12. Justas Vaškelevičius „Be pavadinimo“

– Konstatuoju mirtį dvidešimt dvi valandos ir penkiasdešimt keturios minutės vietos laiku, – ištarė paramedikas, atsitraukdamas nuo kūno. – Galbūt mes ir sugebėjome išsiųsti žmogų už mūsų galaktikos ribų, tačiau kai kurie dalykai vis vien nesikeičia, – žiūrėdamas į lavoną pasakė daktaras.

– Ar galiu perimti? – klausia į nusikaltimo vietą prisistatęs Ivinso miestelio apskrities kriminalistas Albertas.

– Taip, pareigūne, jis jūsų.

Ant grindų gulėjo sustingęs Ivinso eksperimentinių medžiagų tyrimų centro vyresniojo tyrėjo Marko Gryno kūnas. Durtinė žaizda buvo ties dešiniąja ausimi. Albertas buvo sukrėstas pamatęs savo draugą, gulintį ant šaltos tamsiojo Ivinso skersgatvio žemės. Ilgai nelaukdamas, ėmėsi darbo: nufotografavo visą įvykio vietą, surinko galimus įkalčius, bet ką, kas jam galėtų praversti atliekant tolimesnį tyrimą. Vėliau įkrovė lavoną, kuris jau buvo juodame maiše, į darbinį automobilį ir pristatė kūną į Ivinso miestelio krematoriumą.

Išaušus ankstyvam penktadienio rytui Albertas nieko nelaukdamas tęsė tyrimą. Bandė narplioti šios žmogžudystės priežastis bei aplinkybes, bet net ir po begalės bemiegių naktų nieko apčiuopiamo neišsiaiškino. Kriminalistas nusprendė keisti tyrimo eigą. Jis nuvyko į Marko darbovietę su tikslu apklausti jo kolegas, galvodamas, jog jie turi ką pasakyti.

Privažiavus aptvertą teritoriją jį pasitiko ginkluotas apsauginis.

– Sveiki, pareigūne, privažiavote saugomą teritoriją, toliau važiuoti negalite, – ramiu balsu informavo apsauginis.

– Sveiki, atvykau su tikslu pasidomėti apie nesenai nužudytą jūsų kolegą, Marką Gryną. Neužtruksiu ilgai, noriu apklausti kelis jo kolegas.

– Deja, negalėsiu jūsų praleisti net ir trumpam, – mandagiai atsakė ir lėtu žingsniu nuėjo atgal į būdelę.

Nieko nepešęs kriminalistas buvo priverstas traukti namo. Baigęs pamainą negalėjo užmigti, jį kankino smalsumo jausmas. Jis neturėjo apčiuopiamų įkalčių, nes nusikaltimas buvo atliktas  itin kruopščiai.

Po ilgos bemiegės nakties Albertas sugrįžo į krematoriumą ir susitarė su chirurgu atlikti lavono skrodimą. Kriminalistas jautė, jog veltui Marko niekas nežudytų, jis buvo žinomas visame Ivinso miestelyje kaip doras žmogus. Markas organizavo labdaras, kurių tikslas buvo užkirsti kelią skurdui Ivinse.

 Chirurgas leido atlikti lavono išorinę apžiūrą, tačiau Albertas nieko keisto nepastebėjo. Šiek tiek nusivylęs atsisėdo ant kėdės, visai šalia Marko kūno ir leido chirurgui dirbti. Daktaras atliko pilną kūno skrodimą, tačiau kaip ir Albertas, jokių nukrypimų nerado. Tyrimų sąraše beliko kraujo tyrimas. Paėmęs mėginius chirurgas nuėjo į laboratoriją, o Albertą paliko vieną su Marko lavonu. Jis iš tolo apžiūrinėjo mirusio draugo kūną, nukarę akių vokai  iš nuovargio apglėbė kriminalisto akių obuolius. Netrukus iš šio transo jį pažadino artėjantys žingsniai.

– Kažkas ne taip, – staigiai įžengęs į kambarį pasakė chirurgas.

– Kaip suprasti, kas ne taip? – staigiai pakilęs nuo kėdės paklausė Albertas.

– Na, atlikau kraujo tyrimą ir pastebėjau, jog visi rodmenys yra nukrypę nuo normos ribų. Tokie nukrypimai nėra būdingi sergantiems žmonėms, tai lyg anomalija.

Tai buvo pirmoji užuomina Albertui Negalėdamas užmigti jis sumąstė būdą kaip patekti į buvusią Marko darbovietę ir galbūt rasti atsakymą į šią dieną aptiktą anomaliją. Ilgai dirbdamas kriminalistikos srityje, jis įgudo būti pastabiu. Praėjusią naktį, kai jį buvo sustabdęs Ivinso eksperimentinių medžiagų tyrimų centro apsauginis, Albertas pastebėjo ant vyro kaklo kabančią asmens kortelę. Jis sugebėjo atpažinti apsaugos tarnybos logotipą, tos pačios, kurioje pats stažavosi trejus metus prieš tampant kriminalistu Ivinso miestelio policijos komisariate. Laimei jis tebeturėjo savo senąją asmens kortelę. Vienintelis dalykas, kurio  trūko – apranga. Albertas neturėjo senosios uniformos, todėl iki pat ryto mąstęs jis nusprendė pats susikomplektuoti uniformą. Jis apsilankė vietinėje Ivinso drabužių parduotuvėje, nusipirko darbines kelnes, juodą švarką bei bekelei skirtus batus. Likusią dienos dalį planavo patekimą į Marko buvusią darbovietę, tačiau atėjus nakčiai pasidavė nuovargiui ir pirmą kartą nuo pat Marko lavono skrodimo dienos deramai išsimiegojo.

Atsikėlęs ryte Albertas šiek tiek nerimavo, jog teks pažeisti įstatymą ir įsibrauti į stipriai saugomą Ivinso eksperimentinių medžiagų tyrimų centrą. Jis puikiai suplanavo kiekvieną savo žingsnį. Pirmasis – patekimas į vidinę tyrimų centro teritoriją. Albertas žinojo, kad negali bandyti patekti į vidų, kai budi tas pats apsauginis, tad jis sulaukė vėlyvo vakaro ir tikėdamasis, kad apsauginiai jau bus pasikeitę pamainomis, priartėjo prie tyrimų centro vartų. Jį pasitiko juodaodis apsauginis,  maždaug dviejų metrų ir penkių centimetrų ūgio, trumpais plaukais. Albertas stengdamasis per daug nepanikuoti, pradėjo pokalbį:

– Sveiki, aš naktinei pamainai, – tiesdamas asmens kortelę  prisistatė apsauginiui.

Juodaodis įsižiūrėjo į kortelėje esančią nuotrauką ir ją sulygino su mašinoje sėdinčio Alberto veidu. Po pusės minutės mirtinos tylos apsauginis nusišypsojo ir pasakė:

– Sėkmės pamainoje.

Kriminalistas pasiėmė kortelę ir pravažiavo pro atsiveriančius vartus. Jam teko važiuoti papildomus penkis šimtus metrų siauru bei vingiuotu keliu, kol pasiekė pagrindinį pastatą. Pasistatęs mašiną į stovėjimo aikštelę, kelias akimirkas praleido stebėdamasis pastato moderniu įvaizdžiu, tokių pastatų Ivinso miestelyje nėra. Vos atsikvošėjęs, iškart žengė pagrindinio įėjimo link. Į pastatą įžengė pasitempęs, kaip pridera profesionaliam apsaugos tarnybos darbuotojui. Albertas žinojo, kad jis negali švaistyti laiko ir žingsniuoti kur tik nori, kadangi jį bet kurią minutę gali susekti akylesnis apsauginis. Tad jis pradėjo Marko darbo kambario paiešką. Beieškodamas Albertas kelissyk prasilenkė su pastato apsauginiais, kurie buvo ginkluoti moderniais automatais, kurie sviedinius iššauna pasitelkiant elektromagnetinę jėgą, taip išvystydami didžiulius greičius. Maždaug po penkiolikos minučių aklo klaidžiojimo jam pagaliau pavyko rasti Marko Gryno asmeninį darbo kambarį. Prieš įeinant, darkart apsižvalgė ir įsitikino, jog aplink nėra personalo, tada įžengė į kambarį. Šviesos nejungė, kadangi nenorėjo sukelti įtarimo. Tačiau jis turėjo savo tarnybinį žibintuvėlį, kuris jam padėjo orientuotis patalpoje. Marko kambarys niekuo nesiskyrė nuo kitų darbo kambarių: jame stovėjo trys lentynos su įvairiomis Markui patikusiomis knygomis, pakraštyje stovėjo stalas. Tačiau tai nebuvo paprastas rašomasis stalas, jis buvo pagamintas iš neįkainojamo Dalbergijos melanoksilono juodmedžio. Šis juodmedis yra auginamas Kepler-37B žemėje, kuri buvo pargabenta su šeštąja skrydžių karta. Ant rašomojo stalo stovėjo Marko stalinio kompiuterio monitorius, pieštukinė bei netvarkinga popieriaus krūvelė. Apžiūrėjus  stalčius įdėmiau, Albertas aptiko papildomą skyrių . Jį atidarius Albertas aptiko aplanką su užrašu „Poliperchonas“. Išėmęs aplanką atvertė. Jame buvo surašyti eksperimentų su žiurkėmis rezultatai. Albertui teko geriau įsižiūrėti, kadangi jis galvojo perskaitęs kažką ne taip, nes dokumente buvo pateikta: „Žiurkei suleidus vieną dviejų mililitrų poliperchono serumo dozę, gyvūno, numeris vienuolika, gyvenimo trukmė jau peržengė vienuoliktus metus ir toliau gyvena be jokių sveikatos sutrikimų“. Albertas buvo šoke. Jis negalėjo patikėti, jog jau visą dešimtmetį yra išrastas serumas, pratęsiantis gyvenimo trukmę. Tačiau staiga jam iškilo dar viena mintis. Ar gali būti, jog Marko Gryno mirtis yra tiesiogiai susijusi su šiuo gyvenimą pratęsiančiu serumu? Prasidėjęs panikos priepuolis susilpnino vyro nuovoką, tačiau jis tikrai sugebėjo pajusti šaltą metalinį pistoleto vamzdį, atremtą jam į kaklą. Tuo pat metu išgirdo balsą:

– Kokia garbė sulaukti netikėto svečio! – ironiškai, bet maloniai ištarė nežinomasis. – Malonėkite padėti aplanką ir atsisukite.

Albertas padarė kaip buvo lieptas ir atsisuko. Atsisukęs pamatė vyro veidą bei atpažino jo rankoje esantį pistoletą. Tai buvo Beretta 92FS su pasidabruotu vamzdžio galu. Pistoletas jam buvo įremtas tiesiai į kaktą. Kriminalistas iškart suprato, jog nepažįstamasis yra neapmokytas naudotis ginklu, kadangi visai nesilaiko atstumo. Albertas nusprendė užkalbinti nepažįstamąjį, kad nors kiek nukreiptų jo budrumą:

– Ar jūs suprantate, kad galite sukelti tikrą apokalipsę?

– Ir kaipgi mes tai padarysime? – nusijuokęs atsakė nepažįstamasis.

– Jeigu kažkas sužinos apie gyvenimą pratęsiantį serumą, visi veršis į jūsų laboratorijas, o kai jūs būsite priversti gaminti daugiau serumo ir galų gale visi žmonės bus nemirtingi ar gyvens dešimtimis metų ilgiau, žmonių populiacija augs eksponentiškai iki kol žemėje nebeužteks resursų bei vietos! – vos kvapo nepraradęs savo nuomonę išdėstė Albertas. – Be to, aš žinau, kad jūsų organizacija yra atsakinga už Marko Gryno mirtį. išvis koks tikslas žudyti tą, kuris jums pats naudingiausias?

– Visų pirma, Markas yra pats atsakingas už savo mirtį. Jis nusprendė nuo žiurkių pereiti prie žmonių. Taigi jis sau susileido dozę serumo. Marką pražudė ne kas kitas kaip nekantrumas. Mirtį teko suklastoti tam, kad tokiems kaip jūs nekiltų noras mūsų aplankyti.

Albertui po nepažįstamojo kalbų užvirė kraujas. Jis staigiu judesiu patraukė galvą ir abiem rankom sugriebdamas ginklo vamzdį atėmė pistoletą iš nepažįstamojo rankų. Stipriu kojos spyriu į krutinę parbloškė vyrą ant žemės ir su savo koja pasilenkęs prispaudė kaklą.

– Kas tu toks? – agresyviai paklausė bei pistoleto apatine dalimi prakirto nepažįstamajam antakį.

– Nurimk! Aš šios organizacijos vadovas Deividas Jakobas, – verkšlenančiu balsu prisistatė šis.

– Gerai, Deividai, kas šiame pastate žino apie Marko atliktus tyrimus?

– Tik aš ir pats Markas, prisiekiu!

– Kur laikomi visi duomenys apie šį serumą? – vis grubiau spausdamas koją prie Deivido kaklo klausinėjo Albertas.

– Jie čia, viskas yra šitame kambaryje, visi jo darbai, atlikti eksperimentai, viskas sudokumentuota čia.

Apčiuopiamaisiais judesiais apieškojo Deivido kišenes ir vienoje iš jų rado žiebtuvėlį. Jis paliko Deividą gulėti, o pats padegė rastą aplanką ir padėjo jį ant kitų popierių, kad ugnis įsidegtų. Albertas suėmė Deividą už jo odinės striukės ir gestais paliepė keltis. Apsuko jį ir pradėjo vesti iš kambario. Deividui liepė parodyti atsarginį išėjimą iš pastato, kadangi nenorėjo sulaukti kito personalo dėmesio. Palikus pastatą Albertas sugrūdo Deividą į mašinos bagažinę ir nuvažiavo link vartų. Išvažiuojant stebėjo kaip gaisras pasiekė pastato viršūnę, o po dviejų minučių kelio, prasilenkė su trejomis ugniagesių mašinomis.

Deividas Jakobas buvo priverstas prisiimti atsakomybę už Marko Gryno mirtį bei už laboratorijoje atlikinėtus nehumaniškus eksperimentus prieš gyvūnus. Žinoma, didžioji dalis Alberto parodymų buvo pakoreguoti, tačiau Deividas puikiai žinojo, kad jis negalįs nieko padaryti. Visa organizacijos veikla buvo nutraukta, o Albertui Džeksonui, Ivinso miestelio kriminalistui, buvo skirta premija už drąsą ir profesionalumą.