Lituanicon XXXII: DraKonas

34. Marius Plečkaitis „Kęstas drakonžudys“

1.

Nutupdyti lainerį nesvetingoje Naujosios Belgijos žemėje buvo kaip tik toks iššūkis, po kurio mažne bet kuris herojus galutinai prarastų dienos bėgyje ilgai laikytą savitvardą ir padarytų ką nors itin neadekvataus, pastatančio jį į komišką ar galgi net visai grėsmingą situaciją. Tačiau Kęstas nebuvo tas nevykęs veiksmo filmų herojus, veikiantis pagal klišes. Klišės pas jį buvo, bet, kaip pridera – su nedideliais, bet tuo pačiu – esminiais niuansais. Kęstas galiausiai nutupdęs savo kumelę, nenusiėmęs šalmo suriko tuziną kadtavedryžųparalių ir taip į Naujosios Belgijos atmosferą neišleidęs nei bangų virpesio, nei toksiškos nuotaikos, atsikratė, kas buvo prisikaupę.

Apsidairęs Kęstas neišvydo nieko įdomaus – po kojomis sunki akmenimis nuklota žemė, aplink tanki migla, pro kurią vos galima įžiūrėti kažkur tolumoje boluojančias kalnų keteras. Nusiėmęs šalmą ir giliai įkvėpęs, medžiotojas užuodė kažką labai sauso, nelyginant gerokai padžiovintas alksnio malkas. Dar ore vos galima buvo pajusti lengvutį, praktiškai tik numanomą sieros dvelksmą. Po šio patyrimo Kęsto veidą perkreipė daugumos akiai ne pats maloniausias šypsnys. Kęstas nebuvo gražuolis. Tos pustrečio šimto vasarų padarė savo: medžioklis, jei ir atrodė simpatiškai, tai tik taip pagal labai nišinius standartus.

Šiek tiek pamindžikavęs, Kęstas palengva patraukė kalnų pusėn. Už penkių minučių iš Kęsto jau buvo likus tik nedidelė skruzdėlytė, sunkiai, bet nepertraukiamai šlepsenanti į priekį. Bet kuris bent kiek galaktikos matęs pienburnis užmetęs akį karžygiui pavymui lengvai būtų pasakęs, kad su tokiu užsibrėžtai iškilmingu rūstumu žingsniuojama tik į ritualinę drakonžudystę.

2.

Dėl ko visa tai? Ką aš tuo įrodysiu? Tokiais ir kitais nevykusiais klausimais kamavo savo sunkią galvą medžioklis. Pats pajutęs klausimų kvailumą Kęstas pasigarsino Jordano Drakonhedeno podkastą ir kartu su autoriumi leidosi į mantrą: aš galiu jį sumedžioti. Aš esu … drakonžudys. Mano paskutinė medžioklė bus vaisinga, ir aš parnešiu šeimai skalpą. Taip išjungęs ontologinį kritiškumą, kuris ištinka turbūt kas antrą šventosios medžioklės dalyvį, Kęstas rado save tarpeklyje, nedėkingame bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai buvo turbūt viena prasčiausių gynybinių pozicijų, kokias kovotojas galėtų įsivaizduoti. Antra, Kęstas tiesiog nemėgo tarpeklių. Nuo pat mažumės.

Lėtais žingsniais irdamasis, nugara prisišliejęs prie aštrios uolos, Kęstas lėtai kaip koks krabas progresavo išėjimo link. Lėtai, pernelyg lėtai. Išgirdęs kažką šimtas metrų viršum savęs Kęstas nesutrikęs atžagaria ranka sviedė automatinį tinklą, bet šis nuskrido į dausas, nekliudęs menamo taikinio. Po šimts, – mintyse nusikeikė, nujausdamas kažką nemalonaus, ir jau matydamas save kramtomą besijuokiančio ir tuo pačiu dūmus iš žabtų leidžiančio drakono. Na palauk tu man, drakoniuk, – drąsino save ritualistas. Palauk. Liko visai nedaug. Paskutinį kartą nedrąsiai apsidairęs, ir, tebūnie prakeiktas, kažką viršum savęs išgirdęs, Kęstas išlindo iš nelemtojo tarpeklio ir lengviau atsikvėpė. Ir iškart dar visko neiškvėpęs švilptelėjo taip, kaip švilptelėjama pamačius didžiausią urvą, kurio įėjimą saugo penkiolikos metrų aukščio metaliniai vartai su tokia pat didinga metaline spyna.

3.

– Harum harum, – pasakė Kęstas, ir nieko neįvyko.

– Sezamai, atsiverk! – suriko medžioklis, bet cikadų klegėjimo nepertraukė šaižus nežinomos jėgos stumiamo šonan akmens garsas.

Išbandęs dar porą abrakadabrų Kęstas pradėjo nervingai vaikštinėti pirmyn atgal, stengdamasis atsiminti, ką tokiu atveju siūlytų daryti drakonų medžioklės vadovas.

Po poros valandų neapsikentęs ir visai ne pagal rekomendacijas, Kęstas išsprogdino duris vienu nekaltu pykštelėjimu, ir, palaukęs, kol dulkės nusės, išpūtęs krūtinę įbėgo pro kažkada buvusias duris.

Apvaikęs dulkes pro visa matančius akinius Kęstas pamatė jį. Savo lemtį. Drakoną drakoniauską. Ir jis… atrodė pavargęs, prislėgtas, lyg kažko laukiantis. Vylingai pastatęs akutes į Kęstą, atrodo, net jomis nusišypsojo.

Pagaliau.

– Ei, tu. Pakilk ir kaukis, niekdary, atėjau tavęs nukauti ir išsivežti į Žemę, palaidoti savo rūsy. Gyventi tavo šiluma, kūrentis tavo ugny. Aš ateinu – pasipriešink, – automatu iškalė Kęstas ir pradėjo ristele bėgti prie būsimos aukos arba būsimo budelio.

Bet drakonas nejudėjo. Gulėjo ir abejingai primerkęs akį žiūrėjo į atbėgantį karžygį.

Drakonų medžioklės vadovas kažkodėl pačios kovos aprašęs nebuvo. Apie tai buvo tik vienas sakinys: kiekviena kova yra autentika, o kiekviena autentika yra dalis holistikos.

Kovos nebuvo. Drakonas pasidavė.

4.

Mindžikuodamas prie stipriai matoma ir nematoma medžiaga sukaustyto drakono, Kęstas varvino seiles, kovodamas su perdėtu pasididžiavimu. Nustūmęs užkaborin kilusią egzaltaciją (darbas dar iki galo nepadarytas) iš anksto suplanuotu dviejų galingų krautuvų tandemu įtemptai mirksėdamas ir krutindamas galvą tai į kairę, tai į dešinę įkrovė nešulį į specialiai jam paruoštą, atlaisvintą nuo nereikalingų sėdynių lainerio vidų. Gražuolėli tu mano, – glostė drakono karpas Kęstas, sukdamas netaisyklingus ratus apie stebuklingąjį roplį.

Dar po valandėlės laineris pakibo ore ir, tartum akimirką apie kažką įtemptai pamąstęs, šovė tarp žvaigždžių.

Kęsto netikėtai jau ne džiugią, bet įtartinai mąslią nuotaiką pertraukė mielas kriokimas iš permatomo gretasienio:

– Kęstai, ar kada pagalvojai, kad mes, na..?

Akimirką pamąstęs ir nutaręs žaisti šiurkščiai, medžioklis atsakė:

– Kad mes ką, niekingas šliuže? Kad mes vienas be kito negalim? Kad esam skirti vienas kitam?

– Na ne visai tai, na kad mes…

– Cha, esu skaitęs, kad nugalėjus drakoną, su juo atliekamas glaustas pašnekesys, bet kad būtų krypstama į tokias tuščiažodystes!

– Kęstai, ar kada nors susimąstei apie prigimtį ir tai, dėl ko gyveni?

– Gyvenu tam, kad nudobčiau tave, kad grąžinčiau tave į Žemę. Štai dėl ko gyvenu.

– Aha. Štai dėl ko, – nutęsė apsimestinai susimąstęs drakonas.

Kurį laiką medžioklis ir supančiotas drakonas žiūrėjo vienas į kitą. Žvilgsniai buvo liūdni ir panašūs. Atrodė, kad drakono akyse Kęstas mato kažką pažįstama. Sekundėlę padvejojęs suprato, kad mato save. Jose atsispindintį.

– Drakone, pavargau. Eisiu pailsinti kaulus. o nubudęs išpildysiu savo likimą ir atiduosiu tave saviškiams. Ką tu į tai?

– Žinoma. Atiduosi. Saviškiams, – jau be pašaipos nutęsė drakonas ir užmerkė savuosius sielos veidrodžius.

Kęstas pavargęs nuo keistų kalbų krestelėjo į gultą ir lengvai, kaip niekad, užmigo. Sapnavo, kad skrenda viršum miško, ir kad tai labai gera. Kad geria vaizdus savo akimis, kad įkvepia vietos oro ir išsigandęs kažką supranta. Per miegus bando surikti.

5.

Žmona buvo švytinti kaip pirmą jų pažinties pasiskraidymą. Dukros glėbesčiavo ir mylavo geriausią tėtuką visoje galaktikoje, galiausiai parsiradusį į savo tikruosius namus.

Tėtukas raminančiai glostė auksines dukrų galvas, bučiavo žmonai akis – kokios jos vis dėlto gražios, kai gerai įsižiūri, ir kaip seniai matytos.

Šeima pagaliau kartu, likimas išpildytas, o kambario ore net ne pati jautriausia nosytė būtų užuodusi sodrų sieros aromatą.