1. Viktor Denisenko „Jėzus padės man“

            Apsimesti kunigu buvo nebloga mintis. Galbūt net geniali.

            Zombių apokalipsė įvyko greitai. Mirusieji daugiau nemirdavo. Arba – ne visai mirdavo. Kalbant apie tokius dalykus sunku parinkti tinkamus žodžius.

            Prisikėlę lavonai puolė gyvuosius. Kai kuriuos sugrauždavo iki kaulų. Tiems, sakyčiau, dar pasisekė. Kai kam pavykdavo pasprukti, bet jeigu bėglys būdavo sužeistas (kalbu apie įkandimus) – jis ar ji gana greitai prisijungdavo prie vis didėjančios gyvųjų numirėlių armijos.

            Apraminti lavonus amžiams galima buvo tik sunaikinus jų smegenis, t.y. būtent taip, kaip savo laiku ir numanė Holivudas. Dėl to ši zombių apokalipsė net atrodė kiek nuobodoka.

            Naujame siaubingame pasaulyje kiekvienas pats rinkosi išgyvenimo strategiją. Aš pabėgau į provinciją ir apsimečiau kunigu.

            Tai nebuvo racionalus pasirinkimas. Greičiau – improvizacija.

            Pabėgau iš sostinės, kai dauguma bėgo į ją. Dideliame mieste išties daugiau galimybių. Bent jau iš pat pradžių. Yra didelės parduotuvės, kur galima plėšikauti. Yra infrastruktūra ir valdžios organai, kurie bando kontroliuoti situaciją. Atrodė, kad bėgti iš sostinės nėra racionalu, bet…

            Ten, kur daugiau galimybių konkurencija irgi nuožmesnė. Kol valdžia dar kontroliavo situaciją – gyventi buvo galima. Kai kontrolės neliko – prasidėjo tikri Laukiniai Vakarai, kaip mes juos įsivaizduojame – tik dar su zombiais.

            Kalbant apie atgijusius numirėlius – ten, kur daugiau žmonių, daugiau ir šių padarų. Zombiai nesitraukė iš miestų, jiems ten buvo geri medžioklės plotai. Keliaudamas iš sostinės net mačiau, kaip numirėliai traukė į ją vedami gal instinkto, gal nuojautos, o gal ir kokios aukštesnės jėgos.

            Lietuvos provincija ištuštinta ekonominės emigracijos bangomis tapo nebloga vieta išgyventi zombių apokalipsę. „Ten, kur vieni mato problemą, kiti atranda galimybę“, – sakiau sau.

            Galvojau apie žemę ir jos gerybes. Mieste gerai, jeigu esi stiprus ir pasiseka plėšikauti, bet resursai nėra begaliniai. Plėšiamos parduotuvės greitai ištuštės. Didelė dalis produktų suges. Perteklius pavirs nepritekliumi. Taigi, vienintelis kelias – atgal prie žemės ūkio ir grybų bei uogų rinkimo. Išgyvens tas, kuris sugebės gauti maisto. Jį, žinoma, dar reikės apginti, bet apie tai galvosiu vėliau – kai bus ką ginti.

            Negalvojau apsimesti kunigu, bet man patiko bažnyčia vienoje nedidelėje gyvenvietėje. Ėjau kur akys mato. Jau galvojau, kad reikėtų paieškoti kokio vienkiemio apsistoti ilgesniam laikui, bet bažnyčia mane tiesiog sužavėjo.

            Ją buvo matyti iš toli. Pilka, neogotikinė. Nusprendžiau užeiti. Galiausiai, kur ieškoti išganymo po pasaulio pabaigos, jei ne bažnyčioje?

            „Jėzus padės man“, – pagalvojau ironiškai. Niekada nebuvau religingas, tiesą sakant. Zombių apokalipsė tik sustiprino mano tikėjimą, kad jokio Dievo nėra. Na, arba tas šunsnukis turi išties kraupų humoro jausmą.

            Bažnyčios durys buvo neužrakintos. Viduje tvyrojo prietema, buvo vėsu. Kitas dalykas, kuris mane nustebino po kelių dienų klajonių – viduje aptikau beveik idealią tvarką. Jau pripratau matyti viską sujauktą. Pagalvojau, kad gal net šios bažnyčios kunigas yra gyvas ir viską čia tvarko…

            Kunigas išties buvo bažnyčioje. Jį pamačiau kiek vėliau. Tiesa, negalima pasakyti, jog jis buvo gyvas… Na, miręs irgi nebuvo…

            Kunigas-zombis judėjo lėtai. Jis pasirodė iš už altoriaus. Prietemoje neiškarto supratau, jog čia dar vienas vaikščiojantis numirėlis. Pagalvojau, kad gal yra tiesiog senas – todėl taip lėtai ateina. Garsiai pasisveikinau, bet atsakymo nesulaukiau.

            Kunigas praėjo pro vieną iš šviesos stulpų, kreivai krentančių pro aukštus bažnyčios langus. Tą akimirką neliko jokių abejonių. Jo veidas buvo apgraužtas, drabužiai purvini, su kraujo dėmėmis. Šimtaprocentinis zombis.

            Nejaučiau baimės. Ištraukiau ilgą virtuvinį peilį – mano pagrindinį ginklą kelionėje. Stovėjau ir laukiau, kol kunigas priartės. Kai zombis buvo jau prie pat (net šiek tiek nusibodo laukti šio lėtapėdžio) vienu taikliu smūgiu gyliai įvariau peilio ašmenys jam į kairę akiduobę. Nukoviau pabaisą. Padariau tai greitai, nuobodžiai ir net buitiškai. Čia buvo jau ne pirmas mano nukautas zombis.

            Ištraukiau peilį iš kunigo galvos ir atsisėdau ant arčiausio suolo.  Staiga man pasidarė labai gera ir ramu.

            Apsidairiau ir nusprendžiau, kad man čia patinka. Na ir kas, kad bažnyčia. Daug vietos, daug oro.

            Prisimenu, kad dar prieš tai nužvelgiau kunigo palaikus ir pagalvojau, kad jo drabužiai turėtų man tikti.

            Taip staiga ir apsisprendžiau, kad galiu apsimesti kunigu. Pasakyta – padaryta.

            Senojo kunigo palaikus palaidojau bažnyčios kieme. Net kryžių jam sukaliau.

            Vėlgi, kodėl gera būti kunigu zombių apokalipsės laikais supratau kiek vėliau. Pirmiausiai, žmonės yra pasimetę. Jie ieško užuojautos, vilties. Už ją pasiryžę atsidėkoti įvairiais būdais – labiausiai maistu, nes jis dabar pagrindinė valiuta.

            Būti kunigu gera net kai susiduri su niekšais. Kaip gi be jų. Vienas toks nusprendė apvogti mane ir mano bažnyčią (labai greitai pradėjau galvoti apie bažnyčią, kaip apie savo). Jis prikišo man prie veido revolverį.

            Vaidinau silpną ir išsigandusį. Kalbėjau apie prigimtinį žmogaus gerumą, apie tai, kad Dievas myli visus, ypač paklydusius, kad sunkiu metu žmogus žmogui turi būti ne vilkas, bet brolis-krikščionis.

            Kai tas niekšas, užliūliuotas mano kalbų, visiškai atsipalaidavo, ištraukiau iš po sutanos peilį (tas kvailys net nepagalvojo manęs apieškoti) ir įvariau jam ašmenys iš apačios į galvą. Sustingusi jo veide nuostaba mane pralinksmino.

            – Ir kaip pasakyta Knygoje, atsuk priešui kitą skruostą… Na, arba paimk peilį ir išpjauk jam smegenis, – pagrūmojau kruvinu peiliu užpuoliko lavonui.

            Pakėliau nuo žemės  jo revolverį. Dujinis… Nusivyliau.

            Vaidindamas kunigo vaidmenį – o vaidinau aš gerai ir kartais net užsimiršdavau – vis pagalvodavau, jog galiausiai sugebėjau išnaudoti savo humanitarinį išsilavinimą. Žinoma, zombių apokalipsės laikais geriau būti kokios techninės profesijos atstovu. Kita vertus, žmogus su fantazija irgi nepražus.

            Žmonės pas mane ateidavo. Kartais atvažiuodavo ir iš toliau. Gandai apie kunigą sklido po apylinkes.     

            Buvo kiek juokinga palaikyti tikėjimą kituose, kai pats netiki. Kita vertus, sugebėdavau parinkti tinkamus žodžius. Niekam nuo to blogiau nebuvo. Be to, žmonės visada atvažiuodavo su dovanomis.

            Atvarydavo ir niekšų, bet retai. Kaip su jais tvarkiausi jau papasakojau. Labiau nei niekšų nemėgau, o po vieno nutikimo net pradėjau ir šiek tiek bijoti, tam tikro tipo žmonių. Pavadinkime juos religiniais fanatikais. Iki šiol negaliu jų pakęsti – su saldžiomis šypsenomis ir degančiomis akimis. Atsirado visa nauja jų kategorija – tie, kurie tikėjo, jog zombiai vis dar gyvi, vis dar yra žmonės. Mėgo pezėti apie išganymą, maišydavo religinius įsitikinimus su savo fantazijomis. Šitie tai buvo tikri ligoniai, blogesni už zombius. Papasakosiu apie tą vieną nutikimą iliustracijai.

            Tądien atvažiavo brolis ir sesuo. Atvarė tokiu senu baltu „Volkswagen“ mikroautobusu. Krovininiu.

            – Aš esu Marija, – prisistatė moteriškė. Ji man iškarto nepatiko.

            Jos brolio vardas buvo Jokūbas. Jis visą laiką tylėjo (gal buvo nebylys – nežinau).

            – Tėve, kaip manote, ar šis išbandymas mums už mūsų nuodėmes? – paklausė Marija, kai prisėdom pasikalbėti bažnyčioje.

            „Prasideda“, – pagalvojau, bet įtaisiau geranorišką šypseną ir atsakiau:

            – Sakoma, kad Dievo keliai nežinomi ir kad Dievas nesiunčia žmogui daugiau išbandymų, nei jis gali pakelti. Taip pat sakoma, kad po tamsos visada ateina šviesa… Taip ir mes visi dabar, sėdim tamsoje, laukiam šviesos ir galime tik spėlioti, ką Dievas nori mums pasakyti.

            – Jūs labai gerai pasakėte – apie šviesą…

            Marijos akys žibėjo. „Ei, moteriške, tik nebandyk mane įsimylėti. C‘mon…“ – pagalvojau, o pats toliau šypsausi jai.

            – O ar tikite į Dievo stebuklą? – paklausė Marija.

            – Jūs apie kokį nors konkretų stebuklą? – patikslinau.

            – Na, kad Dievas pavertė visus tuos žmones… zombiais. Ir gali atverti atgal…

            „Aaaa, štai apie ką“, – mintyse atsidusau.

            – Dievas yra visagalis, – pasakiau atsargiai, – ir stebuklai yra Jo valioje. Bet tik Jis pats sprendžia, kada padaryti stebuklą. Jo stebuklai yra ne šiaip sau. Jie mums byloja…

            Marija intensyviai linksėjo, rodydama, jog pritaria mano žodžiams.

            – Jaučiu, kad šiandien įvyks stebuklas, – karštai pasakė ji.

            Jos užsidegimas man nepatiko. Tyliai sumurmėjau, kad mes niekada negalim būti tikri.

            – Tėve, palaukite. Mes tuoj, – pasakė Marija jau neklausydama manęs. Ji visa švytėjo. Mane aplankė negera nuojauta. Nemėgstu kvailių, nemėgstu fanatikų, o kai tokie žmonės yra su iniciatyva – tai iš viso katastrofa.

            – Einam, – mestelėjo Marija savo tylinčiam broliui.

            Jie išėjo iš bažnyčios. „Tikiuosi, nuėjo atnešti dovanų“, – pagalvojau niūriai.

            Bažnyčios duris vėl prasivėrė. Į vidų… pradėjo eiti zombiai.

            Pašokau. Štai tau ir dovana, tėve.

            Ištraukiau iš po sutanos peilį. Bažnyčioje dabar buvo keturi zombiai. Durys už jų nugaros užsitrenkė. Marija rėkė iš lauko:

            – Tėve!.. Čia mūsų šeima!.. Palaiminkit juos!.. Stebuklas įvyks!.. Pamatysite!.. Jėzus jums padės!..

            Zombiai pamatė mane. Jie artėjo. Vargu ar laukė palaiminimo.

            Atsitraukiau iki altoriaus. Ant jo stovėjo sunkus kryžius su Jėzumi. Gražus daiktas. Atradau jį tarp buvusio kunigo daiktų ir pastačiau kaip dekorą.

            Staiga man į galvą šovė velniška mintis. Paėmiau tą kryžių.

            Manyje kilo pyktis. „Čia mano bažnyčia, sušyktos nuokrušos!”, – rėkiau mintyse dabar jau eidamas link zombių.

            Padarai irgi skubėjo link manęs. Vienas vyresnis vyriškis ir viena vyresnė moteris, matyt Marijos ir Jokūbo tėvai, dar mergina-paauglė ir jaunas vyriškis. Irgi gal brolis ir sesuo, gal pusbrolis ir pusseserė… Ar man, tiesą sakant, rūpi?  

            Pakėliau kryžių ir nuleidau jį ant vyriškio-zombio galvos. Kaukolė sutraškėjo, bet zombio tai nesustabdė. Atsitraukęs per žingsnį atgal smogiau dar kartą. Kryžiaus briauna suknežino padarui galvą. Jėzų ant kryžiaus aptaškė juoda kraujo ir smegenų masė.

            Gerai. Pasisukau į moteriškę. Ji bandė man įkasti, bet keli smūgiai kryžiumi apramino ir ją.

            Pagavau azartą. Smogiau ir smogiau. Galiausiai vos jaučiau ranką. Kryžius buvo velniškai sunkus, bet savo funkciją atliko puikiai. Keturi nejudantys kūnai gulėjo praėjime tarp suolų. Virš jų stovėjau aš.

            – Aleliuja! Pažiūrėkite, įvyko stebuklas! – užblioviau.

            Bažnyčios duris prasivėrė. Marija ir Jokūbas įbėgo į vidų. Pamačiau plačią Marijos šypseną ir su malonumu stebėjau, kaip ji išblėso.

            – Žu-žu-žudikas… – drebančiu balsu išlemeno Marija, galiausiai supratusi, kas nutiko, – Ką tu padarei…

            Manyje kunkuliavo pyktis. Iškėliau kryžių į viršų, nors ranka skaudėjo ir vos man pakluso.

            – Ką aš padariau? Kaip ir prašėt – palaiminau juos! Kiekvieną po kelis kartus! Šiuo kryžiumi! Buvai teisi – Jėzus padėjo man! Jis visada padeda! Pažiūrėkite į jį! Tebūnie pašlovintas!..

            Jie su siaubu žiūrėjo į nukryžiuotąjį. Visa Jėzaus figūrėlė buvo aptaškyta krauju ir smegenimis. Nuo aukštai iškelto kryžiaus ant grindų varvėjo kraujas.   

            – Bet… Bet… – Marija bandė kažką sakyti.

            – KĄ? Jūs netykyte Dievo stebuklu? Jūs nedėkingi Dievui? LAUK IŠ MANO BAŽNYČIOS, SUMAUTI STABMELDŽIAI!!!

            Rėkiau taip, jog man atrodė, kad iš įtampos man pačiam tuoj sprogs smegenys, ar nutrūks balso stygos, o gal ir tas, ir tas vienu metu.

            Marija ir Jokūbas pradėjo trauktis atgal. Jų veidai buvo išbalę iš siaubo. Pirmas neištvėrė Jokūbas. Jis apsisuko ir movė lauk iš bažnyčios. Marija jam iš paskos.

            Nuleidau kryžių. Nuėjau ir uždariau bažnyčios duris. Dar spėjau pamatyti, kaip greitai nurūgsta mikroautobusas. Blogai uždarytos galinės durelės buvo blaškomos vėjo ir inercijos. Atrodė, kad mašina mojuoja man atsisveikindama.

            Užrakinau duris, kad niekas daugiau manęs netrukdytų.

            Grįžau prie kūnų. Aplink juos juodavo kraujo balos, mačiau ištekėjusių smegenų pėdsakus.

            – Ot, šūdas, – nusikeikiau. Po to tyliau pridūriau. – Atleisk, Dieve.            

            Mačiau, jog viską sutvarkyti užtruks gerą pusdienį. Bet čia mano bažnyčia. Esu stiprus, o ir Jėzus padės man.