5. Virginija Januškaitė „Mirties kapsulė“

Vakar atsijungė Migelis. Žiūrėjau į tuščią jo kėdę kitapus stalo ir negalėjau patikėti. O buvo laikai kai žmonės sakydavo „nusižudė“. Dabar niekas tokio žodžio nenaudojo. Jis buvo pernelyg negatyvus.

Ausis pasiekė lyg iš po žemių atsklidęs Marijos balsas, kad man teks perimti Migelio užduotis iki kol iš fondo bus atsiųstas naujas darbuotojas. Prisiminiau, kaip mes su Migeliu iš jos anksčiau juokdavomės, jog joks dirbtinis intelektas Marijos nepakeistų, nes tai kas vyko jos galvoje buvo toli nuo to, ką apibūdino žodis „intelektas“. Dabar man juokinga nebuvo.

– Prieš susirinkimą šnekėjau su mūsų klientu, – kalbėjo Marija su šypsena lūpose, – patikinau jį, kad dėl Migelio atsijungimo projekto terminai nepasikeis. Juk nepasikeis? – ji metė priekaištingą žvilgsnį į mane, bet nelaukė, kol atsakysiu. – Žinoma nepasikeis, negali pasikeisti. Mes juk naudojame naujausią atsijungimų pasekmių suvaldymo metodiką. Puiku! Judam prie darbo!

Marija pašoko nuo kėdės skambiai suplodama delnais ir išsišiepdama nuo ausies ligi ausies tokia skaisčia šypsena, kokia šypsosi tik žmonės iš fondų. Tuomet čiupo mūsų skyriaus marketingo specialistę Liviją, taip pat iš fondo, už parankės ir jos gyvai besišnekučiuodamos išliuoksėjo iš konferencijų kambario.

Aš tuo tarpu taip ir likau sėdėti neprataręs nė žodžio. Kažkoks gumulas stovėjo įstrigęs gerklėje ir viskas regėjosi dar labiau netikra nei anksčiau.

– Priskirsiu tau Migelio užduotis projekto valdymo sistemoje, – prakalbo rašytojų lyderis Maironas. – Jei reikės pagalbos sakyk. Nors kada tau reikėjo pagalbos? Cha cha, tu gi mūsų šaunuolis!

Jis persisvė per stalą ir paplekšnojo man petį, tada išėjo iš konferencijų kambario kartu su vyriausiuoju rašytoju Dariumi.

– Žinai, to ir reikėjo tikėtis, – tarė Erikas kažką susišnibždėjęs su šalia sėdinčiu Naidželu. – Tas Migelis buvo keistas. Amžiais kažką skaitydavo ir suko galvą dėl nebūtų dalykų. Mane kartais net nervuodavo tos jo amžinos abejonės ir skepticizmas. Ar nereikėtų uždrausti „Neurodeus“ naujausios kartos telepatinių mikroschemų, nes jų programinė įranga turi saugos spragų? Dievaži, Migeli, rašytojai nėra akyse matę išeities kodo, o prompt’ų kompaileris niekada nepadarytų saugos pažeidimų! Tai kokios dar saugos spragos?! – Erikas nusijuokė, Naidželas pritariamai pakinkavo galvą. – Jis visada dėl visko baiminosi ir nerimavo. Gal ir gerai, kad atsijungė.

Jie abu atsistojo, Erikas energinės kavos puodeliu pasaliutavo mano pusėn ir jiedu dingo už stiklinių durų. Konferencijų kambarys liko tylus ir tuščias.

Aš gal ir mažai nusimaniau apie tai, ką kitados vadino programavimu, bet Migelis iš tikrųjų mokėjo rašyti kodą. Jis ir mane šiek tiek to išmokė, tad žinojau, ką turėjo omenyje dėl tų mikroschemų ir jam pritariau.

.

Iki virtuvėlės slinkau lėtai ir sunkiai, vos gebėdamas nuo grindų atplėšti švinu virtusias kojas.

Dabar dirbsiu dvigubai, – galvojau. Gal ir gerai.

Marija su Livija sėdėjo ant nedidelės sofos virtuvėlės pakraštyje užsidėjusios išmaniuosius akinius ir susijungusios į metavisatą rinkosi koncertą penktadienio vakarui.

Spustelėjau mėlynai švytintį mygtuką ant kabančios virtuvinės spintelės durelių. Viduje įmontuotas aparatas suburzgė ir apačioje pasirodė skaidrus bioplastiko puodelis, į kurį hipnotizuojančia srovele bėgo šviesiai rudas skystis.

Akys netikėtai sustojo ties mano paties atspindžiu sidabrinio šaldytuvo paviršiuje. Į mane žvelgė išblyškęs, pavargęs veidas patamsėjusiais paakiais. Rusvi plaukai išsitaršę stirksojo į visas puses. Tie iš fondo visuomet būna lygiai susišukavę, – niūriai pagalvojau. Ir jie visuomet šypsosi.

Tas metalinio spindesio atvaizdas man kėlė keistą šiurpą. Jaučiau kaip šalti bedvasiai pirštai glosto pečius, o skrandyje prasiveria bedugnė juoda skylė. Žinojau, kad tai aš, bet veidas man buvo svetimas. Jis išsišiepė, iš pradžių tik lūpomis, lyg šaipydamasis iš manęs. Tuomet parodė lygius, idealiai baltus dantis. Visai kaip Marijos, – dingtelėjo man. Šypsena plėtėsi toliau, ir toliau, iki kol nusidriekė iškreivintu pusmėnuliu per visą veidą palikdama nenatūralias raukšles odoje. Akys susiaurėjo ir žvelgė į mane lyg iš kito pasaulio. Ta bedugnė skylė mano viduje ėmė augti, plėstis, traukti į save kūno vidurius. Gerklę užgniaužė baimė, pritrūko oro. Galvoje pulsavo, o vaizdą aptraukė ašarų ūkas. Įstrižose metalo akyse blykstelėjo rožinis blyksnis. Pajutau dusinantį smūgį lyg kas būtų trenkęs tiesiai į krūtinę ir neišlaikęs pusiausvyros suklupau ant grindų.

Iš virtuvinės spintelės sklido šaižus pypsėjimas informuojantis apie baigtą ruošti gėrimą, o virš manęs kybojo pamėkliškas bent šįkart nesišypsantis Marijos veidas.

– Tik nesakyk, kad tau bloga? – burbtelėjo ši. – Būtų labai nemalonu, jei reikėtų skubinti fondą dėl naujo darbuotojo.

– Man viskas gerai, – atsakiau tankiai mirksėdamas, kol rožinis atspalvis dingo iš akių, ir suskubau stotis nerangiai ramstydamasis į grindis.

Jau vėlavau pradėti darbą.

.

Teksto žymeklis tingiai mirksėjo ties nuline padala. Akyse vis dar stovėjo ta iškreipta šypsena ir rožinis blyksnis. Puikiai žinojau, ką tai reiškia. Rožinė buvo atsijungimo kapsulių spalva.

– Ko tau čia šiandien nesirašo? – netikėtai pasigirdo balsas už nugaros.

Krūptelėjau ir vos neišliejau rankose laikytos kavos. Maironas man per petį žvelgė į tuščią teksto įvesties laukelį.

– Aš… ee… ne kaip jaučiuosi, – nerišliai atsakiau virpančiais pirštais gniauždamas puodelį.

– Šit kaip… – Mairono veidas apsiniaukė. – Labai negerai.

– Gal galėčiau šiandien nedirbti? – išsprūdo man. – Tik šiandien. Tikrai.

Rašytojų lyderis ilgai svarstė neįprastą pageidavimą.

– Na gerai, – galiausiai tarė. – Bet tik šiandien. Jei reikės skubos tvarka kažką kviesti iš fondo, tau teks apmokėti nuostolius.

– Žinau, – sumurmėjau.

.

Atsijungimo kapsulės buvo visur: prie prekybos centrų, transporto įkrovimo punktų, biurų, parkų… Viena buvo pirmame mūsų ofiso pastato aukšte visai šalia valgyklos. Išėjęs iš lifto patraukiau būtent ten.

Rausvi neoninės šviesos apvadai rėmino aptakų tamsiai violetinį korpusą. Jis atrodė lyg prašmatnus kosmoso erdvėlaivis nunešiantis tave į kitą visatą. Tokia mintis mane viliojo.

Prie kapsulės stoviniamo du vyrai. Vienas buvo vidutinio amžiaus, rimtu ryžtingu veidu. Jo lūpos – kietai sučiauptos, akys žvelgė tiesiai, užtikrintai. Jis keliskart įkvėpė, krestelėjo pečiais ir nuleidęs nieko neįžvelgiančias akis į grindis žengė aparato link. Durims užsivėrus, jis dingo iš šio pasaulio amžiams.

Kitas, jaunas vaikinas, mindžikavo šalia nė akimirkos nenurimdamas. Vyresniajam vyrui dingus už rožiniais apvadais įrėminto dangčio, iš ir taip paraudusių jo akių pasipylė didelės ašaros, veidą iškreipė skausminga grimasa. Jis aiškiai buvo ne iš fondo. Turbūt vienas iš naujų rašytojų, o gal dirbo kriptobanke aukštu žemiau ir buvo pirmą kartą išbartas. Visi pirmą kartą išbarti ateina pastoviniuoti prie kapsulės, bet praėjus dešimčiai minučių apsisuka ir grįžta. Už pravaikštas išskaičiuoja pinigus iš algos.

Priėjau prie jaunuolio ir uždėjau ranką jam ant peties.

– Grįžk, – pasakiau. – Rytoj jausiesi daug geriau. Patikėk manimi.

Liūdnai nusišypsojau prisiminęs savo pirmą kartą ir kaip Migelis atėjo manęs išsivesti. Vaikinukas kurį laiką žvelgė į mane apstulbęs, bet netrukus nusišluostė akis ir keliskart sulinksėjęs pasuko atgal į ofisą.

.

Gatvės gale, netoli miesto centro buvo nuostabus parkas. Šalia jo, didingo gluosnio paunksmėje, stovėjo kita atsijungimo kapsulė.

Išlindęs iš dangoraižių šešėlio, kirtau levitacinę gatvę ir patraukiau kaip niekad skaisčiai saulės apšviestu pėsčiųjų taku.

Atsidūręs grakščiai linguojančių šakų apsuptyje, kurį laiką apimtas savotiško žavesio žvelgiau į švytintį korpuso apvadą. Atsitokėjęs nusivilkau nudrengtą švarką, numečiau ant žolės ir įlipau vidun.

Kapsulės viduje švietė blausi rausva šviesa, o priešais kybojo vienas vienintelis mygtukas – „pradėti atsijungimą“. Pakėliau drebantį pirštą link jo, bet nepajėgiau paspausti. Nuo prakaito šlapi marškiniai nemaloniai lipo prie nugaros, o karštos ašaros nepaliaujamai tekėjo per abu skruostus. Įsispyręs iš visų jėgų bandžiau pajudinti ranką, bet nuo pastangų regis tik dar labiau raudojau. Kai šiaip ne taip galiausiai spustelėjau jungiklį, kūną apėmė konvulsiško kūkčiojimo banga. Maniau, kad neprireiks nė mirtinų dujų, uždusiu vien nuo savo verksmo.

Šviesa užgeso ir tiršta klampi tamsa ėmė smelktis per odą tarsi nuodai. Gal jie taip žudo? – pagalvojau. Ne dujomis, o kvapą gniaužiančia panika, kuri priverčia širdį sustotį. Jaučiau kiekvieną kraujo tvinksnį iki skausmo mušantį į galvą ir nuožmiais pirštais smaugiantį gerklę iš vidaus.

Netikėtai iš beribės juodumos iškilo besirangantis rausvas sūkurys, kuris skausmingai nutvilkė perštinčias akis. Jis vinguriavo, keitėsi, bluko ir vėl ryškėjo, kol galop suskilo į šimtus kirmėlių aplipusių puvėsių krūvą. Ne, ne šiaip kokią krūvą. Kontūrai ėmė ryškėti. Tai buvo veidas. Migelio veidas. Rausvos kirmelės krito jam iš šnervių ir raitėsi akiduobėse. Jo negyva burna suvirpėjo ir pamažu prasižiojo. Lūpų kampučiai lėtai kilo atidengdami akinamai baltus dantis. Kilo ir kilo, kol sudarkytas veidas išsikreipė it guminė kaukė.

– Laisvas… – išsiveržė sudarkytas žodis iš jo gerklės ir tūkstančiais rausvų kirmėlių pabiro man ant veido.

– Nereikia! Migeli, prašau, nereikia! – klykiau iš visų plaučių springdamas ir spardydamasis.

Kapsulės durys netikėtai prasivėrė ir aš išsiverčiau per kraštą žnektelėdamas ant minkštos žolės. Ilgai kūkčiojau susirietęs į kamuolėlį ir delnais užsidengęs veidą tyliai kartojau:

– Kodėl, Migeli, kodėl mane palikai?

Kai nurimau, saulė jau buvo suradusi spragą gluosnio šakų užuolaidoje. Prisitempiau artyn švarką ir kišenėje sugraibęs cigarečių pakelį užsirūkiau kvėpdamas dūmus taip giliai kiek tik leido plaučiai. Skaudančiomis akimis įsižiūrėjau į praeinančius žmones.

Visi spoksojo į mane su rožiniu spindesiu akyse, o jų veidus darkė klaikios šypsenos nusidriekusios nuo ausies iki ausies.

Spjoviau cigaretę iš burnos ir sugraibęs švarką pasileidau bėgti. Bėgau ir bėgau, o šypsenų šleifas vijosi mane gatvės praeivių veiduose, parduotuvių vitrinose, reklaminiuose stenduose – visur kur tik užmatė akys.

Kai viską aplink aptraukė tamsa, privalėjau sustoti. Kurį laiką alsavau nudelbęs galvą žemyn. Vėl pakėlus akis – niekas į mane nebekreipė jokio dėmesio.

– Kas man darosi? – klausiau pats savęs. – Kokia prasmė man gyventi, kai nebėra Migelio?

Jis buvo vienintelis mano draugas. Aš likau vienas. Visiškai vienas.

Prisiminiau kaip mama vaikystėje man pasakojo, jog senovėje žmonės norėdami nusižudyti nušokdavo nuo tilto ar pasikardavo.

Man visuomet patiko stebėti tekantį vandenį ir skraidančius kirus ant Nerijos pėsčiųjų tilto. Kodėl aš negalėčiau skristi kaip kiras? Nors kartą.

.

Upės vanduo vilnijo skystu auksu besileidžiančios saulės spinduliuose. Pakrantėje tarp  žolių tingiai plaukiojo porelė ančių. Ore tvyrojo aksominė ramuma, kurios nedrįso sudrumsti nė menkiausias vėjelio dvelktelėjimas. Regis ir mano paties siela buvo nurimusi.

Aš skrisiu. Aš skrisiu kaip kiras. Aš būsiu laisvas.

Tingiai sruvenančiame vandenyje galėjau matyti ant tilto atbrailos pakibusį savo kūno atvaizdą. Aplink nieko nebuvo.

Ūmai visai netoli dešinės rankos ant turėklo nutūpė kiras. Mačiau kaip jis apsidairė, pakrutino sidabriškai pilkus sparnus, patrepsėjo plonomis geltonomis kojelėmis. Tada pasuko galvą ir priekaištingai įsistebeilijo į mane savo apvaliomis akimis. Jis atrodė toks rimtas, susikaupęs, gal net rūstus. Atrodė, jog visa gyvenimo esmė buvo įsirėžusi tose jo auksinio atspalvio akyse.

Paukštis nesišypsojo.

Aš nė nepajutau kaip nevalingai sukrutėjo mano veido raumenys. Kaip lūpų kampučiai iš pradžių tramdomi valios pastangų nulinko žemyn, bet paskui neatsilaikę prieš besiveržiančią šypseną ėmė kilti viršun.

Dar biški.

Dar aukščiau.

Ir štai prasivėrė lūpos, pasirodė dantys. Tik truputį.

Ne, nebegalėjau susivaldyti! Plati šypsena nusidriekė per visą mano veidą – nuo ausies ligi ausies. Galiausiai iš pačių sielos gelmių išsiveržė nesuvaldomas skardus juokas.

Paukštis nesišypsojo. Paukštis negalėjo šypsotis.