4. Agnė Zėringytė „Auksinio drakono džiazas“

Ji

Meilė yra eskalatorius. Keliesi į šeši šimtai pirmąjį aukštą, įsikibusi kažkam į parankę. Trys šimtajame jam prireikia į tualetą. Ir pusiaukelėje esate priversti išsiskirti. Tuomet jis stebi kaip tu vis kyli, o tu žiūri kaip jis leidžiasi. Sudie, eskalatoriaus meile.

Taksistas sustabdė savo mažą baterinį erdvėlaivį prie pirmo prekybos centro įėjimo. Ak, kokia nostalgija, žvelgti į tas senovines, besisukančias duris. Nežinia, kam šovė į galvą prekybos centro pirmuosius aukštus palikti originalius du tūkstantųjų metų pradžios statinio pamatus. Atlošiau galvą į dangoraižių adatėles, badančias žvaigždėtą dangų. Deja, čia tik tūkstančiai skraidančių erdvėlaivių.

-Ar tikrai nenorite, kad paleisčiau bent vienoje iš aukštesnių platformų? Jaunai merginai apačioje neįtikėtinai pavojinga.

-Ačiū, viskas gerai,- nusišypsojau ir spustelėjau riešą, pervesdama pinigus už kelionę.

Pažadėjau jam primokėti nemenką sumelę, kad atskraidintų mane iš erdvėlaivių uosto tiesiai į pirmąjį aukštą.

Išlipau iš erdvėlaivio ant pilko šaligatvio. Apsižvalgiau tamsioje gatvėje, kurios nepasiekė viršūnių šviesa. Čia sklendė tik iš požemių išeinantys anglies dvideginio garai. Kažkur vis pasigirsdavo seno girtuoklio kosulys. Susituokę turėjome teisę užkilti tik iki du šimtai tryliktojo aukšto, nes tuo metu buvome be rango. Tokių padugnių viršutinei visuomenei nereikėjo. Tik įsitraukę į verslą pagaliau gavome teisę naudotis liftu ir pietauti trys šimtai dvidešimtajame aukšte.

Klausiausi kaukšinčių savo aukštakulnių kulniukų, susikišusi rankas į odinio palto kišenes. Pasaulis pro akinius nuo saulės atrodė niūresnis. Čia blykčiojo du tūkstantųjų vitrinos su bėgančiais raudonais užrašais: „Kirpykla“, „Batų taisykla“, „Baras“. Palapinėse ir prie sienų gyveno visuomenės padugnės, apsvaigę nuo opioidų. Jų išsišiepę veidai pasakojo istoriją apie priklausomybę. Ir vis vien atrodė laimingesni už mus abu, kai pritapome versle.

-Ir ką tokia katytė veikia?- vienas pakankamai jaunas girtuoklis užspietė mane į kampą. Iš išvaizdos kažkuo priminė seną gerą Bukowskį. Na, savo dienas ir leido pirmajame aukšte kaip Bukowskis, jei būtų sulaukęs kitos eros.- Nori, kad su tavimi pažaisčiau, a?

-Meilę jaučiu tik seniems ginklams ir cigarilėms. Pagyvenę vyrai ne mano skonio, širdele,- iš kišenės išsitraukiau pistoletą ir šoviau į šviestuvą, kybantį mums virš galvų.

Vyras griuvo atbulas, dar išleisdamas neadekvatų keiksmažodį. Mums ant galvų pabiro stiklo dulkės. Apsisukau ant kulno ir nužingsniavau koridoriumi tolyn. Sustojau prie lifto ir nusiėmiau akinius nuo saulės. „Liftas veikia tik nuo 211 aukšto.“ Giliai atsidusau, prisidegdama cigarilę, ir pasukau galvą į lėtai puškuojantį eskalatorių. Dabar džiaugiuosi, jog atskridau anksčiau.

Jis

Kulka prašvilpė tiesiai pro mano ausį. Suėmiau pirštais patį galiuką, tikrindamas, ar nepravėrė auskaro, kurio turėti neplanavau. Bent jau ne šįvakar. Tik ne šįvakar.

-Klausykit,- surikau, tupėdamas už kolonos per apšaudymo įkarštį.- Man iš tiesų labai smagu drauge leisti laiką, bet šįvakar turiu susitikimą su savo buvusia žmona. Nenorėčiau ten vėluoti. Gal galime santykius išsiaiškinti kokį kitą vakarą?

Kulka, prašvilpusi pro mano petį, pasakė, kad ne. Net tokią svarbią dieną neduoda man atsikvėpti. Atsmaukiau švarko rankovę ir pažvelgiau į riešą. Blykstelėjo skaičiai: 19:17. Gerai, tuomet dar turiu maždaug valandą. Dar yra vilties suspėti.

Stryktelėjau iš už kolonos ir grakščiai grindimis nušliaužiau kitos link. Ištiesiau rankas ir iššoviau į tuos šunsnukius. Sustojau ir pritūpiau, nes kulkų kruša staiga sustojo. Vienas iš vyrukų gulėjo negyvas, o kito ranka kraujavo. Ak, kaip čia viskas elegantiškai gavosi.

-Juk prašiau palaukti bent iki rytojaus,- peržengiau per kraujuojantį vyruką ir pažvelgiau į tą iš skausmo persikreipusį storą veidą. Rudose akyse tarsi veidrodyje išvydau savo paties atvaizdą.- Kaip negerai, kai žmonės nemoka klausytis.

Žengiau ant platformos ir sušvilpiau. Kur ta mano skraidanti šprotų skardinė. Stovėjau du šimtai keturiasdešimt trečiame aukšte, atsirėmęs į pilko, blokinio pastato sieną ir žvelgiau į prieš akis kerojantį prekybos centrų dangoraižių mišką. Pro šalį skriejo tūkstančiai nedidelių, dviviečių arba vienviečių erdvėlaivių. Užmerkiau akis, susikišdamas rankas į kišenes, nes visada pamiršdavau pirštines, o mano delnai – pati jautriausia šalčiui kūno vieta. Pasiilgau Marso, kuriame visada maloniai šilta, bet Žemėje turėjau nebaigtų reikalų. Ji taip pat atvyko iš toli, nuo Plutono iki Žemės kelias tolimas. Man vis dar buvo sunku įsivaizduoti pačią profesionaliausią žudikę, dirbančią Plutono Spa centrų komplekso registratūroje. Šyptelėjau, matydamas ją tarp daugybės ekranų, pildančią visas registracijos formas bei besiaiškinančią su senukais iš Veneros, kodėl burbuliuojančio, druskos vandens baseino temperatūra tik 22 laipsniai, kai ant lentelės užrašyti 24.

Mano kledaras tėškėsi, aš nejuokauju, tikrąją to žodžio prasme tėškėsi, ant platformos ir nenoriai atidarė duris. Sena skardinė, bet mylima sena skardinė. Priglaudžiau riešą prie skenuoklio ir tariau:

-Persiųsk dokumentus Marso plantacijų nusikalstamos veiklos likviduotojo pavaduotojui.

-Pats ir persiųsk.

Mano erdvėlaivis nebuvo pats draugiškiausias padaras, bet mūsų draugystė, besitęsianti ilgiau nei dešimtmetį, išmokė kantrybės. Skrisdamas kosmoso greitkeliu, kai visi mane lenkdavo, nes niekas nenorėjo sekti iš paskos, dažnai pagaudavau save galvojantį, kodėl technikai suteikiame tiek daug žmogiškumo. Vaikystėje namuose turėjome senovinę skalbimo mašiną, kuri nuolat užsikirsdavo ir piktavališkai imdavo kosėti. Motina mėgindavo su ja susitarti diplomatiškai, o tėvas trankydavo kumščiu, garsiai keikdamas. Vėliau kalbėdavomės su savo telefonais. Dabar kalbamės su erdvėlaiviais ir jų žmogiškumas mūsų neerzina, o ramina. Net jei erdvėlaivis perėmė seno krieno charakterį.

-Skrendame į universalinės trys šimtai dvidešimt penktojo aukšto erdvėlaivių statymo platformą.

-Mhm,- suniurnėjo erdvėlaivis ir šovė į erdvėlaivių automagistralę.- Sustosiu priešais esančio pramogų ir nuodėmių centro šimtajame aukšte, kad nupirktum jai gėlių. Ji visada man patiko labiau nei tu. Bent jau papasakodavo kažką įdomaus.

Ji norėjo susitikti penki šimtai penktajame aukšte, bet aš neatnaujinau savo duomenų dėl ko galiu pakilti tik iki trys šimtai penkiasdešimtojo. Užaugome aukštų sistemoje, galbūt protėviai įvardytų tai kaip kastas, o man  jos tik žmogiškas siekis pakilti. Kuo naudingesnis visuomenei, tuo aukščiau kilsi. Nežinau, kuo tuo metu buvome naudingi, kaip duomenų klastotojas ir samdoma žudikė, tačiau geros pažintys ir pelningi užsakymai nesunkiai leido mums kilti aukštyn nuo dvidešimtojo aukšto iki trys šimtai penkiasdešimtojo. Kai išsiskyrėme, nebemačiau reikalo atnaujinti savo duomenų. Tik Žemėje vyrauja tokia sistema, kur vietos neįtikėtinai trūksta. Marse nėra didelio skirtumo, gyvensi penki šimtajame ar pirmajame aukšte.

Priešais akis iškilo didžiulė universalinė parduotuvė su ištisais gyvenamaisiais aukštais, blizgiomis afišuotėmis, judančiais plakatais, bėgančiomis raidėmis su įvairiais skelbimais. Tik patys viršutiniai aukštai peraugo į stiklo ir estetikos viršūnę su žaliais augalais ir kybančiomis oražnerijomis bei be oro prisitaikiusiais gyventi kibernetiniais vijokliais.

Čia buvo mūsų vaikystė. Mūsų kiemas – skirtingi universalinės aukštai, mokykla – kino salėje, o visas gyvenimas – aplink skirtingų tipų parduotuves.

Mano erdvėlaivis savavališkai nusuko į priešais esantį pramogų ir nuodėmių centrą.

Ji

Nepatenkinta išpūčiau cigaretės dūmus ir pažvelgiau į savo riešą. 20:10. Duodu jam dar dešimt minučių, kitaip išeinu. Permečiau koją ant kojos ir pirštu pakrapščiau yrančią tinklinių pėdkelnių akutę. Pro langą ramiai judėjo begarsė erdvėlaivių virtinė, o į mane žiūrėjo auksinis drakonas. Dvi padavėjos žiovavo prie prekystalio. Virš galvos ant kiniško šviestuvo virpėjo voratinklis. Prie įėjimo čiurleno dirbtinis, baterijomis varomas fontanėlis, o fone skambėjo tradicinė kinų muzika. Užsisakiau dešimtą numerį ir tuo pačiu užsakiau ir jam. Čia užsukdavome vos persikėlę į aukštesnį aukštą. Naktimis, po varginančių misijų valgydavome būtent prie šio stalelio.

Prie gretimo staliuko atsisėdo mergina, apsivilkusi vintažinį švarkelį. Ji nuleido rožinius plaukus iki liemens ir užsisakė to paties. Kampe šnabždėjosi dvi moterys. Prie kito stalelio sėdėjo mergina ir verkė, nes tuo metu garsiai skyrėsi su vaikinu, kalbėdama per elektronų siunčiamus signalus. Mikroschemos mūsų kūnuose labai palengvino mūsų kasdienybę. Ji nustojo šniurkščioti tik gavusi saldžiarūgštės vištienos lėkštę.

-Atleisk, kad vėluoju,- jis įlėkė į Auksinį drakoną, paskui save tempdamas bijūnų puokštę. Kilstelėjau antakį pro akinius nuo saulės. Jo erdvėlaivio darbas, pats gyvenime nebūtų susivokęs.- Užtrukau darbe.

Iš tiesų, atsistojusi jį apkabinti, pamačiau, kad balta kaklajuostė sutepta krauju. Nejaugi jis perėmė ir mano darbą, tada, kai paliko mane? Prigludau prie juodos vilnos milinės ir ranka perbraukiau per susišiaušusių garbanų bangeles. Jis pažvelgė skaidriomis mėlynomis akimis ir plačiai išsišiepė. Su tokia energija atkišo man puokštę, jog atsimušusi man į krūtinę, ji išbarstė pusę rausvų žiedlapių ant mano juodų aukštakulnių batelių.

-Dėkoju,- pasitaisiau akinius ant nosies ir ištiesiau ranką, kviesdama jį sėsti.- Užsakiau tą, ką ir visada.

-Tą patį dešimtą numerį?- jis nusikvatojo, atsilošdamas kėdėje ir permesdamas ranką per atlošą.- Ak, tas mudviejų jaunavedžių maistas. O kodėl negroja džiazas? Kur senasis virėjas? Jis galėdavo gaminti tik tuomet, kai grodavo džiazas.

-Mirė po poros mėnesių, kai išvykai,- nuleidau akis ir prisidegiau cigaretę.

-Ak,- jis palenkė galvą. Tuomet staiga persisvėrė per stalą ir pirštų galiukais kilstelėjo mano smakrą.- Norėjau tau papasakoti, kodėl tada išvykau. Gal galėtumėte įjungti džiazo? Bet kokio.

Viena iš padavėjų tingiai nusižiovavo ir tuomet spustelėjusi riešą sušnabždėjo. Tradicinę kinų muziką pakeitė liūdni fortepijono garsai. Jis smiliumi ir nykščiu suėmė mano akinius nuo saulės ir užsidėjo sau ant nosies. Veide vis dar žaidė šelmiška šypsenėlė.

-Man vis dar…- pradėjau sakinį, bet mane pertraukė ant stalo dedamos lėkštės su garuojančia saldžiarūgšte vištiena, cukinijomis ir morkomis.

-Jie užsakė pavogti tavo tapatybę,- jo veidas surimtėjo.- Tą vakarą grįžau tarsi apdujęs, naktį negalėjau užmigti, todėl paryčiais susikroviau daiktus ir išskridau į Marsą. Būtų įkišę tave į kalėjimą. O kas iš manęs be tavęs?

-Matau, kas iš tavęs be manęs,- suspaudžiau lūpas, nuleisdama lazdeles.- Vis dar dirbi tą patį darbą, kai aš beveik išsikrausčiau iš proto net nežinodama, jog išvykai į kitą planetą. Po pusmečio praradau viltį ir iškeliavau į Plutoną, kuo toliau nuo Žemės. Susiradai kitą, kad nešioji vestuvinį žiedą?

Jis nustebęs ištiesė priešais save dešinę ranką. Pažvelgė, tarsi pirmą kartą matydamas ant ilgo bevardžio blizgantį juodo granito papuošalą. Tuomet meiliai nusišypsojo. Nusukau žvilgsnį į mane spoksantį auksinį drakoną.

-Neneigsiu, merginų buvo, bet niekada nenustojau mąstyti apie tave. Paprasčiausiai negaliu tavęs išsižadėti.

Pasikalbėję apie šį bei tą, baigėme savo maistą ir pakilome eiti, susimokėdami atskirais spustelėjimais. Pasivaikščiojome po mūsų aukšto parduotuves. Priėjome prie nedidelių durų tarp dirbtinių augalų ir kriauklių parduotuvių, kur kažkada įsispraudęs stovėjo mūsų butukas. Galiausiai sustojome prie eskalatoriaus.

-Man reikia į viršų,- atsidusau.

-O man žemyn. Po to, kai išsiskyrėme, nemačiau prasmės atnaujinti savo duomenų. Geriau liksiu aukšte, kuriame buvau su tavimi.

Jis užlipo ant eskalatoriaus ir pasilenkė. Bučinys buvo trumpas, nes laiptai greitai jį nusinešė apačion. Jis kilstelėjo ranką ir plačiai nusišypsojo. Kilstelėjau atgal ir tik dabar pati pastebėjau, jog vis dar nešioju juodo granito vestuvinį žiedą.

Sudie, eskalatoriaus meile.