1. Birdin Atree „Klajojantis Miestas“

Po to kai taip netyčia numiriau ir padėjau jam išvyti tą traukinį-demoną, kuris pasirodė Shinjuku, JR-rytų metro stotyje, jis leido man keliauti su juo.

Iš pradžių galvojau, kad jis išsiųs ir mane anapilin, bet anaiptol, jis ištiesė man savo ranką, maloniai nusišypsojo ir pasakė – einam, tai aš ir nusekiau jam iš paskos.

Jis nebuvo labai kalbus. Tik po kelių dienų kartu pagaliau išpešiau iš jo lūpų vardą, kuriuo galėčiau į jį kreiptis. Makkou- trumpai tarstelėjo.

– Tau tinka, – šyptelėjau.

Tyliai sekiau jam iš paskos dar kelias dienas. Jis rinkosi atokesnes stotis, mažiau keliaujamus traukinius. Vengė didelių susibūrimų ir miestų.

– Tai… kur mes keliaujam? – paklausiau, kai sustojom pailsėti nakčiai.

– Kinsakubaru, – atsakė po minutės.

Pirmą kartą girdėjau šitą pavadinimą, tai negalėjau suprasti, ar tai miestas ar kokia vietovė, o gal kokia įmonė. Klausti net nemėginau. Nebūtų atsakęs. Supratau, kad jis mane pasiliko tik dėl to, jog buvau naudinga. Jis nešiojosi kardą, suvyniotą į lengvą juodą skraistę su baltų debesų raštais. Prieš pat mirtį aš nešiausi savo bokeną į kendo treniruotę. Galbūt mano sugebėjimas jam padėti su traukiniu-demonu suteikė jam vilties, kad iš manęs bus ir daugiau naudos.

Buvo keista jaustis išnaudojamai, bet, na, arba šitai arba galutinė neatšaukiama mirtis. O aš dar norėjau tiek daug dalykų nuveikti, tiek visko pamatyti. Mūsų kelionė iš Tokijo buvo tokia vaizdinga, kad turbūt pamačiau daugiau nei per visus šešiolika metų savo gyvenimo. Tik tiek kad negaliu daryti nuotraukų prisiminimui.

Iki Kagošimos keliavom gal šešias dienas, gaudydami vietinius traukinius, ir pakeleivingas mašinas. Dabar jis sėdėjo ant suoliuko netoli kelto terminalo. Kiek supratau plauksim iki vienos iš salų pietuose, Amami. Saulė jau buvo nusileidusi, todėl keltas jau nebeplaukė. Jis įsigijo bilietą rytui, kelionei truksiančiai apie vienuolika valandų.

Kol Makkou meditavo ant suoliuko (aš vis tik manau, kad jis snaudė), aš slampinėjau aplink keltų terminalą. Apžiūrėjau žemėlapius su keltų maršrutais. Radau Amami salą, atrodė gana jauki ir rami vieta, su keliais miesteliais. Ir didžiuliu mišku tiesiai per salos vidurį. Ten ir pamačiau “Kinsakubaru”.

Kinsakubaru – tai pirmykštis subtropinis plačialapis miškas, su gausia gamta ir saugomų rūšių įvairove. Iš aprašymo galėjau spręsti, kad vieta tikrai įspūdinga, bet negalėjau suprasti, kurių galų Makkou tiek keliavo dėl turistų lankomos vietos. Pagal prierašą, į mišką be gido įeiti draudžiama, nuklysti nuo paskirto tako draudžiama, ir bet kaip kitaip savavališkai ten elgtis draudžiama.

Gal jis tiesiog labai norėjo pasivaikščioti po mišką? Kad ir kaip stipriai jis nebuvo panašus į žmogų, besidomintį turistinėmis vietomis.

Ryte jis vis dar nesiteikė su manim kalbėtis, tai likau be atsakymų. Kelte Makkou susirado atokiausią suoliuką ir ten sedėjo visas vienuolika valandų. Pirmas dvi sedėjau šalia jo, vėliau nusprendžiau apžiūrėti keltą. Neradau nieko įdomaus, tik būrį turistų keliaujančių ten pat, kur ir mes.

Išsilaipinę iš kelto apie septintą vakaro, patraukėm neaiškiu keliu į salos vidurį. Po valandos ėjimo, jam pavyko sustabdyti pravažiuojančią mašiną, kuri pavežė mus pusę kelio. Galų gale pasigavę dar vieną automobilį, pasiekėm vietą, kurioje turėtų būti įėjimas į saugomą miško teritoriją.

– Kiek dabar valandų? – paklausiau, besižvalgydama aplink. Buvo tamsu, niekas nevaikčiojo.

– Vienuolikta. Valandą turim.

Makkou apžiūrinėjo stendus, tvoras bei įėjimą. Nieko nesakęs, tiesiog nuėjo į šoną, palei aikštelę ir dingo.

Panika. Pasimetimas. Galų gale susierzinimas. Jis neatrodė senas, tikrai nebuvo perkopęs keturiasdešimt, bet kurių galų jis elgėsi kaip sukriošęs senis, kuriam viskas niekad neįtinka? Ar buvo sunku pasakyti, kas vyksta ir kodėl. Ir kur jis pasidėjo.

Kol putojau, trypčiodama kojomis, kurios nekėlė jokio garso, jis išniro iš krūmų tankmės. – Tu eini, ar ne?

– Aš einu, bet gal gali pasakyti, kur mes einam?

– Kinsakubaru. Sakiau gi.

– Man tai nieko nesako. Ir beje, šitam miške vaikščioti negalima.

– Galima.

– Negalima.

– Man galima.

Įkvėpiau giliau ir jau norėjau viską jam išdėti, bet supratau, kad jis vis tiek neišgirs. Jis girdi ką nori, mato ką nori, ir daro ką nori. Štai ir dabar eina sau per lapų tankumynę ir neaišku, ką sutryps.

Miškas buvo nuostabus. Kiek leido matyti šiek tiek išlindęs mėnuo, visur vešėjo palmės, kitokie tropiniai augalai. Aš tokių nesu mačiusi. Galėjau girdėti vabzdzių, varlių ir kitų mažų padarėlių šnaresį. Ir jo žingsnius: ramius, lėtus, vos vos girdimus.

Geriau įsižiūrėjus, pamačiau, kad jis eina taip atsargiai, jog nė nepasakytum, kad kas praėjo. Plačios jo hakamos klešnės švelniai braukėsi per krūmų lapus jų nė kiek nepažeisdamos. Lengvi medžiaginiai jo batai nė nepaliko įspaudų purioje žemėje.

– Kas tu toks?

– Makkou.

– Tu juk ne vaiduoklis, kaip aš?

– Tu – ne vaiduoklis.

– Kaip tai ne? Aš gi numiriau.

– Tave demonas nužudė. Tavo dvasia net iki skaistyklos nespėjo nueit.

– Tai vaiduoklis.

– Ne-, – Jis atsiduso ir toliau ėjo tyliai.

Slampinėjom po Kinsakubaru lyg be tikslo. Daugiau Makkou su manim nekalbėjo, o kai aš bandžiau vėl prakalbėti, jis mane tildė.

Kažkur lyg aidas suskambėjo skambaliukai. Dzin-dzin. Dzin-dzin-dzin. Tyliai. Garsiai. Su ritmu, padrikai.

– Ten, – pasakė ir pasuko į skambėjimo pusę.

Jau nebesivarginau klausti, tiesiog sekiau paskui.

Prieš akis atsivėrė toks vaizdas, jog pagalvojau sapnuojanti. Gatvė, sausakimša įvairių formų ir pavidalų naktinių turgautojų. Abipus ryškiai apšviestos gatvės sustatyti prekystaliai su maistu, rankdarbiais, gėrimais ir dar visokiais įdomiais dalykais. Įvairūs kvapai nuo kepamo, verdamo ir kitaip ruošiamo maisto maišėsi ore. Šurmulys buvo didesnis nei pačiame Shinjuku. Ir visur skambėjo smagi muzika. Ta gatvė raitėsi į aukštį – lyg kokia lenktyninių modeliukų trasa. Virš galvų pastatai kybojo apversti. Mačiau ir stotį, ir paštą, ir prekybos centrą – viskas, ko reikia gyvenant mieste.

– Kas čia? – sušnibždėjau. Baiminausi, kad turgaus lankytojai išgirs.

– Miestas vaiduoklis.

– Kas toks?

– Klajojantis miestas, turgus, ar kaip jį bepavadinsi.

– Aha…

– Einam.

Makkou žengė iš tamsaus miško tiesiai į tą ryškią ir triukšmingą gatvę. Padarai ir sutvėrimai, kuriuos aš buvau mačiusi tik mitų knygose dabar dėbsojo į mus. Vieni jų buvo nusiteikę draugiškai, kvietė užeiti paragauti skanumynų, kiti, regis, raitojosi rankoves ir jau tuoj puls.

Bet jis tiesiog ėjo toliau. Tiesiai pagrindine gatve. Kardas vis dar buvo suvyniotas į juodą skraistę su baltų debesų raštais, nešamas rankoje.

Makkou sustojo prieš didžiulį ornamentuotą fontaną, laistantį raudoną skystį, kuris stovėjo miesto aikštės viduryje. Aš labai tikėjausi, kad ten ne kraujas. Jis ramiai atvyniojo skraistę nuo kardo, tada atrėmė kardo dėklo galiuką į žemę ir stuktelėjo tris kartus.

Viskas nusčiuvo. Iš fontano išniro aukštas, liesas kaip pagaliukas jaunas vyras, pasidabinęs kraujo raudonumo rūbais. Ilgi juodi plaukai krito jam ant balto veido, uždengdami akis. Vyras išsišiepė, išskėtė rankas į šonus ir pasisveikino, – Makkou, kokia maloni staigmena.

– O jis kartais ne kinas? – susidomėjau, gal šiek tiek per garsiai.

Makkou atsisuko manęs tildyti, bet nespėjo nieko pasakyti.

– O taip, taip. Tu labai pastabi, – jis nusišypsojo, iltiniai dantys kliudė jo apatinę

lūpą.

– Nepradėk. – suurzgė Makkou. – Tavo demonai mano žmones žudo.

– Ar gi?

Makkou sunėrė rankas ant krūtinės, laikydamas kardą viena, o skraistę kita ranka. Jo antakiai buvo kaip niekada stipriai suraukti, ir jis dėbtelėjo į mane.

– Traukinys-demonas ją nužudė. Ir dabar aš nežinau, ką su ja daryti.

– Ta prasme? – kiek pyktelėjau.

– O gi ta, mergaite, – įsiterpė tas kitas, – kad tavo mirtis buvo labai neteisinga. –

Jis nusijuokė.

Makkou atsikrenkštė. Papurtė galvą.

– Kiek dar jų palaidų yra?

– Kas žino, – raudonasis mostelėjo rankomis.

– Šiunai, – Makkou riktelėjo. – Man dar daugiau tokių kaip ji nereikia.

O aš galvojau, jam manęs reikėjo. Pasirodo, klysti labiau net negalėjau. Makkou dar kažką sakė, raudonasis atsakinėjo ta savo niekinančia maniera ir nieko iš jų pokalbio neišėjo. Kaip žirnius į sieną mėtyt.

– O tai kas su manim negerai?

– Na, visi kiti suvalgyti, demonui mirus, išėjo anapilin. Kodėl tu neišėjai? –

paklausė raudonasis.

– Nežinau.

– Ji supurvinta. Bet ne tame esmė. Su ja aš dar galiu susitvarkyti. Man

į klausimą atsakyk.

– Nenoriu.

– Šiunai, – pagrasino kardu.

– Mano miestui trūksta gyventojų, Makkou.

Raudonasis pajudėjo žaibiškai. Nespėjau net mirktelėti, kai abu vyrai susikibo kovoje. Vienas nagais, kitas kardu.

Buvo sunku suprasti, kas vyksta. Jie susikibę susiliejo į vieną masę spindinčią balta ir raudona spalvomis. Blyksniai skriejo šen, ten, vis kliudydami vieną kitą pastatą, prekystalį ar spektakliu besidomintį miesto demoną.

Baltas blyksnis su griaunama jėga įlėkė į raudono vandens fontaną. Makkou išspjovė kraują, nusišluostė sveika ranka. Jo dešinioji buvo sulaužyta, kardas gulėjo netoliese.

– Gal jau užteks? – paklausė Šiunas.

– Savo demonus parsišauk, – reikalavo Makkou, sunkiai keldamasis iš fontano.

– Nenoriu.

Makkou atsistojo, susirado savo kardą. Laikydamas jį kairiąja ranka, mėgino užsimoti, bet miesto valdovas jam neleido nė pajudėti. Mano bendrakeleivis nuskrido per visą gatvę.

– Išeik, jei nenori daugiau sužeidimų, – pasakė raudonasis, apžiūrinėdamas

savo nagus.

– Savo demonus parsišauk, – Makkou pakartojo, sunkiai stovėdamas ant kojų.

Šiunas tik garsiai nusikvatojo. Minia padarų pradėjo tirštėti, spausti mus abu į kampą. Jie buvo pasiruošę sudraskyti mus į gabalus, jei tik raudonasis leis.

– Kodėl taip darai? – paklausiau. – Juk jų čia pilna, nematau, kad tau trūktų…

vaiduoklių.

– Naivi mergiotė. Niekas nebetiki prietarais. Jeigu jiems nepriminsim apie savo

egzistavimą, visi išnyksim.

– Aš visai neprieštaraučiau. Jeigu jūs visi tokie šikniai…

Jo paslėptos akys sublizgėjo raudonai. Kitą sekundę aš pajutau siaubingą skausmą kursuojantį per visą savo nematerialų kūną. Jis klaikiai šypsojosi, stipriau spaudamas mano kaklą; jei būčiau turėjus kaulus, mano kaklas būtų lūžęs.

– Kodėl tu neišnyksti? – jis užrėkė, suspaudė mano kaklą stipriau.

Susikaupusi, aš spyriau jam į šonkaulius ir jis mane paleido. Paklaikusios raudonos akys stebėjo mane akylai, kol jis pats per kelis žingsnius atsitraukė.

– Kas, po galais, tu tokia?

– Gali į mane kreiptis Yuzuki, bet šiaip tai aš nenorėčiau su tavim apskritai

daugiau kalbėtis. Makkou, gal jau galim eit?

– Ne. Jis turi savo demonus atšaukti.

– O mes negalim jų tiesiog sumedžiot?

Makkou apstulbo. Aplink buvę šmėklos ir kiti padarai pradėjo murmėti, garsiai juoktis iš mano genialios idėjos. Šiunas nusijuokė, bet iškart surimtėjęs skriejo link manęs. Nežinau, kaip, bet Makkou išgirdo mano mintis prašančias kardo. Staigus vyro rankos krestelėjimas ir sunkus, aštrus ginklas atsirado mano rankose. Man beliko užimti poziciją ir smogti.

Judėdamas per greit, ir tikriausiai nesitikėdamas ginklo mano rankose, Šiunas nespėjo sureaguoti. Jo krūtinę pervėrė Makkou kardo ašmenys. Tamsi nemaloniai dvokianti masė išsiliejo iš žaizdos, jam iš burnos, akių ir ausų.

Kardas pradėjo drebėti, ausyse spengė. Akinanti šviesa apgaubė visą klajojantį miestą. Po akimirkos – tamsa.

Kai akys atsigavo po šviesos blyksnio, apsidairiau. Neliko šurmuliuojančios miesto turgaus gatvės. Dingo visi neįprastų formų naktinėtojai. Nutilo skambaliukų muzika. Tik ramus vėsaus vėjo ošimas. Lyg to šurmulio čia nė kvapo nebuvo.

Likom stovėti vidury tankaus tropinių augalų prižėlusio miško. Mano rankų pirštų galiukai dilgčiojo, paleidau kardą. Jis dusliai nukrito ant žolės.

– Kas čia ką tik įvyko? – paklausiau, balsas drebėjo.

– Tu miestą vaiduoklį išvalei…

– O, geras, – šyptelėjau. Atrodo, adrenalinas veržėsi tiesiog per odą. – Einam

gaudyt kitų?

Makkou neužtikrintas palinkčiojo galvą. Prilaikydamas sulaužytą ranką, kita pasiėmė savo kardą ir įstūmė atgal į dėklą. Tvarkingai suvyniojo į skraistę.

Nieko nebesakę, palengva palikom mišką.