2. Justinas V. „Turglis“
Jokios vietos niekada taip stipriai nemylėjau kaip savo kaimo, esančio Panevėžio rajone – Upytės. Mano seneliai kasdien leido tyrinėti apylinkes ir ieškoti nuotykių, nes manė – taip vaikai turės daugiau džiugių prisiminimų. Todėl žinojau legendas apie Čičinsko dvarą, pro kapinių tvorą stebėjau archeologinius kasinėjimus, o kiek paaugęs dviračiu aplankiau baisiai niūrią medžiotojų poilsiavietę.
Žinoma, tradiciškai egzistavo vieta į kurią kojos kelti niekada negalėjom – netoli sodelių (taip kaimo gyventojai vadino teritoriją, kurioje augino savo vaismedžius ir uogakrūmius) stovėjo namas. Ilgas, šviesiai rudos spalvos, uždarytomis langinėmis. Nuo tarpukario iki pat 2000-ųjų čia buvo šarvojimo salė – vieta atsisveikinti su mirusiais. Esu joje lankęsis, kai mirė prosenelė ir babos brolis – vieta itin nyki. Bet kai žmones paskutinei kelionei imta ruošti netoli bažnyčios esančiame pastate, šis buvo uždarytas, o mums uždrausta į jį įeiti.
Nusprendžiau pakalbinti kaimo muziejininką – vieną įdomiausių vietos gyventojų, tokius paprastai vadina šviesuoliais – Tulgedą.
– Tamsta, kodėl mums ten negalima?
– Ten sėdi Turglis. Jei jis tave pamatys toj troboj – nudobs,– lakoniškai paaiškino.
– Kas yra Turglis? – susidomėjau.
– Turglis daboja[1] vietas, kuriose vyksta budynės[2] – sėdi karste ir žiūri, ar visi liūdi. Jei ne, spusteli to žmogaus širdį, kad tas pravirktų. Jei eini ten, kai nėra mirusiojo, tik tam, kad pasmalsautum, Turglis pasodina įsibrovėlį ant kėdės ir spaudžia širdį, kad liūdėtum, o kadangi liūdėti nėra dėl ko, jis širdį perlaužia ir taip žmogus nusibaigia.
Tiek užteko, kad šią gryčią išmesčiau iš galvos. Septyniolikos vėl prisiminiau, kad ji egzistuoja. Atrodė, būtų labai kieta savo pilnametystę sutikti tokioje aplinkoje. Atvažiavęs į kaimą, eidavau namo link ir bandydavau bent truputį ką nors pamatyti pro langinių plyšius. Tiesa, ten tvyrojo tamsa, todėl bet kokios pastangos išsiaiškinti, kas viduje, buvo bergždžias.
Rugsėjo dvidešimt ketvirtą dieną, kai man suėjo aštuoniolika, aš ir dar trys mano draugai – sugadinom ant rudojo namo kabėjusią spyną (nebuvom vandalai – atsinešėm naują) ir atidarėm duris. Patalpą sudarė trys kambariai – prieškambaris, kur visi pasidėdavo daiktus, šarvojimo salė ir kambariukas, kuriame gedėtojai galėdavo šiek tiek atsipūsti. Nusprendėm kiekvieną erdvę tyrinėti kartu.
Prieškambaryje nebuvo nieko ypatingo – dešimt kabliukų striukėms pasikabinti, nedidelis stalelis ant kurio dėdavo mirusiojo nuotrauką ir viskas. Atidarėm duris dešinėje. Dvi sofos, kampe sustatytos krūvos kėdžių, viduryje stalas. Viskas tvarkingai sudėta. Sakyčiau, net nuobodu. Liko paskutinė erdvė. Pasukom salės link.
Ji buvo gerokai didesnė. Dvi eilės suolų, ant kurių žmonės sėdėdavo šarvonės metu. Priešais pakyla, skirtą karstui, sargybą ėjo keturios didelės žvakidės. Prisiartinus prie pakylos, pastebėjau krūvą įrėmintų fotografijų. Visos buvo portretinės – naudotos per tų žmonių laidotuves. Nežinau, kuriam galui jas reikėjo palikti čia. Tai buvo vienintelis nejaukus dalykas mūsų ekspedicijos metu.
Pasisukus eiti, pačiame kampe kažkas atsiduso. Tris kartus siurbtelėjo orą. Po to dar du. Žvelgėme į tą vietą. Ėmėme slinkti arčiau. Ten KAŽKAS sėdėjo. Tik aš niekaip nesupratau, kas. Staiga pajutau stiprų spaudimą krūtinėje. Girdėjau kaip ėmė klykti draugai.
– Mirusių nėra ko bijoti, jų reikia liūdėti,– ištarė švelnus, bet kartu šiurpus balsas.
Iš skausmo visi susirietėm ant suolų ir griebėmės už paširdžių. Atrodėm lyg pašarvoti.
– Tokia sarmata[3], žviegt dėl savęs, bet ne kitų,– po šių žodžių ėmė trūkti oro, širdis atrodė lyg būtų nuolat pučiama dviračių pompa.
Praradau sąmonę. Po kelių akimirkų kažkas ėmė žadinti. Virš manęs buvo palinkęs Tulgedas – kaimo muziejininkas.
– Nu, ko dabar lįst reikėjo či? Ačiū Dievui, kad yra ko gedėti, kitaip gi būtų neatlaikius tava širdela,– jis pasodino mane ant kėdės. Aš žvelgiau į priekį – ant suolų gulėjo trys mano mirę draugai, o už nugaros pasigirdo švelniai šiurpus dainavimas:
– Su gimimo diena, su gimimo diena, su gimimo, su gimimo, su gimimo dienaaaaa.
Aš išlėkiau iš namo. Atidariau senelių buto duris ir ėmiau klykti apie muziejininką, Turglį ir mirusius draugus. Buvo iškviesta policija, apžiūrėta įvykio vieta, kūnai išvežti į morgą, patikrinta muziejininko troba.
Ant stalo name buvo padėta atversta knyga apie lietuvių mitologiją. Viename lape puikavosi dailininko nupieštas, į muziejininką panašus, tik šiek tiek šiurpesnis senelio portretas, o šalia parašyta: Turglis, dar žinomas Tulgedo vardu (sulietuvintas prūsų: tul- (tulan „daug“, tūlas „dažnas, daugelis“) + ged- (gedėti „ilgėtis“[4]) – lietuvių mitologinė būtybė gedinti mirusiųjų.
Po to karto nustojau švęsti gimimo dieną ir daugiau nebekėliau kojos į mylimiausią kaimą.
[1] Saugo
[2] Budėjimas prie mirusio asmens
[3] Gėda
[4] Tikra vardo reikšmė esanti puslapyje www.day.lt , tačiau tokia mitologinė būtybė neegzistuoja, ją išgalvojo teksto autorius.