5. Viktor Denisenko „Sentimentalus miestas“
Tomas negirdėjo, kaip jie atvažiavo. Jis pjovė žolę trimeriu pagrindinėje miesto aikštėje. Buvo užsidėjęs garsą slopinančias ausines, o ir visas jo dėmesys buvo sutelktas į besisukančią trimerio galvutę ir aplink ją gražiomis, taisyklingomis linijomis nugulančią žolę.
Pamatė juos tik akimirkai pakėlęs akis. Trys vyrai ėjo link jo nuo seno „Fordo“, atsainiai pastatyto skersai važiuojamosios dalies. Vienas vyras ėjo priekyje. Du lydėjo jį kiek atsitraukę. Visi trys laikė po peilį. Pastarasis aspektas nežadėjo nieko gero, bet Tomas neišsigando. Jis žinojo, kad miestas viską valdo – net nevaldomus dalykus.
Trijulė prisiartino. Vyriškis priekyje parodė Tomui gestais, kad išjungtų trimerį ir nusiimtų apsauginį skydą nuo veido. Tomas pakluso. Kai nutilo trimerio variklis, atrodė, kad viską aplinkui gaubia kurtinanti tyla. Tomas lėtai nuėmė apsauginį skydą ir garsą slopinančias ausines. Atkabino trimerį ir atsargiai paguldė jį ant žemės. Tausojo techniką.
– Tu čia vienas? – paklausė priekyje stovėjęs vyriškis.
– Taip, – atsakė Tomas, ir tai buvo tiesa.
– Mane gali vadinti Tigru, – prisistatė vyriškis. – Tas… – galva linktelėjo į savo palydovą iš kairės. – Ilgas…
Vyriškis, į kurį linktelėjo Tigras iš tikrųjų buvo aukščiausias iš visos trijulės.
– Anas – Pacanas, nes jaunas dar. – Tigras pristatė ir antrą savo palydovą.
– Aš esu Tomas…
– Mums nusispjaut, – pasakė Tigras ir, kaip pasirodė Tomui, plėšriai nusišypsojo. – Ieškome maisto ir soliaros. Galėsi mums tai parūpinti – liksi gyvas. Galbūt…
Ties paskutiniu žodžiu Ilgas ir Pacanas sinchroniškai nusijuokė.
„Miestas jiems nieko neduos, o tai reiškia, kad bus problemų“, – pagalvojo Tomas.
Jis pasistengė nusišypsoti kuo draugiškiau ir atsakė:
– Aš su mielu noru, bet bijau, kad nieko negalėsiu padėti…
Tigras smogė žaibiškai – ne peiliu, bet kumščiu. Nors smogė kaire ranka – smūgis pargriovė Tomą ant žemės, akyse aptemo…
* * *
Jis girdėjo ūžesį. Ar tai trimeris? Ar jis vis dar pjauna žolę? Bet kaip jis gali pjauti žolę, kai akyse tamsu, o pats guli ant žemės?
Žinoma, tai buvo ne trimeris. Tai ūžė miestas, jo milžiniškos, dirbtinės smegenys, paslėptos po žeme. Savo laiku tai buvo protingas miestas (o ir dabar visai ne kvailas), turėjęs kiekviename žingsnyje padėti savo gyventojams. Bet po Katastrofos gyventojų nebeliko. Tomas nebuvo tikras, ar miestas tai žino… Tiksliau, miestas akivaizdžiai žinojo, jog jo gatvės ištuštėjo, bet jis nežinojo, kad jo pažinoti ir savotiškai mylėti žmonės jau niekada nebegrįš. Daugumos jų nebuvo gyvųjų tarpe – naujos kartos raketų smūgis ištirpdė jų kūnus, bet nepalietė pastatų. Kiti, išgyvenę, iškeliavo toli ir neplanavo grįžti. Nors miestas ir stovėjo, bet prisiminimai apie čia nutikusią tragediją buvo jiems nepakeliami… O miestas buvo sentimentalus. Jis laukė savo žmonių sugrįžtant. Ir jis buvo kantrus, jis galėjo laukti ilgai…
Tomas – vienintelis miesto gyventojas, nors pats miestas, ko gero, vertino jį kitaip. Miestui jis – tik atsitiktinis aptarnaujantis personalas, kuris gali padaryti tokius darbus, kurių pats miestas jau negali nudirbti. Pavyzdžiui, nušienauti žolę. Kadaise miestas turėjo tam robotus, bet jie pasirodė esantys mažiau patvarūs, nei po žeme paslėpti jo smegenys.
Taigi, Tomas buvo reikalingas miestui, ir jis leido jam gyventi. Miestas nenužudė jo, kai Tomas užbrido čia ieškodamas, kaip ir visi, maisto ir kuro… Tačiau su kitais miestas buvo negailestingas (ir todėl Tomas iš esmės nejautė baimės dėl savo gyvybės ir šioje situacijoje). Miestas mylėjo žmones, bet tik SAVO žmones. Kaip keistai beskambėtų, galima tik pakartoti – miestas buvo sentimentalus…
– Na, užteks ilsėtis, – tai buvo Tigro balsas. Tomas pajuto lengvą spyrį į šonkaulius. – Turėjai laiko pagalvoti? Taigi, maistas ir soliara? Na?
Tomas atsimerkė ir sunkiai pakilo nuo žemės.
– Jūs galite imti viską, ką rasit. Aš jums netrukdysiu…
Jo žodžiai smarkiai pralinksmino visą trijulę.
– Girdėjote, jis mums netrukdys… – springdamas juoku kartojo Tigras. – Negaliu patikėti, jis netrukdys…
– O gal pabandyk? – irgi juokdamasis pasakė Ilgas, grėsmingai priėjęs prie Tomo.
Tomas tylėjo.
– Eisi su mumis. Parodysi, kur kas yra. – įsakė Tigras, nustojęs juoktis.
Tomas pakluso.
Jį įkišo ant galinės „Fordo“ sėdynės, per vidurį. Iš vienos pusės atsisėdo Ilgas, iš kitos Pacanas. Tigras įsitaisė prie vairo.
– Na, rodyk kelią, kur gyveni. Neatrodytų, kad badautum, tad atsargu ryškiai turi…
* * *
Tigras stabdė staiga. Tomą net mėtė į priekį.
Tigras negalėjo patikėti savo akimis. Tai buvo parduotuvė – neišplėšta, su sveikomis, saulėje blizgančiomis vitrinomis. Jis nežinojo, kad Tomas prieš kelias dienas tas virtinas kaip tik plovė. O jeigu Tomas ir papasakotų apie tai – Tigras pareikštų, kad jam nusispjaut. Nusispjaut į vitrinas – gal net ne perkeltina prasme, bet pati parduotuvė… Žinoma, čia kitas reikalas.
– Oi, vaikeli, – linksmai pasakė Tigras lįsdamas laukan.
Ilgas ir Pacanas irgi išlipo iš „Fordo“, o kartu ištempę ir Tomą.
– Džekpotas, – pasakė Ilgas, žiūrėdamas į parduotuvę. Pacanas, kaip pats jaunesnis, nieko nepasakė. Tomas pagalvojo, kad šioje grupėje jis, matyt, neturi balso teisės visomis prasmėmis.
Tigras priėjo prie parduotuvės durų ir patraukė jas. Parduotuvė buvo užrakinta.
– Turi raktus? – paklausė Tigras Tomo.
– Ne, – pasakė Tomas, ir tai vėlgi buvo tiesa.
– Meluoji! – staiga pratrūko Pacanas. Na, bent kalbėti jis mokėjo.
– Nusiramink, – tingiai įsakė Tigras jauniausiajam šului. – Kam mums tie raktai…
Jis nuėjo prie artimiausios, jau anksčiau nušienautos vejos, rado ten gan didelį akmenį ir grįžo prie parduotuvės.
– Žinai, – pasakė Tigras, kreipdamasis į Tomą. – Mane šis miestas pradeda biesinti… Kažkaip čia viskas pernelyg tvarkinga…
Tigras pasisuko į parduotuvės vitriną, užsimojo ir mėtė į ją akmenį. Vitrina atlaikė, akmuo atšoko nuo stiklo.
Tą pačią akimirka Tomas išgirdo, kad ūžesys po žeme tapo stipresnis. Net šaligatvio plytelės pradėjo vibruoti.
Tigras nespėjo išsakyti savo nuostabos, kai grindinys prasiskleidė po jo kojomis. Jis krito žemyn. Šaligatvio plytelės grįžo į savo vietą, prislopindami jo riksmą. Tigro lyg nebūta. Žemė jį prarijo.
Visa tai įvyko labai greitai. Per vieną akimirką. Ilgas ir Pacanas stovėjo išsižioję. Pirmas atsitokėjo Ilgas. Jis pasisuko į Tomą. Ilgo veidą perkreipė neapykantos grimasa.
– Kas čia per… – jis pakėlė peilį ir žengė prie Tomo, bet iškarto krito. Lazerio spindulys iš artimiausio gatvės žibinto išdegino jo galvoje skylę.
Tomas pasisuko į Pacaną. Tas stovėjo visai šalia, kvailai išsižiojęs. Tomas norėjo pasakyti, kad viskas baigta, bet Pacanas staiga įsikibo į jį ir paniškai dūrė peiliu, neleidęs Tomui ištarti nei žodžio… Tomas ne iškarto suprato, kas nutiko. Miestas irgi nespėjo sureaguoti.
* * *
Tomas gulėjo ant žemės kraujo klane. Skausmas buvo stiprus, bet jis nekreipė į jį dėmesio. Tomas stebėjo save lyg iš šalies. Jam pačiam buvo keista, kad vietoje baimės ar pykčio jis jaučia palaimą. Ir šiek tiek piktdžiugos… Jis daugiau nebe miesto vergas, jis tuoj bus laisvas.
Pacanas blaškėsi šalia. Jis atrodė paklaikęs. Išmetė peilį, bailiai dairėsi, bandydamas suprasti iš kur gali ateiti jo mirtis, bet miestas delsė. Miestas turėjo savo planų.
– Paklausyk… – kartu su žodžiai Tomas išspjovė kraujo gumulą.
Pacanas pribėgo prie jo ir pasilenkė.
– Aš ne… aš nenorėjau, – dabar jis atrodė dar jaunesnis, nei iš pat pradžių. Tiesiog išsigandęs vaikas, paauglys, nesupratęs, ką padarė.
– Klausyk… ir… nepertrauk… – Tomui buvo sunku kalbėti. Jis galėjo iš viso nieko nesakyti, bet nusprendė pabaigai padaryti gerą darbą. Ar atkeršyti… Čia kaip pažiūrėsi.
Pacanas palinko prie jo. Klausėsi mirštančio žmogaus šnabždėjimo, tikėdamasis išgirsti išsigelbėjimo receptą.
– Įsimink, – pasakė Tomas iš paskutinių jėgų. – benzino… ir alyvos… santykis… vienas… prie… prie… keturiasdešimties… trimeriui…
Dabar Pacanas žiūrėjo į jį nustebęs. Gal galvojo, kad Tomas kliedi. Na, jeigu vaikis pakankamai protingas – jo žodžius prisimins. Jei nudroš trimerį – kito nebus iš kur paimti. Miestas supyks… Oi, supyks…
Dar viena frazę prieš pat paskutinį atodūsi Tomui pavyko ištarti stebėtinai lengvai:
– Dabar tu miesto vergas…