21. Yun-chan „Vaza su kamelijom“

Artūras buvo geras mano tėvo draugas, tad kiekvieną sykį, antikvarinių prekių krautuvėje radęs kokį naują niekniekį, jo apžiūrėti pasikviesdavo ir mane. Kai Artūras pasigyrė nusipirkęs net kelias stulbinamo grožio vazas, be galo nudžiugau gavusi dar vieną kvietimą apsilankyti. Savo namų, primenančių muziejų, priebutyje, jis pasitiko mane su didžiausia šypsena veide.

– Rebeka, kaip malonu tave matyti! Atleisk, tikriausiai dėl savo paiko pomėgio atitraukiau nuo darbų.

– Nesibaimink, mielasis Artūrai, tikrai nesutrukdei. Darbai beveik baigti, liko parašyti vos kelis skyrius.

– Ką tu dabar rašai? Azijos porceliano istoriją?

– Kinijos, jei tiksliau.

– O, tada dirbiniai, kuriuos ketinu tau parodyti, bus pats tas!

Nors turėjo milžinišką kolekciją, Artūras apie porcelianą išmanė stebėtinai mažai. Jo naivia nuomone visas porcelianas yra kiniškas. Kaip tik todėl jam reikėjo antros, menotyrininko, nuomonės.

– Pažvelk, argi jos ne nuostabios? – sučiulbo Artūras, meiliai glostydamas trapų porcelianą, puoštą tapybiškais kobalto mėlio piešiniais. – Ką galėtum apie jas papasakoti?

Pasakojimai – taip Artūras vadino mano darbą. Jei tai būtų buvęs koks kitas žmogus, būčiau įsižeidusi, tačiau ant Artūro pykti nemokėjau. Senoviniai, garsių meistrų pagaminti daiktai visada atsinešdavo istoriją apie tai, kaip jie pagaminti, iš kur atkeliavo, kas buvo jų ankstesni šeimininkai. Daiktai buvo mįslės, kurias mėgau narplioti.

Apžiūrą pradėjau nuo pačios didžiausios. Ji man panėšėjo į mėgstamo porceliano meistro darbą. Apverčiau vazą. Radusi melsvais hieroglifais išrašinėtą meistrą spaudą, pati sau šyptelėjau. Akys tikrai neapgavo.

– Ranką galiu duoti nukirsti, kad šita atkeliavo iš Pekino, galbūt net iš Uždraustųjų Rūmų. Panaši į šešiolikto amžiaus Imperatoriškojo meistro Xio Wei darbą. Kalbama, kad Xio Wei kūrinius Imperatorius taip mėgo, jog pasiimdavo su savimi net vykdamas į karą…

– Palauk. Tik panaši? Rebeka, iš tavęs tikėjausi kur kas daugiau.

– Ak, Artūrai… Vaza panaši į Xio Wei darbus, nes tai vieno iš jo mokinių kūrinys. Deja, jo mokiniai mėgo dangstytis po vienu ir tuo pačiu slapyvardžiu, tad nepasakysiu, kurio tiksliai.

– Šit kaip, – Artūras atrodė mažumėlę susigėdęs, kad drįso suabejoti mano žiniomis. – O kaip šita? – parodė į antrąją, forma labiau primenančią graikišką amforą.

– Šita… šita kiek kitokia. Greičiausiai net ne kiniška. Spėčiau, atgabenta iš Korėjos. Taip pat…

Nors tebuvo trys gaminiai, apžiūra užsitęsė daugiau nei dvi valandas. Iš dalies dėl to kaltas Artūras, vis nukreipdavęs kalbą į su kolekcija nesusijusius dalykus.

– Na štai, papasakojau viską, ką galėjau. Atleisk dėl tos trečiosios. Ji tikrai reto grožio, bet atkeliavusi iš Persijos – krašto, kurį per menkai pažįstu.

Stodamasi tamsiame kampe pastebėjau nedidelę blyškią vazelę.

– O kas gi tai?

– Ar šita?

– Na taip. Ji nauja?

– Sunku pasakyti.

– Turėtų būti nauja. Prisiminčiau, jei būtum rodęs ją anksčiau.

Atidėjęs į šalį naujuosius pirkinius, Artūras priėjo prie stalo ir paėmė minėtąją vazelę.

– Hm, – numykė raukydamas antakius. – Nepamenu jos pirkęs. Ir piešinys labai jau nublukęs.

– Galiu pažiūrėti?

Artūras suglumęs padavė vazelę man. Atrodė paprasta ir, tiesą sakant, niekuo nesiskyrė nuo pigaus kiniško porceliano. Pilkai melsvo atspalvio piešinys buvo smarkiai nusitrynęs, sunku net pasakyti, ką vaizdavo: gal plaštakę, o gal gėlės žiedą. Vazelė turėjo gamintojo ženklą, tačiau kiniškais rašmenimis užrašytas pavadinimas man buvo nematytas.

– Tikrai keista, – numykiau.

– Ar ji vertinga? – pasiteiravo Artūras.

– Nemanau. Daugių daugiausia galėtų būti praėjusio šimtmečio gaminys. Kam nors gal turėjo sentimentalią vertę, bet tik tiek. Jei leistum ją parsinešti namo, patyrinėčiau atidžiau

Net nežinau, kodėl taip pasakiau. Ta vazelė tikrai nebuvo verta mano laiko, tačiau kaži kas joje labai traukė. Tikriausiai mano veidas išdavė slaptą troškimą ne šiaip patyrinėti vazelę, o ją turėti, nes Artūras, kiek pasvarstęs, netikėtai pasiūlė:

– Jei tau ji patinka, gali pasiimti.

– Ak, nereikia! Pažadu, grąžinsiu, kai tik ką nors daugiau sužinosiu.

– Liaukis, Rebeka. Man tikras malonumas tau ją dovanoti. Net šiek tiek gėda, kad iki šiol nesu nieko įteikęs. Juk už savo paslaugas iš manęs net pinigų neimi!

Grįžusi namo tuojau prisėdau prie darbo stalo ir dar sykį apžiūrėjau vazelę ryškios lempos šviesoje. Nutariau, kad blyškios melsvai pilkos spalvos piešinys kadaise galėjo būti toks pat sodriai mėlynas kaip ir dauguma kiniško porceliano gaminių, o ornamentas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs kaip sparnus išskleidusi plaštakė, iš tiesų buvo panašesnis į gėlę stambiais vainiklapiais. Iš kontūrų spėjau, jog tai galėtų būti kamelijos ar kitos į ją panašios gėlės žiedas. Pirštu švelniai perbraukus pilką piešinėlį, akyse kaži kas žybtelėjo. Kai vėl pažvelgiau į vazą, pasivaideno, jog pilkas gėlės kontūras įgavęs rausvą atspalvį. Bet jau kitą akimirką piešinys vėl buvo toks, koks buvęs – melsvai pilkas.

Perverčiau visas knygas apie kinišką porcelianą, kokias tik turėjau, tačiau jokios informacijos neradau.

– Tiek to. Jei neradau, matyt ir nebuvo ko rasti.

Pamerkusi į vazelę raudonų gvazdikų, pastačiau ją ant komodos savo kambaryje.

***

Po poros dienų sode prasiskleidė imperatoriškosios chrizantemos. Stambūs chrizantemų žiedai dvelkė rudeniniu liūdesiu. Kita vertus jie man visuomet atrodė didingai. Neatsispyrusi pagundai, priskyniau nemažą glėbį. Parsinešusi puokštę į savo kambarį, priekabiai nužvelgiau mažąją vazelę. Gvazdikus jau pats metas išmesti, tačiau chrizantemos į ją tikrai netilps.

– Ką gi, galima tave perkelti ir kur nors kitur.

Išvaliusi kinišką vazelę, įkurdinau ją knygų lentynoje, o jos vietoje pastačiau plačią graviruoto krištolo vazą. Šiuo sprendimu labai didžiavausi: stambūs auksaspalviai chrizantemų žiedai puikiai derėjo prie violetinių kambario apmušalų.

***

Po savaitės pastebėjau, kad mažumėlę liejasi akyse. Iš pradžių tam neteikiau didelės reikšmės, bet regos aštrumas su kiekviena diena vis prastėjo. Įprastinė darbotvarkė buvo sutrikdyta. Leidyklos agentė vis nedavė ramybės, klausinėdama, kada turėsiu paskutinius knygos skyrius. Reikėjo skubiai kažką daryti, todėl nutariau apsilankyti pas akių gydytoją.

– Kaip keista. Tikrai pablogėjo taip staiga? – stebėjosi šis.

Patikinau, jog taip. Išrašęs receptą akiniams, gydytojas išleido namo. Deja, kol akiniai po geros savaitės pateko į mano rankas, rega buvo taip suprastėjusi, jog jie mažai ką tegelbėjo.

– Kaip gali taip būti? –  gydytojas tik skėsčiojo rankomis. – Apgailestauju, panele Rebeka, tačiau nerandu jokios ligą paaiškinančios priežasties. Bijau, kad negalėsiu jums padėti.

Dėl visa ko jis išrašė receptą naujiems akiniams. Parėjusi į namus su visais drabužiais kritau į lovą ir graudžiai pravirkau. Kas man nutiko? Ir kodėl? Pro ašaras pažvelgiau į chrizantemas ant komodos. Vietoj stambių gėlių žiedų temačiau tik auksaspalves dėmes.

– Juk pasveiksiu, tiesa? Aš dar tokia jauna ir tiek visko privalau nuveikti!

***

Į namus kas antrą dieną ateidavo moteris, padedanti tvarkytis. Paskutiniu metu ji ėmė skųstis, esą tapau tikra nevala. Nors vertinau jos pagalbą, apie prastėjantį regėjimą užsiminti nedrįsau. Tikinau save, kad mano bėdos laikinos. Kam seną moterį gąsdinti?

Beveik neišeidavau į lauką, tad ėmė trūkti ir draugijos. Vis svarsčiau, gal pasikviesti pusseserę Margaritą, tačiau kaskart sugalvodavau kokią kvailą priežastį to nedaryti. Tai juk laikina, kam ją trukdyti?

Ant stalo kaupėsi neskaitytų laikraščių bei korespondencijos krūva. Vieną rytą atėjo ir laiškas nuo Artūro. Supratau tai iš didžiulio pretenzingo spaudo, kokį tik jis vienas naudojo. Tikriausiai kvietė apžiūrėti naują pirkinį, galbūt net Venecijos stiklo vėrinį, apie kurį vis užsimindavo. Tylomis atplėšusi voką, ištraukiau smulkiu raštu prirašinėtą laiškinio popieriaus lakštą. Mano siaubui, teksto neįžiūrėjau. Vėl pajutau kaupiantis ašaras. Negalėjau susitikti su Artūru. Ką aš jam pasakyčiau? Skaudėjo vien nuo minties, kad vietoj genialaus menininko darbo regėsiu vien išskydusį jo pavidalą.

Regėjimas mano gyvenime užėmė itin svarbią vietą. Kas aš be jo? Kas iš manęs dar liko? Negalėjau nei dirbti, nei užsiimti mėgstama laisvalaikio veikla. Plaštaka, ištiesta priešais veidą, liejosi į dėmę, ką jau kalbėti apie mane supančius daiktus ir baldus. Greit ėmiau gailėtis, kad nepasikviečiau Margaritos. Kalbėti ji galėjo nesusičiaupdama valandų valandas, tad bent būtų praskaidrinusi dienas.

Visgi skaudžiausia buvo nebegalėti džiaugtis formų įvairove ir detalių gausa. Meno grožis man reiškė tiek daug! Supykusi, kad nebeįžiūriu svajingų piemenaičių portretų, išsvaidžiau porceliano puodelius. Nukabinau visus paveikslus nuo sienų, nes vaizdai juose man nieko nebereiškė. Apimta nevilties, išdraskiau ir gėlių puokštes. Išverčiau iš lentynų knygas, kurių turinys staiga tapo bevertis.

O tada pastebėjau rausvą žybsnį.

Pasilenkusi tarp knygų, radau Artūro dovanotą vazelę. Nors vaizdas smarkiai liejosi, aiškiai mačiau, jog kamelijos (dabar jau buvau tikra, kad tai kamelija) žiedas paraudęs, o jo kontūrai, priešingai nei visa aplink, paryškėję. Pasistačiau vazelę ant komodos priešais savo lovą ir likusią dienos dalį praleidau spoksodama į ją, tartum ji būtų gražiausias dalykas pasaulyje.

***

Susirūpinęs, jog neatsiliepiau į jo kvietimą, Artūras atsiuntė dar kelis laiškus. Visus išmečiau nė neatplėšusi. Nesulaukdamas jokio atsakymo, Artūras pats atskubėjo manęs aplankyti.

– Rebeka, man be galo neramu, jog šitaip ilgai nesirodai. Negi įgriso mano draugija? – jo balsas buvo persunktas apmaudo.

– Atleisk, mielas Artūrai, bijau, kad tai tau mano draugija greitai pabostų. Tavo didžiulės kolekcijos, viso pasaulio retenybės, brangiausi daiktai daikteliai – visa man nebeteko prasmės.

– Ar kas baisaus nutiko?

– Ak, mano rega darosi tarsi šimtametės senės. Neįžiūriu nieko, nič nieko! Tai taip baisu! Tik ta vazelė… Pažvelk į ją, Artūrai, prašau, pasakyk, ką matai.

Artūras klusniai pakėlė vazelę nuo komodos ir suglumęs pavartė rankose.

– Na? Kaip tau ji? Ar matai raudoną gėlės žiedą? – pasiteiravau.

– Gėlės? Man panašiau į plaštakę.

– Ne, tai gėlė. Kamelija. Raudona ir vienui viena, tarsi nukirsta galva. Ar žinai, kad jos taip krenta, kaip kertamos galvos, su visais vainiklapiais iškart?

– Ne, dievaži, nesu to girdėjęs. Bet ar tai tikrai kamelija? Juo labiau, kaip tu sakai, raudona?

– Prašau Artūrai, pasakyk, kad matai ją. Didžiulę, kraujo spalvos, su penkiais stambiais vainiklapiais…

– Apgailestauju, Rebeka, viskas, ką aš matau, tai pilkšva dėmė, galinti būti bet kas, tiek plaštakė, tiek ir tavoji kamelija.

Vyliausi, kad mielas mano draugas sugebės įžiūrėti tai, ką mačiau ir aš. Deja. Nuliūdinta atsakymo tariau:

– Tiek to, palik mane, Artūrai, leisk man ilsėtis.

***

Taip slinko dienos. Kamelijos piešinys ant vazelės buvo vienintelis dalykas, kurį mačiau kaip niekad aiškiai. Tai teikė šiokį tokį palengvėjimą. Norėjau, kad ji būtų pirmas dalykas, kurį pamatysiu pabudusi, ir paskutinis, kurį matysiu prieš užmiegant. Laikiau įsikibusi jos, tarsi skęstantysis šiaudo. Nepaleidau iš rankų tikrąja to žodžio prasme.

Artūras apsilankė dar kelis sykius. Deja, jis nesuprato mano prisirišimo prie kiniškos vazelės.

– Tu nebepaleidi jos iš rankų Rebeka. Dievaži, šis tavo potraukis liguistas! Žinau, kaip tau skaudu netekti regėjimo, bet turėtum liautis ją nuolat glosčiusi!

– Artūrai, vargšas mano Artūrai, tu niekada nesupratai grožio taip, kaip aš. Nesupranti ir dabar, – atsakiau.

Nenutuokiau, kaip į mano atlaidžią šypseną atsakė Artūras: jo veidas, kaip ir visa aplink, tebuvo išplaukusi dėmė. Tačiau tai man neberūpėjo. Besiliejantys vaizdai pamažėle temo, nyko, kol vieną rytą susivokiau esanti visiškai akla. Nemačiau nič nieko, visa paskendo neįžvelgiamoje tamsoje. Galbūt pasaulis apleido mane, o gal aš pasaulį… tai buvo nesvarbu.

Svarbiausia, kad turėjau ją.

– Tu man visada būsi pats gražiausias dalykas pasaulyje, – murmėjau glostydama glotnų vazelės paviršių. Raudonas kamelijos žiedas, atsakydamas į glamones, sužėrėjo ryškiai raudona liepsna.