakonė kur kiaušinį pametė, o tolydžio vis kaistanti Gabijos saulė gyvybę jame įšildė? Bet iš kur tokiam rastis? Ir iš Žemynos, ir iš Mildos ekspedicijas siuntė – nieko nerado, tik negyvų drakonų liekanas. O čia… drakonas! Ne tik kad visas, bet dar ir gyvas!

Pamiršęs troškulį, papurtė tvinksinčią galvą, žliugsinčiom pirštinėm šiaip ne taip įsitvėrė besielės kupstą žymintį stulpelį ir, vargais negalais atsitūpęs, žąsele nukrypavo kibiro link. Atsargiai, kad neduok dieve, drakono nenubaidytų. Drebančiom rankom sugriebęs brangų derlių, atsargiai apsisuko ir, apglėbęs skrudinta besiele kvepiantį kibirą, lėtais lėtutėliais žvilgsniais nulingavo atgal.

Regis, pavyko. Kupstas vis dar brazdėjo, tarp virkščių žybčiojo žali atšvaitai.

Atsargiai nuleidęs kibirą, pasitraukė per žingsnį, du, tada sustingo. Jei ne grūdais, kuo dar drakoną pavilioti?

Iš po virkščių kyštelėjo gertuvės kaklelis.

Letargiškai užčiuopęs plastikinę pūslę, nusiplėšė filtrą. Svaigstančia galva pritykino prie kibiro. Lėtutėliausiai, kuo atsargiausiai nuleido filtrą ant žemės. Tylutėliai atsuko gertuvę ir lėtai, kad nekliuksėtų, papylė brangaus brangiausio vandenėlio į filtrą. Tada sustingo ir laukė. Ilgai.

Girdėjo krebždant kiekvieną lokustą. Ore ratus sukantį, šnypščiantį paukštį. Menkiausią vėjo gūselį. Spengiant ir pulsuojant ausyse.

Juoda pynė trakštelėjo, kelis kartus pasipurtė. Suūžė, viena juoda virkštis trakštelėjusi puolė ant žemės. Kažkas cyptelėjo – panašiai, kaip vaikas, švenčių proga gavęs ledų – ir movė tiesiai kibiran.

Dabar jau nebe ūžė – gaudė. Vienas cinkuotas šonas ėmė rausti, tada balti. Iš kibiro parūko dūmai, pasigirdo patenkintas niurnėjimas. Pakvipo svilėsiais ir spragintais grūdais.

Nebesusiturėjo. Lėtai nukrypavo pasižiūrėti.

Vaizdas pranoko lūkesčius.

Iš besilydančio kibiro virsto dūmų tumulai, sklido džiausmingas krykštavimas ir niurzgėjimas. Nedrąsiai dirstelėjęs pro kraštą, išvydo linksmai  cypaujančią raudoną būtybę, laidančią ryškias, žalias žiežirbas ir nardančią po persprogusius grūdus. Išvertęs kreminę papilvę, makaluodamas mažytėm letenėlėm, raudonas padarėlis pro plačias šnerves leido dūmus ir kapstėsi kibire, šlemšdamas ir į visas puses žarstydamas besielės grūdus.

Kad taip tėvas pamatytų!

Apsisuko, dirsčiodamas per petį nukreivuliavo tarp juodų besielės eilių. Virkštys vijosi po kojomis, kibo už kombinezono. Dėl neįprasto judėjimo būdo, kojos vargo, lankstėsi vis sunkiau. Pylė prakaitas, džiūvo burna, tačiau mynė taip, kaip dar nebuvo tekę. Kad tik spėtų…

Niurnėjimas nutilo. Persukęs kaklą dar spėjo išvysti, kaip raudonas padarėlis lyg kulka šovė viršun. Apsukęs kilpą, gyvūnėlis metėsi aukštyn.

Fone pasigirdo šnypštimas – danguje besisukiojęs paukštis metėsi drakoniuko link.

– Ne, ne, ne, ne! – suriko, pašokęs ant kojų. Susisuko galva, regėjimo laukas susitraukė iki blyškios dėmės, vos spėjo įsikabinti stulpelio, kad nepargriūtų. – Tėvai! Tėvai! – nepaisant svaigulio, rėkė visa gerkle. – Tėvai!.. tėvai tėvai tėvai…

Užsikirtus balso stygoms, užsikosėjo. Metėsi suvirinimo aparato link, pastvėręs degiklį, paleido mėlynos liepsnos srovę dangun. Bet ši netoli siekė. Atgavęs kvapą, suriaumojo visa gerkle, stvėrė po kojomis nutėkštą gertuvę ir gerai atsivėdėjęs, sviedė aukštyn. Prametė. Bjaurybė paukštis elegantiškai aplenkė gertuvę, ir nelaukęs, kol ši šleptelės žemėn, vėl metėsi ore zigzagus piešiančio drakono kryptimi. Sėkmingai – atstumas tarp dviejų gyvių vis mažėjo. Padarėlis, tarsi tik dabar pajutęs pavojų, cyptelėjo, paleido paukščio pusėn žalią pliūpsnį ir pratisai spiegdamas, niro žemyn.

Šaižiai sugergždęs, paukštis suvasnojo sparnais, pro iššieptus dantis išleido geluonį ir visa jėga metęsis priekin, lyžtelėjo juo drakoniuką.

Šis sucypė, paleido kelis dūmų žiedus, spiečių kibirkščių, kelis sykius supleveno sparnais ir susliai tėškėsi kažkur tarp besielės eilių. Paukštis tarsi juodas šešėlis nėrė iš paskos. Po kurio laiko, pergalingai sušnypštęs, pakilo aukštyn, sukdamas kažkur tolyn tolyn, kuo toliau nuo besielės laukų. Keturpiršte naguota letena laimingas gniaužė mažą, dar spurdantį raudoną padarėlį.

Baubdamas visa gerkle, stvėrė apsilydžiusį kibirą, išvertęs lauk apdegusius besielės grūdus, vėl užsimojo, sviedė. Piktdžiugiškai kvatojant paukščiui, kibiras ore nupiešė lanką, tada tingiai barkštelėjo toli tarp besielės kupstų. Paukštis kvyktelėjo, džiaugsmingai suklegėjo, tada kilo vis aukščiau, kol danguj buvo regėti tik mažas taškelis. Tada tiesiog dingo už horizonto.

Neprisiminė, kiek laiko stovėjo verkdamas, įsikibęs besielės kupstą žymintį betoninį stulpelį. Raudojo visu balsu, pasisriūbaudamas, taip, kaip net vaikystėje nedrįso. Kūkčiojo tol, kol rami, tvirta ranka sugniaužė petį.

– Kas nutiko? – balsas nei guodė, nei nuogąstavo, nei smerkė. Tiesiog klausė.

– Dra… dra… drakonas… – vos bepajėgė iškosėti. – P…p…paukštis…

– Drakonas?

Tėvas atrodė nustebęs. Tik tiek. Nei purtyti, klausti „Ar tikras? Kur matei?“ puolė, nei rodyti prašė, nei piktinosi, nei melagiu vadino. Paprasčiausiai apkabino ir leido verkti tiek, kiek reikėjo. Bent jau kol nebesiverkė, tik kūkčiojosi. Galiausiai, iš kombinezono ištraukė gertuvę ir įbruko ją į rankas.

Trūktelėjo taip, kad čiut ne paspringo. Atsikosėjo išspjaudamas pusę vandens sau ant smakro, atsikvėpė, o tada vėl užsivertė gertuvę ir garsiais, skausmingais gurkšniais išmaukė visą iki pat dugno.

Nusiramino.

– Ko verki? – paklausė tėvas.

– P… p… paskutinis… – išlemeno. – No…rėjau… tau… parodyt.

Susigėdęs įsispoksojo į gertuvę.

Tėvas ilgai ilgai tylėjo.

– Klausyk, – galiausiai tarė. – Kiek gyvena drakonas?

Sutrikęs tylėjo. Ilgai ilgai.

– Aš irgi nežinau. – atsiduso tėvas. – Bet… koks šansas, kad po šitiek metų va taip visai iš niekur rasis nors vienas?

Vėl pajuto kylant gumulą. Nusisukęs gūžtelėjo pečiais.

– Būtent. – tėvas vėl padėjo ranką ant peties. Ramino. – Viskas gerai, palik kas šeštą. Mes jau gal kaip nors nenubiednėsim.

Spustelėjęs petį, pasuko atgalios.

Besielės lauke buvo dar daug.