3. Liucija Šerelytė „Miško dvasios pakviesti“
Daugų Vlado Mirono gimnazijos Ig klasės mokinė Liucija Šerelytė Konsultavo teatro mokytoja Žiedūnė Maldonienė
Juoda naktis apglėbė žemę, kuri paslėpė dieną, o šviesą pakeitė šaltos tolimos žvaigždės, nušvietusios dangų ir debesys, taip nekaltai, uždengė pilnatį. Nežinau kodėl, bet ši naktis pasirinko mane. Atsimenu, vėlai vakare sėdėjau ant savo namo medinių laiptų, galvodama, kaip rytoj atrodys mano diena. Gal eisiu suvalgyti ledų, o gal supsiuosi supynėmis tol, kol pasieksiu dangų, gal verksiu pagalvę apsikabinusi… Tikriausiai bus paskutinis variantas. Mintys zujo mano galvoje taip smarkiai, kad miegoti nebuvo įmanoma. Laikrodžiui mušant pirmą valandą nakties, kai visa šeima ramiausiai snaudė šiltose lovose, aš vis dar niekaip negalėjau užmigti. Galvoje buvo tik monotonija, liūdesys ir pati garsiausia pasaulyje tylos tuštuma, kuri mano mintis maišė kaip viesulas.
Laukdama aušros būčiau taip ir skendėjusi savo apmąstymuose iki pat ryto, bet mano ramybę sudrumstė čaižus garsas sklindantis iš prieangio pusės, kur buvo lauko durys. Papūtus smarkiam vėjui dažnai namuose atsikabindavo lango skląstis. Nuėjusi patikrinti ant prieangio kilimėlio per atsidariusį langą radau įmestą nuotrauką. Joje matėsi ant tako sėdinti mergina prie mano namų esančio miško viduryje, laikanti sidabro spalvos giją apsivijusią aplink jos kojas, taip, kad jų nesimatė. Aš įdėmiai pažiūrėjau į iš niekur atsiradusią nuotrauką ir suvokiau, kad toje fotografijoje – aš! Staiga pūstelėjo labai stiprus vėjas ir netikėtai, iš mano rankoje esančios nuotraukos, suspindo sidabrinis kelias, kuris tiesėsi miško link. Aš spurdančia širdimi stebėjau šį vaizdą manydama, kad tai tik haliucinacija. Tačiau tas šviečiantis takas ir neįtikimai tikras tikrovės ir fikcijos vaizdinys, užhipnotizavo mane. Pasigirdo keistai ir šiupulius per odą keliantis įtaigus balsas sklindantis iš miško, kartojantis mano vardą:
– Mėja… Mėja…. Mėja…
Aš, lyg užhipnotizuota ir traukiama nenugalimos jėgos, ėmiau eiti į miško gilumą. Priėjusi seną sukirmijusį kelmą, pačioje miško tankmėje, pagaliau atsitokėjau ir pamačiau, kad stoviu apleistose kapinėse. Mane apėmė neapsakomas siaubas, kai mėnesienos apšviesti paminklai pamažu įgavo vaikų formas. Visi kaip vandens lašai vienodi, mėlynais veideliais, tuščiomis išsprogusiomis akimis ir sudriskusiais drabužėliais. Jie iš lėto artinosi link manęs, pabalusios ir iš siaubo negalinčios pajudėti. Tuo metu aplink medžius pradėjo tupinėti varnos. Kuo vaiduokliškas vaikų būrys artinosi arčiau manęs, tuo varnos garsiau krankė. Staiga, lyg susitariusios, jos nutilo. Stojo tokia tyla, kad girdėjosi tik mano širdies dūžiai ir bauginantys viską stebinčio miško atodūsiai. Su vienu iš tokių atodūsių, varnos nėrė žemyn pro mane, savo juodais nagais pačiupo didžiules vaikų galvas ir nuplasnojo į miško tankmę. Kūnai, likę be galvų, išsinėrė iš jų kūnus dengiančių skarmalų ir virto krūva ežių, kurie išsirikiavo į eilutę spygliuose laikydami įstrigusią, atrodo neturinčią galo sidabro giją ir tą pačią nuotrauką, kurią radau prie savo namo durų. Aš nesupratau, kaip mano kojos žengė toliau į miško tankmę vedančiu taku. Mačiau tik ežių eilę, apšviestą žvaigždžių ir pilnaties mėlio, vis tolstančią ir tolstančią, kol galų gale jie išsisklaidė kaip migla, palikdama salsvą kvapą, nuo kurio pradėjo pykinti. Supratau esanti prie upės, kurios čia ankščiau nė nebuvo. Viena, su savo mintimis, pasiklydusi miške, su pašiurpusia oda, išbalusiais matytų vaikų veidas akyse… Stipriai pykino ir nuo matyto vaizdo ir nuo vis dar jaučiamo nenupasakojamo kvapo. Nepastebėjau, kaip upė įgavo mėnulio sidabro atspalvį ir pasidabino sidabriniais siūlais, kurių galą laikiau aš. Mintyse aidintis miško atodūsis virto garsiu viltingu kvietimu:
– Mėja… Mėja… upė…
Nepajėgiau jam atsispirti, tad patraukiau balso link. Širdis taip smarkai plakė, kad trūko oro, o mintys tyliai nugulė vaizdinių rūke, laukdamas sprogimo.
Upė buvo srauni ir pasidengusi tuo pačiu šaltu mėnulio mėliu, kokiu spindėjo tos paslaptingos vaikų vėlės. Vedama smalsumo priėjau arčiau, pažvelgiau į vandenį. Jis taip spindėjo, lyg veidrodis būtų suskilęs į milijonus šukių išsibarsčiusių saulėje. Staiga mano atvaizdą upėje pakeitė kažkas kitas. Išvydau jaunuolio veidą ir į mane besitiesiančias rankas, kurios laikė kitą sidabrinio siūlo galą. Nežinau, kodėl nepabėgau, tiesiog ramiai nusimečiau drabužius, priglaudžiau veidą prie vandens ir pasinėriau tiesdama ranką link jaunuolio laikomo siūlo galo…. Netrukus pajutau, kad skęstu. Greitai mano akis apgaubė tamsa, kurioje išryškėjo baugiai besišypsančios vandenyje matyto jaunuolio akys, o kūną užplūdo šiluma. Žinojau, kad skęstu, bet nieko negalėjau padaryti, nes laikomas rankoje siūlas apsivijęs stipriai laikė mano kūną. Mintyse vis švystelėdavo keisto miško ir upės dvasios įgauto pavidalo veidai. Paskui stojo tuštuma. Atmerkusi akis supratau, kad esu keistai permatoma ir nematoma tuo pačiu metu, kaip dvasia be vietos, surišta ne su dangumi, bet mišku… Bijojau tik vieno, būti įkalinta varnos kūne neištarti nė žodžio, tik krankti. Supratau, kad tapau ta dvasia, kuri viliodavo nelaimingus žmones upės link. Tapau jos dalimi.
Laikas praėjo ir niekas neprisiminė, neieškojo manęs. Visi nujautė, bet nesikalbėjo apie tai garsiai ir niekam nieko nesakė. Tik nudriskusi mano nuotrauka, sėdinčios ant kelio ir žiūrinčios į mišką, kartą į metus atsidurdavo tėvų rankose…
– Mėja… Mėja, – žiūrėdami kartoja jie pašnibždomis. O aš, savo šaltomis, mėnulio mėliu nuspalvintomis lūpomis, miško aidu, tuo pat metu tariu kitų vardus:
– Liudai…. Ausme… Adrijau…
