7. Yun „`90-ųjų muziejus“

– Pamatysi, kaip miestelis išgražėjo – nepažinsi! – telefonu žadėjo tėvai, sužinoję, kad po penkerių metų pertraukos pirmą sykį grįšiu gimtinėn.

Tėvai buvo teisūs – miestelis mažai kuo tepriminė gyvenvietę, kurioje praleidau vaikystę. Pradedant autobusų stotimi, baigiant centrine miestelio gatve viskas atrodė šviežia, gražu ir smarkiai kitaip. Žvalgydamasi į ryškiomis spalvomis nudažytus mūrinius namus, stebėjausi, kad nelikę nieko, kas žadintų prisiminimus. Lyg kas miestelį būtų sukeitę su kitu, iš kokio tolimo Europos pakraščio. Net ir tėvų namas, ir tas atrodė neatpažįstamai pasikeitęs.

– Kas čia pas jus nutiko? – pasiteiravau vos įžengusi pro duris.

– Čia naujasis meras prasisuko! – išsišiepė tėtis. – Patinka?

Nebuvau tikra, ką jam atsakyti. Tokie kardinalūs pokyčiai mane paprasčiausiai trikdė.

– Ar yra kas nors… na, ko jūsų naujasis meras… nepakeitė?

– Miestelyje… miestelyje gal ir nelabai. Bet toliau už miestelio apylinkės ne taip ir pasikeitusios, – suskubo paguosti mama. – Miškelis… štai miškelis tikrai nepasikeitęs!

Miškelis buvo mano nuo seno pamėgta vieta. Keliukas, vedantis į jį, kuo paprasčiausias: surantytas mašinų ratų ir išmindytas daugybės žmonių kojų. Pradžioj jis tįsdavo skersai lauką, užvinguriuodavo neaukšta kalvele, nunerdavo slėniu, o tada įsmukdavo tarp senutėlių girgždančių eglių ir pranykdavo miškelio tankmėje. Aprietęs puslankį, jis išnirdavo vakarinėje miškelio pusėje, kur susijungdavo su vieškeliu.

.

Sniegas jau buvo nutirpęs, o nugeltusi žolė ganyklose gulė netvarkingais kuokštais. Kol kas apylinkės tikrai atitiko mano turimus prisiminimus. Užkopiau kalvele. Molingas takelio gruntas trupėjo po kojomis. Tačiau tai, ką pamačiau pažvelgusi į miškelio pusę, mane išmušė iš vėžių: takelis, kadaise vinguriavęs miškelio tankmėn, pasibaigė ties pilku monolitiniu pastatu. Dar prieš penkerius metus to giganto čia nebuvo nė žymės. Pasitryniau akis. Dar sykį. Ir kaip tik tada supratau, kad atpažįstu šį gremėzdišką statinį. Tai buvo mūsų miestelio muziejus, nežinia kaip atbogintas iš miestelio šičia it koks nebereikalingas baldas, kuriuo norima atsikratyti. Pastato sienos buvo lygiai tokios pat spalvos ir taip pat apsilaupiusios, langai – identiško dydžio. Netgi plakatas ant durų toks, kokį kadaise matydavau kaskart praeidama pro šalį.

Priėjau dar kiek artėliau. Iš nuostabos užkando žadą. Nors galėjau prisiekti, kad plakatas tikrai matytas, užrašas ant jo atrodė keistai.

VISIEMS `90-ŲJŲ KARTOS LANKYTOJAMS ĮĖJIMAS – NEMOKAMAI

Buvau tinkamo amžiaus, tad smalsumas nugalėjo. Vestibiulis toks pat, kokį prisiminiau – erdvus, nors ir prastai apšviestas. Tolimiausiame kampe kabojo apmusijęs veidrodis, įtrūkęs ties kairiuoju apatiniu kampu – kaip tik ten, kur kadaise per klasės ekskursiją stuktelėjo neklaužada bendraklasis.

Netrukus paaiškėjo, kad pažadas apie nemokamą įėjimą beprasmis: kasa neveikė, o žmonių taip pat nebuvo matyti. Ekspozicijos salės durys buvo plačiai pravertos. Ant jų – negrabiai lipnia juosta priklijuotas popieriaus lapas skelbė:

ATEIKITE PAŽIŪRĖTI KAIP ATRODĖ `90-IEJI!

Salė buvo grūste prigrūsta stiklinių spintų ir įvairių stendų – norint pro juos pralįsti, teko brautis pasisukus šonu. Žengiau prie artimiausios stiklo spintos. Eksponatai joje atrodė mažų mažiausiai keistai: asfalto pilkumo vaikiška trikotažinė suknelė ir burgundiško vyno spalvos fetrinė moteriška skrybėlė. Abu daiktai švarūs, kaip nauji. Galbūt tokius vis dar rastum kokioje senamadiškoje parduotuvėje, jei gerai paieškotum. Panašią suknelę ir aš pati nešiojau, kai man buvo kokie devyneri metai. Skrybėlė… skrybėlė pradinukei mergaitei gal kiek didoka, labiau pritinkanti jaunai moteriai, nors net ir prieš dvidešimt metų nepastebėjau, kad tokios skrybėlės būtų buvusios madingos.

Ekspozicijos spinta buvo iš dviejų dalių – kitoje jos pusėje taip pat kažkas iškabinta. Apėjau ją ratu. Užtrukau bent keletą sekundžių, kol suvokiau, ką regiu priešais save. Tokia pat pilko asfalto suknelė, tokia pat burgundiško vyno spalvos fetrinė moteriška skrybėlė. Abu daiktai identiški, kaip ir prieš tai buvę, išskyrus vieną svarbų skirtumą – šitie du buvo dėvėti, lyg ištraukti iš močiutės spintos. Suknelė susilamdžiusi, nublukusi, prairusi ties pažastimis, o krūtinę bjaurojo tamsi dėmė. Jei gerai pamenu, maniškę suknelę ištiko panašus likimas: dėvėta tol, kol pradėjo irti per siūles, o galutinį tašką padėjo užtiškęs vyšnių uogienės šaukštas. Dėmės taip ir nepavyko išskalbti.

Skrybėlė… Skrybėlė nors nebenauja, nebuvo sudėvėta taip baisiai, kaip suknelė. Kas glumino labiausiai, tai skrybėlę puošianti didžiulė gėlė iš spalvoto krepinio popieriaus. Geltono ir rausvo. Tokią pat gėlę padarė mano mama, pastebėjusi, kad man, dar mažai pyplei, patinka puoštis viena iš jos skrybėlių, kurios ji pati nešioti nemėgo. Pribloškiantis sutapimas, ką čia bepridursi.

„Kaži, kuo jie dar mane nustebins?“

Palinkau prie greta esančio įstiklinto stendo. Žodis „nustebinti“ susidariusiai situacijai vargiai tiko. Aš buvau įbauginta. Stende susmaigstytos senos nuotraukos, menančios įvykius, kada nors man nutikusius vaikystėje. Siaubingoji dalis buvo ne tai, kad atpažinau žmones ar vietas, netgi ne tai, kad kai kuriose nuotraukose buvau aš pati: vienur visai vaikas, kitur – kiek vyresnė paauglė. Mane labiausiai gąsdino faktas, kad nežinojau, kas visus šiuos įvykius įamžino. Tai buvo laikai, kai kameromis ginkluoti mobilieji telefonai dar neegzistavo. Nuotraukoms mes beveik visada pozuodavom, o jei koks nors klajojantis fotografas ir nutraukdavo kokią vieną eidamas pro šalį, visada spėdavai pamatyti šio įžūlaus akto kaltininką, su fotoaparatu rankose žingsniuojantį šalin. Nuotraukos stenduose atrodė darytos slapta, nieko neperspėjus. Tačiau kas drįso šitaip įžūliai pasielgti?

Kiti stendai uždavė tik dar daugiau klausimų. Visi eksponatai vienaip ar kitaip buvo susiję su manimi ir mano vaikyste. Rodėsi, tarsi kažkas sąmoningai mėgino surinkti visus mano prisiminimus: rašalinis tušinukas, kuriuo rašiau pirmoje klasėje, gėlėta nosinaitė, kurią man atidavė močiutė, žibanti sagė – drugelis, kurią apsikeisdama kalėdinėmis dovanėlėmis man įteikė klasės draugė…

O kai išvydau nuo parkelio suolo nudaužtą gabalą lentos su išraižyta širdute ir inicialais, staiga pasidarė koktu. Kad ir kas surengė šią protu nesuvokiamą atrakciją, man visko jau buvo per akis. Labiau įniršusi nei įbauginta išbėgau iš ekspozicijų salės. Vestibiulyje būriavosi žmonės. Neįsivaizdavau, iš kur jie atsirado, bet neturėjau nė mažiausio noro stebėti, kaip jie nagrinės mano praeities reliktus. Muziejaus durys tebebuvo atviros. Ir visa laimė, nes nebūčiau ištvėrusi šiame keistame pastate daugiau nė minutės. Išlėkiau laukan, įkvėpiau gaivaus oro gurkšnį. Kelioms sekundėms apžilpino iš po debesų tvykstelėjęs saulės spindulys. Kai saulė vėl pasislėpė po storu debesų sluoksniu, pajutau, kaip susvaigo galva.

Ten, kur dar prieš pusvalandį buvo kalvelė, dabar stūksojo lankytojų informacijos centro pastatas. Lygiai tokiame pat informaciniame centre prieš dvidešimt metų galėjai gauti miestelio žemėlapį, darbuotojas atvykėliams paslaugiai parekomenduodavo vieną iš dviejų viešbučio kambarių, dvi vieną už kitą prastesnes kavines bei biliardo klubą kitapus upės. Informacijos centras veikė viso labo dvejus metus. Kai tik miestelio viešbutis užvėrė paskutinių dviejų kambarių duris, informacijos centras taip pat tapo nebereikalingas. Pastatas buvo rekonstruotas, perdažytas, jame įrengtas kino teatras, tačiau koks likimas ištiko kino teatrą, aš jau nebežinau. Buvau tikra, kad vis dar veikiantis informacijos centras rausvai dažytomis sienomis ir žaliu „I“ ženklu tebuvo mano prisiminimuose. O štai lygiai toks pat rausvas pastatas su žaliu ženklu – tiesiai priešais mane. Niekaip negalėjau jo su kuo nors sumaišyti – traukdama į muzikos mokyklą visada praeidavau pro jį ir, dirstelėjusi pro langą, pasidomėdavau, ar į miestelį užklydo bent vienas lankytojas. Svečių mūsų mažytis miestelio informacijos centras sulaukdavo labai, labai retai.

Manęs nedomino, kas to apsimetėlio informacinio centro viduje. Mielai būčiau aplenkusi jį kuo didesniu lankstu, tačiau geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tai neįmanoma. Iš abiejų pastato šonų kilo mūrinė tvora, nurašinėta grafičiais. Neįsivaizdavau, iš kur ji išdygo, tačiau galėjau kuo tik nori prisiekti, kad tie mūrai priklausė neužbaigto daugiabučio statybvietei. Pradėto, bet taip niekad nepabaigto daugiabučio griaučiai metų metus dunksojo Didžiojoje gatvėje palei pat įvažiavimą į miestelį ir buvo tapę tarsi kokiu šiurpoku, nors ir įprastu miestelio simboliu.

Informacinis centras turėjo du vienas priešais kitą esančius įėjimus – galėjai praeiti pastatą kiaurai. Užtektų vos kelių sekundžių ir aš jau ganyklose, pakeliui namo.

„Aš tik kelią susitrumpinsiu,“ – žadėjau sau praverdama pastato duris.

Vos įžengusi vidun, tiesiu taikymu šoviau prie antrųjų durų.

– Grįžkit! Jums ten negalima! – kažkas šūktelėjo.

Pasigręžusi pamačiau informacinio centro darbuotoją, šviesiaplaukį vaikinuką.

– Jums ten negalima, – virpančiu balsu pakartojo jis, o jo veidas buvo perkreiptas nepaaiškinamos baimės.

– Kodėl? – paklausiau ir stumtelėjau duris.

– Luktelėkit! – riktelėjo jis man pavymui.

Aš nesiklausiau, jau kitą akimirką buvau kitapus stiklinių durų. Vieta, kurioje atsidūriau, dar keistesnė: stovėjau ant neveikiančio fontano viršaus. Fontanas priklausė miestelio parkui, tačiau kad ir kaip laužiau galvą, neprisiminiau, kada paskutinį kartą mačiau juo srūvant vandenį. Mano atsiminimuose jis visada išliko tik kaip dvi didelės betono plokštės, sudėtos viena ant kitos.

– Po galais, kaip jis čia atsidūrė? – buvo viskas, ką įstengiau pasakyti.

Nušokau nuo fontano žemyn, tačiau vėl atsidūriau priešais informacijos centro pagrindinį įėjimą. Rodėsi, tarsi nebaigto statyti daugiabučio griaučiai ir neveikiantis fontanas nesveikuojančio proto būtų sujungti į vieną klaikų darinį. Pro informacinio centro langą mane sekė įsibauginusio jaunojo darbuotojo akys.

Jei jau negaliu išeiti vienaip, teks eiti palei mūrus.

Kokie grafičiai puošė nebaigtą statyti daugiabutį, prisiminiau tik miglotai, tačiau puikiai žinojau, kas yra už jo. Didžioji gatvė vedė link miestelio centro, o artimiausias pastatas – tarybinis gastronomas. Lengviau atsikvėpiau. Nuo miestelio centro visai nebetoli ir namai. Žingsniavau pirmyn, o senas geras gastronomas artėjo. Dar truputėlį ir visai netrukus ištrūksiu iš šios užburtos vietos. Tik dar truputėlį…

Gastronomas atrodė jau ranka pasiekiamas, kai netikėtai kelią užtvėrė tarsi iš niekur išdygusi vaistinė. Pasisukau eiti į dešinę, o ten išniro savivaldybės keturaukštis. Kairėje – advokato kontora. Persigandusi sukausi grįžti, bet priešais mane – tik stiklo siena. Greit susivokiau, kad apskritai nebegaliu žengti nė žingsnio – iš visų pusių vien stiklas, o aplink mane būriuojasi žmonės.

Pagyvenusi tetulytė parodė į mane pirštu ir gergždančiu balsu tarė:

– Pažvelkit – štai taip atrodė devyniasdešimtųjų individas.

Lankytojai pritariamai sumurmėjo. Neatpažinau nė vieno veido – visi svetimi.

– O dabar eime į kitą ekspozicijų salę, parodysiu jums, kokia buvo devyniasdešimtųjų individo buitis…

Užsidarančių durų garsas buvo paskutinis dalykas, kurį girdėjau ekspozicijų salei nyrant į tamsą.