13. Arktinis Švilpikas „Siena“

Naktį praūžė audra. Vėjo gūsiai gatvėmis nešiojo dulkes, šiukšles bei skardos lakštus, nuluptus nuo kokio nelaimingo stogo. Paskui pasipylė lietus, bet tuo metu jau visi buvo saugiai pasislėpę. O jei kas ir nespėjo, galėjo kaltinti tik save.

Vos išaušus nuskubėjau gamyklos link. Na, mes tą pastatą vadinome gamykla, nors tikros paskirties nežinojome. Kiek atsimenu, jis visada buvo apleistas. Prieš keletą metų pro išdaužtą langą įlipome vidun. Didžiulėje patalpoje radome surūdijusių prietaisų ir konvejerių, todėl ir nusprendėme, kad čia kažkas turėjo būti gaminama. Dar pasigavome kažkokią bacilą, kuri vos nenumarino Marko ir ilgam susargdino Gintarę; aš atsipirkau tik keliomis nerimo savaitėmis ir ilgu močiutės moralu apie lindimą kur nereikia.

Savaime suprantama, moralo neklausėme. Gamykla greitai tapo susitikimų vieta ir baze. Apleistas pastatas mažai kam rūpėjo, Sargybinių ten beveik nesutikdavai; netrukome ten sukaupti laipiojimo įrangos, užkandžių ir visokių naudingų dalykėlių. Be to, pastatas stovėjo prie pat Sienos, ir galėjome netrukdomi svarstyti, kas iš tikro slypi kitoje pusėje. Aišku, būtume tą galėję daryti ir kitur – mieste buvo nedaug vietų, iš kurių Sienos nebūtų matyti – bet trys veltėdžiaujantys jaunuoliai tikrai patrauktų nereikalingą dėmesį.

Dar neapėjęs pastato išgirdau draugų balsus. Kuo nors susižavėjusi Gintarė visada kalbėdavo garsiau, nei reikėtų.

– Sakau tau, ten skylė! Va, iš čia aiškiai matosi.

Markas kažką tyliai atsakė. Matomai nejautė Gintarės entuziazmo.

– Po galais, ko tu toks nuobodyla? – Gintarė irzo. Pasukęs už kampo, kone atsitrenkiau į ją, nenustygstančią vietoje.

– O, Auri! Labas! Padėk man paaiškinti šitam nuobodai, kad kai audra atlupa Sienos dangą, reikia eiti apžiūrėti, o ne apsimesti, kad nieko ten nėra.

– Oi, tik nereikia, – šūktelėjo Markas jai pavymui. – Pamatei naują dėmę padebesyse ir užsisvajojai.

– Kokia dar skylė? Ką čia tauškiat?

Bet Gintarė buvo teisi – aukštai Sienoje tamsavo kažkas naujo. Įžiūrėjau baltas dėmes viduje, o žiūrint iš skirtingų gatvės vietų vaizdas keitėsi, tad negalėjo būti tik žymė ant paviršiaus. Markas kurį laiką dar spyriojosi ir burbėjo, bet galiausiai pripažino klydęs. Tada beliko sugalvoti, kaip užlipti.

Atsargesniam miestelėnui toks klausimas tikrai nebūtų kilęs. Visi juk gerai žino, kad aptikus pažeidimą Sienoje, reikia kuo greičiau informuoti Sargybą, kad pataisytų ir nesuskaičiuojami pavojai bei monstrai, susispietę anapus, nepapultų į Miestą. Na, bet mes prie apleistos gamyklos laiką leisdavome tikrai ne todėl, kad mėgome klausyti Sargybos nurodymų.

Ties kiauryme pastatas atitolo nuo Sienos, o susidariusioje aikštelėje styrojo nudžiūvęs augalas. Kai pirmą kartą jį aptikome, nei vienas nežinojome, kas čia per dalykas. Močiutė paaiškino, jog tai medis – Ąžuolas. Matyt senovėje žmonės labai mylėjo medžius, jei vadindavo juos vardais. Medis siekė bent porą dešimčių metrų – kaip tik iki skylės. Greitai susirinkome virvių bei kitų naudingų daiktų ir pradėjome ropštis stagaru aukštyn.

Užlipus apie pusę kelio, nugara nubėgo šiurpas. Atsigręžęs gatvelės gale pamačiau dvi figūras juodais kostiumais ir nepermatomais šalmais. Viena taikėsi į mane antram šūviui atgrasymo impulsu. Išgirdau įsakmų balsą:

– Jūs pažeidžiate miesto apsaugos zoną. Tučtuojau leiskitės žemyn.

Ne pirmas kartas, kai susidūrėme su Sargyba. Susižvalgiau su aukščiau užlipusia Gintare, jos akyse švietė ryžtas eiti toliau. Ji jau permetė virvę į kiaurymę ir ruošėsi sliuogti Sienos link. Markas garsiai šnopavo pora šakų žemiau manęs.

Sargybiniai nedelsė. Vienas ėmė lipti tiesiai siena, kitas išsitraukė pjūklą ir puolė prie sausuolio. Bet ir mes buvome nepėsti.

Gintarė pasiekė kiaurymę ir ėmė karštligiškai dairytis, ieškodama bet kokio elektros šaltinio. Jau kur kur, o Sienoje jų turėjo būti užtektinai. Aš ruošiausi sekti paskui ją, Markas vis dar ropštėsi aukštyn. Sargybinis lipo greičiau; supratau, kad jo neaplenksime. Iš kuprinės išsitraukiau ilgą laidą, greitai prie galo pririšau karabiną. Tada pradėjau atsargiai slinkti virve. Nusikabarojau beveik iki kiaurymės, kai išgirdau Gintarės šūksnį:

– Radau!

Sviedžiau vieną laido galą jai, palaukiau kelias sekundes, įsukau karabiną ir trenkiau į Sieną.

Sienos paviršius padengtas metalo plokštėmis. Sargyba sako, jog tai saugo nuo radijo bangų atakų iš išorės. Iš tiesų metalo greičiausiai tereikia tam, kad Sargybiniai galėtų laipioti Siena, naudodamiesi magnetais savo kostiumuose. Bet pakankamai stipri srovė įveikia net ir Sargybinių magnetus.

Netekęs jungties su Siena, persekiotojas nugarmėjo žemyn. Lengviau atsikvėpęs įlipau į kiaurymę. Gintarė šypsodama išskėtė rankas, tarsi rodytų namus svečiams.

– Na, ar nesakiau? Čia geriau, nei…

Ją nutraukė traškesys už nugaros. Medis virto į šoną. Prie šakos pririštas virvės galas tįso žemyn ir pokštelėjęs nutrūko prie pat mūsų. Markas dar bandė šokti į priekį, bet neturėjo nuo ko atsispirti ir nukrito. Pribėgę prie krašto pamatėme, kaip jį stveria vienas iš Sargybinių.

***

Norėjau leistis žemyn, gelbėti draugą, bet Gintarė mane atkalbėjo. Ji buvo teisi – niekas neištrūkdavo iš Sargybos nagų, nebent būtų paleistas. Tad ir Marko likimas buvo nebe mūsų rankose. Užgniaužiau ašaras ir pyktį, apsisukau ir nusekiau paskui ją.

Dažnai svarstydavome, kas slypi Sienos viduje – Sargybos būstinė, kalėjimas ar kas nors keistesnio. O radome plynas dulkėtas konstrukcijas, pilnas kabančių vamzdžių ir oro siurblių. Iš visų pusių ūžė ventiliatoriai, tačiau oras beveik nejudėjo. Viskas atrodė apleista. Gal tiesiog pakliuvome į nenaudojamą dalį? Turbūt todėl ir kiaurymė liko nepastebėta pernakt.

Prasibrovę pro kelias nuolaužas, išlindome į siaurą koridorių. Kitoje pusėje blausios lemputės apšvietė dvejas solidžias liftų duris. Paspaudžiau rodyklę “aukštyn” – jei jau patekome į Sieną, turėjome pabandyti pasiekti jos viršų. Durys netrukus atsivėrė, atsargiai įėjome į vidų ir pradėjome kilti. Ventiliatorių ūžesys, atrodo, dar sustiprėjo, pasigirdo metališkas balsas:

– Numatomas perėjimas į sektorių 14G; kitų sektorių darbuotojams rekomenduojama dėvėti filtravimo kaukes.

Klanktelėjusi vienoje lifto sienoje atsidarė spintelė. Tuščia.

– Kaip manai, ką tai reiškia? – paklausė Gintarė. Ankstesnį entuziazmą jos balse užgožė nerimas.

– Spėju, kad čia turėjome rasti tas kaukes. Kad ir kam jų reikėtų.

Liftas sustojo, šnypšdamos atsivėrė durys priešingoje kabinos pusėje. Užgulė ausis. Išėjome į panašų, tik geriau apšviestą, koridorių. Šviesa sklido iš aukštyn vedančių laiptų angos netoliese.

Vos žengus keletą žingsnių, Gintarė sustojo ir pasirėmė į sieną.

– Užuodi? – paklausė dar tyliau, nei lifte.

Nieko keisto nejutau, taip jai ir atsakiau.

– Kažkokia smarvė… Sunku kvėpuoti…

Ji žengė dar vieną žingsnį ir susmuko ant grindų. Prišokau artyn. Gintarės lūpos mėlo, ji gaudė orą ir graibstėsi už gerklės lyg smaugiama.

Griebiau ją ir pusiau nuvedžiau, pusiau nutempiau atgal, iškviečiau liftą. Kad ir kaip masino toliau tyrinėti Sieną, negalėjau paaukoti draugės gyvybės. Sekundės iki durų atsivėrimo ėjo lėtai kaip valandos.

Vienu metu atsivėrė abi kabinos. Vienoje jų stovėjo Sargybinis.

Šokau į šalį kaip nutvilkytas. Įstūmiau Gintarę į gretimą kabiną, paspaudžiau kažkurį mygtuką viduje, o pats nubėgau tolyn. Tik taip galėjau nukreipti Sargybinio dėmesį ir suteikti jai šansą pasprukti. Sargybinis nusekė paskui mane.

Laiptais užbėgau šokinėdamas po tris pakopas. Vienu metu mane persmelkė baimė – į nugarą pataikė Sargybinio šūvis. Sukandau dantis, užsimerkiau ir žengiau paskutinius žingsnius aukštyn.

Šalto oro banga vos nenubloškė manęs. Suklupau ir atsargiai prasimerkiau. Iškart supratau, kad oras atskriejo ne iš siurblio. Tai buvo vėjo gūsis. Vėjo, pučiančio per Sienos viršų. Baimę pakeitė pergalės jausmas. Užlipau! Pagaliau pamatysiu, kas yra už jos. Net jei tuojau mane sučiups Sargybinis, tai buvo verta.

Persisvėriau per tvorelę ties Sienos kraštu ir pažvelgiau žemyn. Toli apačioje, po debesų gijomis, plytėjo Miestas – lygios pilkos gatvės ir kvartalai, kur ne kur paįvairinti vingiais ir aikštėmis. Atpažinau savo namus, aplinkinius kiemus, gamyklą įgriuvusiu stogu.

Nuskubėjau į kitą pusę. Persisvėriau per tvorą. Ir nevalingai surikau.

Ten irgi plytėjo Miestas. Irgi lygios vienodos gatvės, vienodi namai vienoduose kvartaluose… Bet ne. Įsižiūrėjau geriau. Tai buvo miestas, bet ne Miestas. Gatvės truputį kitokios, pastatai irgi. Mažyčiai žmonės su kiek kitokiais rūbais, ant vieno iš namų – nepažįstamais simboliais parašytas didžiulis užrašas.

– Spėju, tikėjaisi kažko kito?

Apsisukau, gniauždamas nevalingą baimę. Sargybinis pakėlė rankas ir nusiėmė šalmą. Jo veidas buvo labai blyškus, bet žvilgsnis keistai draugiškas.

– Mano vardas Lauras, – pasakė jis, lėtai žengdamas artyn. Sustojo šalia, pasirėmė į tvorelę. – O tu, jei neklystu, Aurimas?

Linktelėjau. Nesugalvojau, ką pasakyti – visa situacija atrodė siurreali.

– Aš esu iš sektoriaus Keturiolika G. Va to, – jis pamojo ranka į nepažįstamą miestą. – Miestas, kuriame tu gimei ir augai, yra Keturiolika F. Ten, – parodė į dešinę, – yra Penkiolika F ir G. Ir taip toliau.

– Bet… kodėl? Kam viso šito reikia?

– Reikėjo kadaise. Buvo kažkokia neganda – gal maras, gal karas, gal dar kas, nežinau. Suskirstymas į sektorius padėjo ją įveikti. Bet vėliau pasirodė, kad sektoriai per daug pasikeitė, ir vieno gyventojai nebegalėjo gyventi kitame. Todėl Sienos išardyti nebebuvo įmanoma.

– Kaip tai – negalėjo?

– Tavo draugė vos neužduso, ar ne? Taip nutiko dėl sporų, kurių pilna mano sektoriaus ore. Tu, matomai, joms atsparus. O aš atsparus tavo sektoriaus vandeniui, kuris pribaigtų kone bet kurį kitą prašalietį.

– Tai visi tie įrenginiai Sienos viduje…

Lauras palinksėjo galva.

– Skirti klimatui kiekviename sektoriuje palaikyti ir visai bjaurasčiai išfiltruoti. O mes juos prižiūrime.

Prunkštelėjau.

– Jūs prižiūrite kalėjimą! Kodėl nepasakote visiems, kas už Sienos yra iš tiesų?

Sargybinis šyptelėjo.

– Kaip manai, kas tada nutiktų? Sukilimas, visi išsilaisvintų ir laimingai gyventų? Pfft. Greičiau jau pultų masiškai ieškoti kelių kiaurai Sieną, pasiektų gretimus sektorius ir mirtų per kelias minutes. Ar tu to nori?

Nunarinau galvą ir papurčiau. Lauras kalbėjo toliau, atrodo, labiau su savimi:

– Žinoma, ne visi. Kasmet vienas-kitas žmogus sugeba užlipti ant Sienos ir pamato kitus sektorius. Daugelis jų tiesiog susitaiko su realybe, grįžta namo ir toliau gyvena savo gyvenimus. Kiti baudžiasi pasakoti visiems aplinkiniams, ką matė. Jais tenka… pasirūpinti. Jais ir jų artimaisiais.

Sakydamas paskutinę frazę, gūžtelėjo pečiais. Jo balse negirdėjau jokio grasinimo. Kalbėjo lyg apie orą.

– Negaliu taip! – sušukau, gniauždamas ašaras. – Tiesiog negaliu, supranti?

– Yra ir alternatyva. Gali stoti į sargybą. Tokių kaip tu, mums visada reikia.

Pažvelgiau per tvorelę žemyn. Ten, maži kaip skruzdėlės, vaikščiojo žmonės. Mane nuo jų skyrė keli šimtai metrų. Arba vienas žingsnis ir keliolika sekundžių skrydžio…

– Jei įstosi, pasirūpinsiu, kad tavo draugus greitai paleistų.

***

Vakaras. Gurkšnoju arbatą namie. Nelabai noriu, bet karštas gėrimas ramina mintis. Sargybiniui iškart neatsakiau, o jis leido pagalvoti ir nuvedė mane atgal į Miestą. Vieną iš daugybės vienodų miestų… Nesusilaikiau nepapasakojęs šito močiutei. Tikėjausi dar vieno moralo, ar bent nuostabos, bet ji tik liūdnai palingavo galva. Ir pasakė, kad pati kadaise buvo viršuje ir visa tai matė. Tuomet grįžo ir nustojo galvoti apie pasaulį už Sienos. Į Sargybą nestojo, nes nenorėjo gyventi su nuolatiniu priminimu, jog nieko kito, nei Miestas, nėra. Patarė man pamiršti šitą nuotykį kaip vaikišką žaidimą. Tada nuėjo virti arbatos.

Bet negaliu tiesiog pamiršti, apsimesti, kad už Sienos tūno priešai ir pabaisos, tykantys sunaikinti paskutinį žmonijos Miestą. Negaliu grįžti ir prie senų svajonių apie pabėgimą į platųjį pasaulį. Juo labiau negaliu palikti Gintarės ir Marko pūti kažkur kalėjime.

Rytoj eisiu stoti į Sargybą. Ne tik dėl draugų. Turiu grįžti į Sienos viršų, nes tik taip galiu atsakyti į naują neraminantį klausimą: juk kuri nors Siena turi būti paskutinė, ar ne?