8. Edmundas Girskis „Beikersfyldo varpas“

– Ačiū Jums, – tarė mergina, atsidūrusi ant pastato stogo. Su ja laiptais bėgęs vyras užrėmė duris lenta.

– Čia saugu, vaikeli, – tarė jis sunkiai kvėpuodamas. Tai buvo nebejaunas, barzdotas žmogus. Jo plaukai buvo riebaluoti ir susivėlę. Veidas pajuodęs, rūbai nešvarūs ir nutrinti. Jis atrodė taip, kaip ir visi kiti išgyvenę šiame mieste ir besislapstantys nuo jį užvaldžiusių mašinų.

– Aš vardu Eipril. O jūs?

– Kodėl tu čia? Tu viena iš tų nuotykių išsiilgusių… – senis nebaigė sakinio ir numojo ranka. – Iš jūsų grupės dar liko gyvų?

– Manau, ne. Mus vedęs gidas žuvo pirmas. Prekybos centre jį…

– Jūs ėjote į prekybos centrą? Viešpatie, bet kuri ten esanti sistema veikė tik tam, jog jus sunaikintų. Kaip tai nutiko?

– Staiga iš lubų ėmė bėgti vanduo, matyt iš priešgaisrinių čiaupų. O tada… – mergina sužiaukčiojo, tarsi vemtų, – jis ir dar du žmonės iškepė prieš mūsų akis.

– Sistema per vandenį paleido elektros srovę.

Mergina atsisėdo ant žemės, užsidengė veidą ir susigūžė. Senis, išgirdęs ją kūkčiojant, atsileido. Priėjęs prie stogo krašto jis pažvelgė žemyn. Mašinos jau žinojo jog jie čia. Tuoj sulėks dešimtys automobilių ir bandys panaudoti visus procesoriais apskaičiuotus būdus, kaip juos nužudyti.

Senis atsisėdo šalia ašaras šluostančios merginos ir sunkiai atsikvėpė. Panašu, jog jis gerai pažinojo Beikersfyldą. Nejaukią tylą išsklaidė pradėtas jo pasakojimas apie tai, kaip pasikeitė miestas nuo tada, kai jis čia apsigyveno, būdamas aštuonerių. Nedidelis miestelis, į kurį jį, su trimis broliais atsivežė tėvai, tapo klestinčia Kalifornijos valstijos pažiba, apsupta kalnų, traukiančią  turistus iš visų pietinių JAV valstijų.

Galiausiai, pavargusios senio akys nukrypo į ant stogo stovėjusį didžiulį varpą. Neseniai rekonstruotą ir po mėnesio turėjusį švęsti dviejų šimtmečių jubiliejų. Varpas, pasak ašarotomis akimis jį glosčiusio senio, tai visa Beikersfyldo istorija. Viskas, kas nutiko su šiuo miestu, nutiko šiam varpui kabant rotušės bokšte. Dabar jis buvo nuimtas, restauruotas ir trumpam paliktas ant stogo. Pakėlimo į bokštą jis taip ir nesulaukė, planuotą šventę sugriovė prasidėjęs mašinų sukilimas. Senis sunkiai atsistojo ir priėjo prie bronzinio varpo, stovėjusio ant medinių padėklų. Delnas palietė metalą, vyro lūpos kažką kuždėjo. Mergina stebėjo šį keistą pokalbį. Staiga senis pamojo ranka tarsi tildydamas ją, apsidairė danguje ir suriko:

– Sraigtasparnis! Nagi, vaikeli, dairykis!

Mergina ėmė blaškytis, moti rankomis, rėkti, ji vis lakstė nuo vieno stogo galo prie kito. Senis, ištraukęs kartį su užrištu baltu audeklu, liepė jai lipti ant oro kondicionavimo kolonėlės ir mojuoti. Užlipusi ji pamatė jog aplink dega dešimtys pastatų. Visas miestas buvo suniokotas.

– Nedaryk vienodų judesių, – šūktelėjo susijaudinęs senis, – jie turi aiškiai suprasti, jog tu žmogus!

– Aš girdžiu jį, sere!

Vos merginai surikus, pasigirdo duslus sprogimas. Rytinėje pastato pusėje pakilo riebus liepsnos stulpas. Raudonai juodi ratilai, skleisdami didžiulį karštį, lipo sienomis ir virsdami tirštais dūmais, išgaravo ore. Tai buvo kuro statinė, mašinų rasta viename iš miesto fabrikų. Užfiksavus ant stogo esant gyvų žmonių, ji buvo įstumta pro pagrindinį įėjimą ir sulamdyta. Išbėgęs kuras apsėmė visą pirmo aukšto vestibiulį. Blykstelėjo kibirkštis ir pastatas buvo pasmerktas pražūčiai. Tai buvo istorinė Beikersfyldo rotušė.

Aplink buvę automobiliai vis trankėsi į sienas. Kai kurių viduje dar matėsi kažkada jas vairavusių savininkų kūnai. Apirę negyvėliai sėdėjo prisisegti diržais, kaip tą lemtingąją dieną. Tada, kai visos šio miesto mašinos, įrenginiai, kompiuteriai ir sistemos gavo komandą sunaikinti žmones. Visi tą rytą gatvėse buvę automobiliai ėmė trankytis vieni į kitus, į šaligatviais vaikštančius žmones, valdymo sistemos dėjo visas pastangas jog užmuštų mašinų viduje sėdėjusius vairuotojus. Laiminguosius akimirksniu nutrenkė elektra. Mažiau pasisekė uždusintiems salone išsiurbus orą, silpnesnieji tiesiog buvo užrakinti ir neturėję kuo išsivaduoti, mirė nuo troškulio ir išsekimo.

Į vieną rotušės sieną rėžėsi ratuota betono maišyklė, pastatas dar labiau sudrebėjo. Prie stogo krašto prišliaužęs senis pamatė, jog didžiulė mašina smūgį atlaikė, ėmė važiuoti atbula ir ruošėsi antram bandymui. Ji grįžo į gatvę ir įsibėgėjusi trenkėsi vėl. Šįkart siena griuvo, į miesto meriją įsiveržė trisdešimt tonų sverianti mašina. Ji kartos tai tol, kol nebegalės važiuoti arba pastatas grius.

– Na, panašu jog mums liko nedaug, – sudejavo senis.

– Gelbėkite! – sušuko mergina. – Mes čia, ant stogo!

– Neverta… Keturis mėnesiu nemačiau nei vieno gyvo…

– Sraigtasparnis! – staiga sužviegė mergina ir bedusi pirštu į rytus, puolė moti vėliava.

Senis vėl pažvelgė į apačioje sujudusius automobilius. Užfiksavusios atvykstančią pagalbą, mašinos suaktyvėjo. Dabar sienas, duris ir langus trankė visa rajone buvusi savaeigė technika. Betono maišyklė dar kartą įlėkė pro išverstą sieną, bei trenkėsi į viduje buvusią atramą, visas pastatas sudrebėjo stipriai kaip niekad.

Pastebėtasis sraigtasparnis staiga šiek tiek pasisuko, palinko šonu ir ėmė skristi link rotušės. Po poros minučių, jis jau kabojo tiesiai virš išsigelbėjusiųjų galvų. Galingi vėjo gūsiai vertė iš kojų senį ir merginą, ėmė skraidyti ant stogo buvę daiktai. Pro angą sraigtasparnio šone pasirodęs, baltą šalmą dėvintis gelbėtojas ėmė moti ranka jog laukiantieji pasitrauktų. Dar kelios akimirkos ir pagalba nutūpė ant stogo.

– Kalifornijos valstijos policija, – pribėgęs prie merginos, rankos mostu link šalmo pasisveikino uniformuotas vyras. – Pas jus čia karštoka! Galbūt jau gana įspūdžių, panele Devenport?

Paskutiniai jo žodžiai ištarti su aiškia pretenzija ir pykčiu. Į mašinų perimtą miestą įsmukusių turistų paieška buvo kasdienis gelbėtojų komandos vado Grehemo Gilo darbas. Kad ir kaip buvo stengiamasi, kad ir kokiomis griežtomis baudomis ar aukštomis tvoromis buvo bandoma tai sustabdyti, vis dar pasitaikydavo adrenalino mėgėjų, įsibraudavusių į Beikersfyldą – miestą, užimtą dirbtinio intelekto. Ir tik kai, galiausiai, bijant jog mašinų sukilimas neišplistų, buvo nuspręsta miestą sunaikinti smūgiais iš oro, turistų skaičius ėmė mažėti.

– Lipkite į sraigtasparnį, ekskursija baigta! Kas šis vyras? Jis iš jūsų grupės?

– Pareigūne! – riktelėjo atšlitinėjęs, nuo sraigto sukeltų gūsių klupdamas senis. – Turiu jums prašymą!

– Lipkite į sraigtasparnį, sere.

– Išklausykite…

– Kai būsime anapus sienos. Kas jūs toks? Ar žinote ką nors apie kitus išgyvenusius? Jūsų vardas?

– Aš Valteris Geitas.

– Valteris Ge… – užstrigo staiga atsisukęs ir sustojęs gelbėtojas. Akis išpūtė ir šalia stovėjusi panelė Devenport. – Jūs meras Geitas?

– Taip, aš buvęs Beikersfyldo meras. Jūs turite mane išklausyti…

Mergina vis žiūrėjo į veidą priešais save. Išmušti priekiniai dantys, didžiulė barzda, bado iškamuotame veide paskendusios akys, vos matomos per chaotišką plaukų kupetą. Visgi, dabar jau negalint ignoruoti išgirsto fakto, neįmanoma nepažinti pasislėpusių, praeityje žinomo žmogaus veido bruožų. Tai tikrai Valteris Geitas! Tai buvo paskutinis Beikersfildo meras, pirmasis visame pasaulyje pralaimėjęs rinkimus dirbtiniam intelektui. Po dvylikos jo valdymo metų, miestiečiai apkaltino jį per dideliu sentimentalumu praeičiai ir per mažu inovatyvumu. Triuškinamai pralaimėti paskutiniai jo gyvenimo rinkimai, kuriuose rinkėjus sužavėjo mašinų pasiūlyti matematiški miesto problemų sprendimai ir vizija to, kas, deja, buvo taip toli nuo realybės, matomos šiandien.

– Turiu Jums užduotį, sere. – surėkė senis, griebęs apstulbusį majorą Gilą už rankos.

– Lipkite į kabiną, man įsakyta pargabenti…

– Jūs privalote manęs išklausyti. Šis miestas turi kai ką, ko negalima prarasti.

– Jis jau viską prarado, mere Geitai. Po 56 valandų jis bus sunaikintas. Mis Devenport buvo paskutinis dar ieškomas žmogus. Nagi, vidun!

– Jūs turite išgelbėti miesto varpą!

– Ką? – po pauzės riktelėjo majoras, manęs jog blogai nugirdo.

– Šis varpas, žinote, jam du šimtai metų! Tai seniausias reliktas mieste, mes turime jį išgelbėti! Mes atstatysime Beikersfildą ir varpas vėl skambės, sere, tai bus pergalės, mūsų pergalės muzika…

– Jūs kliedite, misteri Geit…

– Kas ten vyksta? Lipkite į vidų! – atskriejo žinutė radiju į kapitono Gilo šalmą. Sraigtasparnyje likęs pilotas pastebėjo aplink besitelkiančias maisto pristatymo skraidykles. – Mašinos kažką rezga, sere! Nagi, skrendam iš čia!

– Šis žmogus išprotėjo, – atsakė vadas, nors jo negirdėjo nei į sraigtasparnį jau įlipusi mergina, nei prie varpo nusikapanojęs Valteris Geitas. – Jis nori…

Visgi, tai nebuvo išbadėjusio senio kliedesys. Praėjo kelios aukso vertės minutės ginčijantis: majoras Gilas reikalavo mesti tai iš galvos, tačiau visi jo prašymai buvo nuginčyti kalbomis apie tai, jog Beikersfyldą reikės atkurti ir miestas be savo varpo bus nebe tas. Varpas, pasak vis labiau užsidegančio senio, yra šio miesto tvirtybės simbolis, jį būtina išgelbėti ir iškelti ant naujai atstatyto rotušės bokšto! Jis išgyveno du šimtus metų, rėkė senis, jis šio miesto širdis! Visi šie sentimentai nepadėjo, taigi buvo mestas paskutinis argumentas: pagal miesto įstatymus, dirbtiniam intelektui pasidarius nebevaldomam, jis, Valteris Geitas, teisėtai susigrąžina buvusias savo mero pareigas iki kitų rinkimų.

– Aš esu jūsų viršininkas! – Įsakmiai pabaigė senis. – Karo padėties atveju, pasak savivaldos įstatymo, mero žiniai pereina visi valstijos policijos pareigūnai, esantys miesto teritorijoje! Majore Grehemai Gilai, aš įsakau nugabenti šį varpą į saugią vietą!

Išsikeikęs ir iškoneveikęs senį, nors šiam per triukšmą nieko negirdint, komandos vadas Gilas ėmė dalinti naujus nurodymus. Buvęs meras galiausiai įlipo į sraigtasparnį, o gelbėjimui skirtas trosas buvo ištrauktas ir prisegtas prie varpo.

Sraigtasparnis pakilo, visa tai jau papasakos žiniasklaidos medžiojama mergina ir atrodė, jog viskas vyksta gerai. Tada, pasak jos, pilotas kažur parodė ranka ir po akimirkos sraigtasparnis metėsi į šoną, bandydamas kažko išvengti. Sušvito keletas blykstelėjimų ir pasigirdo sprogimai. Tai buvo kelios nedidelės skraidyklės, tiksliai apskaičiavusios jog norint sunaikinti kuo daugiau žmonių reikia smogti tada, kai visi pakils į orą.

Vieno, ko jos neapskaičiavo, tai nauji apgaunantieji užtaisai, nukreipę pirmąsias dvi skraidykles nuo sraigtasparnio ir jas sunaikinę. Visgi, trečioji, pati stambiausia, rėžėsi į propelerius ir juos pažeidė.

– Iš pradžių maniau, jog nieko nenutiko, kompiuteris nerodė rimtų pažeidimų, – teikdamas ataskaitą apie skrydį, kalbėjo komandos vadas. – Tačiau vėliau sistema pranešė, jog dingsta pagrindinio propelerio trauka.

– Išlaikyti tinkamą aukštį ėmė darytis vis sunkiau. Galiausiai supratau, jog susidūrimas su skraidykle padarė žalos. Mes pradėjome leistis, – apklausoje liudijo pilotas.

– Iki sienos buvo likę trys kilometrai. Tačiau kompiuteris apskaičiavo, jog jos nepasieksim. Svoris buvo per didelis.

– Ką mes tada darėm? Aš ėmiau šaukti, jog reikia atkabinti tą sumautą varpą. Majoras Gilas sutiko ir jau lipo iš krėslo, tiesdamas ranką link krovinio atkabinimo svirties. Aš pamenu merginą. Ji žiūrėjo į tą senį ir purtė galvą.

– Taip, aš norėjau tą varpą atkabinti. Bet meras Geitas nustūmė mano ranką ir… – nuleido akis vadas Gilas, – iššoko lauk.

– Mūsų svoris sumažėjo, to užteko jog pasiektumėm sieną ir gana saugiai nusileistumėm. Tas senis pasiekė savo.

– Aš bandžiau jį sulaikyti, – spaudos konferencijoje kalbės mergina. – Bandžiau jį sugriebti, bet buvo vėlu. Mačiau kaip jis krenta, jo veide nebuvo baimės. Jis tik žiūrėjo į varpą, krisdamas pro jį, manau, jis girdėjo dūžius. Čia susirinkusiems žurnalistams, išsigelbėjusiems Beikersfyldo gyventojams ir visiem, kurie ruošiasi dalyvauti atstatyme, noriu pasakyti: meras Valteris Dilanas Geitas išgelbėjo man gyvybę, išplėšęs mane iš apsupties. Bet tai niekis. Ne taip svarbu net tai, jog jam turime būti dėkingi už išgelbėtą varpą. Ne, daug daugiau. Šis žmogus įrodė, jog mes nesame mašinos. Yra dalykų, kurie mus skiria.