36. Povilas Vincentas Jankūnas „Per aspera ad astra“

Tą vasarą žmogus turėjo žengti dar vieną žingsnį užkariaujant kosmosą. Ar bent jau žmogus su stora pinigine. Keletas savo saskaitose nulių nesuskaičiuojančių vyrų, lyg vaikai, varžėsi kuris pirmas gaus pavaidinti superherojų ir bent penkias minutes pasklęs virš milijardų vargdienių galvų.

Tokių aukštų tikslų vedina, į dangaus žydrynę kilo “Dual Range AGON IV” raketa. Ir nors keliomis savaitėmis aplenktas kito kosminio evangelisto, gerai sudėtas vyras, pasidabinęs plačiakrašte skybėle ir kauščinčiais batais, prieš pakilimą gyrėsi, kad pakils keliasdešimt kilometrų aukščiau negu jo konkurentas ir pasieks tikrąją kosmoso ribą. Kartu su juo, įveikti šią nematomą barjerą pasiryžo guvi močiutė, jaunas fizikos studentas ir dar keli laimingieji. Ilgai netrukus, raketa pasiekė savo epogėjų ir pasaulis galėjo pavydžiai stebėti naujųjų astronautų krykštavimus bei mikrogravitacijos kvailiones. Kol studentas žavėjosi gimtosios planetos grožiu, o senelė erdvėje sukosi lyg olimpinė gimnastė, kosmoso kaubojus bandė pagauti link jo burnos sviestą traškutį. Pastarąjį sukrimtęs, vos juo neužspringo, staiga pradėjęs be amo, pirštu komandos nariams badyti į šoninį langą. Pro stiklą į astronautų ir internautų akis žvelgė kosmoso šaltyje sustingęs žmogaus veidas. Gyvieji su siaubu akyse žvelgė kaip keistai papūstus, senoviško kirpimo, drabužius dėvinti žmogysta palengva tolo nuo greitai besileidžiančios kapsulės.

Tai buvo pasaulinė sensacija. Vieni teigė, kad tai triukas, sukurtas padidinti jau nebe pirmojo komercinio skrydžio žinomumą. Kiti mąstė ar tai nebus tik dar vienas kito, žinomo kosmoso užkariavimu besidominčio, ekscentriko juokelis, skirtas konkurentams pagąsdinti. Kad ir kaip bebūtų kosminio turizmo lektynes bent trumpam pakeitė kosmoso gaudynės. Vyriausybės, siekdamos stabilizuoti kilusią padėtį bei kompanijos, matydamos neišsemiamas reklamos galimybes metė visas pajėgas sugauti, parsiskraidinti ir ištirti šią keistą anomaliją. Po kelis metus trukusių varžytinių, jungtinė, vyriausybinė ir komercinė grupė pagaliau į žemę grąžino, kaip vėliau paaiškėjo, vakume puikiai išsilaikiusį XVII a. didiko kūną, kuris prie durtinės žaizdos buvo tvirtai prispaudęs smulkiu šriftu prikeverzotą manuskriptą.

*

Atėjau į šį pasaulį po švento Kazimiero vardu, apie 1600 mūsų viešpaties metus. Tėvai – šlėktos, vertėsi sunkiai, bet visuomet man primindavo, kad kaip Dievą myliu nepamirščiau, jog esu tikras Eques Lithuanus – didikas Lietuvos. Noras įrodyti jų tiesą ir gerai įkalta meilė savo kraštui nuvedė mane romėnų dievo, Marso keliu. O šis, savo ruožtu nepagailėjo atseikėti man karo dūmų su visu kaupu.

Įsigilinęs į įvairių sričių mokslus, būdamas trisdešimties, Smolenske surėmiau patrankas su Maskvėnais, o dar po dešimtmečio Ochmatove sprogstamųjų sviedinių negailėjau ir Krymo totoriams. Pastaroji karinė pergalė didžiai pakoregavo ne tik mūsų valstybės, bet ir mano ateitį. Kaip šiandien pamenu, kad mūšiui tik prasidėjus didydis etmonas, Stanislovas Koniecpolskis, pastebėjęs neatitikimą kairiąjame totorių ordos flange, pasiuntė atsarginius husarų pulkus, kad šie, visomis išgalėmis atkirstų neįprastą dalinį nuo likusios stepių kariuomenės. Ar tai buvo Koniecpolskio, kaip karo vado genialumas ar tik atsitiktinis sprendimas dabar jau nebeišsiaiškins niekas, bet po itin aršių skerdynių, kai nutilo paskutiniai klyksmai, būtent kairiąjame krašte, tarp totoriams neįprastai apsirėdžiusių lavonų aptikau aibę nematytų įrengimų. Orda greičiausiai juos buvo parsigabenusi iš tolimųjų rytų. Tai buvo man visai nematyto tipo uždegamieji cilindrai, nereikalaujantys šaunamojo elemento. Šiuos įrenginius uždegus, jie skriedavo daug toliau ir daug greičiau negu įprastas patrankos sviedinys. Supratau, kad jeigu mums nebūtų pavykę atkirsti šio neįprasto dalinio nuo likusios totorių kariuomenės, mes, o ne šie nelaimėliai, tysotume ant Dievo užmirštos sušalusios stepės.

Eidamas pro mano artilerijos dalinį, puikiai įkaušęs po pergalės, didysis etmonas užkliuvo už keistųjų prietaisų, gulėjusių prie mano palapinės. Siaubingai atgailaudamas, atsiklaupęs ant žemės, karo vadui išklojau visą tiesą apie naujų, vienkartinių pabūklų privalumus ir galimybes, o po metų, mudu su didžiuoju etmonu jau stovėjome prieš karalių Vladislovą Vazą, kuris pernelyg nesigilindamas į Koniecpolskio pasiūlymus pritaikyti šiuos išradimus karyboje ir pagaliau išsivaduoti iš aplinkinių karalysčių gniaužtų, išsiuntė mane kuo toliau nuo savo skaudančios galvos – patobulinti artilerijos meno žinių į naujai besikuriančią, draugišką, Nyderlandų respubliką.

Su Lietuvos ir Lenkijos karaliaus rekomendacija, lengvai įsipaišiau į tolimos šalies kariuomenę, kuri tuo metu kovojo prieš Ispanų imperijos jungą. Mano taikyti prietaisai netrukus kreipė vieno mūšio eigą po kitos ir netikėtai padėjo Olandams atsilaikyti prieš Ispanų spaudimą. Net aplinkinių vietovių gyventojai, pamiršę karo siaubus, rinkdavosi žiūrėti, kaip mano uždegamieji cilindrai lyg žaibai kyla į orą ir lyja ugnimi ant nieko padaryti negalinčių ispanų galvų. Totorių įrengimai degė greitai, bet paskalos tarp olandų sklido dar greičiau, tad visai neužilgo audiencijai mane išsikvietė pats Oranžo kunigaikštis, Nyderlandų princas, Frederikas Henris. Gavęs progą, jo ekselencijai aš pirmą kartą pristačiau tolimųjų rytų išradimo patobulinimą, savo Magnum opus, naujausią inžinerinį stebuklą – žmogų nešantį uždegamąjį cilindrą su pakopine pakilimo sistema. Princas jau ruošėsi varyti mane lauk kaip eilinį šarlataną, kol neišgirdo palyginimo su žinomu ispanų jūrininku, kuris savo savižudiška kelione į pasaulio kraštą, ne tik, kad atnešė neįsivaizduojamus turtus savo šaliai, bet ir padėjo pamatus imperijai, kurioje niekuomet nenusileidžia saulė. Princas negalėjo atsisakyti minties taip lengvai atsikeršyti skriaudėjams ir iškelti nedidelę bei jauną respubliką į pasaulinio žaidimo sceną. Jo akyse jau žibėjo naujojo prietaiso pagalba neįtikėtinai greitai užkariaujamos kolonijos ir žaibiška prekyba, apmulkinanti ne tik turtų išlepintus Ispanus, bet ir Naująjį pasaulį staiga užkariauti besigviešiančius Anglus.

Didžiojo uždegamojo cilindro statybos laimingai sutapo su Nyderlandų aukso amžiumi. Į nuo Ispanų jungo atsiskyrusią, naujų laikų vertybes puoselėjančią šalį susirinko visos Europos geriausi meistrai ir amatininkai, kurių didžioji dalis plušo prie mano įrenginio. Už princo monetas, auksarankiai varpininkai liejo dar niekada nematyto dydžio korpuso cilindrus. Keramikos cechų unija turėjo pastatyti visai naują manufaktūrą, cilindro viršų dengsiančiam kūgiui, pramintam milžino puodu, kepti. Korpuso langai, pūsti geriausių amatininkų emigrantų iš Venecijos, buvo bent vienos pėdos storio. O greitesniam cilindro atsiplėšimui nuo žemės, man pavyko išgauti į mažus netaisyklingų formų kvadratėlius susikristalizavusį parako junginį, pasižymintį daug kartų geresne sprogstamąja galia. Beliko tik vienas įrenginio elementas, kurio niekaip negalėjau perkąsti – nusleidimo mechanizmas. Kuomet atrodė, kad jau priėjau liepto galą, kunigaiščiui vis norint išvysti veikiantį įrenginį, netikėtai sulaukiau žinių iš geru draugu patapusio didžiojo etmono Koniecpolskio. Laiške jis minėjo, kad senasis Lietuvos ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, pagaliau kelia ginklus kovoje prieš pietuose plytinčius Osmanus ir nors Koniecpolskis šio prakeikto reikalo nepalaikąs, karaliaus įsakymas yra šventas ir Kazimiero artilerijos išmanymas čia labai praverstų, kartu prisiminus kiek daug Koniecpolskis nuveikė Kazimiero labui. Nors išvengiau Oranžo kunigaikščio klausimų ir turėjau grįžti į mylimą kraštą, mane gerokai prislėgė šis draugiškas ultimatumas, priversiantis mane palikti savo didijį darbą nebaigtą. Mane guodė tik mintis, kad rytuose galimai pavyks atkapstyti daugiau senųjų įrengimų ir rasti atsakymą į mane taip kamuojantį nusileidimo klausimą. Statybas patikėjau geriausiems meistrams ir atsiprašęs Nyderlandų princo, apeliuodamas tėvynės pareiga ir prižadėjęs grįžti, išvykau su nedidelėmis viltimis. Matyt jaučiau tai, nes joms taip ir nebuvo lemta išsipildyti.

Gimtinėje pasijutau lyg svetimas. Sudalyvavau netikėtai žuvusio Koniecpolskio laidotuvėse ir nors buvau pakeltas iki vyriausiojo artilerijos vado pavaduotojo, su Osmanais taip ir nesusikoviau. Mūsų palaida valstybė išsirinko kitą valdovą, kuris visai nekėtino veltis į dar vieną karą pietuose, o mieliau išsiuntė mus pasigalynėti su nelemtais kazokais. Laisvu nuo karo metu, Vilniaus akademijoje apsigynęs magistro laipsnį supratau, kad čia trūkstamos mano išradimo dalies nerasiu ir pasukau atgal į Nyderlandus vienaip ar kitaip užbaigti pradėto darbo.

1649 metais, po dviejų metų tarpo, atokioje laukymėje, keliolikos mylių atstumu nuo Amsterdamo, atradau savo daugiapakopį transportavimo cilindrą vienišą, lyg kokio mirusio miesto varpinę. Nesupratęs, kur dingo visa armija darbininkų, iš keleto šalimais gyvenusių valstiečių, sužinojau, kad Nyderlandų princą, Frederiką galiausiai palaužė nelemta podagra ir be jo paramos keistasis objektas buvo paliktas likimo valiai. Neprarasdamas vilties ir nebeturėdamas dėl ko grįžti į kadaisę mylėtą tėvynę, aš nuspręndžiau savo gyvenimo darbą užbaigti pats. Nyderlandams paskelbus taiką su Ispanija, turėjau iš naujo prasimanyti kaip sponsoriuoti monetas ryte ryjantį įrenginį. Pradėjau kurti drakonų bei angelų formų fejerverkų mašinas, drebinusias aplinkinių miestų iškilmes ir lankytojų vaizduotę. Paskatintas dar vėlionio princo, pagaliau lotyniškai sudėjau visas turimas žinias į pirmąjį artilerijos meno tomą, kuriame aprašiau patrankas, sprogstamąsias medžiagas ir įvadą į mano gyvenimą pakeitusį išradimą – uždegamąjį cilindrą. Knyga mano nuostabai buvo itin gerai įvertinta visoje Europoje ir pilnai padengė likusias statybas. Rašydamas antrąjį tomą apie žmogų transportuoti galintį daugiapakopį cilindrą pagaliau priartėjau ir prie vaisingų nusileidimo galimybių išvadų. Šiam paskuriniam darbui atradau senuosius savo amatininkus, tačiau labai nustebau išgirdęs jų atsakymą į mano pasiūlymą. Jie nedelsiant atsisakė dirbti ir šaltai apkaltino mane išdavyste. Nieko nesupratęs pasišalinau iš dirbtuvių, o dar po keleto dienų pro savo daugiapakopio cilindro langus išvydau juos, siaučiančioje minioje. Meistrai negailėdami pykčio plūste plūdo mane, rėkdami, kad ta nelemta knygiūkštė, jau išversta ir į prancūzų kalbą, visai Europai atskleidė jų amato paslaptis ir grąsina atimti duoną kasdieninę. Aš būdamas sąžiningas ir dievotas žmogus, kuriam pabodo konfliktus spręsti brutaliais metodais, nusileidau iki pirmosios pakopos apačios juos apraminti ir pasitarti, tačiau vienas įmitęs vyras, apimtas sielvarto dėl savo bado atimtų vaikų, staigiai pašoko ir visa jėga bedė peilį į mano pilvą.

Silpstantis mano protas paskutinį kartą pribudo nuo siaubingo šnypštimo. Niekaip negalėdamas pakelti savo kūno nuo metalinių grindų supratau, kad pagaliau palieku žemę. Minios įtūžio apimti amatininkai, matyt, siekdami sudeginti mane kartu su mano išradimais, padegė cilindrą ir taip netyčia detonavo paleidimo variklius. Įdomu, kaip jiems sekėsi bėgti nuo staiga sprogusio ir mane į dangų išsviedusio parako ugnies?

Po kelių akimirkų, sumažėjus pasipriešinimui, prisiverčiau nušliaužti iki lango ir apšviestas neįtikėtino grožio žydrynės iš paskutinių jėgų į rankas paėmiau begalo sunkią plunksną. Suvokiau, kad viskas veikia nuostabiai, tik deja man taip ir neprireiks to nelemto nusileidimo mechanizmo, ne tik dėl iš mano pilvo greitai tekančių paskutinių gyvenimo sekundžių, bet ir dėl neužilgo perlūšiančios, nemokšiškai uždarytos durų sklendės.

*

Mieste, net už gerų 20 mylių žmonės klaiko iš siaubo. Dalis meldė atgailos, manydami, kad tai protestantizmo sukelta paskutiniojo teismo diena. Nors šnypščianti pragaro apvaizda savo žiedais, nuslydusiais nuo metalinio piršto ir prispaudė kelis nusidėjelius, tie kurie tą dieną nemirė iš baimės, šį daugiau niekuomet nebematytą, liepsnas ir dūmus spjaudantį padarą praminė Amsterdamo drakonu.