23. Bildukas Sienoje „Septyni nutikimai viename name Pabaliuose“

Nubudau staiga, be jokio lėto ropštimosi iš sapno. Ne iškart supratau, kas mane pažadino – lauke tvyrojo tamsa, prasklaidoma tik blausaus gatvės šviestuvo. Gulėjau ir dairiausi. Sulaukiau: pratisas gailus baubimas, kuris iš pradžių atrodė labai tolimas, geriau įsiklausius pasirodė sklindąs iš visai čia pat. Pasukau galvą ten link. Siena, lubos – viskas kaip visada. Tada gatve pralėkė mašina ir pro užuolaidas įsiskverbusioje žibintų šviesoje pamačiau blausią permatomą figūrą, plevenančią prie lubų. Moteris įsispitrijo į mane juodomis akimis, susiraukė, vėl subaubė, apsisuko ir nusklendė į sieną.

Kurį laiką negalėjau pajudėti. Galiausiai pasisukau į žmoną. Ji irgi spoksojo į lubas.

– Matei? – paklausiau. Ji linktelėjo.

– Vadinasi, tikrai buvo. Šūdas. Gerai, ryte skambinsiu tarnybai, – pažadėjau.

Likusią nakties dalį užmigti sekėsi sunkiai.

***

– Municipalinė paranormalių reiškinių stebėsenos ir likvidavimo tarnyba, – balsas ragelyje akivaizdžiai demonstravo, kad sutrukdžiau jo savininkei gerti rytinę kavą. – Kokiu klausimu?

– Pas mus namie vaidenasi.

– Adresas? – abejingai paklausė. Nekeista: panaršęs naujienas sužinojau, jog vaiduoklių mūsų mieste pasitaiko dažnokai.

Dar nebaigus sakyti adreso, mane nutraukė:

– Tai ko jūs mums skambinat? Čia Naujamiesčio skyrius, o jūsų adresas Pabaliuose. Skambinkit ten, – ir pokalbis nutrūko.

Na, Pabaliai tai Pabaliai. Brokeris, pardavęs butą, pabrėžtinai tikino, kad čia dar Naujamiestis.

Pabalių skyriaus administratorė kavą aiškiai jau buvo išgėrusi.

– Paranormalių reiškinių tarnyba, Pabalių skyrius, kuo galiu jums padėti?

– Pas mus namie vaidenasi, – pasakiau ir adresą.

– Aha. Žinokit, čia pas mus dabar naują sistemą diegia, kol viduje suvaikšto pranešimai, o kartais išvis pasimeta, tai būtų paprasčiausia, jei paskambintumėte tiesiai į manifestacijų likvidavimo poskyrį, numeris… – viską išbėrė vienu atsikvėpimu, turbūt ne pirmam besiskundžiančiam sakė.

– Gerai, bandysiu, geros dienos, – neklausiau, ką mergina šnekėjo toliau. Iškart surinkau numerį. Atsiliepė prikimęs vyriškas balsas.

– Klausau?

– Pas mus namie vaidenasi, – pasakiau ir adresą bei nupasakojau detales.

– Tai gerai, galiu privažiuoti, sutvarkysim. Tik šiandien jau nepavyks, galiu rytoj dešimtą ryto, būsit namie?

Tyliai atsidusau – teks paimti laisvadienį. Sutikau.

***

Naktį miegojome prastai. Permatoma moteris vėl pasirodė, šįkart kitoje kambario pusėje. Truputį pabaubusi pralindo pro sieną į vaiko kambarį, kur ne tik šaukė, bet ir bandė vartyti daiktus. Kai nepavyko apversti komodos ir stalinės lempos, įniršo, ėmė skeryčiotis, blaškytis, galiausiai įveikė nedidelę vazelę su gėlėmis ir išnyko. Vanduo iš vazelės sulaistė sūnaus namų darbus.

***

Dešimtą ryto prisistatė pusamžis akiniuotas vyrukas. Vilkėjo darbiniais rūbais, rankoje – paprasta įrankių dėžė, priklausomybę tarnybai išdavė tik pažymėjimas ant kaklo.

– Laba diena, specialistas Jurgaitis. Na, kur vaidenasi? – dalykiškai paklausė, audamasis batus.

– Taip, va čia, miegamajame. Ir sūnaus kambaryje – aname.

Jis taip ir sustojo per vidurį žingsnio, nors jau buvo beeinąs į miegamąjį. Išsitraukė planšetę, įtariai pažiūrėjo, tada įsispitrijo į mane per akinių viršų.

– Vakar sakėt, kad tik viename kambaryje.

– Na, taip, tada buvo tik viename, šiąnakt ir kitame vaidenosi.

– Hm… Ta pati aparicija?

– Kas tokia?

– Vaiduoklis. Tas pats ar kitas kitame kambaryje?

– Tas pats. Bent jau atrodė vienodai, kiek pavyko įžiūrėti. Tamsu gi buvo, o vaiduoklis permatomas.

– Negerai… Aš atėjau tvarkyti manifestacijos, – pasakė rodydamas į įrankių dėžę, lyg tai turėtų būti akivaizdu, – o pas jus radau apsėdimą. Dabar neturiu jam įrangos. Ir apskritai, čia kito poskyrio darbas, – atsiduso. – Perduosiu, jie jums paskambins. Tiesa, – pridūrė jau leisdamasis laiptais, – pasiklauskit kaimynų, ar ir jie matė apariciją.

***

Kaimynai vaiduoklį irgi matė. Kitą dieną ji apsireiškė gretimame bute, savaitės pabaigoje – jau ir kituose aukštuose.

Miegojome sunkiai – niekad nežinojome, kada aparicija pasirodys ir ką vėl pridirbs. Nukėlėme nuo stalų vazas ir stiklainius, išslapstėme ką galėjome po stalčius ir už durelių… Sūnus net kambarį susitvarkė.

Penktadienį popiet paskambino iš tarnybos. Kamantinėjo ilgai ir detaliai, galiausiai pažadėjo, jog apsėdimas bus tvarkomas pirmadienį, ir nurodė tuo metu nebūti namuose.

Ilgam savaitgaliui išvažiavom prie jūros. Ten nesivaideno.

***

Pirmadienį į vakarą gavau žinutę, jog apsėdimas pašalintas. Naktį miegojome vis dar neramiai, bet vaiduoklis neapsilankė. Ryte kaimynai irgi pasidžiaugė ramybe. Patenkintas išėjau į darbą.

Vidury dienos paskambino sūnus:

– Tėt, kažkas sienose bilda, – per telefoną tikrai girdėjosi kažkoks garmėjimas.

Tyliai nusikeikiau ir nulėkiau namo. Kieme sutikau kelis iš darbų parskubėjusius kaimynus. Bute garmėjo ir dundėjo praktiškai nuolatos, lyg kas vaikščiotų sienose. Vaiduoklių nesimatė. Paskambinau numeriu iš vakarykštės žinutės.

– Paranormalių reiškinių tarnyba, apsėdimų poskyris.

– Vakar pas mus tvarkė apsėdimą, – nelaukdamas išpyškinau adresą, – dabar ėmė sienose bildėti. Kažko nesutvarkėt iki galo?

– Hm, tuojau patikrinsiu… – fone pasigirdo klavišų tauškėjimas. – Taip, tai čia bildukai bus.

– Kas, kas tokie?!

– Čia nauja praktika apsėdimų tvarkyme. Aparicijos jų nepakenčia ir labai greitai išsinešdina, ir jokios taršos neprikuriama. Tvaru ir darnu.

– Aha, valio, o ką su bildėjimu daryti?

– Nesijaudinkite, bildukai pasišalins per keletą dienų. Nebent…

– Kas nebent? – paklausiau, nujausdamas kažką negero.

– Nebent pas jus name yra nenaudojamų ertmių sienose?

Truputį kostelėjau. Porą kartų įkvėpiau, kad suvaldyčiau balsą.

– Šitas namas, – lėtai ir aiškiai pasakiau – statytas prieš du šimtus metų. Tada gi dar židiniais kūrendavo. Nenaudojamų kaminų – tiek ir tiek!

– Hm, taaaip… Nelabai maloni situacija, atleiskite, kad taip nutiko. Tuojau pažiūrėsiu, ką galime padaryti. Hm, hm… Va, užregistravau pas jus bildukų infestaciją. Per porą dienų sutvarkys. Dar kartą atsiprašau. Galiu tik patikinti, kad bildukai visiškai nepavojingi, nebent garsai gali erzinti. Ar galėčiau dar kuo būti naudinga?

Telefono į sieną nesviedžiau. Brangus visgi, naujas modelis.

***

Porą naktų – ir dienų – teko gyventi su nuolatiniu bildesiu. Atrodė, kad bildukai rado ką veikti visose sienose, lubose ir grindyse. Ir ne tik aplink mūsų butą: kaimynai vaikščiojo pajuodusiais paakiais, aiškiai pernakt nesudėję bluosto. Kasryt dingdavome iš namų – kas į darbą, kas pas draugus ar į miestą; vakarais stengėmės grįžti kuo vėliau.

Ketvirtadienį pavakare prie namo pamačiau Tarnybos furgoną. Du vyrukai įdėmiai stebėjo bei junginėjo keistus prietaisus. Priėjau.

– Laba diena, ar atvažiavote susirinkti savo bildukų?

Darbininkas nudelbė mane susierzinusiu žvilgsniu.

– Na, galima sakyti ir taip…, – nutęsė. Daugiau aiškinti nebuvo nusiteikęs, bet jo jaunesnis kolega rodė daugiau entuziazmo.

– Matote, – pakiliai pradėjo jis, – bildukų mes nesurenkame. Įleidus į namą jiems prasideda kita gyvenimo stadija, prisirišimas prie teritorijos. Bet galima juos išvaikyti paveikus tinkamu postūmio faktoriumi.

– Postūmio faktoriumi? – paklausiau, apsimesdamas, kad kažką suprantu. Jaunuolis klausiamai žvilgtelėjo į kolegą, bet tas tik gūžtelėjo ir nusisuko. Suprask, pats pradėjai, pats ir tęsk.

– Taip, juos reikia paskatinti palikti namą. Padaryti jį nemalonų bildukams. Seniau purkšdavome dichlofosu, bet žinot, jis nuodingas, neekologiškas ir nepatogus. Reikėdavo palikti namus savaitei. Dabar daug geriau – įleidžiam baziliską ir bildukų kaip nebūta!

– Ką tokį?!

– Baziliską, nu. Toks daugmaž paukštis. Iš Afrikos kilęs, bet introdukuotas plačiai… – pamatęs mano žvilgsnį, suskubo aiškinti: – Nesijaudinkite, bėdų dėl jo nekils, baziliskai nemėgsta daugiabučių ir juose ilgai neužsibūna. Viskas bus gerai.

***

Pirmą naktį atrodė, kad tikrai bus gerai – bildėjimas nutilo, tik krebždėjo sienoje. Antrą net ir krebždesio nebeliko. Bet trečios dienos rytą radome suakmenėjusį kaimyną, sekančią dieną – dar vieną. Atvyko žiniasklaida, meras iškilmingai pažadėjo žurnalistams problemą išspręsti. Per žinias rodė Tarnybos direktorių, jis žadėjo imtis priemonių paslaugų kokybei gerinti. Tarnybos darbuotoja telefonu mandagiai paaiškino, kad baziliskas matyt rado skylę pamatuose, kur įsirengė urvą.

Baziliską išvijo kažkokiomis žebenkštis primenančiomis būtybėmis. Jos nieko nevertė akmeniu – tai pliusas. Bet net Tarnyba pripažino, kad „skleidė kvapą“. Kalbant paprastai – smirdėjo. Labai. Žiniasklaida vėl atvyko, ministrė užsiminė apie Tarnybos direktoriaus atsistatydinimą. Smarvė nuo pareiškimų neišnyko.

Žebenkštims išguiti reikėjo leprešonų – importuotų tiesiai iš Airijos. Jie matomai tas būtybes valgo. Bet valgė jie ir visa kita – iš spintų, šaldytuvų, netgi tiesiai iš orkaičių ėmė dingti maistas. Jo vietoje rasdavome monetų, bet kas iš tų penkių centų, kai parleki namo alkanas po ilgos dienos? Žiniasklaida jau nebevažiavo, jiems įdomiau buvo eilinės aktorių skyrybos.

Leprešonus atgal į Airiją išsiuntė senas geras lietuviškas aitvaras. Surinko jų monetas ir kitus lobius ir susinešė sau. Bet netrukus pradėjo neštis ir gyventojų papuošalus, vėliau – pinigus, banko korteles, brangesnius rūbus. Lobį kaupė šiluminiame punkte, prakiurdė karšto vandens vamzdį bei užteršė jį sunkiaisiais metalais ir mikroplastiku.

***

Aitvarą šalinti atvyko tie patys vyrukai, kur tvarkė bildukus prieš keletą mėnesių. Šįkart atvažiavo didesniu furgonu, iš jo šono ištraukė kažką panašaus į patranką. Aišku, iškart susirinko minia žioplių. Vos prasibroviau pro juos.

– Na, ką dabar ant mūsų galvos užmesit, kad aitvaras išnyktų? – irzliai paklausiau. Aiškinti vėl puolė jaunesnysis:

– Šįsyk viskas bus kitaip. Tikrai! Mat kol kas aitvarų pašalinimui nėra ekologiškų priemonių, – šitą išgirdęs, sukalbėjau tylią padėkos maldelę. – Taigi taikome interdimensinę relokaciją.

– Inter… ką?

– Matot, aitvarai, kaip ir kitos paranormalios būtybės, egzistuoja ne visai mūsų realybėje. Jos čia tik… apsilanko. Ir kartais užsibūna. Bet galima paskatinti jas sugrįžti, paploninant ribą tarp mūsų realybės ir jų, ir sukuriant trauką iš čia į ten.

– Aha… – nutęsiau, lyg suprasdamas. – O negalėjot taip padaryti iškart su vaiduokliu?

Vyrukas žiojosi atsakyti, bet kolega pasišaukė jį pagalbos. Nutaikę patranką šiluminio punkto link, jie įsiręžė ir patraukė dvi rankenas šonuose.

Prietaisas suūžė ir sudrebėjo. Namo siena sumirgėjo, tapo pusiau permatoma, galėjai įžiūrėti vamzdžius ir aitvarą lizde. Vaizdas staiga susidvejino, tarsi dvigubos ekspozicijos fotojuostelėje. Pamačiau kalnų slėnį, mirgantį ir virpantį kaip per karštą orą. Tik iš tiesų ne vaizdas virpėjo, o rangėsi nenusakomo dydžio ir formos padaras. Keli jo čiuptuvai nutįso aitvaro link. Šis pašėlo blaškytis, išskleidė sparnus, bet pakilti nepakako vietos. Čiuptuvai sugriebė jį ir nusitempė į slėnį.

Darbuotojai išjungė prietaisą ir dvigubas vaizdas dingo. Siena mirgėti nustojo, lyg nieko nebūtų nutikę. Vyresnysis ėmė pakuoti žarną, jaunesnysis grįžo prie manęs.

– Taigi, kaip dabar matėt, suploninom ribą tarp realybių. Efektyvu, bet riba negrįžta atgal į pradinį storį. Tai per dažnai naudoti negalim. Dėl to ir stengiamės kitaip tvarkytis, nebent jau niekas nepadeda. Bet dabar baigta. Nėra ko jaudintis, – plekštelėjo man per petį ir nuėjo.

Furgoną supakuoti ir išvykti jiems užtruko keletą minučių. Žiopliai išsiskirstė dar greičiau. Jau sukausi eiti ir aš, kai išgirdau eižint mūrą ir pamačiau išnyrant čiuptuvą ties šiluminiu punktu atsivėrusioje skylėje.

***

– Municipalinė paranormalių reiškinių stebėsenos ir likvidavimo tarnyba, kokiu klausimu? Taip, aha, Pabaliai… a, girdėjau apie jus, čia dėl jūsų namo mūsų direktorių iš kėdės verčia, ar ne? Na, taip jam ir reikia, senas pirdalius, che che… Atleiskit, įsijaučiau. Gerai, pažiūrėkime, kokia situacija. Hm… bylos pabaigoje parašyta, kad pastatas sunaikintas. Žinokit, mes pagal privačių gyventojų iškvietimus tik su pastatais dirbam. Jei pastato nebėra, negaliu jums padėti. Kreipkitės į savivaldybę, gal jie patars. Atleiskit, tokia tvarka. Taip, ir man gaila. Ar galėčiau dar kuo nors jums būti naudinga?