4. Gabija Miglė „Nogšala“

Pečius supurtė drebulys. Ulos plaučiai prisipildė tiršto šlapios žemės ir tręštančių augalų kvapo. Mergaitės akys atsimerkė. Priešais – reta žolė ir aukšti medžių siluetai. Galva sunki, mintys klampios. Lėtai pajudinusi aptirpusias rankas, ji pasirėmė į pažliugusį pelkės paklotą ir neskubėdama atsisėdo. Žemė susiūbavo. Čia – retas pelkėtas miškas, viršum jo – papilkėjęs dienos dangus, sudygsniuotas liaunų pušų kamienų. Dangus, kaip ir miškas – tuščias ir tylus.

Ula jautėsi lyg būtų prabudusi iš ilgo, sunkaus sapno. Tik to sapno neprisiminė. Neprisiminė ir kodėl pabudo čia: miške, ant žemės. Nužvelgė save, vis dar sėdinčią. Drabužiai nemaloniai šlapi, aplipę purvu ir augalų likučiais. Per kūną persirito dar viena drebulio banga. Drebulys greit praėjo, tačiau nerimas liko. Ula laukė kol atmintis sugrįš, tačiau galvoje vis dar buvo tuščia. Net ir šitas raistas neatrodė matytas. Ar čia vis dar galėtų būti miškas šalia namų?

Vis tikėdamasi, kad prisiminimai tuojau sugrįš, ji pajuto, kad kairė šlaunis remiasi į kažką kieto. Atsargiai judindama aptirpusius raumenis, mergaitė atsistojo. Koja nemaloniai dilgčiojo, kai užspaustos gyslos vėl ėmė praleisti kraują. Ant žolės liko negilus jos nedidelio kūno įspaudas. Ula pasilenkė, kad įsižiūrėtų. Viduryje jos paliktos žymės – tarsi įgriuvęs kupstas, o šalia – siūlais surišti balti pagaliukai. Ula palietė vieną iš jų.

Staiga supratimas nutvilkė kaip įkaitusi geležis. Mergaitė atitraukė ranką ir atatupsta atšoko atgal. Tai ne pagaliukai, tai kaulai! O sukežusiame kupste ji dabar lyg ir galėjo įžiūrėti urvelį. Tokį, kuriame tilptų nebent nedidelis kiškis. Tik ten gyveno ne kiškis. Dabar ji suprato. Tame požeminiame namelyje, kurį sugriovė Ula, gyveno nogšala. O nogšala niekada neatleidžia žmogui sugriovusiam jo namus.

Ant odos pasišiaušė visi plaukeliai. Dar ką tik įklimpusios pelkėje mintys, tapo aiškios ir aštrios kaip staiga užšalęs ledas. Ula atėjo į uždraustą miško vietą ir sugriovė to baisaus padaro namus. Už tai jos laukė kerštas.

Mergaitė niekada nebuvo nogšalos mačiusi, bet apie juos žinojo. Visi žinojo. Senoliai nuo pat ankstyvos vaikystės apie juos pasakojo. Nogšalos gyveno pelkių kupstuose ir iš pelkių įprastai neišeidavo. Bent tol, kol jiems niekas nepakenkdavo. Maži, lyg į žuvį, lyg į žmogų panašūs padarai smulkiomis rankytėmis, juodomis kojomis, pailga galva su žiaunomis, su mažytėmis, vos pastebimomis, juodomis kaip giliausias šulinys akimis. Jei koks žmogus sužeisdavo nogšalą, arba, dar blogiau, sugriaudavo jo namus, nogšala kerštaudavo. Tokį žmogų jie užuosdavo, geriau nei geriausias medžioklinis šuo, sekdavo jį per mišką, net per kaimus, per gyvenvietes, iki pirmosios nakvynės vietos. Jų įprastai nepamatydavai, nei prieš tai, nei po to, kai jie tave nužudydavo. Nogšala prieidavo prie miegančio ir imdavo kvėpuoti į veidą iš savo nuodingų juodų plaučių. Žmogus niekada nebeprabusdavo. Arba lyg miegantis išeidavo į miškus ir nebegrįždavo.

Ula atsargiai palinko prie kupsto. Drebančiais pirštais vėl pastatė medinį stulpelį su nuo jo kabančiais kauliukais, pabandė atkurti galimą kupsto formą, bet viskas atrodė kreiva, netinkama. Buvo per daug sudėtinga, kai nežinojo, kaip tas kupstas atrodė prieš tai. Mergaitė baugščiai apsidairė. Miškas vis dar atrodė tuščias ir tylus. Jei ją kas stebėjo, tas kažkas neišsidavė. Ji nusivalė delnus į drėgną, purviną suknelę.

– Atsiprašau, – pasakė pusbalsiu. – Aš netyčia. Atsiprašau.

Senoliai savo pasakojimuose taip pat sakydavo, kad nogšala niekada neatleidžia. Bet Ula norėjo tikėtis. Ji čia nepasiliks. Galbūt čia tas padaras nebegyvena, galbūt jis kažkur išėjęs ir galbūt, jei Ula spės nueiti pakankamai toli, jos nebeužuos. Juk negali būti, kad nuo jų tikrai neįmanoma pabėgti.

Apsisukusi ji greitu žingsniu pasileido besileidžiančios saulės pusėn. Ten, tikriausiai, galėjo, turėjo būti namai. Užvėrus langines, užrėmus duris, jis neįeis. Ula nesumerks akių, nei šią, nei kitą naktį. O trečią paprašys, kad ją saugotų sesuo. Staiga ji stabtelėjo. Gita. Juk ryte jos abi išėjo į mišką. Šį rytą? Jei tai buvo šį rytą, jos juk buvo kartu. Ji ir jos dvynė sesuo Gita. O kur Gita dabar? Ula nuleido akis žemyn. Žvilgsnis stabtelėjo ties pėdomis. Basomis, purvinomis, patamsėjusiomis nuo vasaros saulės ir žemės. Ar ji iš namų išėjo be batų? Atmintyje žiojėjo tamsi juoda skylė. Tokia pati, kuri, rodos, pagrobė ir jos sąmonės dalį. Kai Ula pagaliau pakėlė galvą, suprato, kad dienos šviesa priblėso. Kiek laiko ji taip stovėjo? Baimė ir vėl apsupo savo spingsinčiu, žiemos šalčio apsiaustu. Buvo baisu jau ne tik dėl savęs, o ir dėl Gitos. Kur ji dabar? Ar saugi namuose, ar taip pat išsigandusi kaip Ula klajoja šiuo mišku?

Nuo ėjimo darėsi šilčiau, bet kūnas tebevirpėjo iš baimės. Vis greitindama ir greitindama žingsnį, mergaitė nuolat grįžčiojo atgal tikrindama ar tarp žolės stiebų, sutrešusių kelmų ar lieknų kamienų nepamatys nogšalos. Įsitempusi klausėsi ar neišgirs kur už savęs trakštelint. Miškas vis dar atrodė neįtikimai tuščias, tačiau pakaušis dilgčiojo nuo jausmo, kad ją tikrai kažkas stebi. Kad ir kiek skubėjo, bėgdavo iki uždusimo, šokčiojo pro užvirtusius medžius, brovėsi per krūmynus, tas jausmas nesilpo. Tuo tarpu darėsi vis tamsiau ir tamsiau. Atrodė, kad dar niekada naktis nesiartino taip greitai. O jei naktis ateis pirmiau, nei Ula sugrįš namo? Kas tada?

Gyvendama miškų apsupty Ula manė juos pažįstanti, manė sugebėsianti suprasti kur jos namai, atpažinti kokį nors daugybę kartų matytą ženklą, medį, drevę, upelį, tačiau ji vis labiau abejojo ar tai pavyks. Kuo toliau, tuo labiau miškas atrodė svetimas. Kuo toliau, tuo didesni, keistesni atrodė medžiai. Medžiai milžinai. Tokie tikrai neaugo jos namų apylinkėse. Ne tik medžiai, ir žolė čia atrodė kitokia, neįprastai aukšta, tanki, vietomis, beveik iki kaklo paslepianti jos kūną. Bet ar aukštos žolės užteks paslėpti nuo nogšalos? Tas dilgčiojantis jausmas pakaušyje neišnyko. Kaip tik, po truputėlį, po voro žingsnelį, darėsi ryškesnis. Nepaisant vėstančio vakaro Ulai buvo vis karščiau. Ilga jos suknelė vijosi apie kojas, kliuvo už šakų, plyšo užkabinta erškėtrožių spyglių, gėrėsi jos prakaitu. Norėjosi ją nusimesti, rodės, kad keliauti taip bus greičiau ir patogiau. Ir kai tankmėje rankovė vėl įstrigo, Ulos kantrybė baigėsi. Ji išsilaisvino iš drabužio ir paliko jį kaboti tarsi gyvatės išnarą.

Darėsi tamsiau ir tamsiau, ir nors Ula matė vis prasčiau, vakarinis miškas ėmė pildytis vis ryškesnių kvapų. Paskutinius pelkių trūnėsių likučius ji paliko už savęs kartu su suplėšyta suknele, bet čia dabar kvepėjo džiūstančiais ant žemės spygliais, dar po samanomis pasislėpusia grybiena ir laukinių liepų žiedais, tačiau tų kvapų kurių ji labiausiai laukė – krosnyje kepamos vakarienės arba nors smilkomų aukure žolelių – čia nebuvo nė užuominos. Kažkur ėmė čiulbėti lakštingala. Ula nesustojo. Viltis pasiekti namus dar teberuseno.

Kvapai toliau stiprėjo, medžiai didėjo, žolė vis tankesnė ir aukštesnė – atrodė, kad Ula niekuomet nebuvo mačiusi tokių didžiulių augalų. Bet buvo per daug pavargusi stebėtis. Kūnas jau seniai maldavo sustoti, pailsėti, bent jau atsikvėpti. Ji stengėsi tas mintis išginti iš galvos. Jei sustos – nogšala ją pavys, jei pavys – ji numirs. O Ula norėjo gyventi. Prieš jos valią, nuo nuovargio, nuo tebesitęsiančios baimės, akyse ėmė kauptis ašaros, dar labiau apsunkindamos matymą. Kodėl? Kodėl taip nutiko? Juk ji netyčia. Juk net neprisiminė kaip atsirado toje pelkėje. Juk savo noru nebūtų pažeidusi senolių taisyklių.

Kai galop ašaros nustojo tekėti, sutemo beveik visiškai. Bet kaip tik tada Ula pamatė žiburėlį. Tai galėjo būti bet kas: miško dvaselė, tolimas gaisras, tačiau krūtinėje bemirštanti viltis staiga vėl suspurdėjo. Jei tai laužas? Jei žmonės? O gal namas? Gal kaimas? Gal jos namai?

Ula norėjo bėgte pulti pirmyn, bet prisivertė susitvardyti. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti. Tyliai ir atsargiai, stengdamasi nesukelti garsų, ji slinko šviesos link. Netrukus suprato, kad tai iš tiesų laužas. Priėjusi dar arčiau išvydo aplink judančias žmonių figūras. Du. Vienas, aukštas, didelis, nuėjo toliau nuo šviesos, į mišką, priešinga Ulai pusę. Prie laužo liko vienas. Mažesnis. Gal vaikas? Ula skynėsi kelią artyn. Mergaitė. Suknelė, plaukai staiga pasirodė tokie pažįstami. Mergaitė prie laužo pasuko veidą į Ulos pusę.

Krūtinę pripildė džiaugsmas. Gita! Ula žengė likusius žingsnius artyn. Gita pažvelgė jos link. Ir tada sesers veide sustingo siaubas. Riksmas suplėšė miško tylą. Ula atsisuko. Vos už dviejų žingsnių nuo jos stovėjo nogšala. Didesnis, nei pasakojo senoliai, beveik Ulos ūgio, bet toks pat siaubingas. Jam tyliai iškvepiant sujudėjo žiaunos. Abi puolė bėgti. Iš pradžių Gita, paskui ją ir Ula. Tolyn nuo laužo šviesos, tolyn į miško tamsą, kad tik nuo to padaro. Ula bijojo atsisukti. Kiek leido jos mažos kojytės ji skuodė paskui betolstančią Gitą. Ėmė trūkti kvapo, sesuo vis tolo, Ula norėjo rėkti, kad nepaliktų jos ir vėl, tačiau, tarp tankių, plaučius dreskiančių įkvėpimų, nesugebėjo išleisti nei garso. Ir tik prieš visai pametant sesę iš akių, kažkas pokštelėjo. Gita staiga sustojo, susvirduliavo ir griuvo atatupsta. Ula pagaliau ją pasivijo. Staiga pamiršusi nogšalą sustojo.

Ant tamsių samanų, užsimerkusi gulėjo mergaitė. Iš sumuštos kaktos skverbėsi kraujo lašeliai. Gita dabar atrodė tokia rami. Ula pirmą kartą šiandien nusišypsojo. Su Gita šalia nieko blogo negali nutikti. Gita visada buvo ta drąsioji iš judviejų, didesnė nenuorama, nuolat nesutinkanti, prieštaraujanti, einanti savo takeliais, o ne senolių pramintais plačiais keliais. Tik dabar Ula prisiminė. Juk tai Gita įkalbėjo eiti kartu į užgintąją pelkę. Juk Gita žadėjo seseriai ir visiems įrodysianti, kad senolių pasakojimai apie nogšalas tėra pasakos mažiems vaikams gąsdinti. Ula visuomet stengėsi sesei neparodyti savo baimės, tačiau tą dieną pirmoji išsigando Gita, kai pelkės pakraštyje į mergaites sužiuro du kraupūs padarai. Tikriausiai tada Ula padarė klaidą, atsiskyrusi nuo sesers ir pabandžiusi nuo jų sprukti per pelkę.

Priėjusi prie Gitos, Ula turėjo pastebėti, kad, lyginant su ja, sesuo atrodė tokia didžiulė, kad tamsiaodis Ulos delnas būtų galėjęs uždengti vos trečdalį Gitos delno, kad nukreipusi žvilgsnį žemyn, savo regos lauke, Ula gali pastebėti juodas, liesas ir kaulėtas kojas, tankiai besikilnojantį, plona varliška oda aptrauktą savo pilvą. Bet ji nepastebėjo. Visą jos dėmesį sukaustė nuostabus, nakties tamsą skirstantis, šildantis, viliojantis kvapas. Mažyčiais balkšvais debesėliais jis kilo iš sesers šnervių ir sklaidėsi po mišką. Ji palinko arčiau Gitos veido. Lėtai prie jų artėjo nogšala. Jis nebebuvo baisus. Jis buvo Ulos nauja šeima, ta pati nauja šeima, kuriai tuojau priklausys ir Gita. Ula prikišo veidą dar arčiau ir pro savo naujas žiaunas vis giliau ir giliau kvėpė viliojančią Gitos šilumą.