3. Marius Quit „Sūnus paklydėlis“

–  Tuoj pakratys… – panikos pilnomis akimis angliškai tarė šalimais kėdėje sėdintis keleivis.

„Ką tu, snargliau, žinai, apie pakratymą? Pabūtum tose prakeiktose kasyklose, pajaustum, ką reiškia ne tik pakratymas, bet ir perkratymas“ – mintyse jam atsakė Dario ir išspaudė dirbtinę šypseną. Tada dar kartą pasitikrino saugos diržus ir deguonies kaukę.

Įskridęs į Žemės atmosferą jų keleivinis „speisbusas“ iš tikrųjų pradėjo visas drebėti ir kratytis. Dario matė, kaip kai kurie keleiviai tvirtai gniaužė kėdžių porankius, kiti dengėsi rankomis galvą. Ne kratymas buvo jam baisus. Jis jautė, kad po kelnėmis kaito jo naujai įtaisytas kojos protezas. Vis dar niekaip negalėjo prie jo priprasti – pastoviai niežtėjo ir dilgčiojo oda. Keleiviniame ekonominės klasės erdvėlaivyje nebuvo jokių poilsio patalpų, kur galėtum tą prielipą nusiimti ir apšluostęs servetėle pailsinti.

Po kelių minučių kratymosi, erdvėlaivis gražiai sklendė virš debesų. Atrodė nuostabiai. Pasakiškai. Dario jautė spaudžiant gerklę, ašaros kaupėsi akyse. Žemėje jis nebuvo daugiau nei 30 metų nuo tada, kai šešiolikmetis paliko savo gimtąją Tauragę ir išvyko laimės ieškoti… Dar pora valandų, ir jie nusileido specialiame „speisbusų“ uoste Nur Sultane.

***

Greitasis traukinys Nur Sultanas-Vilnius lėkė iš tiesų labai greitai. Vos kelios valandos ir traukinys atsidūrė požeminėje Vilniaus traukinių stotyje. Oro taksi jis nenorėjo specialiai. Tikėjosi važiuoti paprastu automobiliu ir pamatyti, kaip Lietuva pasikeitė per tuos dešimtmečius. Ar tebėra tie laukai ir geltonai žydintys rapsai… Per tiek metų žmonės geresnės grūdinės kultūros neatrado. Nuėjęs į savitarnos taksi aikštelę, Dario įsėdo į vieną jų. Ekrane norėjo pasirinkti kelionės tikslą – Tauragę, tačiau … Tauragės sąraše nebuvo. „Negi jie miesto pavadinimą pakeitė?“, – nusistebėjo jis ir nelaukdamas paspaudė klientų aptarnavimo specialisto kontakto mygtuką.

– Negaliu sąraše rasti kelionės tikslo – Tauragė, – aiškiai artikuliuodamas lietuviškus žodžius padiktavo Dario, nežinodamas, ar robotas jį supras.

– Paskutinis mūsų taksi maršruto sustojimas – Kaunas. Toliau rinkitės alternatyvų transportą. Ar galiu dar kuo padėti? – paklausė moteriškas roboto balsas.

„Alternatyvų transportą? Kas čia per velniava?..“ – susimąstė Dario spausdamas užsakymo į Kauną mygtuką. „Gerai, pasivažinėsime bent iki Kauno. Tada paieškosime kitų vežėjų. Kas galėjo pagalvoti, kad šitie toliau neveža?..“

Keturviečiame taksi Dario buvo vienas. Dabar jis galėjo ištiesti savo dilgsinčią koją ir kiek atlaisvinti protezą. Žiūrėdamas, pro langą į besikeičiančius miesto vaizdus, jis prisiminė tą nelemtą atsitikimą, kai metalo transporteris sutraiškė koją. Koks apmaudus įvykis…

Pusvalandis ir Dario Kaune. Miestas gražus, pastatai šiuolaikiški, daug gamtos, medžių. Turėtų būti jauku čia gyventi. Savitarnos taksi aikštelėje jis paliko automobilį. Puikus išradimas automatinė identifikacija. Nereikia jokių kortelių – sistema pati identifikuoja keleivius ir nuskaičiuoja nuo asmeninio iždo kelionės mokesčius.

Kauno stotyje Dario užėjo į informacijos būdelę. Jam reikėjo surasti tą „alternatyvų transportą“ į Tauragę.

–  Kelionės tikslas – Tauragė. Koks alternatyvus transportas? Koks grafikas?, – senu įpročiu lėtai ištarė interaktyviam ekranui su besišypsančios merginos vaizdu.

–  Kelionė į Tauragę galima dviem būdais: oro taksi ir greitaeigiu kateriu. Kurį alternatyvų transportą renkatės?

–  Kateriu?.. – tyliai suburbėjo Dario.

– Artimiausias savitarnos kateris išplaukia iš Senojo Nemuno prieplaukos 17:45. Kelionės laikas – 19 minučių. Patvirtinkite užsakymą.

–  Tvirtinu… – visiškai pasimetęs ištarė Dario ir paliko informacijos būdelę.

„Kateriu? Nuo kada iš Kauno į Tauragę galima nuvykti? Gal Jūrą praplatino ir kažkur ties Šereitlaukiu padarė kokią prieplaukėlę. Kai buvau vaikas, vis kalbėjo apie vandens transporto infrastruktūrą, bet tiek tų kalbų…“ sunkiai susitvarkydamas su daugybe klausimų galvoje, Dario ėjo ieškoti prieplaukos. Senoji Nemuno prieplauka buvo už kelių kilometrų, todėl Dario nusprendė prasimankštinti po visų „speisbusų“, traukinių ir savitarnos taksi.

Po poros valandų atėjęs į prieplauką, Dario nustėro. Nemunas buvo taip ištvinęs, kad priminė ne upę, o jūrų uostą. Kai buvo vaikas, tėvai jį vežėsi į Klaipėdą, kur keltu kėlėsi į delfinariumą. Nors ta kelionė truko vos kelias minutes, mažam vaikui tai padarė milžinišką įspūdį. Dabar atrodo, kad Kaunas turi savo uostą. Čia buvo pilna nedidelių ir didesnių laivų, baržų ir net kruizinis laivas. „Išmintingas sprendimas išplatinti upę ir plaukioti laivais…“ – save nuteikti pozityviai bandė Dario, nors niekaip neapleido nuojauta, kad čia kažkas ne taip, kažkas čia nutiko, kol jis trūnijo Marso kasyklų požemiuose ir nematė ne tik vandens, bet ir dangaus.

Priėjęs prie savitarnos katerių prieplaukėlės, susirado reikiamą katerį. Kateris nedidelis, dešimties vietų, tačiau šį kartą jis jau važiuos su keleiviais. Jauna šeima su neklaužada vaiku įsitaisė gale, kad niekam netrukdytų. Pagyvenusi moteris sėdėjo per vidurį, o senyvas vyriškis – priekyje. Šalia jo Dario ir prisėdo.

Vyriškis iš karto pastebėjo, kad Dario eina raišuodamas ir pasislinko praleisdamas jį prie lango.

–  Pirmas kartas kateryje? – netikėtai paklausė senukas. Dario nebuvo pratęs, kad žmonės jį pirmi užkalbina.

–  Taip, – burbtelėjo Dario ir vėl nusisuko į langą stebėti aplinkui zujančių laivų.

–  Kelionė neilga, užsupti nespės, nesijaudink, – plepėjo senukas. – Va, kartą plaukiau į Stokholmą pas vaikus, tai tada pasupo…

–  Pala, tai dabar kateriu galima ir iki Švedijos nuplaukti?

–  O kaipgi! Ir iki Suomijos ir iki Norvegijos, ir iki Lenkijos. Tai paprasta. Sėdi į kateriuką, pora valandų ir jau vietoj.

–  Aišku, o nereikia laukti eilėje, kol tokia daugybė katerių praplaukia pro uosto vartus Klaipėdoje?

Senukas atsisuko į Dario kiek nustebęs.

–  Kur buvai paskutinius dvidešimt metų? Klaipėdos uosto vartų nebėra. Mes dabar plaukiame Baltijos jūra.

–  Nemunu? –  bandė tikslintis Dario.

–  Nemuno nebėra. Kaunas dabar pagrindinis Lietuvos uostas.

Dario ištiko šokas. Jis tik žiūrėjo į vis didėjančias bangas, kuriomis net pasišokinėdamas lėkė kateris. Kiti keleiviai kalbėjosi it niekur nieko. Kas čia nutiko? Kodėl Kaune Baltijos jūra? Kas nutiko su jo gimtąja Taurage? Jo bendrakeleivis kažką pasakojo, bet Dario nesiklausė. Atsipeikėjęs jis nutraukė senuką rankos judesiu:

–  O kas nutiko Tauragei?

–  O varge! Tu nieko nežinai… Tikriausiai tu dar vienas iš tų vargšų kasyklinių, kurie visiškai nesigaudo aplinkoj… Tauragė yra vienas iš keturiolikos plaukiojančių Lietuvos miestų. Miestas ant pontonų, supranti?

Dario daugiau nebesiklausė senioko. Jis kažką karštai pasakojo, aiškino, bet Dario tiesiog nenorėjo nieko girdėti. Jį apėmė siaubas. Toks jausmas, kad miestas būtų kokio karo nušluotas nuo žemės paviršiaus ir jo vietoje atsiradęs kažkoks darinys, pavadintas Taurage, pagerbiant miesto atminimą.

Tolumoje pasirodė pastatai ir antenos. Kateris atplaukė į Tauragę.

***

Prieplaukoje Dario pasijuto keistai. Jis labai nedrąsiai išlipo iš katerio. Stipriau paspaudė sveikąja koja grindinį, lyg norėdamas įsitikinti, ar pagrindas nelinguoja, kaip kokia valtis. Prieplauka buvo gana siaura, gal kokių trijų metrų pločio. Už jos – aukšta siena su laipteliais. Jo akyse atsispindėjo skaudus nusivylimas. Ne taip jis įsivaizdavo grįžimą į savo miestą.

Užlipęs laipteliais Dario buvo priblokštas dar kartą. Jis pateko į erdvią pusapskritimio formos aikštę. Aikštės pakraščiuose buvo sustatyti senieji Tauragės pastatai: Tauragės paštas, kultūros namai, Evangelikų liuteronų bažnyčia, kiti senieji pastatai. Aikštė gražiai sutvarkyta, išgrįsta grindiniu, su nedidelėmis salelėmis medžiams.

Priėjęs prie pastatų jis pastebėjo informacinį stendą su Tauragės žemėlapiu. Miestas buvo perdarytas iš naujo. Jį suskirstė į penkias zonas. Pirmojoje – miesto aikštė su svarbiausiais pastatais – bažnyčiomis, administracija ir kitu kultūriniu paveldu. Antrojoje zonoje, kurią nuo pirmosios skyrė gana platus kanalas su tiltais viršuje ir tais pačiais laipteliais prie siaurutės vos pusantro metro pločio prieplaukos, įsitaisė prekybos zona. Čia buvo pastatyti šiuolaikiški trijų aukštų pastatai, kuriuose įsikūrė parduotuvės ir įmonės. Toliau vėl kanalas ir trečioji zona. Čia per patį centrą įsikūręs Tauragės stadionas, o jam iš kraštų – mokyklos. Šalia mokyklų pakraščiuose įsikūrė įvairios maitinimo įstaigos su vaizdu į jūrą. Tarp jų ir keli muziejai, kino teatras, dar kažkokių pramogų erdvės.

Dario su nerimu analizavo žemėlapį, kuris priminė didelį Rubiko kubą, nes visas miestas suskirstytas kvadratais ir stačiakampiais, tarp kurių didesni ir mažesni kanalai. Ketvirtoje zonoje buvo pavaizduoti gyvenamieji penkių ar šešių aukštų namai. Nykiausias rajonas iš visų, nes visi namai vienodi. Priminė tuos kinų megapolius, kur viskas sugrūsta. Tiesa, ant namų stogų buvo pasodintas parkas. Tai labai stebino.

Penktoji zona – pramoninės erdvės. Čia įsikūrė kažkokie fabrikai. Ką jie ten gamina? Dėmesį patraukė stikliniai kompleksai. Tai greičiausiai šiltnamiai, kuriuose kažkas auginama… Dario nebesigilino į žemėlapį. Miestas atrodė įspūdingai. Nors nebebuvo toks didelis, bet informacinis užrašas skelbė, kad Tauragėje gyvena 77 569 gyventojai. „Padaugėjo“. Mintyse pasvarstė Dario. Juk mokykloje teko mokytis ir apie Tauragę. Tada gyveno apie 40 tūkstančių žmonių…

Dario susirado informacinę būdelę, skirtą miesto svečiams ir turistams.

–  Surasti asmenis. Kristina Jankauskienė. Stasys Jankauskas. Adresas. – jau pats beveik robotiniu balsu nurodymus davė Dario.

–  Rasta Kristina Jankauskienė. Stasys Jankauskas nerastas, apgailestaujame. Adresas: Vytauto gatvė 178, butas 743, 6 aukštas. Užsakyti katerį? – maloniai viską susakė paieškos robotė ekrane.

–  Užsakyti. –  Patvirtino Dario.

–  Kateris numeris 451, 12 dokas už 75 metrų nuo čia. Malonios kelionės!

Dario praėjo pro bažnyčią stebėdamasis, kad ji atrodo lygiai taip pat, kaip ją ir prisimena. Negi jie perkėlė visą pastatą iš vienos vietos į kitą? Juk jis sveria šimtus tonų. Neatrodo, kaip naujai statytas… Už bažnyčios kanalas su savo trijų metrų aukščio siena ir laipteliai. Netoliese Dario matė ir liftą, bet prie jo nėjo. Laipteliai, nors ir statūs, bet patogūs. Aplink zujo žmonės, nemažai jaunimo. Visi kažkuo užsiėmę, su krepšiais. Gyvenimas virė. Dario jau buvo spėjęs įsivaizduoti postapokaliptinį miestą, sukaltą iš lentų ant penkių laivų, tačiau tvarka jį nustebino. Ne veltui Tauragė buvo laikoma truputį vokišku miestu.

Nusileidęs ant prieplaukos, Dario pamatė ant sienos pritvirtintas informacines lenteles su numeriu 12. Ten jo laukė labai mažas kateris., mažesnis, net už įprastą vonią. Kateris atviras, todėl Dario įsikibo į vidaus turėklus ir atsisėdo kėdėje. Ekrane pasirodė įvestas adresas su prašymu patvirtinti. Tada kateris pradėjo lėtai judėti palei kanalo kraštą. Siena gana aukšta, tad matėsi tik ant jos esančios reklamos ir gėlių loveliai, kurių čia buvo tikrai daug. Kateris greitėjo, tačiau įsibėgėjo iki 40 kilometrų per valandą. Dario prisiminė elektrinius paspirtukus vaikystėje, kuriais išvažinėjo visą Tauragę skersai ir išilgai. Iš pagrindinės zonos kateris pasuko į kairę. Dario stebėjo laiptelius ir tiltus. Pastatų nelabai buvo matyti, nebent jie stovėjo tiesiai ant kanalo krašto. Keista, bet drumstame vandenyje daug šiukšlių nebuvo. Greičiausiai jas koks plaukiojantis robotas susemia kiekvieną rytą, pagalvojo Dario stebėdamasis praktiškai viskuo, ką mato. Praplaukęs dvi zonas, kateris dar kartą pasuko kairėn ir atsidūrė prieš gyvenamuosius namus.

Užlipęs laipteliais, jis atsidūrė tiesiai prieš milžinišką daugiabučių kompleksą. Švieslentėje virš durų degė butų numeriai. Dario pakilo liftu į 6 aukštą ir susirado 743 numerį. Šalia buto durų ant sienos kabojo nedidelis ekranas su prašymu atsistoti arčiau. Netrukus durys atsidarė ir pasirodė senyva moteriškė.

–  Labas, mama, čia aš, Darius. Grįžau… – moteriškė smarkiai jį apkabino ir drebančiu balsu ištarė:

–  Užeik, vaikeli, užeik…