21. Arminas Sėja „VERETA“

VERETA

Arminas Sėja 
Vakar ties 10:45  
Pasidalino:    
Iškart atsiprašau už paklodę. Tai, kad jūs ją skaitote, reiškia, jog aš sulaikytas. Galbūt priverstinai gydomas. Šį įrašą rašau užbarikadavęs laukujes duris, už kurių yra neprisistatę vyrai, neva iš saugumo, ir policija, kurią jiems iškviečiau. Jie beldžiasi ir nesiskirsto. Baigęs rašyti uždėsiu automatinį paskelbimą po kelių dienų – kad jei dingčiau, bent jau būtų aiškios to aplinkybės. 

Tiems, kas nėra mano FB draugai, privalau paminėti: esu Marijampolės savivaldybės komunikacijos skyriaus vedėjas. Paprastam žmogui būtų leista kalbėti apie tai, ką pasakosiu, bet politikoje – savos taisyklės. Bijau, kad tapau pavojingas. Kaip pranašas arba kaip beprotis – patys spręskite.  
Prieš savaitę visą istoriją aprašiau išsamiai ir išsiunčiau Socialdemokratų partijos tarybai (pagal partinę priklausomybę), taip pat į Prezidentūrą. Kas atsiuntė vyrukus prie mano durų – nežinau. Tai galėjo būti tiek bendrapartiečiai, tiek saugumiečiai, atvykę Prezidentūros nurodymu.  

— 

Situacija verčia rašyti greitai ir be plano. Dėl to atsiprašau.  

Pirmąją šių metų naktį buvau „pagrobtas“ ateivių. „Pagrobtas“ gal per stipriai pasakyta – man buvo pasiūlyta paskraidyt. Esu tikras, dalis jūsų prisiminė kunigą Bronislovą, jis ėjo vikaro pareigas Marijampolėje ir tapo sensacija, kai pasidalijo liudijimais apie kelionę į Veretą (žr. video). Toji istorija tapo nemariu anekdotu, bet…   
Bijau, kad kunigas nemelavo. Tik painiojosi. Dėl to kalta komunikacijos forma, kurią ryšio mezgimui pasitelkia Vereta. Kunigas sakė, kad su ateiviais bendravo lietuviškai, bet tarsi širdimi. Jis buvo arti tiesos. Ateiviai naudoja mišrią bendravimo priemonę, kurioje pasitelkia tiek telepatiją, tiek technologiją, mums suprantamą kaip virtualiąją realybę iš fantastikos srities.   
Ateiviai užmezga telepatinį ryšį ir sukuria galimybę bendrauti tarsi mintyse. Jei teisingai supratau, jie naudoja intelektą, kuris priima ir siunčia kalbančiųjų signalus, bet tuo pat metu pasitarnauja ir kaip dekoderis. Pokalbio metu intelektas pirmiausia skenuoja pašnekovų sąmonę, o tada kiekvieno galvoje kaip vaizdinę priemonę projektuoja realybę tam, kas sakoma. Šis principas atveria platesnį visatos ir savęs suvokimą. Pavyzdžiui, ateiviams užsiminus apie kitus matmenis, jaučiausi taip, tarsi žinočiau apie juos viską. Iki šiol taip jaučiuosi, bet padėti jums suprasti – negaliu, tiesiog nerandu žodžių. 
Bet kiti matmenys egzistuoja. Gebėjimas juos suvokti, apčiuopti, apskaičiuoti ir yra ta vienintelė tarpžvaigždinių kelionių paslaptis.  
Aš tokioje kelionėje, beje, nebuvau. Nebuvo joje ir kunigas Bronislovas. Abu keliavome savo galvose: mūsų nei grobė, nei skraidino – visas šis farsas tik tam, kad būtų lengviau priimti informaciją. Galvodami apie ateivius, galvojame apie grobimus, tad taip su jais ir susipažįstame. Iš čia ir kunigo virvelinės kopėčios. Jokių tokių kopėčių ateiviai man nemetė. Į kosminį laivą patekau šviesos stulpu. O kunigas įsitikinęs, kad lipo kopėčiomis. Jo įsivaizdavimą apie keliones kosmosu turbūt formavo Žiulis Vernas. Na, ne esmė.  
Pati Vereta – ne planeta. Tai abreviatūra, nusakanti erdvę, kurioje renkasi visatos taryba, veikia ambasados ir organizacijos. Tai miestas erdvėje. Aš iki galo taip ir nesupratau, ar jis egzistuoja fiziškai, ar tik galvose tų, kurie jame būna. 

—  

Beldimas nutilo. Toliau skubu, tad teks šokinėti nuo minties prie minties.   

Žodžiu, kunigas susipainiojo, bet tai ne jo kaltė. Bronislovo istorija tiesiog pasimetė vertime. Šis nesuderinamumas kilo iš Veretos (nustebsite!) neišprusimo. Kaip supratau, kaskart užmegzdami ryšį su kita civilizacija jie ieško lyderių, betarpiškai bendraujančių su visuomene. Žemėje tokiais lyderiais jie laikė religijų atstovus, nė nesuvokdami, kaip jų dekoderius paveiks tikėjimas. Pasirodo, tikėjimas dekoderius visiškai išbalansuoja, nes žmonės, kol kas yra vienintelė Veretai žinoma rūšis, galinti išsigalvoti ir įsivaizduoti dalykus. Dirbtinis intelektas traktuoja fantazijas kaip realius įvykius, tad milžiniškas megapolis, kuriame lankiausi, kunigo galvoje tapo kaimeliu su vaidilutėmis. Ten jis ir tarybos būstinę matė kaip bažnyčią, kurią puošė „ne tai mėnulis, ne tai gaidys“. Be abejo, tai nebuvo nei tas, nei anas.  
Dieve, man taip norisi leistis į detales…  

Tiek kunigo, tiek mano, tiek kitų dingimo atvejai nebuvo atsitiktiniai. Nors mūsų liudijimus skiria metai ar dešimtmečiai, Veretoje mes visi „buvome“ tuo pat metu, dalyvavome toje pat „ekskursijoje”. 

—  

Už durų stojus tylai, ėjau pažiūrėti pro akutę. Ten liko vienas policininkas ir vienas agentas. Tai, kad jie nebebando su manimi susisiekti telefonu, turbūt reiškia, kad laukia priemonių durims laužti. Tad apie esmę! 

— 

Žmonija pavojuje, ir tai – svarbiausia žinia, kurią atnešė Veretos pasiuntiniai. Šie aktyvistai pasisako už visų sąmoningų gyvybės formų išsaugojimą bei jų išaukštinimą iki žvaigždėmis keliaujančių civilizacijų. Dabar toji grupė nerimauja, kad visata gali nuspręsti palikti žmoniją likimo valiai.   
Žemė nėra vienintelė planeta atradusi žmogų. Kitos aštuonios (Veretai žinomos) planetos yra mūsų buvę namai. Žmonija jas visas sunaikino, ir kiekvieną kartą dalis populiacijos buvo „paimta persodinimui“. Daugybė kosminių rasių skiria Dievo vertas pastangas tam, kad surastų mums tinkamą planetą, atliktų visus jos transformacijos darbus, įdiegtų saugumo protokolus. Ir visa tai tik tam, kad žmogus naujoje planetoje nebūtų „užterštas“, o žmonijos evoliucijos ciklas būtų kuo natūralesnis. Tai ir yra natūralioji atranka, tik ateiviai ieško ne stipriausių, o sumaniausių ir išmintingiausių gyvybės formų. Jei civilizacija savomis išgalėmis pasiektų absoliučią santarvę, kurią suvokiame kaip utopiją, jai būtų skirta vieta visatų taryboje bei atvertos kitų matmenų paslaptys. Apie tai liudijo ir kunigas, tik savaip.   
Pasikartosiu. Žmonijos persodinimas buvo atliktas ne kartą, ir kiekvienas bandymas baigėsi civilizacijos žlugimu, po ko sekė neišvengiamas rūšies išnykimas. Dabar tai gresia ir žemei. Posėdyje, kuriame buvau ir aš, Veretos atstovai patys sau atskleidė šių susinaikinimų paslaptį.  
Grėsmę mums kelia kosminis protas, kurį aš suvokiau vienu žodžiu – „grybas“.  
Vereta ilgai manė, kad žmogus yra unikali ir perspektyvi gyvybės forma, nors ir ribotų suvokimo galimybių (kai mes kalbame apie visatoje egzistuojančius matmenis), tačiau empatiškai galinga ir unikali tuo, kad geba sugretinti „žinojimą“ su „tikėjimu“. Daugeliui aukštesnių gyvybės formų ši koncepcija yra tiek pat nepasiekiama, kiek ir juokinga. Šios savybės ir buvo priežastis mūsų išsaugojimui. Visata apie mus smalsavo, kol smalsumas buvo pateisinamas, o kaina pakeliama. Vereta taip pat žinojo, kad esame veikiami „grybo“. Ir tai buvo ta forma, kurios Vereta negali iki šiol suvokti, su kuria negali užmegzti ryšio. Vereta įtaria, jog mato tik mažą grybo esybės dalį, nes kita jo pusė manifestuojasi paslaptingame, tik grybui rezervuotame matmenyje.   

Kai sakau „grybas“, galite įsivaizduoti, ką tik norite. Miško grybą, vienaląstį grybą, grybelį, kerpę – bet kurią formą iš grybų pasaulio. Visi grybai yra vieningas vienis – pirminio „grybo“ sukurti įrankiai. Pirminis grybas savo vienaląstėje formoje geba keliauti kosmosu. Nuo grybo neįmanoma pasislėpti. Išskirtinai ši rūšis išmoko keistis taip, kad kažkur prigijusi paskleidžia tūkstančius rūšių įvairios grybienos. Tokie procesai trunka tūkstantmečius, dažnai ilgiau.  Vereta mano, kad kiekviename grybe yra pirminio grybo „ląstelė“, veikianti kaip jungtis su grybo matmeniu, kuriame yra „duomenų bankas ir/arba žaliavos mutacijoms“.  

Man būnant ten, Vereta iškėlė naują hipotezę, kad „grybas“, ieškodamas būdų pritaikyti planetas sau, per milijonus metų, tyčia ar netyčia sukūrė žmogų – gyvybės formą, kuriai vienpusiu ryšiu gali perteikti savo valią. Na, gal ne valią, o mintis ir idėjas… 
Girdite? Sapnai, vizijos, svajonės… Nė vienas šių dalykų tikriausiai nėra mūsų pačių. Tikėtina, kad mums nekyla jokios unikalios idėjos, nes kiekviena jų tiesiog atsiųsta grybo. Beje, esame vienintelė Veretai žinoma rūšis, gebanti sapnuoti. Taip pat vienintelė rūšis tikinti pasakojimu, kuriam nėra jokio pagrindo. Vienintelė rūšis turinti, kad ir vienpusį, bet tvirtą ryšį su grybu. 
Mūsų gyvenimai ir kultūra yra perpildyti grybo simbolizmo, kurį mes, painiodamiesi, vadiname falo simbolizmu. Mūsų pramogos ir evoliucija, mūsų ligos ir medicina – mūsų viskas tampriai susiję su grybu pažįstamu ir „grybu“ nepažįstamu. Ir mes buvome apie tai informuoti. Ne kartą. Bergždžiai.  
Žmonija buvo perkraustyta kelis kartus tik todėl, kad Vereta vienu metu regėjo „grybą“ ir kaip simbiotą, ir kaip parazitą. Tai neleido tarybai apsispręsti, kaip elgtis su mumis, tad aktyvistams buvo atrištos rankos rūpintis mumis tiek, kiek reikės, kol išlys daugiau faktų. Pati Vereta nemato grybo kaip pavojaus, nes grybas veikia tik žmogų. Jokia kita pakylėta gyvybės forma visatoje nėra apsėsta grybo, negauna jo transliacijų ir nenaikina savo namų. Tik žmonės. Ir dabar Vereta žino kodėl.  

Navigatoriai (tokia kasta), tyrinėdami visatos platybes, rado planetų, kuriose akivaizdžiai egzistavo civilizacijos. Visos buvo padengtos skysčiu (vandeniu to nepavadinsi), tyvuliavusiu po milžiniškomis planetą dengiančiomis grybo kolonijomis, panašiomis į tas, kurias matote, pavyzdžiui, gaminant kombučią. Po šio atradimo buvo išžvalgytos ir aštuonios Veretai žinomos planetos, kuriose pastebėta identiškų procesų pradžia. Tai pagimdė naują hipotezę, kad galutinis grybo tikslas – kurti planetas-šiltnamius, su atmosfera ir galingu radiaciniu fonu. To reikia išskirtinai kombučgrybiui. Panašu, kad tokios sąlygos susidaro tik į žemę panašiose planetose, kur įvyko ekologinė katastrofa arba branduolinis karas. Grybas įkvepia kurti technologijas, ginklus ir ideologijas, o toliau jau mes patys… 

Matote, Vereta seniai ieškojo grybo manifestacijos, kurią suvokė kaip spiečių ar kaip kosminį protą, bet tik dabar suprato, kad pražiūrėjo mus. Deja, bet visatos akyse tapome įrankiais. Vergais. Įkalinti matricoje; tik ne kompiuteryje, o kosminėje grybienoje. Kunigas Bronislovas negalėjo suvokti šių tiesų, nes jo galvoje visa tai stojo į religinius naratyvus. Pavyzdžiui, Veretoje jam bandyta įrodyti, kad jo tikėjimas ir Kristus irgi buvo grybo dovana. Ganytojas, arba korekcinis mechanizmas, išvadavęs mus iš barbariškumo ir padėjęs atrasti palaimą tarnystėje. 

Šie nauji faktai leido Navigatoriams manipuliuoti žmonių, kaip rūšies, klasifikacija Veretoje. Jei esame grybo kūrinys, o ne visatos stebuklas – mūsų išsaugojimas yra arba beprasmis, arba grybo reikalas. Atėjus balsavimo metui, Navigatorių argumentai bus neatremiami, ir ši mūsų iteracija bus paskutinė. Susinaikinę čia, susinaikinsime visam laikui ir laikinai klestėsime tik ten, kur to pageidaus grybas. Greičiausiai, niekur.  

Veretoje netrūksta galvojančių, jog suvokę „grybą“ sugebėsime jam pasipriešinti, kad sustabdysime procesus. Aštuonios planetos, kurių žlugimą matė Vereta, žlugo nevienodai. Matyt, žmonių valia yra pajėgi priešintis grybo valiai. Štai kodėl šie pagrobimai tėra geros valios gestas ir galimybė suvokti savo priklausomybę grybui. Galimybė ieškoti totalios blaivybės. Galimybė įrodyti, kad mūsų valia priklauso mums. Galimybė keliauti į žvaigždes ir, radus tikrą „grybo“ galvą, gerai užvožti jam per kepurę. Už viską.  

— 

Laiptinėje sujudimas. Girdžiu sunkų metalo žvangesį. Turbūt ruošiasi laužti duris. Privalau baigti rašyti, pakeisti ir pamiršti savo slaptažodžius.  
Tikėti ar netikėti mano pasakojimu – patys rinkitės, bet meldžiu, pradėkite kreipti dėmesį į grybą! Savo gyvenime, mintyse ir emocijose! Kreipkit dėmesį į grybą! Kai žavėsitės eiliniu genialiu protu, kreipkit dėmesį į grybą! Palaiminti tie, kurie nesapnuoja! 

YOUTUBE.COM  
Kunigo Bronislovo Paltanavičiaus dvasinė kelionė, susitikimas su ateiviais (1992)
Virtualus Policijos Patrulis, M.G.Maksimalietis, Ugnius Kiguolis ir 66 kiti tai patinka.
Dalintis