22. Amelia Ūkas „Juodas Dievas“

Mačiau, kaip jis stebėjo mane. Jutau sunkų žvilgsnį ant kiekvienos kūno dalies. Neįjungiau šviesos, kad galėčiau geriau įsižiūrėti prie vartelių esančią figūrą, apšviestą sidabrinės mėnulio šviesos. Tyliai uždariau duris ir išėjau į kiemą. Už gerų trisdešimt metrų, kažkas nejudėdamas stovėjo. Sudėjęs rankas ant šonų pašaukiau, bet man neatsiliepė. Jau ketinau prieiti ir išsiaiškinti viską kartą ir visiems laikams, bet figūra tik apsisuko ir patraukė miško keliu, į rytus. Paspartinau žingsnį, grietai atsidurdamas už namų valdos. Sulaikiau kvėpavimą, visi kūno pojūčiai įsitempė.

Ant kelio nieko nebeliko. Sučiulbė pirmieji paukščiai, po truputį ėmė švisti. Tirštas rūkas, gaubęs pilną mišrių medžių mišką, gudriai paslėpė figūrą, šiurpiai pažadėdamas dar vieną bemiegę naktį.

Prieš pietus, išsiropojau iš lovos ir papusryčiavęs, neramia širdimi, išėjau ieškoti nelaimės. Visada, kai prabusdavau apie tris, matydavau keistą tipą, šmirinėjantį palei namų valdą, o po to kažkas nutikdavo. Praeitus du kartus, radau išdarkytas vištas, kai šitų nebeliko, nejučia spėliojau, ar dar kas nors nenutiks kokiam gyvuliui. Jei taip ir toliau, tokiu tempu, galėsiu auginti tik pomidorus. Judėti reikėjo greičiau, nesinorėjo, kad nelaimėlį atrastų žmona arba dukra.

Lengviau atsikvėpiau, kai pastebėjau besiganančias ožkas. Jei Monika jas išvedė, vadinasi triušiai ir sarginis šuo tvarkoje. Kitu atveju, vėl atbėgtų persigandusi, kaip praeitą kartą. Lėtai žingsniuojant kiemu, įtemptai galvojau, kas jeigu tai niekaip nesusiję?

– Tėti, nematei Juodės?

Greitai grįžau į realybę, kai pastebėjau tarpduryje stovinčią Ugnę.

– Vaikšto greičiausiai sau kažkur. – lengvai šyptelėjau. – Pagaus pelę ir grįš.

Ugnė susiraukė ir grįžo į vidų. Apsiniaukęs vasaros oras neviliojo. Suspaudžiau lūpas ir akimis nervingai bėgiojau po kiemą, ieškodamas tos prakeiktos katės. Nors ir kalbėjau sau, kad čia dėl Ugnės, bet žinojau, jog tai saviapgaulė. Man žūtbūt reikėjo įsitikinti, kad nakties figūra ir gyvūnų mirtys nesusijusios.

Šaukiau gyvūną vardu, patikrinau ūkinius pastatus, bet niekur neaptikau. Nuėjau link miško, bet ir ten buvo bergždžia. Žiojausi iš visų jėgų sušukti „Juode“, bet tik tvirčiau suspaudžiau kumščius.

Aplinkui nebuvo justi nei vėjelio, miškas tarsi užmirė kažko belaukdamas. Kažko, matyt, labai negero. Netgi paukščiai medžių viršūnėse nutilo. Slogi tyla užgulė ausis, atrodė išgirsiu pačio širdies plakimą. Nusipurčiau, tikėdamasis, jog įkyrios mintys paliks ir kiek tik leido jėgos, pašaukiau katę vardu.

Tolumoje piktai sukarkė varna, kai kurie paukščiai palikę egles, pakilo į dangų. Žengiau porą žingsnių palei tvorą, link kelio vedančio į mišką. Dabar, kai rūko nebeliko, apsidairiau dienos šviesoje. Ant miško kelio nesimatė jokių pėdsakų, bet nesuteikiau tam reikšmės. Greitai apsisukęs, pašaukiau katę paskutinį kartą ir nužingsniavau namų link.

Einant keliu link Pušyno kaimo centro, palei tvorą, pastebėjau kažką raudono. Kai su kiekvienu žingsniu ėmiau artėti, viduje nugulė sunkus akmuo. Ne, negali būti.

Norėjau nuryti įstrigusį akmenį gomuryje, bet atrodė, kad greičiau į viršų pakils pusryčiai. Tarp ūgtelėjusios žolės, matėsi juodo gyvūno liekanos. Juoda letena voliojosi tiesiai ant kelio, palei tvorą gulėjo dar porą nukraujavusių gyvūno dalių. Ne, jo tikrai niekas nepartrenkė, priešingai, kažkas gyvūną žiauriai užmušė, palaikus išmėtė aplinkui, o žarnas ištempė ir įsmeigė į tvorą.

Vos tik pastebėjau beakės katės galvą, užsidengiau burną delnu. Užmiręs įsitempiau, atrodė, lyg būčiau atsikandęs švininio dangaus, kurio gabalėlis bjauriai nugulė skrandyje ir ėmė nuodyti krūtinę. Kur akys dingo, sunku pasakyti, bet kuriuo atveju neketinau ieškoti šioje mėsmalėje. Ir ką man dabar sakyti Ugnei?

Dangus, mano laimei, žadėjo nuplausiančią patvoryje kraujo liūną liūtį. Užkasęs palaikus už ūkinio pastato, patraukiau kaimo link, tikėdamasis pakalbint kaimynus ir sužinoti, ar šitaip nesiseka tik mano šeimai.

Didelei mano nuostabai, einant link kaimo centro, – medinės bažnyčios, nesutikau nei vieno gyventojo. Visi, lyg išsigandę, pasislėpė namuose. Bandžiau kaltinti blogą orą, bet kai neaptikau nei vieno gyvūno laukuose, nei vienos vištos kieme, nei vieno šuns ar katino prie namų, prikandau lūpą, pajutęs, kaip nugara nubėgo nemalonūs pagaugai.

Grįžęs viską papasakojau žmonai. Tvankiame šiltnamyje, ji atsargiai padėjo kauptuką ant baltų plytelių.

– Nežinau, kaip pasakyti Ugnei. – sunkiai atsidusau, įsižiūrėjau į nutilusią ir susigūžusią Moniką.

Ir visada taip, spėliok, kas dedasi jos galvoje, kai nutinka kas nors negero.

– Vietiniai jį vadina Černobogu arba Čarnobugu. – netikėtai prabilo ji. – Net nežinau, kuris pavadinimas tikslus, žinau tik, kad jis ateina iš rytų, iš Baltarusijos pusės.

– Pala, tu nori pasakyti, kad kažkoks neaiškus tipas kerta nelegaliai sieną ir pjudo kaimo gyvūnus? – susiraukiau. – Ir niekas nieko nedaro? Čia visiems normalu, ar ne?

– Jie bijo, Andriau… Galvoja, kad gali nukentėti ne tik gyvuliai… – atsisukusi pažvelgė į akis. – Nereikėjo čia kraustytis, per metus taip su niekuo ir nesusidraugavome. Kaimiečiai ir toliau kalba sava kalba, Ugnė taip su niekuo ir nesusibičiuliavo…

– Čia puiki vieta gyventi, – pasisukau išėjimo link. – Nesiruošiu bėgti tik todėl, kad kažkoks iškrypėlis kankina gyvūnus. Jei reikės, pranešiu policijai.

– Nepadės. – nusisuko. – Natalija minėjo, kad daug kas jau bandė skųstis ir kovoti, bet nieko nepešė. Vienintelis būdas yra to Černobogo vengti. Užsidaryti namie ir laukti, kol jis išnyks. – sunkiai atsiduso. – Jis karts nuo karto pasirodo ir dingsta, girdėjau taip kalbant kaimynę.

– Černobogas? – sukryžiavau rankas, kvailai šyptelėjęs.

– Išvertus, juodas dievas. – atsistojo kiek susierzinusi. – Kiek teko girdėti, ji minėjo, kad paskutinį kartą matė Černobogą prieš porą metų. Tada buvo išskersta porą ožkų, o vienas senis dingo.

– Dingo? – kilstelėjau antakį.

– Taip, kažkoks vietinis girtuoklis, negalintis sulaukti dienų galo. Po to atsirado, tik jo elgesys labai pasikeitė… – nuleido akis ir nurijo sunkų gomurį. – Rengėsi tik juodai, neva po vieną suvalgė visus turimus gyvulius, net šunį…  – Monika pakėlė galvą ir gūžtelėjo pečiais. – Čia greičiausiai paskalos, žinai? Maž pasimaišė protas tiek begerti, o visai neužilgo, pasimirė. Giminių neturėjo štai niekas jo per daug ir nepasigedo…

Visą vakarą mąsčiau apie jos žodžius. Kvaila būtų tikėti tokiomis nesąmonės, bet iš galvos jos niekaip neišėjo. Vieną žinojau tikrai: privalėjau sučiupti tą iškrypėlį ir padaryti galą kaimo kalboms ir gyvūnų mirtims.

Vis delsiau pasakyti Ugnei apie Juodės mirtį. Vasarą katė dažnai prapuldavo, todėl kol kas mergaitei įtarimo nesukėlė. Gerdamas stiprią kavą, stebėjau kaip ji žaidžia konsole, lyg nejučiomis vengdama eiti į lauką. Ketinau šiąnakt nemiegoti ir padėti galą augintinių skerdynėms ir baimei.

Namiškiams sugulus, stebėjau vartelius pro virtuvės langą. Naktis nusimatė šviesi, mėnulis blankia šviesa ryškino medžių ir daržo kontūrus. Dėl visa ko, apsiginklavau žibintuvėliu ir kišeniniu peiliu. Tik nieko nevyko. Nepraėjus nei pusvalandžiui, ėmė migdyti. Žiovojau ir vangiai stebėjau kiemą. Kilo idėja nusistatyti žadintuvą vidurnakčiui, bet mintis apie dar vieną negyvą gyvūną nuo to sustabdė. Neiškentęs, išėjau į kiemą ir ėmiau stebėti dangų. Žvarbu. Tolumoje suūkė pelėda, kažkur girdėjosi šuns lojimas.

Apėjau teritoriją, bet nieko įtartino nepastebėjau, apart… Rūko.

Toje pačioje vietoje, kurioje praeitą naktį ištirpo paslaptingoji figūra, mišką gaubė tirštas, melsvas rūkas. Toks pats kaip vakar. Keista, kažkaip neatrodė, kad mėnulio šviesa jį darytų tokį ryškų. Apsidairęs, pajutau, kaip nugara nuėjo nemalonūs pagaugai, – rūkas buvo tik toje vietoje ir niekur kitur jo nesimatė. Neleidau kvailoms paskaloms kvaršinti sau galvos ir sukryžiavęs rankas, prie vartelių, laukiau išsigimėlio.

Viduje užgimė bloga nuojauta, verčianti apsisukti ir grįžti namo. Kiek pastovėjęs, supratau, kad mintys mikliai pasikeitė iš „padaryti galą“ į „dingti ir nebesugrįžti“. Pakračiau galvą ir ištraukęs žibintuvėlį, pašviečiau į rūką. Nieko. Rūkas kaip rūkas. Nors juk jis buvo kiek melsvas, ar vis dėl to man pasivaideno? Įdėmiai įsiklausiau ir įsižiūrėjau. Nieko. Gamta nutilo, palikdama mane vieną kęsti nežinią ir klausytis įkyrių minčių.

Kažkur netoliese sutraškėjo šaka. Girdėjau tik savo paties kvėpavimą, tvirtai suspaudęs kumščius. Netoliese pasirodė paslaptingasis tipas, kurį mačiau vakar, vadinamas Černobogu. Nedelsiant išėjau pro vartelius jo pasitikti.

– Ei, tu! Dar kartą pamatau tave palei savo valdą ir kviečiu policiją!

Jam buvo ne motais. Lėtu žingsniu, artėjo. Susiraukiau, kai pastebėjau, kad rūkas prisiartino, o toje vietoje, kur buvo visai neseniai, – dingo. Bandžiau įsižiūrėti figūrą, – priminė kuprotą senį, apsivilkusį juodais, lopytais marškiniais ir tamsiomis kelnėmis. Jam nesustojus, žengiau jo link apšviesdamas žibintuvėliu. Senis prisidengė ranka veidą ir sustojo. Ištraukiau mobilųjį telefoną, neketindamas daugiau tuščiažodžiauti ir surinkti 112.

Netikėtai, pamažu, uždengdamas namą, kaimą ir sodą, mane apgaubė rūkas. Kiek nervingai apsidairiau, bet vos tik pasisukau į senį, tas jau buvo dingęs. Kai protas iš visų jėgų bandė suvokti, kas nutiko, širdis nusirito į kulnus. Pajutau smūgį į pakaušį, kūną užplūdo netikėtas karštis, ant kaktos iššoko prakaitas. Žibintuvėlis iškrito iš rankų ir nuriedėjęs žole, blausiai apšvietė miško šabakštyną.

Tolumoje sustaugė šuo, tik garsas atrodė užgožtas, lyg netikras. Ranka paliečiau viršugalvį, pirštai susitepė juodai. Galvą pervėrė nežmoniškas skausmas, nesusilaikęs suaimanavau. Įjungęs telefone kamerą, apšviečiau rūką, bet niekur jo nebuvo matyti. Pasirodė, kad kamera blunka, bet tik visai netrukus suvokiau, kad rūkas tirštėja ir temsta. Kūnas įsitempė, iš paskutiniųjų kovodamas su kylančiu siaubu ir nežinomybe. Surikau ir drebančiomis kojomis, pamėginau apsisukti ir lėkti namo, iš kur pasikviesčiau pagalbą. Tik bėgti nebuvo kur.

Mėnulis ir žvaigždės, buvo it praryti nenatūralios juodumos. Pajutęs dar vieną smūgį, suklupau. Mikliai pašokęs ant kojų, surėkiau liepdamas jam nešdintis, bet tik suvokiau, kad taip skamba beprotiškos baimės apimtas balsas. Drebančiai sukiojausi aplink save, pasimetęs, kur namai, o juk jie kažkur visai šalia. Viduje kilo panika, trukdanti blaiviai galvoti. Greitai pajutau veriantį skausmą petyje ir blauzdoje, lyg kas šlykščiais nagais kabintųsi ir neketintų paleisti. Telefonas iškrito iš rankų ir pasimetė žolėje. Dabar svečias, o gal monstras, kabinosi į rankas ir pilvą, draskydamas kūną. Jutau kaip oda srūva kraujas, surėkiau kiek tik leido jėgos, tikėdamasis, kad namiškiai išgirs. Tik niekas negirdėjo, o balsas greitai pavirto į tylią aimaną. Suklupęs, bandžiau staugti iš skausmo, bet iš gerklės išsprūdo tik silpnas krenkštimas.

Prieš užsimerkiant, tamsoje pastebėjau dvi raudonas, artėjančias akis ir plačią, pilną smailių dantų burną. Prieš išleidžiant paskutinį atodūsį, pajutau slogų šnabždesį ausin:

– Pasirūpinsiu tavimi pomirtiniame pasaulyje, Navijoje.

Kūną apgaubė šaltis, mintys ir skausmas ėmė tolti, o sąmonė blukti. Gal pasivaideno, o gal ir ne, bet atrodė, kad senis išsinėrė iš savo kūno pavirsdamas juodu šešėliu ir pakibdamas virš manęs. Raudonoms akiduobėms priartėjus, pajutau, kaip kažkas atšiaurus ir šaltas, bando į mane įsiskverbti. Nebekovojau, o užsimerkiau tikėdamasis, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų…

***

Atsistojęs, greitai užsimetė juodą apsiaustą ant nuogo, dar neseniai gyvo kūno. Po juo žaizdos ėmė mikliai gyti, o akys darytis įprastos spalvos. Černobogas, palinko virš kraujo balos žolėje ir viską nuodugniai skanaudamas išlaižė, o senąjį kūną suvalgė. Atsistojęs, apsidairė ir lengvai šyptelėjo. Aušo, bet šviesa mažai terūpėjo. Belobogui, baltajam broliui, jam jo ir vėl nesurasti. Ausį rėžiančiu, dusliu balsu, tarė sau panosėje:

– Monika, Ugne… Aš ateinu.

Priėjęs vartelius, tyliai atidarė ir nužingsniavo namų link.

Anksčiau Andriumi save vadinęs, dabar, lengvai šyptelėjo. Daugiau šiemet, juodas dievas naktį nebeateis.