Lituanicon XXXV: FOLKLORAS

10. Adelė Bražionytė „Karantino psichozė“

Viskas draudžiama, mano galva buvo kaip niekad sunki dėl sugriežtintų Karantino taisyklių. Žiūrint į apsnigtas gatves pro langą, jaučiau lyg kūnas sustabarėjo. Kiekvienas išėjimas iš namų tapo vis sunkesnė Odisėja, kurioje aš kaip pagrindinė veikėja turėjo nugalėti vidinius monstrus, perplaukti šimtus kilometrų jūros. Išorėje, tai buvo akimirkos reikalas, apsirengti ir išsliūkinti pro duris, bet viduje, tai trūko amžinybę, kol pajusdavau momentą, kad metas eiti į lauką.

Priverstinis kasdienis pasivaikščiojimas po Lazdynus ir retais atvejais po miesto centrą padėjo palaikyti įvairovės minimaliausią dalį, kurią tik buvo galima turėti Karantino metu. Lazdynai, gimtasis rajonas, buvo išmaišytas šiame gyvenimo etape taip detaliai, kad galėjau užsimerkus eiti visur ir atsimerkus žinočiau, kur atsidūriau. Šįkart mane traukė miškingos rajono dalys, kuriose tarp medžių drebėjimo nuo ledo, šalčio, nepraminto sniego, jaučiausi saugi. Vieną rytą jaučiausi ypatingai saugi ir ėjau nesidairydama, kažkur link Litexpo. Rytas buvo ypatingai šaltas, nors buvau apsirengus bent trims sluoksniais rūbų. Vėjas pūtė ir turėjau visą kelią akis laikyti nuleistas, kad sniegas nepūstų. Laiko neskaičiavau, bet kai pakėliau akis, pasijutau atsidūrus naujoje miško dalyje.

Priešais mane stūgsojo griuvėsiai. Nors jau seniai gyvenu Lazdynuose, niekada nemačiau, ką tik užtiktų griuvėsių. Pamačius šį istorinį reliktą turėjau sustoti, įkvėpti, iškvėpti ir panagrinėti. Vėjas nurimo ir pajutau palengvėjimą. Samanomis apaugusios plytos tylėjo, neišdavė savo paslapčių. Naujai atrasta miško dalis stebino savo senais medžiais, kurie buvo neįprastai išsišakoję. Takai, nors ir apaugę, priminė parko struktūrą. Mano pavargęs nuo Karantino protas sunkiai suvokė, kur tiksliai šiuo metu esu. Begalinė tyla, lėtas snaigių šokis ore, ramino ir tuo pačiu baugino. Nusistebėjau dar labiau, nes nesigirdėjo mašinų. Kurį laiką, stebint aplinką, mano akis pagavo ryškus žibėjimas. Tarp priešais stūgstančio plytų rinkinio, kuris kažkada buvo tikriausiai dailus pastatas, matėsi violetinė šviesa. Stovėjau kelis metrus priešais buvusį pastatą, todėl atrodė lyg mano akys tiesiog sumaišė žibėjimą su saulės spinduliais. Bet violetinė spalva, kuri panašėjo į brangakmenio spindėjimą, nenustojo žibėti, vos ne mirksėti. Atrodė lyg mane kviestų. Neištvėrus, ėjau vis artin ir artin, kol mano akys sufokusavo, iš kur tiksliai kilo tas ryškus žibėjimas. Nejaučiau jokio jaudulio ar baimės, smalsumas valdė mano rankas, kurios siekė kuo greičiau suprasti, iš kur kyla violetinė šviesa. Po nepilnos minutės, savo rankose laikiau puošnų auksinį žiedą. Šiek tiek patrynusi į paltą, žiedas išryškėjo. Maloni aukso ir raudonai violetinio spindėjimo kombinacija žavėjo mano akis. Visa situacija priminė man sceną iš “Žiedų valdovo”. Tyliai sukikenau nuo šio intelektualaus pastebėjimo. Nesidrovėdama, užsidėjau žiedą. Kažkokia nuostaba ir pilnatvė apėmė mane. Tiek įvairovės ilgai neturėjau. Bet pamažu vidinis balsas pradėjo duoti signalus, kad šitoje aplinkoje, kažkas ne taip.  Šaltis pradėjo krėsti pėdas, širdis ėmė greičiau plakti. Jaučiau dvi akis sekančias mane, tik kur? Dairiausi aplink, tarp griuvėsių nebuvo nė gyvos dvasios. Nežinau ar protas, ar mano kūnas spyrė mane judėti toliau. Šiek tiek apsvaigus pradėjau žingsniuoti greičiau link namų. Žingsnis po žingsnio aplinka darėsi vėl pažįstama. Skubėdama, nespėjau apsidairyti, kur stovėjo griuvėsiai. Apsisukti buvo baisu, nes nemalonus šaltis draskė nugarą, vėjas pradėjo stiprėti.

Kaip grįžau namo, net nenumanau, bet staiga stovėjau svetainėje. Saugi aplinka leido vėl atsipalaiduoti ir pamiršti ką tik patirtą baimės jausmą. Iš palto kišenės ištraukiau žiedą. Kad vėl įgautų spindėjimą, pradėjau žiedą trinti su vilnos gabalėliu.

Spindesys ryškėjo, mano pavargusi sielą, kurį jau seniai nematė tiek grožio, džiaugėsi. Kartais, kai pabusdavau iš spindesio, jaučiausi lyg nebūčiau viena namie. Lyg kažkas su manim atėjo iš miško griuvėsių. Akys atsitraukdavo nuo žiedo, apsidairius nieko nepastebėdavau. Mintys nutilo, klausėsi įdėmiai kiekvieno judesio. Namai, kurios žinau nuo vaikystės, tylėjo ir neišdavė svečio. Kažkas tvyrojo ore, spindesys, kaip hipnozė ramino mane, apakino mano mintis. Sekdama įprastos dienotvarkės, įsijungiau kompiuterį. Spindesys užgožė net kompiuterio šviesą. Šis mažas aukso ir deimanto formos lobis kvietė save liesti, gerėtis. Sekdama tą kvietimą, nusprendžiau vėl užsidėti žiedą, jis lengvai užsimovė ir akis pakėlus nuo rankos pamačiau prieš save moterį.

Išsigandau, pamačius svečią, kuris iš pradžių lyg vaiduoklis slėpėsi. Moteris sėdėjo prieš mane, jos akys buvo tamsios, įtraukiančios kaip dvi tamsios bedugnės. Mano svečias dėvėjo taip pat ilgą bordo spalvos aksominę suknelę, kuri kambario šviesoje spindėjo. Viešnia atrodė lyg iš kito amžiaus. Lūpų kampai lengvai pakelti, rodė dviprasmišką šypseną. Dar likusi mano sveiko proto dalis klausė: “Ar ji mane nuskriaus?”. Jos rūbai turėjo tą patį žydėjimą kaip žiedas. Tyla tvyrojo ore, butas prisipildė mistikos, kurios niekur kitur Lazdynuose nebūta. “Ką reiškia visa ši situacija, kas dabar įvyks” – klausiau savęs.

Neįprastas svečias nereikalavo nieko, tik mano neaprėpiamo dėmesio. Akys negalėjo atsitraukti nuo jos net mirksėti buvo neįmanomą. Jau kuris laikas nemačiau jokio gyvo žmogaus, išskyrus „zoom“ susitikimuose. Jos oda buvo lygi, švelni pieno baltumo, ties akimis buvo truputi raukšlių.

Akių spalva kartais buvo pilkšvai melsva, kartais vėl juoda ir tos juodos, ilgos, nežemiškos garbanos, kurios siekė žemę. Kuo ilgiau jas tyrinėjau, jos priminė Medūzos gyvates. Dviprasmiška šypsena neapleido viešnios veido, lūpos tamsiai raudonos žibėjo tamsoje lyg ką tik padažytos. Mintyse priešinausi, bandžiau nukreipti bent savo dėmesį į kažką kitą, akies kampu mačiau snaiges lėtai krentančias ant mašinų, lauko šviestuvus, kurie pamažu įsižiebė. Namai tapo tamsūs, negalėjau pasijudinti iš vietos, o mano nekviesta viešnia vis intensyviau žvilgsniu skverbėsi į mano mintis, kūną. Net tamsoje mačiau jos akis, jos aura toliau spindėjo. Nežinau kiek laiko praėjo. Kuo toliau jos veidas pradėjo rodyti daugiau mimikos, lūpos pasidarė švelnesnės, dviprasmiška šypsena pakeitė liūdna šypsena. Nežemiška viešnia pradėjo judėti, ji pakėlė savo ranką ir pažvelgė į ją lyg seniai nebūtų jos mačiusi. Jos kūnas pradėjo atsipalaiduoti, krūtinė kilnojosi nuo kvėpavimo. Kažkas joje pabudo. Mano visa esybė sustabarėjo ir su kiekvienu lengvesniu jos kvėpavimu, jaučiau kaip maniškis pradėjo lėtėti. Po kurio laiko mano stebėjimo objektas atsistojo ir prisiartino prie manęs. Abejomis rankomis suėmė mano veidą ir tomis šviežiai nutapytomis lūpomis įsisiurbė į mano sausas lūpas. Jaučiau kaip mano siela paliko kūną. Mano žemiškas kūnas virto į dulkes. Ant žemės nukritęs žiedas sudrumstė ilgai besisvečiuojančią tylą. Namuose liko gyventi viešnia, kuri nesidrovėdama užėmė mano vietą. Dabar ji stebėjosi savo kūnų, rankomis, godžiai keitė ji savo išvaizdą veidrodyje, kad atitiktų mano išorinį atspindį. Mano dvasia liko toliau stebėti naują transformaciją. Jau ilgai nejutau tiek daug įvairovės mano gyvenime. Ji pažvelgė į mane skrajojančia po namus ir tarė: „Dabar aš gyvensiu už tave“.

Jutau savo lengvumą, kuris man nesuprantamai jautėsi. Visa našta, sunkumas priaugęs lyg papildomi kūno kilogramai dingo ir likau tik aš, centras.