30. Paulė Akramaitė-Dean „Šviežia elniena“
Jis visada pamiršdavo parnešti malkų. Atrodo, po tiek šaltų naktų jau galėtų ir prisiminti, kad neužtenka puspilnio krepšio, reikia bent dviejų. Taigi vieną vakarą nusprendžiau malkų atsinešti pati, nors ir lijo.
Malkos buvo netoli, už namo, bet vis tiek peršlapau, vėjas taškė lietų tiesiai į veidą. Jau norėjau atidaryti namo duris, bet pastebėjau tolumoje šviesą. Keista, pamaniau, šviesa ten, kur turėtų būti elnių ferma, kuri jau daug metų apleista. Kai kas net sakė, kad piktos senosios šeimininkės vėlia vis dar ten sukiojasi ir atbaido elnius.
– Parnešiau malkų, – užtrenkiau duris šiek tiek stipriau nei reikėtų.
– Mm, – išgirdau atsakymą iš galinio kambario.
Nusprendžiau nueiti patikrinti. Ką jis ten vis dar veikia?
Linas mėgo deliones, šito niekaip negalėjau suprasti. Ir dabar, prie tos vienos lempos kampe jis stovėjo susikūprinęs virš stalo, ir man tuojau pat kilo kraujospūdis – kaip gali užsiimti tokiais niekais. Juk ir stogą reikėtų taisyti, ir langai nevalyti jau kiek savaičių. Šuo, toks pat tinginys, gulėjo susiraitęs vidury kambario ir knarkė.
– Vakarienei bus vištiena, – pasakiau ir nuėjau į virtuvę. Tai vis dar buvo erdvė, kurioje nejaučiau to šalčio, šiaip persmelkiančio kiekvieną kaulą. Įjungus orkaitę ir dar dujinę viryklę, maža patalpa greitai prišildavo, o ir sena lempa skleidė šiltą, geltoną šviesą, ne tą moderniąją, baltą. Bent jau dėl šitos nepakeistos lemputės galima buvo pasidžiaugti.
Kol kepė vištiena, dar šiek tiek sutvarkiau visus kampus, ten vėl buvo prisisukę keletas voratinklių. Toks jau metų laikas, žiema dar tik laukia. Bet stengiausi apie tai negalvoti, geriau papjausčiau pomidorų, ir dar išviriau bulvių šalia. Bus normali vakarienė ir vištienos kvapas džiugino.
Virtuvėje nebuvo vietos stalui, tad valgydavome prie mažo staliuko salione. Šiaip viskas būtų greitai atšalę, kol Linas vedžiojo šunį, bet pasirūpinau, kad židinys jau kūrentųsi, tad kambaryje nebuvo visiškai šalta.
Pavalgius pasijutau geriau, nors Linas nepratarė nei žodžio ir nebaigė antros vištienos šlaunelės.
– Tikiuosi skanu, šiandien gal mažiau prieskonių įdėjau. Bet man visai gerai, jaučiasi labiau pati vištiena, – pasiėmiau dar sparnelį pabaigai, kad jau jis nealkanas, man bus gerai.
– Skanu, skanu, – sakė Linas. – Einu tik gal alaus paimsiu užgerti.
– Juk nesausa.
– Ne, nesausa, bet lengviau virškinsis.
Linas garsiai padėjo bokalą ant stalo ir staiga į mane keistai pažvelgė.
– Žinai, kalbėjomės su kaimynais šiandien.
– Kuriais?
– Iš penkiolikto namo. Kaip tik pro juos ėjau su Reksu, ir pasisveikino, klausė kaip sveikata.
– Mmm.
– Ir sakė, kad ūkis gerai einasi. Nemažai daržovių gerai auga, sakė statys dar vieną šiltnamį kitais metais. Pasisiūliau padėti. Ai, ir dar sakė rytoj užeiti, prikraus cukinijų.
– Ir ką mes darysim su tom cukinijom.
– Kaimynė sakė duos ir receptų. Jie dabar gyvena vegetariškai, tai labai moka skaniai pagaminti ką nors su daržovėmis.
– Tai pats galėsi ir gaminti. Matau, kad jau va vištiena tau netinka.
– Ne netinka, bet tikrai mūsų amžiuj tos mėsos tiek nereikia. Net ir jaunimas šiais laikais užauga be mėsos, tai ką, mes negalim. O dar sakė, kiek mažiau anglies dvideginio išskiria, ir klimatui geriau, ir visiems.
– Škotijoj klimato atšilimas dar ir praverstų, – nebenorėjau klausytis tokių kalbų ir pradėjau nurinkinėti stalą.
Kitą rytą lietus pagaliau šiek tiek aprimo, ir Reksas vis vaikštinėjo aplink lauko duris. Nieko neliko kaip išeiti pasivaikščioti.
Mūsų namas buvo paskutinis Glen, bet kur kitur einant reikėdavo pereiti per visus kaimynus. Nenorėjau su jais sveikintis, tai paskubomis ėjom su Reksu, vis tempdavau jį, norėjo uostyti kiekvieną pakrūmę. Pagaliau atsigavau, kai pasiekėm žvyrkelio galą, ir išėjom prie pagrindinio kelio. Ten pasukau į kitą takelį, palei elnių fermą, jau seniai neveikiančią. Nustebau, kad žolė buvo nupjauta, ir paleidau Reksą palakstyti aplink.
Seniai buvau atkreipus dėmesį į fermą, bet kažkas atrodė pasikeitę. Nupjauta žolė, o gyvenamajame name kabėjo užuolaidos. Atidariau senus vartus ir nusprendžiau apsidairyti, ar nebus kokie kaimo vaikai įsliūkinę alaus gerti.
Užuodžiau lygtais kokį keistą kvapą.
Ferma buvo labai sena, pagrindinis namas buvo suręstas iš vietinių akmenų, kurie kažkada buvo nudažyti baltai, bet dabar buvo apaugę tamsiai žaliomis samanomis. Už namo apžėlęs aukštomis žolėmis, kurių nenuvalgė net avys, buvo keliukas einantis prie lauko, užtverto griūvančia tvora. Ten anksčiau laikydavo elnius. Reksas ten ir nubėgo, gal net po tiek metų užuodė tą elnių kvapą.
Aš nuėjau jam iš paskos tuo keliu, vis užmesdama akį į namo vidų, bet viduje buvo tamsu, sunku ką nors įžiūrėti. Tik viename antro aukšto lange degė šviesa. Durys lengvai atsidarė, ir viduje buvo šilta. Koridorius buvo išklotas akmenimis, ir pirmos durys kairėje vedė į virtuvę. Virtuvė buvo senovinė, dujinė orkaitė ir viryklė. Visur tamsa, nesupratau, kaip gali būti taip tamsu vidury dienos. Viename kampe stovėjo mažas valgomasis stalas, tik dviems žmonėms. Ant jo buvo padėtas didelis stiklainis. Priėjau arčiau ir pastebėjau raštelį.
“Šviežia elniena. Prašom pasiimti. Rekomenduoju su raudonojo vyno padažu”.
Privalėjau tą elnieną pasiimti su savimi. Grįžau namo ir radau elnienos troškinio receptą vienoje iš senų virtuvės knygų. Atidariau per Kalėdas gautą raudoną vyną. Visi namai pakvipo, susiradau radiją, stotis grojo linksmą negirdėtą muziką.
Linas grįžo iš miestelio kaip tik laiku, troškinys buvo paruoštas.
Įėjęs net nepakomentavo kvapo, nešėsi kažkokį indą.
– Kaimynė iškepė cukinijas. Labai skaniai atrodo, reikia tik pašildyti.
– Negi nematai, kad jau turim vakarienę? Šviežia elniena.
– Iš kur ta elniena? Ar buvai parduotuvėje?
– Eik nusipraust ir valgysim.
– Žinai, tu valgyk elnieną. Aš noriu paragaut cukinijų. Įdėsiu į orkaitę pašildyti.
Kaip jis galėjo norėti kažkokių cukinijų, palyginus su ta švelnia, aromatinga mėsa, ir dar taip troškinta vyne, negalėjau suprasti. Aš valgiau elnieną visas tris ateinančias dienas. Linui kaimynė atnešė dar kažkokių daržovių ir jis vis vėliau grįždavo namo. Vieną vakarą, nuėjęs į savo dėlionių kambarį, jis staiga riktelėjo:
– Kas čia dabar? Kas sugraužė mano dėlionę?
Nuėjau pasižiūrėti. Stalas buvo parverstas, o jo dėlionė išmėtyta ant grindų. Jis laikė vieną dalį, kuri atrodė tarsi įkasta šuns.
– Matyt Reksas nuobodžiavo.
– Nieko nesuprantu, juk durys buvo per naktį uždarytos.
Tą dieną pasibaigė elniena ir išvedžiau Reksą pasivaikščioti, vėl apie fermą. Abu palakstėme aplink, niekas neatrodė pasikeitę, elnių vis dar nė ženklo. Vėl užėjau į virtuvę, ir radau dar mėsos padėta. Šį kartą raštelis sakė valgyti ją pusiau žalią, su svogūnais. Paruošiau ją iškart grįžus, o Lino daržovių atsisakiau.
Kitą rytą Linas buvo blogos nuotaikos nes naktį sudužo visos lemputės, išskyrus virtuvėje. Jis bandė išsikviesti elektriką, bet tas atostogavo. Pasiūliau jam sudėti senovines lemputes, kurių vis dar turėjome pasidėję palėpėje. Bet vietoj to jis visur pridegė žvakių, man nepatiko, priminė laidotuves.
Man vis dar nevalgant nei vieno iš jo patiekalų, jam darėsi įtartina, iš kur ta elniena, ir kaip aš už ją susimoku. Mes turėjom daug skolų ir pinigai nesimėtė. Bet sakiau, kad gaunu vietinėje fermoje gerą nuolaidą.
Kai vėl baigėsi elniena, Reksas kažkodėl nebenorėjo eiti ten su manim, tad palikau jį namie ir išėjau viena. Ant stalo radau dar elnienos, ir šį kartą be jokio raštelio. Bet aš supratau, ką daryti, prisėdau prie stalo ir valgiau ją taip, kaip buvo, žalią, be jokių prieskonių. Buvo labai skanu. Nujaučiau, kad toliau nebus taip paprasta.
Tą vakarą vėl lijo, bet malkas parnešti buvo labai lengva, galėjau bėgti nešina pilnu krepšiu. Bet ir kūrenti tiek nebereikėjo, man nebuvo šalta. Reksas vis dar laikėsi atokiai nuo manęs, bet Linas nepastebėjo. Dėl visa ko nusprendžiau medžioti naktį.
Pirmą kartą nepasisekė. Pamačiau elnią ant kalvos, ir bėgau prie jo, greitai, bet kelias buvo apaugęs, medžių šakos bruzdėjo, ir elnias išgirdęs pabėgo. Reikia išmokti tyliau, grakščiau. Laukiau pasislėpusi, ar sugrįš, bet jis negrįžo. Taip ir pralaukiau iki ryto.
Tą dieną Linas pagaliau prisikvietė elektriką, ir jis patvirtino, kad su elektra viskas gerai, jo nuomone tas lemputes kažkas tiesiog sudaužė. Linas ilgai į mane žiūrėjo, bet galiausiai sudėjo tas senas lemputes, šviečiančias geltona spalva. Jis nebesiūlė man daržovių patiekalų, kuriuos jau pats gamino. Šį kartą su moliūgais, kurių derlius džiugino kaimynus. Jis kalbėjo, kad statys šiltnamį, jeigu tik leis sveikata. Aš klausiau, bet labiau galvojau apie ateinančią naktį. Staiga jis pasakė kažką, dėl ko suklusau.
– Gal reikia grįžti į Lietuvą?
– Juk buvom prieš metus, tai manau kitais nuvažiuosim.
– Ne, bet turiu galvoj grįžti visai.
Nustebau. Linas daug metų sakė, kad niekada negrįš. Net kai maldavau, prašiau, kai mirė Saulė.
– Juk sakei, kad niekada negrįši.
– Bet tu juk visada norėjai.
– Ne, man gerai ir čia.
Norėjau nutraukti tas kalbas, kam jos. Laukiau nakties, buvau alkana.
Lietus prasidėjo jau iš vakaro, vėjas buvo stiprus. Buvo lengva išeiti iš namų, Linas visada giliai miegodavo kai lyja. Prie tos pačios kalvos nenorėjau laukti, bėgau tolyn, pro elnių fermą. Ten degė šviesa, bet žinojau kad nieko nebus, man reikės pačiai prasimanyti. Staiga užuodžiau elnio pėdsakus, ir bėgau ten, bet lėčiau, atsargiau, kad manęs neišgirstų. Mano klausa irgi įsitempė ir pirmiausia elnią išgirdau, ir apsisukusi pamačiau. Jis buvo taip arti, o aš buvau taip išalkusi. Nebelaukiau, šokau ant jo, ant kaklo, jis bandė blaškytis, bet aš buvau stipresnė. Pagaliau galėjau pasisotinti.
Grįžau namo lėtai, jau švintant. Linas laukė virtuvėje, jau nemiegojo.
– Kur buvai dingusi?
– Buvau pasivaikščioti.
– Per tokį lietų?
Staiga jis pakėlė į mane akis, jo veide buvo šokas ir baimė.
– Iš kur tas kraujas? Ar tu sužeista?
– Ne, aš medžiojau.
Jis dar labiau išsigando. Mačiau, kad nežino ką daryti. Reksas irgi atėjo į virtuvę, stojo prieš Liną.
– Agne…
Reksas bandė jį ginti, bet aš buvau stipresnė.