14. Greta Razutė „GYVAS MECHANIZMAS“

„Man visada norėjosi, kad gatvėje ir namuose būtų šviesiau.“ – Pagalvojo Rajanas, eidamas tamsia gatve. Virš nesibaigiančio aukščio pastatų nesimatė dangaus. Ko gero, žmonės čia jaučiasi vieniši, net turėdami pulteliu valdomą šunį. Jo negalima išvesti į lauką – jis apmiršta – reikia tempti šaltą metalo gabalėlį atgal į namų zoną, kur buvo aktyvuotas. „Mano Džekiui trūksta emocijų. Norėčiau turėti gyvą draugą…“ – Gindavo į šoną mintis, jausdamas kaltę, mat nesugeba džiaugtis tuo, ką turi. Senienų parduotuvėje, kurių jau beveik neliko, rado knygą, kurioje aprašyti išgyvenimai iš tų laikų, kai buvo leidžiama turėti tikrą augintinį. Dabar namuose sugedus prietaisams, tenka kviesti aptarnaujančią komandą, dažniausiai tariančią paskutinįjį žodį, jog su mielu ir dalimi savasties tapusiu daiktu teks atsisveikinti bei pakeisti nauju. Neturėti šalia savęs vyzgančios uodegos, kaip kad būdavo neatmenamais laikais, atimdavo iš Rajano galimybę toliau produktyviai tęsti dieną. Jis kasdien įsivaizdavo miestą, kuriame žaliuoja parkai, žaidžiama su šunimis, o tarp jų – ir jis su apsiseilėjusiu Džekiu.

– Laimei žmonės laiko neskiria. Juos tenkina blizgantys ekranai, spindintys paviršiai, garsiai skambanti muzika. Jie nė nebesupranta, kas jie tokie, gyvendami surežisuotus gyvenimus, stikliniuose ir betoniniuose pastatuose. Ar dažnas praeivis susimąsto apie artumą, pasigėrėjimą bendraujant, būnant greta kito? Negi liko vien tik elektroniniai vaizdai ir žodžiai, kurie nieko bendra su realybe neturi? — Vieną penktadienio vakarą Rajanas bandė išklausti savo mechaninio šuns, tačiau jis „terodė liūdną veidelį“ toje vietoje, kurioje įprastai gamtoje reiškėsi drėgna ruda odinė spindinti pėdsekio nosis.

Rajanas save laikė atsiskyrėliu, tačiau darbe bandydavo kopijuoti „kietus ir šaltus“ vyrukus gestais, mimikomis, įtaigiais žvilgsniais. Kolegos patyliukais juokdavosi iš jo noro ir beviltiškų pastangų įrodyti savo svarbą. Nors jis beprotiškai stengėsi, žinojo, kad to nepakanka. Nesijautė vertas užimamų pareigų… Išmanė, ką darė ir daug nutuokė apie robotų emocinio intelekto klaidų taisymą, vis rašė, tobulino tekstus, kuriuos vėliau įgarsindavo saldžiabalsės kompiuterinės programos, dėliodavo klausimus ir praktiškai nebegalėjo miegoti naktimis, kadangi galvoje kunkuliavo nesibaigiančių klausimų virtinės apie tai, ko savo valdytojo galėtų paklausti robotas. Einant laikui, Rajanas suprato, jog neverta plėsti sudėtingų temų – kuo kvailesni ir abstranktesni klausimai – tuo geresni robotų pardavimų rezultatai. Pamažu nusivylė darbu, ir kartu suvokė, jog kiekvienuose namuose gyvenantis mechanizmas, tvarkantis buitį, bendraujantis apie kasdieną, pliurpiantis apie nesibaigiantį prastą orą tėra iliuzija, o jis – to pramano autorius. Bendrabarbiai, kurie iš pradžių žavėjosi Rajano meistriškumu kelti dramatiškus klausimus apie egzistenciją, šiandien jau buvo jį išjuokę ir pažeminę mažuose uždaruose būreliuose trumpas per pertraukas, gerdami kavą.

Vienądien, grįždamas iš vakarėlio su kolegomis, jis gana stipriai apstulbo, išgirdęs kvatojimą:

– Rajanai, nėra jokios kitos vietos, kur galėtų egzistuoti praeitis su tikrais naminiais gyvūnais! – Juokėsi balsumergina. – Kam jie reikalingi?! Tai gyva bėda ir netvarka!

– Paklausyk, Katerina, dar kartą pakartosiu: radau knygą sendaikčių krautuvėlėje, kurioje žmonės dalinosi mintimis, kaip gyvūnai pakeitė jų gyvenimus, kaip skaudu buvo su jais atsisveikinti. Tikiuosi, supranti, jog jie nebuvo įkraunami laidu, kaip dabartiniai augintiniai… – Dėstė susikaupęs ir primygtinai reikalavo būti išklausytas.

– Tai kvaila. – Neatlyžo. – Už šio miesto, apskritai, nėra pasaulio. – Sustojo ir pyktelėjusi apžiūrinėjo atsispindinčias langų švieseles Rajano vyzdžiuoze.

Rajanas įpyko, sumtelėjo ją pečiu ir nužingsniavo per įkyiriai pliaupiantį lietų.

.

Po pokalbio su Katerina, žvelgdamas pro langą į tamsių žvilgančių dangoraižių gilumą, niršo. Viduje jautėsi teisus, teigdamas, kad egzistuoja kažkas prarasta. Galvojo apie gyvus šunis, gyvus namus ir gyvus žmones, kurie iš tikrųjų dirbo darbus – tikrą žemę, sodino tikrus medžius, gyveno tikrus gyvenimus. Jis jautė, nors ir abejojo savo būsena, kad jo įkraunamas šuo turėjo kur kas gilesnes šaknis, nei gamyklos inžinieriaus idėja ar instrukcija, pagal kurią buvo surinktas.

Rajaną užvaldė troškimas išsiaiškinti, ar jis neklysta. Čia žvelgė per langą, čia – į liūdesį reiškiantį šuns snukį. Čia – per langą, čia – į Džekį.

– Šunie, Katerina nemąsto… Viena, ką ji geba – vertinti tai, kas yra aplink. Žinai, tai netgi nėra vertinimas, tai apsakymas dalykų, kuriuos ji mato akimis arba jų nemato išvis. Nieko nejaučia, ji tik neigia. Visa tai – fantazija, nors jos akimis – pats gyvenu pasakoje. Negaliu pakęsti šios savybės! Pirmadienį būtinai pasakysiu jai, kad mes visiškai skirtingai žvelgiame į susidarančias situacijas! – Šūkavo, vaikščiodamas po butą pirmyn-atgal, pirmyn-atgal.

Nors niekas šiuo metu nesiklausė Rajano, jis jautėsi itin keistai, lyg iš po tamsių aukštnamių lauke, už jų langų užuolaidų, slėptųsi stebinčios akys. Iš kur šios mintys paranojiškos mintys? Jei kas nors pabelstų į duris, jis tikrai išsigąstų. O gal ir ne, nes situacija pradėjo rodytis teatrališka bei tragikomiška: lyg matytų save iš šono, siaučiantį kojomis po baltą patalpą, kurią vadino namais, įnirtingai bandantį palaikyti sąmojingą pokalbį su nejautriu elektroniu prietaisu.

.

Prasidėjus naujai savaitei, Rajanas vis dar jautėsi įpykęs ant Katerinos, repetavo, ką ir po ko sakys, bandydamas jai paaiškinti, kad atėjo metas nustoti bendrauti dėl išsiskiriančios pasaulėžiūros.

Ėjo į darbą skubiais plačiais žingsniais, rūbai šlapo nuo lietaus. Tačiau taip jautėsi geriau – skyrybos – svarbus įvykis. Tačiau Rajanas labiau nerimavo dėl kitko. Apsižvalgęs aplink nustėro, kad visi žmonės – apsirengę vieno kirpimo pilkais rūbais, visi nešini tokiais pačiais skėčiais, o jis vienas – sulytas iki juodumo.

Tik Rajanui įžengus pro duris iš lifto į biurą, atmosferoje galėjai švelniai užuosti nejautrią pajuoką – atkeliavo rūmų kvailys…

– Kur Katerina?! Man tučtuojau reikia su ja pasikalbėti! – Tačiau niekas neatsakė, tik minutėlei sustingio pasiklausyti, ko jis nori, šitaip nederamai atrodydamas darbe. „Ak, ir vėl jis su savo klausimais…“ – Mintyse praskrodė kone kiekvieno patalpoje buvusio galvas. 

.

– Rajanai, tu negali šitaip elgtis darbo vietoje – aš nė nesu tavo pavaldinė! Negalima atėjus į biurą rėkti pakviesti mane. Visai nenoriu tavęs matyti, klausytis, kai tu sapalioji apie gyvenimą kažkur anapus. Ten nieko nėra. „Ten“ – neegzistuoja. – Lyg gindamasi pakeltu balsu garsiai plūdosi Katerina, nežiūrėdama į pašnekovą. Ji kalbėjo, lyg būtų išmokusi eilutes mintinai, žinodama, kurį žodį sakinyje reikia pabrėžti.

– Gal išprotėjau, bet manau, kad visa tai netikra: šis darbas, šis biuras. Tu, Katerina, tu taip pat netikra. Ką jau kalbėti apie Džekį!.. – Vis tilo nusivilimo kupinas balsas.

– Ką tu padarei Džekiui, po velnių, Rajanai?! – Dramatišku žvilgsniu pažvelgė ir norėjusi pasakyti ką nors paveikaus, bet taip pat nutilo, jau dabar žvelgdama į bendradarbį.

– Aš jį išardžiau. Paskleidžiau jį dalimis kaip puzlę. – Atsiduso. – Jaučiuosi apgautas. Jame nieko neradau – tik varžtus ir mikroschemas.

– O ko tu tikėjaisi? Juk jis – elektroninis šuo! – Rėkte rėkė Katerina.

– Ar atsimeni, kai pasakojau tau apie knygą su prisiminimais apie šunis? – Ramiai paklausė.

– Žinoma. Kaip gi galėčiau užmiršti?! – Vartė akis.

– Nuėjau į parduotuvėlę, kurioje ją įsigijau. Pakalbinau pardavėją. Jis man ir pakišo mintį, pradėti aiškintis, kodėl viską aplink manau esant netikra.

– Ir todėl išardei savo augintinį? – Dabar su akivaizdžiai reiškiamu nepasitenkinimu vykstančiu pokalbiu bei įsiūčiu, kaip tikrai su protu susipyksį žmogų, kreipėsi mergina.

– Pardavėjas man pasakė, ką daryti. – Žiūrėjo į grindis Rajanas ir krapštė siūlą, kyšantį iš marškinių siūlės. Siūlo pavyko nutraukti.

– Jis tau pasakė, ką daryti? Ir ką tu darei? – Pradėjo pikdžiugiškai kvatotis.

– Grįžau namo ir ėmiausi darbo. – Užtikrintai pasakė, pasinėręs į prisiminimus apie ištikimą klausytoją Džekį ir dužusias svajones jo viduje rasti ką nors, kas įrodytų tikrovę.

Katerina spoksojo į Rajaną, nežinodama, ką atsakyti. Ji nebuvo tam pasiruošusi ir negalėjo atsistebėti, kodėl jis tai padarė. Kodėl kažko ėmėsi?! Kodėl jis siekė laužyti sistemą? Teko pripažinti, jog tai buvo toji diena, kai įvykiai nustojo tekėti įprasta vaga. Diena, kai žaidimas baigėsi. Abu pažvelgė vienas į kitą ir išėjo iš kabineto.

.

Liūdnas Džekio veidelis erzino Rajaną. Nusprendė, kad jei dirbs greitai, jo kančios sutrumpės. Mikliai nutraukė kojas, galvą. Kyšojo laidai. Veidelis geso ir tuojau pajuodavo. Rajaną apėmė gilus liūdesys. Sėdėdamas ant balto kilimo, ardė šuns vidurius. Jame nieko nebuvo – jame nerado širdies.

Sumišęs žvelgė pro langus. Pastebėjo trūkčiojančią šviesą – elektra dingdavo tai jo namuose, tai kituose dangoraižių butuose, tačiau nejudant, niekas nesikeitė: vos tik pirštais prisiliesdavo prie Džekio dalių, kas nors aplink sumirgėdavo. „Tai negali būti tiesa, arba tiesa yra tai, kas vyksta. Niekas čia nėra tikra.“ – Pasakė sau Rajanas.

Išėjęs į lauką suprato, kad pirmąkart nelyja, ir pirmąkart taip šviesu. Kas gatves apšvietė prožektoriais?

Ėjo gatve link parduotuvėlės, į maišą suskrovęs išardytą šunį. Lempos lauke švietė taip spigiai, kad jam įsiskaudėjo galva. Nors buvo naktis, krautuvę rado atrakintą. Šeimininkas jį pasitiko.

– Pagaliau atėjai, aš tavęs laukiau. – Ramiu tonu šnekėjo žilas žmogus. – Kai ką tau atnešiu.

Rajanas nieko nesidrovėdamas nusekė pavymiui paskui senelį. Ėjo ilgu koridoriumi, ne itin gerai įžiūrėdamas, kur – tiksliai, mat kuo toliau ėjo, tuo darėsi tamsiau. Sustojo prie vienų durų, abu giliai įkvėpė. Senelis jas atidarė.

– Oho!.. Ar tai… Ar tai šunys?! Ar jie tikri?! – Iš susijaudinimo kone suspigo Rajanas.

– Taip, jie tikri ir jie ilgai laukė tokio žmogaus kaip tu. – Patvirtino šypsodamasis senolis.

– Ką turi omenyje, tai sakydamas? Šie šunys nuostabūs! Tik pažvelk į juos! – Šunys amsėjo jam atsakydami, sukdami uodegas, norėdami ištrūkti iš už grotų ir būti apkabinti žmogaus.

– Ar atsinešei savąjį? – Pakėlė antakį žilasis.

– Žinoma, tačiau vargu, ar galėčiau jį taip pavadinti… – Atsiduso vaikinas.

– Štai ten, – rodė pirštu, – stovi mašina, skirta tiems, kurie nori palaužti sistemą. Pakelk dangtį ir įmesk, ką atsinešei maiše.

– Džekį?.. – Šiek tiek graudindamasis paklausė.

– Jei toks jo vardas – tebūnie – mesk Džekį. – Nudilbęs akis, tarė senukas.

Rajanas atsargiai žengė prie įrenginio. Atidarė dureles. Suliūliavo skystis. Pasikrapštė pakaušį ir viena ranka laikydamas maišą, kita – įmetė Džekio dalis į juodą vandenį.

– Luktelėkime minutę-kitą. – Atsirėmė į sieną žilaplaukis.

Rajanas nervingai sukosi ant kulno, vaikščiojo ratu. Nenorėjo klausinėti, kas įvyks, ko jam tikėtis. Kai kurie šunys narvuose jau buvo praradę susidomėjimą ir miegojo. Budrieji lekavo, žiūrėdami į vaikiną, nesuprasdami, ką jis daro. Senasis pardavėjas tylia pašnabždėjo:

– Jau laikas. – Mostelėjo ranka į vieną atsidarantį narvą.

Vaikinas, lyg užtaisytas ginklas, nušovė prie parskuodžiančio šuns ir čiupo jį į glėbį. Pabiro ašaros, sumirko šviesūs, ilgi šuns gaurai.

– Jau laikas. – Pakartojo senelis. – Dabar jau ranka rodydamas į duris.

Rajanas pašaukė šunį Džekio vardu ir jie kartu žengė išėjimo link.

.

Kitas rytas buvo saulėtas, per užuolaidas skerbėsi saulės spinduliai. Šuo įšoko į lovą:

– Labas rytas, šunie! Gulk šalia, papasakosiu keistą sapną, kurį šiąnakt sapnavau. Dirbau ateityje – mieste, kuriame nebuvo nieko gyvo… Ak, tiesą pasakius, visko neprisimenu… Tik, kad mes jame susitikome.

Džekis mirktelėjo viena akimi, o gal tik taip pasirodė. Pasiruošę pasivaikščiojimui, draugai išskubėjo į vasaros saulės apšviestą miestą, kur žaidė žaliuojančiame parke. Rajanas jautėsi ramus ir laimingas, gėrėdamasis savo nepaprastu šunimi.