2. Agnė Staupelytė „Vilniaus dvasia“

Įprastą gyvenimą diena iš dienos sau brėžė Petras. Jis kėlėsi, valgė kas rytą tuos pačius pusryčius, skaitė laikraštį tokiu pat tempu bei tokiu pat išlenkimu kaskart kilstelėdavo antakius, – pirmojo puslapio antraštė niekada jam nepatiko. Tačiau būtent šis didžiulėmis raidėmis išsagstytas sakinys buvo vienintelė draugija, kurioje Petras pasitikdavo savo rytą. Identišką, nepriekaištingai nuspėjamą, ir visgi – savo rytą.

Dar iš vakarykščių darbų nenusiplovę tepalai susigėrė į pirštų raukšleles. Rankos, lyg plonomis juodomis gyslomis išvagotos, grakščiai kelia baltą porcelianinį puodelį prie lūpų. Juoda kava.

Gomuryje jaučiasi skysčio tankis. Sodru, kartu, karšta gerklėje, stemplėje, skrandyje. Diena iš dienos, jau trisdešimt metų tie patys pojūčiai, ir visgi – malonūs.

Savas rytas.

Antraštė visai suerzino – skelbia apie artėjančią krizę. Lyg to ir betrūktų Petrui, kad gyvenimas taptų malonesnis! Kavos gurkšnis iš balto puodelio į tamsią organų ertmę leidžiasi sunkiai, nenoriai. Lyg pačią krizę tektų ryti.

Neplovęs indų ir laikraščio į ritinį tvarkingai nesuritęs, Petras išskuba į darbą. Velnias, ir vėl pernelyg ilgai prie laikraščio sėdėjo – vėluoja, o vėluojančių žmonių pats pakęsti negali. Kava lieka aušti vienatvėje, neišgerta, neišmyluota žmogiškos gomurio šilumos.

Nekenčia Petras vėluojančių, visa širdimi nekenčia. Bet nuo šio ryto nekęs jų dar labiau – žinos, kad jie verčia kitus laukti ne kokį dorą darbą dirbą.

Leidžiasi laiptais į priemenę, įsispiria į batus. Nudėvėti, išblukę, su plyšiu prie kairiosios kulkšnies. Savi batai.

Atlapoja duris, trenkia jas atgal į padėtį. Kiša raktą, drasko spyną, – ne tą raktą nuo palangės pasiėmė! Vėl pro duris, laiptais į viršų, į virtuvę. Petro galva sukasi į kairę, į dešinę ir vėl į kairę – po namus vaikšto taip, lyg amžinai eitų per pėsčiųjų perėją. Palangė tuščia tuštutėlė – dulkės vienos ir mirusios musės, o raktų nematyti. Petro galva keliasi į viršų, į apačią, į viršų – ant vinių palei lubų juostą kaba tik neskalbti marškiniai ir švarkas, o ant grindų – taukų juosta. Vakar buvusi lietuviška vakarienė, kaip ir kiekvieną vakarą. Sava vakarienė.

O raktų nėra nei šalia švarko, nei taukų juostoje. Velniai jį ragino į tą antraštę taip ilgai spoksoti – geriau būtų raktus per tą laiką susiradęs! Įniršiu pilnu mostu griebia laikraštį nuo stalo ir meta ant žemės. O! Raktai besą po laikraščiu gulintys. Greitai griebiami rankų, juodomis tepalų gyslomis išvagotų, ir nešami laiptais žemyn, pro duris, kišami į spyną, du kartus į kairę pasukami ir įmurkdomi į saulėgražų lupenų pilną kišenę.

Tekinas bėga Petras Basanavičiaus gatve – kone sklendžia, išblukę batai vos liečia šaligatvį. Gerai, kad savi batai – su naujais šitaip nepabėgiosi.

Šimtą kartų Petras mynė Basanavičiaus gatvės plytas, bet jos per trisdešimt metų pažinti nesugebėjo. Jeigu kokia dama iš stotelės būtų paklaususi, kur yra ta ar ana institucija, Petras tik gūžtelėtų pečiais, nes į pastatus niekada nesižvalgė. Jo žvilgsnis buvo tiesus: regintis tik horizonto tašką priekyje, kurio link nusidriekia ir į kurį susilieja jo einama gatvė.

Tačiau šiandien bėgant Petras negalėjo nepastebėti auksinių cerkvės kupolų – ką jau nepastebėti! Saulės apšviesti jie taip apakino akis, kad jis kniūbsčias griuvo per išsikišusią nesutvarkyto šaligatvio plytą.

Nusikeikė, spjovė ant kelio, lyg jo išskyros būtų šventas glajus, sulipdantis betoną į lygų, skubančiajam draugingą šaligatvį.

Atsistojo, nusipurtė kelius, nusišluostė lūpas, ant kurių dar liko juosta glajaus. Nemalonu praeiviams žiūrėti į besispjaudantį darbininką, bet Petrui nė motais. Savos išskyros.

Norisi eiti, norisi vėl akis įsmeigti į horizonto tašką, kurį stebi jau trisdešimt metų, bet kažin kas laiko, blokuoja. Reikia skubėti į darbą, o nepavyksta nei kojų, nei žvilgsnio, kur nori, pasukti. Vien tiktai spindintys auksiniai kupolai niekad nepastebėtos cerkvės švyti prieš akis ir, rodos, nei joks organas, nei joks kūno raumuo jo valiai nebepriklauso.

Tik staiga švysteli Petro minčių lauke motinos pasakojimas iš vaikystės, istorija, o gal labiau – legenda. Pasakojusi motina tada apie tokią Vilniaus dvasią, kuri įsikūnydavusi į architektūrą ir per ją tokiu spindesiu švytėjusi, kad apakinusi žmonių akis, sustingdžiusi jų kūnus ir vedusi juos ten, kur pati panorėjusi.

Petras buvo praktiškas vaikas, linkęs į konstravimą, fizinių, panaudojamų daiktų kūrybą. Jis nemėgo abstraktybės ir iš jos šaknų gimusių mokslų, menų, taip pat ir legendų, pasakų ir istorijų, kuriose pragmatiškumo anei lašo. Kol buvo visai mažas, tos istorijos apie Vilniaus dvasią jam buvo puikus vaistas miegui, nes motinai pradėjus pasakojimą, jam pasidarydavo taip nuobodu, kad iškart užsnūsdavo.

Dėl to jis nieko daugiau ir nežino – tik pačią istorijos pradžią. Tik tai, kad akys žmonių buvusios apakintos, o raumenys paralyžuoti. Kad architektūra švytėjusi nežemišku spindesiu, kuris užvaldydo žmogų – tą, kurį Vilniaus dvasia išsirinkdavo. Ji jį išsivesdavo, o kur – nežinia, nes šioje pasakojimo dalyje Petras jau pats sapnuodavo.

Tad stovi Petras prie stotelės, priešais auksinius kupolus, ir pajudėti negali. Per ūžesį girdi aplinkinį triukšmą, balsus, o akyse – vien tik auksas ir jo akinanti, traukianti šviesa.

Kojos nejuda, lyg paties jo spjaudinys būtų jas amžiui įklijavęs į šaligatvį. Užtat galva, pasirodo, sukinėtis gali – į kairę, dešinę ir į kairę, – įprastu ritmu. Pasisukus į kairę, auksinėje kupolų šviesoje jis ima įžiūrėti žodžius ant gretimai esančios sienos: „Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris“.

Vėl akinanti šviesa, lyg cerkvės kupolai artėtų ir kėsintųsi atimti jo regą, okupuoti visą jo smegenų ertmę ir užimti valdymo aparatą, iš kurio nervais siunčiami signalai kojų raumenims.

– Žmogus sau, – girdi Petras balsą, – ar žmogus bendrijai?

Užrašu margintą sieną išbalina kupolų auksas, – Petro regratyje nebėra nieko, tik aklina šviesa ir balsas, kurio kryptis neatpažįstama. Kryptis neatpažįstama, bet žodis kiaurai skrodžiantis net ir neįveikiamą auksinės šviesos dangą. Nors negirdėtas, nors pokerio Petras niekada nežaidęs – abstraktus žaidimas – pažįstamas žodis. Savas žodis.

Nes Petras trisdešimt metų skuba ne dėl savęs. Bėga Basanavičiaus gatve ir prieš pereidamas pėsčiųjų perėją sukinėja galvą į kairę, į dešinę ir į kairę visai ne dėl savęs. Būtų jo valia gyventi, kaip nori, tai, tikriausiai, ne lakstytų Basanavičiaus gatve, o važinėtų? Visai ne. Nes jei važinėtų, keltų triukšmą ir skųstųsi per raudoną vaikštančiais kėgliais, tai irgi gyventų ne sau. Ne taip Petras gyventų.

Jei būtų sau žmogus, Petras gyventų savaip. Savas gyvenimas.

Šviesa darosi blyškesnė, garsai iš gatvės vėl pasiekia siera šlakstytus ausų bugnelius. Ryškėja aplinkui vaikštančių žmonių siluetai – neatrodo, kad jie būtų girdėję balsą ar matę sieną, nors užrašas ant jos gyvena jau ilgai. Neatrodo jie pažinę ir auksinių kupolų šviesą – juda mechaniškai ir nesidžiaugia; nežino, ką reiškia nejudėti.

Pranykus šviesai, pagaliau pavyksta kelti savą, įplyšusį batą nuo prakeiktojo šaligatvio. Petras supranta galintis vėl judėti, tad pirmu taikymu pasileidžia. Tiesiai į darbą.

Skrodžia Basanavičiaus gatve, tačiau žvilgsnis tiesioje trajektorijoje nesilaiko. Kažin ko akys klaidžioja į šalį ir mato… daiktus?

Štai bėga pro „Geros žuvies parduotuvę​​“, pakelia akis – angelų skulptūros, liūtų galvos.

– Pastatų ataugos kažkokios gyvos, – po nosimi sau burba Petras, – bet aš labai vėluoju į darbą.

Galva sukasi į kairę, į dešinę, į kairę. Žalia šviesa. Trakų gatvė. Maloni nuokalnė – nuostabi gyvenimo sąlyga vėluojančiam, skrodžiančiam erdvę, klykiančiai bėgančiam ne sau. Vėluojančiam į svetimą sapną, sapnuojančiam ne savo gyvenimą.

Akis šonan pasukti jau galinčiam Petrui ši gatvė taip pat kažin ko nauja, pilna daiktų. Štai, šaligatviu dešinėje eiti negalima – vyksta rekonstrukcija. Kieno? Kas naujo gims mieste, gatvėje, kuria žengia trisdešimt metų? Petras skuba, bėga, bet neatsispiria pakelti akis aukščiau ir pamatyti naująjį viešbutį.

Kabankšt!

Vėl Petro keliai kaip akmenys atsimuša į šaligatvį: prakeikta betono plyta ir atplyšęs bato padas! Būtų nusipirkęs naujus batus, būtų ėjęs kaip tvarkingas žmogus, būtų gėdos sau nepasidaręs. Ir pigūs buvo tie nauji batai. Bet… nesavi batai.

Nusikeikė, spjovė ant kelio jau žinodamas, kad jo išskyros lyg šventas glajus, sulipdantis betoną į lygų, tvarkingam piliečiui malonų šaligatvį.

Atsistojo, nusipurtė kelius. Į darbą vėluoja tragiškai, ir koja atvipusiu padu nori kilti dar spartesniam žingsniui. Kaip dabar Petras bėgs!

O nebėga! Stovi kaip iškamša, kaip žmogus, kurio nėra darbe paskirtą valandą.

Kojos nesijudina, lyg įbetonuotos, lyg batai – nors savi – būtų jį išdavę ir savanoriškai susmegę į dar gyvą smalą po plytų uždanga.

Griuvęs Petras prie pastato – didingiausio Trakų gatvėje. Bene ten kartais prie durų stovi meno dvasia, išteklių savęs materializacijai beprašanti, – neprisimena to Petras. Tik vaizdinys toks šoktelėjo sąmonėn. Sąmonėn, kurioj tuoj jau ne auksinių kupolų šviesa, bet devyni veidai iš velniai žino kokios skylės išnyra.

Devyni veidai! Visą jo esą užima, pasiskirto po Petrą: kas į akis įkritę, kas ausų būgnus apkloję, kas nosies švervėse įsitaisę. Devyni veidai ataidi iš to pastato, to didingo, į kurį per trisdešimt metų nėkart nežvilgtelėjo: nežinojo, kad devynias ataugas tas pastatas beturįs. Devynias baltas ataugas su akimis ir burnomis, visai kaip jo, dabar lendančias į kiekvieną jo ertmę ir šaukiančias, kviečiančias, klykiančias jam jo paties smegenų koryje.

Po akimirksnio visa sumaištis išnyksta, gatvėje juda žmonės, lygiai taip pat mechaniškai, kaip ir prieš tai. Akivaizdu – devynių veidų jie nematė, net jeigu jie kiekvieną dieną šypsosi pastato fasade.

Neįmanoma kelti pėdos, kuri nori eiti į darbą. Neatsiplėšia bato padas nuo betono, nejuda kojos. Vilniaus dvasia, ta prakeiktoji, išnyranti kaip moters krūtys nulietais cerkvės kupolais ir baltais fasado veidais, siunčianti kibirkštis liūto galvomis ir maloniai prigulusias angelais virš žuvies parduotuvės, išsirenkanti nelaimėlius ir vedanti juos savais kelias – kodėl jų kojas stingdo?

Petras velniškai vėluoja. Taip vėluoja, kad darbe vargu ar verta šiandien ir bepasirodyti.

– Būtų kvaila pasirodyti darbe pusei dienos prabėgus, – pamąsto Petras ir pasuka galvą namų kryptin. Tik jo žvilgsnis pasisuka, – ir pėdos staiga atsiplėšia!

Kojos atgyja.

Neša žmogų gyventi sau.