20. Kosmoso Odisėjas „Grynumas Šansitije“
Su didžiuliu trenksmu lūžo išorinės buto durys ir jų plastikiniai gabalai įskriejo į vidų. Koncentruota besiblaškanti prožektorių šviesa lakstė po akliną kambarį vis labiau koncentruodamasi tie priešais stovinčią nedidelę lovą.
– Šansičio policija, nejudėti ir nesipriešinti! – Garsiai šaukė pareigūnas iš išorės.
Jo dar kartą kartojama informacija sumišo su aukštu spiegiančios iš lovos šokančios marsietės balsu, kuri vienu metu bandė susiorientuoti kas vyksta, tuo pat metu šoko iš lovos išgirdusi dukros verkimą ir pasileido bėgti jo link. Jai buvo nusispjauti ką komanduoja šešėliai, ji sikė apsaugoti dukrą bet kokia kaina.
Du pareigūnai įlėkė į chaotiškų šviesų draskomo kambario tamsą. Vienas pareigūnas stipriu rankos mostu parbloškė vargšę marsietę atgal ant lovos, vis dar žvelgiančią į tarpdurį esančios dukros šešėlį. Kitas pareigūnas artinosi prie lovos iš kitos pusės, bet staiga pajuto stiprų smūgį į kelius ir kirtį ranką iš apačios į smakrą. Kirtis pakėlė pareigūną į orą ir tėškė ant žemės.
Paskuti įbėgęs trečiasis pareigūnas buvo pasitiktas keliasi stipriais smūgiais į veidą ir kojų kirčiais į krūtinę ir nugarą. Šešėlis, paėmė vieno iš nukautų pareigūnų elektrinę lazdą ir stipriai užvožė per ranką marsietę laikančiam policininkui. Lūžus rankai pareigūnas iš skausmo krito ant lovos.
Žmogysta greitu judesiu tarsi dingo šešėlyje, o lauke likę du pareigūnai nedrįso eiti į vidų ir jau kvietė pastiprinimą.
Laiko nebuvo daug.Staiga iš šešėlio išniro vidutinio amžiaus žemokas žemietis, kuris šoko su tokia jėga ant išorėje esančių pareigūnų, kad jie parkrito. Žemietis dar laikydamas lazdą greitu judesiu pačirškino ant viršaus buvusį policininką ir pasileido bėgti kiek kojos neša.
Jam reikėjo dingti iki prisistatys pastiprinimas. Vienintelė vieta bėgti į ten iš kur buvo ateita – Violetinį rajoną. Praleidus savaitę jame jis jautėsi savas, žinojo visus barus, klubus ir tamsius užkampius. Galbūt pavyks įlysti bent į vieną lūšnyną ir pasislėpti nuo kamerų ir dronų tarp tos mutantiškos egzotikos. Jam reikėjo daugiau laiko.
Nors buvo trečia nakties, bet Violetinio rajono gatvės nemiegojo. Jomis slankiojo valkatos, dirbo prostitutės ir prostitutai, girti ir apsvaigę lošėjai ir besismagintojai. Prie barų vis dar stovėjo visa parsidavinėjanti egzotika, žali, ar vaivorykštės spalvų kone nuogi marsiečiai. Žemietis bėgo, bent nusprendė pasveikinti vieną tokių darbuotojų su keturiomis krūtimis ir barzda, kuris buvo akivaizdžiai apsvaigęs nuo fėjų dulkių. Jis prabėgdamas pakėlė ranką, egzotiškasis marsietis instinktyviai kilstelėjo savąją ir besijuokdamas sumušė su žemiečio.
Žemietis išgirdo Violetinio rajono lubomis skriejančius policijos dronus, kurie įsakmiai liepė jam sustoti, o iš šoninės gatvės pastebėjo paskui jį bėgančius keturis augalotus pareigūnus ištraukusius lazdas. Net iš toli jie atrodė grėsmingai,nors liekni, bet aukšti, plačiapečiai. Keturios jų rankos buvo ne juokas. Čia gimę ir augę jie sugebėjo greitai bėgti Marso gravitacijoje. Aišku, bėglį gelbėjo žemietiškas stotas, nes Mase jam reikėjo naudoti tik dalį savo jėgos. Jo jėga buvo didesnė už kiekvieno Marso atleto, jis galėjo įveikti du pareigūnus, bet keturis vienu metu, tai jau būtų buvusi apyligė kova.
Sunkiai šnopuodamas jis bėgo kiek įkabindamas. Pasuko į karį skersgatvį, kuris buvo kiek tamsesnis, nes Violetinių devintojo sektoriaus lubų skleidžiamą šviesą kiek užstojo tankios netvarkingos favelos.
Burna buvo pilna adrenalino, širdis daužėsi, tekėjo prakaitas. Iš viršutinių favelų kažkas jam rėkė įkandin, o dronai vis dar sėkmingai persekiojo. Jam reikėjo rasti vietą kur pasislėpti, nes ir tokiame skersgatvyje jis pernelyg pastebimas. Žemietį čia atpažįsta iš tolo, jie tik keli tokie turistai Šansitije. Jis stabtelėjo, atsisuko atgal, žvilgtelėjo aukštyn. Staiga pajuto kažką smingant į jo kūną. Neutralizatorius įsikibo į jo raumenis. Iš nugaros pasirodė du pareigūnai, kurie jau nebeskubėjo, bet sulėtinę žingsnį ėjo prie jo spjaudydami grindinį, akivaizdžiai pavargę nuo gaudynių.
Paskutinėmis sąmonės sekundėmis bėglys suprato, kad jis jau niekur nedings, akistata bus čia. Priėję pareigūnai panaudojo fizinę jėgą ir pamasažavo bėglio kūną keliais smūgiais. Masažo nereikėjo sutramdyti bėglio, tai buvo kerštas už gaudynes ir už kilmę. Bėglio sąmonė išsijungė.
***
Bėglys atgavo sąmonę. Jį akino ryški šviesa. Jis norėjo rankomis pasiremti plyštančią galvą, bet rankos buvo surakintos už nugaros. Bandė pajudinti užtirpusias kojas, bet jos buvo prirakintos prie kėdės. Prireikė kelių sekundžių kol jis susiorientavo ir apžvelgė kambarį. Vien metalas ir plastikas. Tuščios sienos su keliais veidrodžiais. Jis iš karto suprato, kad yra apklausų kambaryje.
Po kelių minučių į kambarį įėjo augalotas ir tvirtas, vidutinio amžiaus marsietis, kurio kairę veido pusę puošė gilus randas. Jis apatine dešine ranka pasitraukė kėdę ir atsisėjo. Jis skrodė sulaikytąjį įtampos ir įtarumo žvilgsniu.
– Pone Dekai Javedai, berods taip rašoma jūsų atvykimo dokumentuose, aš esu laisvojo Marso miesto Šansičio vyriausiasis policijos detektyvas Ghranas Polkovskas. Jūs randatės trečiojoje Šansičio policijos nuovadoje. Esate sulaikytas dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams, sunkiu dviejų pareigūnų sužalojimu ir lengvu vieno pareigūno sužalojimu.
– Gerbiamas laisvojo Marso miesto Šansičio vyriausiasis policijos detektyve Ghranai Polkovskai, ar jūs darote prielaidą, kad jeigu aš nebūčiau sužeidęs pareigūnų čia nesėdėčiau? Manau, kad sėdėčiau. Jūsų pareigūnai galėjo ramiai pabelsti į duris, prisistatyti, paaiškinti kokiu reikalu atvyko, paprašyti sekti paskui juos. – Nuolankiai, bet su sarkazmu atsakė Dekas Javedas. – O dabar, jie įsiveržia vidury nakties, kai aš leidžiu gerą laiką su gražia keturkrūte marsiete, spigina prožektoriais, naudoja jėgą. Ką aš žinau kas čia veržiasi ir kas kaip prisistatinėja? Mačiau jūsų mieste visko, nuo laisvo elgesio kaifuojančios egzotikos iki mafijos grupuotės vadinančios save „neandertaliečiais“, kurie laksto kone nuogi su primityviais šaunamaisiais ginklais. Prastai dirbat pareigūne. – Jis mostelėjo galvą atgal, bandydamas bent taip atsikaranti ant akių krintančios plaukų sruogos.
– Atleiskite už mūsų šiurkštumą, bet pasitelkėme tokias pajėgas, nes manėme, kad jus bus sunkiau įtikinti aplankyti nuovadą. Vis dėlto, nesitikėjome, kad bus taip sunku. Pone Javedai, ar nieko nenorite papasakoti plačiau?
– Ne. – Trumpai atkirto įtariamasis. – Atvykau čia iš Žemės palošti ir pasilinksminti. Ką ir sėkmingai dariau, kol jūsų gorilos įsiveržė. Aš jums atvežiau Žemės pinigų, nors gana sėkmingai jų nepralošinėjau ir net papildžiau savo sąskaitą. Čia jau Šansičio prasti lošėjai patys kalti. Galiausiai, visus laimėtus pinigus išleidau linksmybėms. Na žinot, gėralas, uostalas ir visai egzotikai kurią čia turite. Galiu pasakyti, kelionė tikrai buvo verta pinigų, nes gimtoji Žemė toookia nuobodi.
Ghranas šyptelėjo.
– Taaaip tokią egzotiką mes turime. Malonu apie tai pagalvoti kokią laisvę mes turime palyginus su Žeme. – Gharas kiek pasisuko, kad Dekas Javedas geriau įsižiūrėtų į jo randuotą veidą ir pilnu pasididžiavimo balsu tarė, – kaip vis dėlto gerai, kad prieš dvidešimt aštuonerius metus mes įkrėtėm jums žemiečiams, sušiktiems religiniams radikalams kovojantiems už žmonijos grynumą. Jums maža nepasirodė. O dabar tokie kaip tu atvažiuoja pasilinksminti su mumis – mutantais.
Dekas po mikrosekundės pauzės linktelėjo.
– Taip, sušikti genetinio grynumo radikalai, bet čia bent galiu pasimėgauti egzotika.
Gahras padarė nedidelę pauzę žvelgdamas į lubas.
– Tai ką jūs veikėte čia mes puikiai žinome, sekėme, bet, matote, tai ir stebina. Jūs čia nekontaktavote su Žemės palaikymo grupėmis, jūs nemezgėte ryšių su nusikaltėlių grupuotėmis ar įtartinais asmenimis. Jūs tiesiog lošėte ir linksminotės Violetiniame kvartale. – Detektyvas kiek atsitraukė nuo stalo. – Baikime žaidimą, mes žinome, kad jūsų DNR buvo dubliuotas ir sutampa su buvusio kosmoso pėstininko Polo Fryderio.
Šypsodamasis ir jausdamas, kad turi pranašumą nes demaskavo Polą Fryderį, toliau tęsė Gharas. – Tavo ėjimas buvo geras. Tikrai geras. Originalūs dokumentai, originalus DNR, tik viena problema, tu čia buvai, čia Marse. Kariavai už Žemę. Naikinai mūsų vaikus, mūsų karius, mūsų miestus. Mūsų šnipai ir pasipriešinimas dirba ir Žemėje, ir mes gavome visų kariavusių prieš Marsą DNR duomenis, taigi ir paties. Pasiknisę suradome, kad Dekas Javedas socialiniuose tinkluose atsirado prieš trejus ar ketverius metus, o Polo Fryderio nebuvo niekur. Visiškai niekur. – Gharas triumfavo. – Taigi, arba pasikalbame kaip priešai, kurie dalinosi mūšio lauką, arba čia tuoj atvyks kariuomenės kvotėjai. Pats supranti, kad bus nemalonu. – Gharą puošė kuklus triumfuojantis šypsnis.
Staiga Dekas atmetė galvą aukštyn ir plačiai nusijuokė, taip kad atrodo galėjai suskaičiuoti visus jo dantis. Jis pasikeitė, jo žvilgsnis nebebuvo Deko Javedo, jis tapo Polu Fryderiu. Gharo triumfas virto neužtikrintumu ir nuostaba, kurios jis stengėsi neišduoti.
– O koks man skirtumas, kuo patikėjai pareigūne Dekai? – Jis pakėlė galvą ir staiga spjovė į Dekui į veidą.
Dekas pašoko nuo kėdės, pakėlė viršutinę ir apatinę dešines rankas ir taip tvojo Fryderiui, kad jam suspengė ausyse, aptemo akyse, o burna pritvinko kraujo ir apsėmė dantis. Po kelių sekundžių Paulas kiek atsigavęs nuo smūgio pamuistė rankas, spjovė kraują ant grindų, vėl atvertė galvą ir kiek galima plačiau nusišypsojo kruvinais dantimis. Susikaupęs spjovė ant Gharo uniformos ir lėtai pakartojo, – o koks sušiktas skirtumas?
Gharas vis dar neperprato ką daro prieš jį esantis psichas. Tai ji labai neramino.
– Tau, pareigūne, jau jokio skirtumo, tu mane palietei, tu lavonas, lavonai tie, kurie netikintys, palietė mane. Lavonui jokio skirtumo, Šansičiui jokio skirtumo, Marsui jokio skirtumo, skirtumas tik Grynumui.
Gharas nesuprato, ką šis Žemės šnipas bando padaryti.
– Gharai, tu sušiktas marsieti, atrakink man rankas, nes aš vienas iš čia išeisiu. Jei nenori atrakinti, gali mane nušauti čia ir dabar, nes tau jau jokio skirtumo. Lavonams jokio skirtumo ką daro gyvieji. Matau, kad tu bijai, labai gerai matau. Nori paskysiu tavo ir visų maraičių ateitį? Nori? Ar nori? Prašau norėk. – Juokdamasis kruvinais dantimis klausinėjo Paulas. – Nenori? Tikrai nenori? Nesvarbu, vis tiek tau pasakysiu.
Paulas lėtai įkvėpė:
– Tu mirsi, jau dabar mano DNR naikinta tavo mutantišką DNR yra, ji naikina visus liberastus marsiečius kuriuos paliečiau. Tu mirsi nuo Grynumo nuo manęs, nes aš esu kalavijas, atpirkimo avinas Grynumo rankose. Prieš tave sėdi branduolinė bomba, kuri nesunaikina nieko tik sušiktus mutantus marsiečius.- Jis vėl kvatojosi. – Ginklas mano DNR, kuri susimaišiusi su tavo ir visų kitų marsiečių pradeda ardyti jūsų organus. Iš pradžių jūs nieko nejaučiate, bet po kelių dienų staiga ištirpsite, mirsite šlykščia mirtimi, skausmingai, bet gaila, kad greitai.
Gharui buvo šlykštu, jautė kaip jo pusryčiai kyla skrandyje ir tuoj išsiveš atgaline pavara. Jis nežinojo ar susidūrė su psichu iš Žemės ar ir tikru gyvu ginklu. Neužtikrintu balsu Gharas paklausė. – Tai Violetiniame rajone visą savaitę dalinai savo DNR, maišeisi su mūsų laisvo elgesio miestiečiais tam, kad mus sunaikintum?
Paulas linktelėjo galvą.
– Dulkinau visas ir visus, kad jūs patys pradėtumėte dalintis tarpusavyje mano pakeista DNR, nešti ją kaip virusą, Grynumo dovana apdovanoti tuos kuriuos dulkinate, savo mylimus, savo vaikus, skleistumėte gerąją naujieną apie ateinantį Grynumą. Kare tavęs nepribaigėm, tik randą gilų įstatėm, bet karas baigiasi tik dabar.
***
Po trijų savaičių Šansičio kosmouoste nusileido Grynumo desantininkų laivas ir keli kapelionai. Jie pateko į Šansičio miestą po dirbtiniu Marso kalnu, kuriame tvyrojo beprotiškai šlykštus pūvančių marsiečių lavonų tvaikas. Grynumo kapelionas Šansičio policijos nuovados apklausų kambaryje rado nušautą Paulą, kurio rankos vis dar buvo surakintos už nugaros.
Po mėnesio Paulas Fryderis Grynumo buvo paskelbtas šventuoju.