20. Šabašas „Sublimus“

Lost in your world of lies

I find it so hard to believe in you

Can it be real this time?

David Draiman “Reason to Fight”

Nepaisydamastroškaus karščio, Barzdyla triūsė aplink plastiko nuolaužų ir augalijos liekanų krūvą patalpos viduryje. Akiniuotis, ignoruodamas kakta pramaišiui tekantį prakaitą ir nuo viršutinių konstrukcijų kapsintį kondensatą, neištvėręs paklausė:

– Kam?

Barzdyla, bandydamas atgaivinti prieškataklizminį žiebtuvėlį, gūžtelėjo pečiais.

– Tradiciška, ar ne? Ir vis tiek reikia pralaukti audrą.

– Ir kiek… – pradėjo Akiniuotis, bet nutilo, tuo pačiu tiesdamas ranką link ginklo.

Vienu metu įvyko du dalykai – Barzdyla įskėlė ugnį ir patalpon įžengė trys naujos figūros. Akiniuotis luktelėjo akimirką kitą, patraukė ranką nuo ginklo ir tik tada paklausė:

– Viskas? Daugiau niekas nespėjo?

Šviesbruva linktelėjo galva, tūpdama prie įsiliepsnojančio laužo ir kratydama iš plaukų dulkes.

Barzdyla pagavo Ryžos žvilgsnį ir paskubėjo nuraminti:

– Čia niekieno zona. Patruliuoja abi pusės – ir žmonės, ir mašinos, – bet virš mūsų dvidešimt metrų griuvėsių, ir audra. Atsipalaiduok.

– Vis tiek nereikėtų eikvoti resursų, – susiraukė Aukšta, dairydamasi po gelžbetonio nuolaužų apsuptą erdvę, padabintą surūdijusios armatūros dantimis. – Kiek laiko truks uraganas?

– Per ilgai, –  pesimistiškai burbtelėjo Akiniuotis.

Visi penki susižvalgė. Pirmasis tylą nutraukė tas pats Akiniuotis:

– Išnaudokime laiką tobulėjimui. Pasirunkime istorijomis. Visa kita kainuotų per daug kalorijų.

Žvilgsniai. Tyla.

– Kaip pirmas atvykęs, aš ir pradėsiu, – galų gale linktelėjo Barzdyla, ir kiek teatrališkai atsikrenkštė.

Ganytojas

Chaimas stenėdamas pakėlė nuo grindinio sutižusį, dulkėtą karpį ir dūsaudamas pavartė rankose. Vakar duona, šiandien žuvis. Užvakar žuvis, dar diena anksčiau – duona. Užstrigo Nazarietis pasirinkimuose, pamanė senis, klibinkščiuodamas namų link. Paskubomis žegnodamasis, mintyse pasitaisė – duonos, duonos kasdieninės pakankamai ir gana, ką aš čia daba…

Tolumoje, virš Jeršalaimo, kaupėsi audra. Juodi debesys vangiai sukosi, virto kamuoliais. O tarp dangaus ir miesto sklandė kryžius su vinimis prikaltu žmogumi. Chaimas tesė kelionę, ginkdie nepamiršdamas šypsotis ir linkėti geriausios dienos visiems sutiktiesiems. Ir padėkoti už tokius pat linkėjimus. Ne taip seniai, sukosi Chaimo mintys, bijojom šypsotis, bijojom į akis pažiūrėti. Bijojom romėnų, pykom ant fariziejų. Nebe, šlovė Viešpačiui, nebe. Nebėr nei tų, nei tų ant šventos žemės. Jau desėtkas metų, kaip nebėr. Dešimt metų, du mėnesiai ir keturios dienos, jeigu būti tiksliam, nuo tos dienos, kai Viešpaties sūnus pasirinko būti nemirtingas, šlovė jam, šlovė. Įdomu, neprašytos įsibėgėjo senio mintys, o jei tada Ješua būtų pasirinkęs mirti, kaip žmogus? Kažin, kaip tada gyventume? Palestinos sienų turbūt nesaugotų nesibaigianti smėlio audra, bet galbūt vis dar bendrautume su savo kaimynais? Gyvenimas būtų…

– Ką aš čia daba! – sustenėjo senis, išsigandęs nuosavų minčių drąsos.

Priešais į kelio dulkes kaptelėjo lašas, kitas. Raudono, sodraus kraujo lašai.

– O Viešpatie!.. – tespėjo sulementi Moisiejus pakeldamas akis. Jo žvilgsnį atrėmė skausmo perkreiptas amžinojo nukryžiuotojo veidas, atėjusio, ir pasilikusio teisti bei valdyti.

—

– Biblinė tematika, – nei tai pagyrė, nei tai paniekino Aukšta. – Aš tai mieliau pasakas prisimenu. Siaubo pasakas. Baimė – stiprus evoliucinis faktorius.

Rėksniukas

Į vieną žmonių anklavą kartą atklydo berniūkštis. Vietiniai jį priėmė, po karantino iš rūsio išleido ir darbo davė. Medžioti jis nemokėjo, tai pristatė į peryklą palikuonių saugoti. Prisakė, kad jei pamatys atskrendant kandis, signaliniu šautuvu į orą šautų, tada sargyba atbėgs ir padės apsiginti.

Saugojo berniokas vieną naktį, antrą, trečią. Nuobodus darbas buvo, niekas į tuos kiaušinius nesikėsino. Ėmė berniūkštis su šautuvu žaisti ir netyčia iššovė. Pakilo į dangų tokia graži, raudona raketa. Kol jis spoksojo į ją, sulėkė žmonės vaikų ginti. Bet sulėkę nieko nerado. Berniūkštis, neprisipažino, kad netyčia raketą paleido, sakė tikrai matęs kandis atskrendant.

Kitą naktį vėl nuobodulys apėmė. Ir taip raketą pamatyt norisi, ir jau iš tų vyrų juokinga. Mat kažkokių kandžių bijo. Iššovė ir vėl. Vėl subėgo žmonės. O berniūkštis meluoja, sako, tikrai kandis matęs. Tikėjo juo dar žmonės, nors kai kurie įtarinėti ėmė.

Ir dar du kartus taip pasikartojo. Jau dauguma ėmė manyti, kad berniokas juos apgaudinėja, bet prigrasinę paliko dar vienai nakčiai.

Apie vidurnaktį iš miško pasigirdo toks keistas zirzimas. Vis garsiau ir garsiau, lyg koks didžiulis širšių spiečius skirstų. Išsigando berniokas, galvoja šaut raketą, bet o jei ir vėl nieko žmonės neras? Tai dreba ir laukia. Vis artėja tas garsas, artėja ir iš miško išlekia spiečius kandžių. Didumo kaip šikšnosparniai, bet kūnai kaip metalo, kieti, net blizgantys, o jau burnos – rodos vienu ypu ranką nukąstu. Suprato – jau tikrai šaut metas.

Bet taip ir neiššovė. Tie kandžių jau prakąsti kiaušiniai taip skaniai atrodė. Nelietė kandys jo, tai prisidėjo berniokas prie vaišių, o tada užkandę, metalinius dantis pagalandę visi kartu patraukė žmonių mėsos į miegantį anklavą.

—

– Ak, kokia niūruma, – ne visai natūraliai susijuokė Šviesbruva. – Leiskite, praskaidrinsiu nuotaiką.

Tetulė

Vieną gražią rugpjūčio dieną tetulė nutarė pasimirt. Giminės to neplanavo, bet ir nenustebo. Devyniasdešimt metų – amžius, kai tokie dalykai kaip mirtis nieko nekeičia.

Karštą rugpjūtį laidotuves reikėjo organizuoti greitai – vieno kąsnio sumuštinukai ir tetulės kūnas galėjo nepataisomai sugesti. Bėda, kad įnoringoji moteriškė norėjo laidotuvių „kaip Amerikoje, kur prie karsto sako kalbas“. Paklausyti kalbų susirinko apie keturiasdešimt žmonių.

Vladas, ko gero, vienintelis giminaitis, geriau pažinojęs tetulę, nervingai grabaliojo palei marškinių apykaklę. Vakare apstulbinęs veidrodį jautria kalba ir nubraukta ašara, dabar jis matė savo drebančias rankas,  girdėjo kalantį pulsą smilkiniuose ir jautė dykumą burnoje. 

– Gerbiami susi… susirinki… Norėčiau jus pasveikinti atvykus čia, mes susirinkome… Ne tai, kad pasveikinti… Žinoma, ne pasveikinti, ir dar po kad… Norė… norė… noriu jums pasiūlyti… oro. Kodėl taip trūksta oro? Prisiminti tetulę…

– Alia kokia gėda, šitoks netikęs berniokas, – įprastai garsiai, kaip šnabžda bobulės, pirmoje eilėje sėdinti išverstaakė ragana pasidalino įspūdžiais su kaimyne.

– Aš ją mmm…

Svetimos gėdos jausmas vilnijo per salę.

– Mmmm, ji, mmmm… no… ji… visą mano vaiks… vaik… vaitys…

– Užsičiaupk arba atiduok širdį, – iš karsto pakilo ranka. Po akimirkos kažkas klyktelėjo. Susirinkusieji stojosi ir veržėsi link durų. Aldona parkrito ant slenksčio, tačiau to niekas nepaisė. Grindys nusidažė raudonai.

– Ačiū, tetule, – atsikvėpė Vladas ir plekštelėjo per iškilusią iš karsto pagalbos ranką. Tyrimai rodo, kad auditorijos baimė yra viena didžiausių žmogaus gyvenime, ji beveik prilygsta mirties baimei. O gal ne beveik?

 —

Niekas nesijuokė. Išlaikęs pauzę, savo pasakojimą pradėjo Akiniuotis.

Kainas ir Abelis

Buvo sunkūs laikai. Tačiau šimtasis tėvo jubiliejus – rimtas reikalas, be pobūvio neapsieisi.

– Tai kaip kepsnių reikalai? Ar turėsim ką ant grotelių užmesti? – Kaino veide šmėstelėjo kandi šypsenėlė. – Aš savo dalimi, be abejo, pasirūpinau. Kaip tėvas prisakė. Daržovės – kuo šviežiausios, tiesiai iš lysvės.

Jaunėlispakėlė žvilgančias akis.

– Žinoma. Tėvo žodis – man įsakymas. Androidai – geri sūnūs. Mėsos tikrai bus… – nutęsė mįslingai.

Į pobūvį gausiai susirinkę svečiai būriavosi prie kepsninių. Jaunesnysisjubiliato sūnus čia tiesiog rodė miklumo stebuklus: dėjo mėsą ant grotelių, mikliai vartė, bėrė prieskonius, krovė į lėkštes. Tikras konvejeris.

– Tu tikras šaunuolis, Abeli, – priėjęs pagyrė tėvas.. Svečiai – devintame danguje nuo tavo kepsnių. Tikras delikatesas. Žinant, kaip sunku šiais laikais gauti tikros mėsos! Tik daržovių betrūksta. Beje, gal žinai kur tavo vyresnysis brolis?

– Nežinau, tėti. Bet esu tikras, kad jo širdis šiandien su tavimi, – kukliai nuleidęs akis jaunėlis ištiesė tėvui lėkštę su gardžiai apskrudintu standžios mėsos gabalu.

—

– Paskubėk, – niūriai burbtelėjo Barzdyla Ryžai, surūdijusiu strypu makaluodamas lauže smilkstantį šlaką. – Audra baigiasi, tuojau kilsime. Reikia pasiekti anklavą ligi aušros. Tamsoje bus lengviau prasmukti vidun.

Ant akmenėlio

Sėdėjo senelis ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenį, tik pliumpt ir įpuolė. Mirko mirko, išmirko – išrūgo, išlipo – išdžiūvo. Atsisėdo ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenį, viena akis tik pliumt ir pakraujavusi nuplaukė. Išdžiūvo akiduobė ir vėl sėdi senelis ant akmenėlio ir žiūri į vandenį.

Mato plaukia prigėrus mergelė ir mėlynom išpurtusiom lūpom šnabžda: „Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia bėda tavęs laukia!..“

Senelis tik pliumpt vandenin, čiupo paskenduolės rankelę ir išsuko. Mirko mirko, išmirko – išrūgo, išlipo – prisitaisė baltą rankelę ant galvos ir išdžiūvo.

Vėl sėdi senelis ant akmenėlio, žiūri į vandenį, mato tarp akmenų nedidelis baltas kailiukas su strėle krūtinėje, nirsčioja, srovėje sūkuriuoja. Ir tai letenėlę išsuko, sau prie galvos prisitaisė, strėlės antgalį už ausies užsikišo.

Vėl sėdi senelis ant akmenėlio, žiūri į vandenį – mažu praplauks tautinį paveldą menantis negyvėlis, apie nelaimes ir siaubą papasakos, kaulinį diedelį pamaitins… Kažko naujo norisi – vaikienos, seniai bebuvo…

Mato, atbanguoja šviesbruvas žmogaus kūnelis, mėlynai žaliai išpampęs, žemyn į gelmę žiūrintis. Gal ką nors ten mato? Nieko nesako. Vaikai skęsta tyliai.

Senelis niurkt į vandenį, godžiai apvertė – saulės spinduliai nušvietė stiklines migla aptrauktas akis su šiaudų spalvos blakstienomis. Sujudėjo burnytė: „Nenoriu būti… Nužudykite mane, kitą vaiką susiraskit! Aš kvaišelis, aš durnelis!“

Gerai išrūgęs, išpurtęs ir sočiai apsunkęs nuo lavonienos senelis sėdi ir džiūsta ant kranto, srovę seka, kaulėtas rankas džeržgiai trina ir kretėdamas veblena: „Vis dar prie nelaimingiausiųjų, vis dar geriausiai žudosi…“

—

Klausytojai susižvalgė tarpusavyje, Akiniuotis atsisuko į Ryžą ir sustingo pamatęs galvon atgręžtą vamzdį. Ryžos ginklas sugriaudėjo lygiai keturis kartus. Kraują imituojantis skystis nuraudonino murzinus sienų likučius. Keturi androidų kūnai susmuko.

– Ačiū, – pro sukąstus dantis iškošė Ryža, tuo pačiu atseikėdama solidų spyrį artimiausiam kūnui, – žinau, kad laimėjau. Dėkoju, – spyris sekančiam, – už pirmąją vietą, jūs besielės skardinės. Niekada, – dar vienas spyris, – „dirbtinis intelektas“ neapkvailins žmogaus. Kūrybiškumas, – Ryža stabtelėjo priešais sudribusį Akiniuočio kūną, – tai mūsų stiprioji pusė. Prieš akimirką kėpsojusi androido ranka šoko priekin ir plieniniais gniaužtais sugriebė Ryžos kulkšnį. Net nespėjusi šūktelėti moteris atsidūrė paslika ant žemės, o godžios droidų rankos dar kurį laiką draskė šiltą kūną ir kimšo gabalais į burnas. Rekombinatorių reaktoriai girdimai burzgė pilvuose, nanitai nešė į sužalotas vietas naujai pagamintas lasteles. Neilgai trukus visi keturi androidai sveikutėliai paliko slėptuvę ir patraukė paskutinio žmonių anklavo link. Nepaisant silpno kūrybinio potencialo, mokytis iš klaidų dirbtinis intelektas gebėjo puikiai.