Lituanicon XXXV: FOLKLORAS

11. Otilija Mataitė – Reiko „Miestas?“

Tyla, tuštuma. Tik jos supa tave. Sėdėdamas mašinoje atviru stogu dairaisi aplinkui. Kylančios saulės spinduliai prasimušantys pro vis dar miestą gaubiančią miglą pradeda atsispindėti į stiklinius lavituojančius pastatus, sukurdami šviesos ruožų labirintus. Praskrenda paukščiai. Netrukus juos partrenkia pro šalį dideliu greičiu praskriejusi žalia mašina. Automobilis, kuriame sėdi, pradeda judėti. Jis rieda bėgiais tarsi atrakcione. Pirštai patys tvirčiau sugriebia priešais esančią blizgančią lazdą, atliekančią fiksavimo funkciją. Iš pirmo žvilgsnio miniatiūrinis miestas ima busti. Švilpiantis vėjas ausyse nesugeba užgožti variklių gausmo. Iš visų pusių ima skrieti mašinos. Ima suktis sraigtai, užkuriamos gamyklos. Apvaliuose biurų pastatuose ima barbenti pirštai. Jų smūgiai į klaviatūros klavišus yra tikslūs ir garsūs. Akis pasiekia skaidrios žalios šviesos blyksnis. Pažvelgęs jos link, pamatai miesto švyturį, kuris yra iškeltas aukščiausiai visų pastatų. Tai miesto sargybinis, turintis galią, pranokstančią net stipriausią magiją. Jos dėka miestas gali gyvuoti: mašinos sklandyti, į žemę įkalti ir aukštai virš medžių iškelti pastatai tvirtai stovėti ir nebijoti sugriūti, o už juos mažesni biurai lavituoti tarp šių milžinų su savo apsauginiais barjerais. Tuk tuk tuk, riedi toliau. Vingis po vingio, kalnas po kalno. Matai miestą vis iš kito kampo. Manei, kad jis mažas, tačiau klydai. Pastatų gausuma apima žadą. Po kelių minučių suvoki, kad visi jie skirtingi. Nematai nei vieno vienodo iškilnaus statinio mieste, o jų stovi šimtai. Manai, kad jie visi modernūs, tarsi ką tik pastatyti, tačiau klysti. Akys užkliūna už kiek aptrupėjusių, jau nykt pradėjusių namų, kurie paskubomis griaunami, o vietoje jų kyla naujos gamyklos, kad susilietu su aplinka. Visi šie pastatai aukšti ir žavingi. Vieni kupalo formos, kiti stačiakampio, kubo ar žvaigždės. Toks jausmas, kad visos žinomos bei dar niekada nematytos formos yra tau tiesiai prieš akis. Stiklas užima beveik visą pastatų plotą. Tai naujausių technologijų kūriniai. Pro šalį praskrenda paukštis, kurį nutrenkia pro šalį dideliu greičiu skriejanti žalia mašina. Tau atrodo, kad tai tas pats metalo gabalas, kuris prieš akimirką partrenkė prieš tai skridusį paukščių būrį. Tad šį kartą, mašinai skriejant pro šalį, pasuki galvą stengdamas įžvelgti, kas jos viduje. Tavo akys susiduria su kitomis akimis. Jos grėsmingos, lygiai taip pat stebinčios tave, kaip ir tu jas. Pirmiausiai jos tave sukausto savo grožiu, tačiau netrukus jos verčia tave trauktis atgal. Tos beribės tamsiai rudos akys, kuriose gali paskęsti, jei žiūrėsi per ilgai. Ir tie balti akių obuoliai, išraižyti iškilusiomis raudonomis kas sekundę pulsuojančiomis gyslomis. Nori nusukti žvilgsnį, tačiau esi tarsi jų siurbiamas. Tave išgelbsti skaidrios žalios spalvos ruožas, akimirkai apakinęs tavąsias akis. Šiurpas perbėga per visą kūną: nuo sprando jis juda link stuburo, nuo stuburo leidžiasi žemyn link kojų, kur tas nemalonus jausmas skyla pusiau ir užsibaigia abiejų kojų pirštuose. Nusipurtai lyg šlapias šuo ir nusuki žvilgsnį švyturio link. Dar kartą, bet silpniau, blyksteli šviesa, ir švyturys užmiega dienos miegu. Sėdi nustėręs, nes sargybinis niekada nemiega. Mašina, kurioje sėdi, jau įsibėgėjusi. Dangų perskrodžia ryškus, plonas it siūlas dryžis, menantis žaibo giją. Netrukus ausis pasiekia ir jo dūžis, virpinantis miesto stiklus. Tik dar tvirčiau suspaudi metalinį strypą. Baisu, nes sėdi apsuptas metalo. Tačiau vietoj antros žaibo gijos miestą apsupa tamsūs debesys. Tuk tuk tuk, vis judi į priekį. Pakyla vėjas. Jo gausmas sugeba užgožti garsių gamyklų švilpesius. Dabar jau baimė smelkiasi į kūną. Pasipila lietus ir prieš akis matai besiformuojančius vėjo sūkurius. Miestą užklupo ciklonas. Viską ryjanti audra pradeda glemžti miestą. Pirma į save traukia pro šalį jau vos besivelkančias mašinas. Nepasisotinusi moderniaisiais aparatais pereina prie pastatų. Dar ką tik taip tvirtai bei nesunaikinamai atrodę į žemę įkalti bei lavituojantys pastatai niekeno nebesaugomi akimirksniu atplėšiami nuo juos supančių kas akimirką vis silpnėjančių barjerų ir pranyksta vėjo sukeltų pabaisų viduriuos. Mašina, kurioje sėdi, po truputi ima lėtėti. Pradedi nieko nematyti nuo nuolatinio, vis didėjančios purtymo jėgos. Visomis keturiomis įsikabini į apsauginę atramą, bijodamas būti išsviestas už borto. Tuk…Tuk…Tuk… Mašina pradeda lėtėti, kol pilnai sustoja. Pažvelgęs į miestą pamatai, kad pusės jau nėra. Jis pasiglemžtas audros siaubūno, kurio sutramdyti niekam nepavyktu. Pro šalį praskrenda paukštis, kurį netrukus nutrenkia dideliu greičiu skriejanti žalia mašina. Jo skriejimo trajektorija tiesi ir tiksli. Atrodo, kad tas danguje vis dar kabantis metalo gabalas yra vienintelis negyvas vis dar veikiantis mechanizmas mieste nepaveiktas vėjo traukos. Purtymas vis stiprėja. pasigirsta trankomo metalo garsas. Tai tavo mašina be stogo yra keliama bei vėl numetama ant bėgių. Baimė jau yra prasismelkusi iki pačių menkiausių kaulų, esančių tavo kūne. Išpūstomis, baimės kupinomis akimis lauki, kas bus toliau. Ir štai, pakilus į orą su visa transporto priemone, pasigirsta vėjo švilpimas ausyse. Vis sukiesi ir sukiesi ratu artėdamas prie milžino – vėjo gūsio. Matai ir žalią mašiną, kuri vis skrieja ir skrieja aplink tave. Ir tos akys, stebinčios tavąsias. Jos tarsi sukaustė žvilgsnį tavo. Ir štai, prisiminimai pradėjo plūsti į tave. Prisimeni, kieno tos kerinčios, bet kartu ir grėsmingos akys, stebinčios tavąsias. Žinai, ko ieško jos ir mėgini žūtbūt ištrūk iš gniaužtų jų. Tačiau per vėlu. Jos tave tarsi užhipnotizuoja. Bandai pasipriešinti, tačiau nors nenorom, visgi žvilgsnis akimirkai nukrypsta švyturio link. Žinoma, gilios rudos akys tai pamato ir jau skrieja žalios magiškos galios link. Jis rado, ko ieškojo, o tu po truputį nyksti. Toks jausmas, kad virsti nemąstančiu padaru. Visos žinios, surinktos per gyvenimą, tarsi siurbiamos iš tavęs. Ir štai pagautas vėjo gūsio esi nešamas pabaisos link. Netrukus esi praryjamas ciklono. Aplink tave tik tyla ir tuštuma.

Kambaryje blykčioja mėlynos spalvos žiežirbos. Iš pradžių viskas juoda, vėliau patalpa nušvinta nuo pasirodžiusių staigių bei ryškių blyksnių. Ir vėl tamsa. Tavo kūnas tarsi sukaustytas. Neilgai trukus jį persmelkia elektros srovė. Pradedi muistytis tarsi į krantą išmesta žuvis. Tau ant galvos grubi, kaulėta ranka. Priešais žmogus su rudu apsiaustu grėsmingai stebintis tave. Tai tos pačios akys, kurios lydėjo tavąsias mieste, žaliame, skriejančiame metalo gabale. Tai jis įsibrovė į tavo pasąmonę, ieškodamas paslėptos galingos galios šaltinio. Tai pavojinga galia, didesnė bei paslaptingesnė už pačią magiją. Tačiau tau visgi nepavyko jos apsaugoti. Magas rudu apsiaustu jau ištiesęs ranką tau prie krūtinės. Iš po rankos pradeda skrosti mėlynos spalvos blyksniai, kurie neilgai trukus pavirsta žaliais. Iš krūtinės pasirodo skaidrios žalios spalvos akinantis galingas švytėjimas ir mago rankoje jau guli didelę galią savyje nešantis talismanas. Šiam atitraukus ranką tau nuo galvos, suklumpi. Jo veide didelė šypsena, nes žino, kad pergalė jo. Dar kartą metęs žvilgsnį į tave, nueina. Bandai kažką jam pasakyti, tačiau žodžiai taip ir lieka burnoje. Tačiau nebijai mirties. Kadais buvai toks, kaip jis: samdomas vagis. Taip pat, kaip ir jis, neklausei nuo tavo rankos mirštančio talismano sergėtojo perspėjimo. Tačiau pačiam užteko proto suvokti, kad šios galios niekam nepavyks pažaboti. O jei kas ir mėgins, jos tikrai nesuvaldys ir ateis galas ne tik jam, bet ir visai žmonijai. Tad tiki, kad ir šis magas rudu apsiaustu greitai tai pamatys savomis akimis ir taps talismano sergėtoju, visai kaip tu kadais. Nors tau nepavyko užbaigti šio vis besisukančio rato, tiki, kad kažkur šiame pasaulyje yra žmogus, kuris sugebės padėti tašką šiame katės ir pelės žaidime. Atsidūsti ir užmiegi amžinuoju miegu, mintyse linkėdamas sekančiam talismano nešėjui nepasiduoti be kovos.