Lituanicon XXXV: FOLKLORAS

37. Gruodis Žeknys „ORTUAKO ATSAKAS“

Baigėsi penkiolikta mano gyvenimo vasara, kai palikau gimtąjį Chodroną ir po ugninėmis mūsų kilniojo o’heimo vėliavomis kartu su kitais pašauktaisiais iškeliavau sutriuškinti didžiojo kalnų miesto.

Vėliau ne kartą svarsčiau, kada gi Chodrono šventikams ėmė kliūti aukštumų gyventojai ir jų bevardžių dievų šventovės Midahų viršukalnėse? Po mūsų kraštą užgriuvusių negandų ar dar prieš jas?

Dveji nederliaus metai iš eilės, lydimi bado šmėklos, o galiausiai ji, ta mįslinga mirštama liga, nusinešusi tokią daugybę gyvybių… Klausėme savęs: ką dėl to kaltinti? Dievus? Lemtį?

Chodroną kamavo maisto stygius ir jo gyventojų pykčio perteklius, o kilnusis o’heimas, šių žemių ir mūsų gyvenimų viešpats, puikiai suprato: pernelyg ilgai negandų ir nežinios pjudomi žmonės anksčiau ar vėliau pavirsta žvėrimis.

Jiems reikėjo atsakymų. Priežasties. Kaltininko.

O’heimas kreipėsi į Pirmadievių tarnus.

Šventikų atsakas buvo trumpas ir griežtas: tai jie, midahai, tie kreivatikiai kalnų raganiai dėl visko kalti! Jie, ne kas kitas, šią pragaištį mūsų kraštui užleido, šventą Chodrono žemę apnuodijo, suteršė ją savo šlykščiais kerais, dėl kurių ji tapo nevaisinga! Jie su pavasariniais vėjais čion atginė tą rykštę nelemtąją, vieną po kito surijusią bejėgius Chodrono kūdikius!

Dievai mums buvo nepasiekiami, gal dėl to taip lengvai įtikėjome kalte tų, kuriuos bent jau galėjome pasiekti?

Midahus nuo seno gaubė paslapčių ir prietarų šydas, apie juos žemumose sklandė keisčiausi gandai, o iš esmės tai tereiškė, kad apie kalnų tautą nežinojome bemaž nieko, tad galėjome įtikėti bet kuo.

Jie nemirtingi, neregėtai stiprūs, gryniausi milžinai… Jie – senųjų zeandi palikuoniai, kalno demonų apdovanotieji, išmanantys galingus burtus. Jų šventikai jodinėja raiti ant nakties šešėlių ir garbina paslaptingus sutemų padarus, baisingus sparnuotus sutvėrimus, kalnuose žinomus otruakų vardu.

Ten, aukštybėse, pačioje Midahų širdyje, stūkso jų miestas, didingas ir senas kaip patys kalnai, kur kas senesnis už Chodroną, ilgus amžius skaičiavęs dar tada, kai pirmieji mūsų protėviai tik atkako į šias žemes.

Į jį šventikų balsai nukreipė mūsų neapykantos strėles.

Su šventais šūkiais lūpose ir keršto ugnimi širdyse, su kalavijais rankose ir ryžtu akyse – mes išžygiavome.

Išguiti netekties skausmo ir bado, genami troškimo atkeršyti ir vilties prisigrobti tame bedievių krašte, pagarsėjusiame ne tik šiurpiomis legendomis, bet ir gandais apie pasakiškai turtingus senųjų šventyklų lobynus – mes išžygiavome.

Jau pirmosiomis savaitėmis tapo aišku, kad visavaldžiai Pirmadieviai nepanoro palaiminti švento mūsų o’heimo tikslo. Orai subjuro, ištisas dienas mus košė lediniai vėjai ir plakė šlapdribos, ir taip klastingus kelius paplovė smarkūs lietūs. Meldėme dievų, kad grįžtų saulė ir šiluma, bet dargana nesiliovė ir priešiškos aukštumų dvasios baudė mus tik dar nuožmiau.

Kuo toliau ėjome, tuo labiau stiprėjo jausmas, kad braunamės nekviesti į uždraustą žemę, saugomą mums priešiškų jėgų. Kelyje ėmė rastis keisti akmenys, išmarginti nesuprantamais simboliais, paslaptingi piešiniai uolose, vėjo ir laiko aptrupintos skulptūros, vaizduojančios kažkokius groteskiškus sparnuotus padarus…

Kur tik užsukdavome, vietiniai piemenys pasitikdavo mus kraipydami galvas:

Ai, ai, paiki lygumų vaikai, kaip toli jūs nuo namų! Ir ko jums prisireikė aukštumų žemėje? Ar nežinot? Ar negirdėjot? Šlovingiesiems viršum visko nepatinka pašaliniai! Jie galingi ir juos saugo senieji kerai, su jumis susidoros kaip gaisro ugnis sudoroja šiaudų saują, o paskui išžarstys jūsų pelenus kalnų vėjyje!

Mūsų, ypač jauniausių šauktinių, įkarštis blėso. Išvargę besibastydami po atšiaurią svetimą žemę, kamuojami prietaringo nerimo, troškome viską mesti ir sukti atgalios. Bet o’heimui karių nuotaikos nerūpėjo. Be atodairos jis ragino mus žygiuoti pirmyn, o jo akys tomis dienomis žėrėjo taip, tarsi jau matytų kalnų miesto griuvėsius sau po kojomis.

Diena po dienos spraudėmės siauromis atkalnėmis, kur mums nuolat grėsė akmenų griūtys ar lavinos. Bedugnėn krentančio raitelio klyksmas tapo šiurpia kasdienybe. Daug vyrų netekome dėl nelaimių kelyje, dar daugiau jų išguldė karštinę ir beprotybę nešantis kalnų vėjas.

Nežinau, ar būčiau ištvėręs, jei ne Aidanis, kurio bičiulyste ir giedru ūpu tuo sunkiausiu laiku mane apdovanojo dievų malonė.

Jis kitoks nei mes, tą pajutau nuo pat mūsų pažinties pradžios. Buvo miesto tarnautojo sūnus, ragavęs mokslo ir ko gero niekad neragavęs sunkaus darbo. Smulkus, pablyškęs, visur besitampantis sunkią knygą, pilną rašmenų, kurių paslaptys man buvo neįkandamos. Vos pasitaikius progai, skaitydavo man iš jos, o aš, nors ir menkai ką suprasdamas, vis tiek mėgavausi, jausdamas, kad tie mįslingi tekstai mane kažkuo ramina ir guodžia.

Kitaip nei daugelio iš mūsų, Aidanio ateities negaubė nei skurdo, nei netikrumo šešėlis. Jo niekas nevertė čia atsidurti. Kitaip nei mes, jis galėjo rinktis.

– Tai kurių galų čia vėleisi? – klausiau jo, širsdamas dėl tokio paikumo.

– Nes tai buvo mano svajonė.

– A?

– Aš čia, nes norėjau pamatyti juos.

– Ką tokius?

– Otruakus! – Aidanis ištarė tą žodį keistai žėrinčiomis akimis. – Negalėjau praleisti tokios progos! Jei pasiseks, jei man pavyks nors kartelį dirstelėti į tą gyvą stebuklą, manau… dėl to verta net numirti! Tai kažkas daugiau, supranti? Kur kas daugiau nei mes, nei visa tai…

Papurčiau galvą nieko nesuprasdamas.

Jo žodžiai man nuskambėjo kaip paslaptingas burtažodis. Kažkas… daugiau.

Otruakai, midahai… vos pradėjęs, Aidanis galėjo kalbėti apie juos be galo. Prisipažino, kad Chodrono žmonėms šiurpstant ir keikiant senbuvius kalniečius, jis visad, kiek tik galėjo atsiminti, patyliukais žavėjosi legendomis apie tą paslaptingą tautą ir jų garbinamus sutemų padarus.

Aklieji demonai, Šešėlių skraidūnai, užgimę iš giliausių tarpeklių tamsos, magiški, nepaprastomis juslėmis apdovanoti sutvėrimai!.. – porino jis. – Kai kas juos vadina drakonais, uoliniais slibinais, nors vidurio midahų kalboje žodis o-truak nusako visai kitus dalykus: antrą, tikrąją savastį arba atspindėtą tiesą.

Jie jaučia ir mato, – Aidanis stuktelėjo kumščiu sau į krūtinę, – čia, supranti? Otruakams nereikia akių. Taip man pasakojo sutikti piemenys. Sako, kad jie pasirodo tik naktį, o dienomis ilsisi, pakibę ant stačių šlaitų, vėjų čaižomose pakriūtėse, nepastebimi, tobulai susilieję su aplinka… Vietiniai tiki, kad jie yra tikrieji šių kalnų valdovai ir šeimininkai. Ar gali įsivaizduoti? Jei bent dalelė to tiesa… kaip tai būtų nuostabu!

Pagaliau viename kaime sužinojome, kad nuo midahų miesto mus skiria vos diena kelio. O’heimas įsakė įrengti stovyklą ir pasiuntė žvalgą, kad išsiaiškintų, kokio šis dydžio, kaip saugomas ir ar kalniečiai tikrai tokie grėsmingi, kaip apie juos svaičiojo sutikti piemenys.

Praėjo diena, kita, trečia, bet žvalgas vis nesirodė. Baigiantis savaitei, mūsiškiai nusprendė, kad jis, matyt, nebegyvas. O’heimas ėmė ieškoti naujų savanorių.

Samdiniai dingo pirmieji. Vieni tvirtino, kad vos išjojus žvalgams, pasitraukė kelios dešimtys žmonių, kiti sakė, kad dezertyravusių yra kur kas daugiau.

Naujieji žvalgai taip pat neskubėjo grįžti, o kai pagaliau parsirado, apstulbom pamatę, kaip jie kvatoja, kumščiuojasi ir šokinėja ant siauros atšlaitės it paiki vaikėzai, nepaisydami pavojaus, kad gali nusprūsti žemyn.

– Vilzi, – sukuždėjo man į ausį Aidanis, – jiems pasimaišė protas.

O’heimas pasitraukė į savo palapinę pamąstyti, o aš meldžiau dievų, kad jis atsitokėtų. Mums, žemumų vaikams, seniai metas namo. Kalnų dvasios nenori mūsų čia.

Šeimininkas apie jokį atsitraukimą nė negalvojo – priešingai, jau ieškojo naujo žvalgo.

Aidanis pats pasisiūlė, o o’heimas patenkintas linkčiojo, tikindamas, kad smulkus vaikis midahams įtarimo nesukels.

– Neik! – pripuoliau prie jo, negalėdamas patikėti tuo, kam Aidanis ryžosi. – Prašau… juk negrįši!

– Aišku, kad grįšiu, – atšovė jis nerūpestingai šypsodamas ir įbruko man į rankas savo brangiąją knygą. – Pasaugok, kol manęs nebus!

Aidanio akyse nesimatė nė šešėlio nerimo ar baimės. Vien keistas žėrintis jaudulys, bemaž nekantravimas. Kiti žiūrėjo į jį žavėdamiesi, tokią laikyseną, matyt, palaikę drąsa.

Dienos slinko, mes laukėme. Įsitempę, užsikrėtę nerimu vieni nuo kitų lyg žvėrys. Bet koks mažmožis galėjo virsti kruvinu susirėmimu.

Orai vėl subjuro, dar daugiau vyrų susirgo, likusius apėmė kažkoks keistas negeras sąstingis. Slankiojo šen ir ten stikliniais žvilgsniais, tarytum ko apsiriję… Kiti naktimis vogė arklius ir patyliukais dingdavo.

Midahų kalnų oras svaigina, – prisiminiau piemenų žodžius. – Nuo jo žmonės netenka galvos…

Kiauras naktis nesudėjau akių, krūpčiojau nuo kiekvieno vėjo atnešto garso, šlamesių pilnoje tamsoje man vis vaidenosi, kad girdžiu, kaip otruakų nagai krebždena, kabindamiesi į uolas, kaip šnara jų sparnai, kaip kalnų šlaitai atgyja, šiušėdami nuo šimtų neįžiūrimų kūnų, kaip jie vienas po kito kyla aukštyn ir pasklinda nakties danguje it išsiliejusi tamsa…

Aidanis grįžo pėsčias ir basas, tačiau sveikutėlis ir toks pat pakiliai nusiteikęs kaip ir prieš išvykdamas. Jam pasukus prie o’heimo palapinės, nekantraudami nusekėme iš paskos. Aidanis ėmė kalbėti, kažką pasakojo entuziastingai gestikuliuodamas, o aš spoksojau į jį baisiausiai nustebęs, nes nesupratau nė žodžio.

– Aidi, kas tau?

Kokia kalba čia šneki? Ar ir tave apkerėjo? Ar tai mums galutinai pasimaišė galvose?

Paskendęs savo mintyse, tik po gero laiko tarpo pastebėjau keistą sujudimą aplink. Vyrai šmėsčiojo šen ir ten, paskubomis rinkosi mantą ir gesino laužavietes. Kas?! Pašokau karštligiškai žvalgydamasis. Kas vyksta?!

Staiga išvydau Aidanį šalia savęs. Vis dar šypsodamasis, jis pirštų galais palietė man kaktą. Prasižiojau klausimui, bet nespėjęs ištarti nė žodžio, griuvau į svaigią tamsą.

Sapnavau Chodrono karius, kaip jie vienas po kito apleidžia stovyklą, kaip žygiuoja tais pačiais kalnų keliais žemyn, atgal, namo! Mane užplūdo džiaugsmas. Pagaliau! Jie traukiasi! O’heimas davė įsakymą apsigręžti! Mūsiškiams neteks beprasmiškai žūti svetimų dievų žemėje!

Pabudau nuo skausmingo troškulio. Miglotai susivokiau begulįs ant akmeninių grindų tuščioje uolos šventykloje, kažkokio grėsmingo stabo papėdėje. Šalia radau ąsotį ir dubenį vaisių. Abejodamas savo akimis, stvėriau vandenį, paskui – maistą. Drebančios ir keistai sulysusios rankos nenorėjo man paklusti, kūnas, regis, nebeturėjo jėgų net alkiui. Kur aš? Kada?.. Nepajėgiau galvoti. Vargais negalais užkandęs, nušliaužiau į pasienio šešėlius, susiradau uoloje kapo įdubą, susirangiau ir vėl įmigau.

Šįkart regėjau Aidanį Chodrono kariuomenės priešaky. Širdis man apmirė jį išvydus, vien tamsų šešėlį neįžiūrimu veidu, gaubiamą šaltų mėlynų sutemų. Begarsiais šūksniais jis ragino karius žygiuoti pirmyn.

Staigus supratimas siaubo riksmu išsviedė mane iš sapno tamsos atgal į aidinčią tuščios šventyklos tamsą.

Mūsiškiai… jie apsisuko ne tam, kad tiesiog grįžtų.

Chodroniečiai žygiavo su nauju tikslu.

Atgal į žemumas, namo… su kardais rankose ir baisia keršto ugnimi širdyse!

Niekam nesitikint, niekam nė neįtariant, Aidanio vedami jie nusileis iš kalnų ir įžengs į ramiai miegantį miestą, užgrius gimtuosius namus it kruvina lavina. Apkrėsti beprotybės, nešdami mirtį viskam aplink…

Midahams nereikės pajudinti nė piršto.

Sunkiai vilkdamas išsekusį kūną, išsigavau iš šventyklos laukan ir parpuoliau ant skardžio krašto, įbedęs pagaliau nubudusias akis į ryškų švytėjimą tolumoje, ten, kur spėjau esant Chodroną. Ugniniai vainiklapiai skleidėsi šiurpiais gaisro žiedais, aiškiai matomais net iš tokio aukščio.

Per vėlu.

Aidani, kodėl?.. Juk tai tavo namai… mūsų namai!..

Žinojau atsakymą. Mūsiškiai turėjo daugybę progų apsisukti ir grįžti. Tiesiog grįžti. Užuot tai padarę, atkakliai laikėsi savo. Jie pasirinko, metę įžūlų iššūkį jėgoms, apie kurias nieko nenutuokė.

Otruakai. Aklieji skraidūnai. Dvasios akys. Paslaptinga jų galia. Lyg iškraipytas veidrodis, tamsiausių mūsų ydų atspindys… Baisiu atsaku sugrįžęs keršto aidas.

Kažin… ar Aidanis savo valia tapo to atsako nešėju?

O aš? Ar likau čia, kad būčiau liudininku?

Staiga pajutau, kaip tamsą priešais mane užgožė kitokia tamsa. Sodri, gyva, kūniška. Danguje šmėžavo kažkas juodo, beformio. Įsižiūrėjau. Nenusakomo dydžio šmėkliški šešėliai be garso sklandė ore. Suko ratus virš liepsnojančio miesto. Virš manęs.

Erdvę užtvindžiusioje tyloje gaudė bežodis, laukiantis kvietimas.

Užsimerkiau. Tada ištiesiau rankas į tamsą.