29. Dew Drop „Sudeginta istorija“

Ranka, laikanti plunksną, pakibo virš popieriaus lapo žvakės šviesoje. Eilinį kartą taip ir nepasiekė lapo, ši ranka nepradėjo rašyti, nevedžiojo plunksnos. Tik juodo rašalo lašas nutiško ir paliko netvarkingą dėmę…

Antakiai susiraukė, žemiau jų esančios akys apsiblausė beviltiškumo žvilgsniu, o lūpos nervingai susispaudė. Kita ranka, esanti po stalu, stipriai sugniaužė sijoną. Merginos mintys sukosi kaip vijurkas, tačiau joks aiškus žodis neišryškėjo, joks sakinys nesusidėliojo. Tebuvo tik klausimai: „Ką rašyti toliau? Koks kitas mano Kasparo žingsnis? Kokiu keliu pasukti jo meilės paieškas? Kokio stiprumo mano veikėjo beprotystė? Nieko nebežinau…“

– Aš nesuprantu… – lūpas paliko liūdnas trūkčiojantis atodūsis, tuo pat metu, kai ištryško ašara. – Kas nutiko? Kodėl nebegaliu toliau kurti, toliau rašyti?

Plunksna išslydo iš rankos, o šioji pakilo prie akies nuvalyti ašarų upelį nuo skruosto. Akys atitraukė žvilgsnį nuo popieriaus lapo ir įsistebeilijo į sieną. Po kelių tylos sekundžių ją aplankė suvokimas.

– Aš nebepratęsiu šios istorijos. Aš nebeesu rašytoja. – sulig šiais žodžiais akys nukrypo į šone esančio židinio kaitrią ugnį.

Ji impulsyviai atsistojo sujudindama stalą ir vos nenuversdama žvakidės, rankomis surinko visus lapus ir prilaikydama savo sijoną greitu žingsniu nuskubėjo prie židinio. Pasilenkusi paleido į ugnį savo rašytą istoriją apie prie visiškos beprotybės slenksčio stovintį filosofišką jaunuolį Kasparą, kuris desperatiškai trokšta meilės. Sudrėkusiomis nuo ašarų akimis dabar ji stebėjo, kaip ugnis pasiglemžia jos ilgai rašytą juodraštį. Šitaip sustingusi ji stovėjo vos kelias akimirkas, kol atsitokėjo ir suprato, ką kątik padarė.

– Ne ne ne ne ne… – ji suklupo ir ištiesė rankas į židinio liepsną. – Ką aš padariau? Kasparai, ne ne ne… – bandė dar sugaudyti ir ištraukti lapus, tačiau jau beveik viskas spėjo pražūti ugnyje. Nusidegindama rankas sugebėjo paimti tik kelias pajuodusias skiautes. – Ne! Mano Kasparai… atleisk… prašau sugrįžk…

Ašaros tekėjo skruostais upeliu, o kūkčiojimas pasklido po visą kambarį. Suspaudusi likusias istorijos skiautes tarp rankų prie krūtinės ji liejo skausmą dėl savo drastiško poelgio. Ji iš tiesų to nenorėjo.

– Ne ne ne…

***

Marta ištiesė ranką su stikline vandens seseriai. Jai buvo neramu ir tuo pačiu liūdna žiūrėti į lovoje susirangiusią bei vis dar verkiančia jaunėlę, tačiau nežinojo kaip dar galėtų paguosti.

– Sofi, prašau atsigerk vandens.

Sofija įnirtingai papurtė galvą ir šniurkštelėdama dar labiau įsisupo į antklodę.

– Sese, prašau. – Marta dar kartą pakartojo savo prašymą, – Beveik nevalgai ir negeri. Man neramu dėl tavęs.

– Aš nealkana. Nieko nenoriu. Noriu tik atsukti laiką atgal. Noriu, kad mano darbas nebūtų sudegęs. – atšovė Sofija bei tyliau pridųrė: – Aš tokia kvaiša ir neišmanėlė, kaip aš taip galėjau pasielgti…

– Nekalbėk taip, sese. To, kas įvyko, nepakeisi, tačiau gali sukurti ateitį. – Marta prislinko arčiau Sofijos, – Nagi, paimk stiklinę.

Sofija atsisuko ir pažiūrėjo į mylinčios sesers veidą. Marta linktelėdama paragino merginą paimti stiklinę ir atsigerti. Sofija atsisėdo lovoje ir būtent taip ir padarė, ko sesuo prašė.

  – Na štai. Sofi, praėjo jau trys dienos, labai prašau nurimti. – Marta pakėlė ranką prie sesers skruosto. – Mes ką nors sugalvosime. Gerai?

Sofija linktelėjo galvą ir Marta nusišypsojo, palinko prie sesers ir palinkėjusi labos nakties pabučiavo jaunėlei į kaktą. Atsisveikinusi atsistojo, suėmė rankomis ilgus savo sijonus ir išėjo iš kambario.

Sofija gurkštelėjusi dar vandens pastatė stiklinę ant šalia lovos stovėjusio stalelio ir atsigulė.

– Ak, mano Kasparai… Jei tik galėtum pasakyti, ką man daryti…

Mergina nusivalė paskutines išriedėjusias ašaras ir užsimerkusi nugrimzdo į miegą…

Itin švelnus prisilietimas prie skruosto. Sofija pasimuistė. Kažkas dar kartą prisilietė prie skruosto. Mergina vis dar miegodama pakėlusi ranką persibraukė veidą. Po minutėlės ir vėl pajuto kažką prie veido. „Nelemta musė. Palik ramybėje mane“ – nuaidėjo mintis galvoje ir Sofija apsivertė ant kito šono, tačiau „musė“ niekur nedingo ir mergina pajuto prisilietimą prie kito skruosto. Tuo pat metu pro užmerktas akis plykstelėjo balta šviesa ir galų gale ji atsimerkė. Tai, ką atsimerkusi pamatė, Sofijai užgniaužė kvapą: šalia merginos, jos lovoje, gulėjo vaikinas. Šviesių, pečius siekiančių plaukų, dangaus mėlynumo akių. Jis buvo apsirengęs baltais drabužiais ir rankoje, kuri kabėjo virš Sofijos veido, laikė plunksną. Su šia plunksna vaikinas braukė Sofijai per skruostus. Švytintis nepažįstamasis žiūrėjo tiesiai merginai į akis ir šypsojosi.

– Labas. – ištarė melodingu, saldžiu balsu. Sofija nurijo seiles, įdėmiai pažiūrėjo į vaikiną ir staiga suvokė kas jis.

– Kasparai? – neužtikrintai tyliai paklausė ji vaikino. Šis, vis dar šypsodamasis, nežymiai linktelėjo. – Ar čia tikrai tu, Kasparai?

– Taip, mano meile. – vaikinas patvirtino jos spėjimus ir vėl su rankoje esančia plunksna perbraukė Sofijai per skruostą. – Sugrįžau pas tave.

– Bet. Bet kaip? Kaip tai įmanoma? – mergina papurtė galvą į šalis. – Aš nesuprantu.

Emocijos užliejo Sofiją. Ji pasijautė sutrikusi, nustebusi ir nepaprastai laiminga vienu metu. Laimės ašaros ištryško iš akių.

– Nesvarbu kaip, mano meile. Tu kvietei mane ir aš čia, su tavimi. Ššš, nurimk, neverk, negi nesidžiaugi mane matydama? – Kasparo akys patamsėjo, jis atrodė susirūpinęs. Su plunksna nuvalė ašarą nuo merginos skruosto.

– Ne, aš labai džiaugiuosi, jog tu čia.

– Puiku. – Kasparas vėl nusišypsojo, šį kartą dar plačiau. – Aš taip pat labai džiaugiuosi, jog esu čia.

Po šių žodžių mergina vėl paniro į miegą. Ryte atsibudusi priėmė sprendimą, jog šeimos nariams, tai yra savo seseriai, nieko nesakys apie tai, kas įvyko naktį, Marta dar pagalvos, kad Sofija ėmė ir išsikraustė iš proto. Ir be to, galbūt viso labo šios nakties vaikinas tebuvo tik sapnas. Sofija tiek daug galvojo apie savo istoriją… Pasirodęs jai prieš akis vaikinas atrodė lygiai taip pat, kokį jaunoji rašytoja savo vaizduotėje matė jį aprašydama. Tai neįtikėtina, šiek tiek baugu, bet tuo pačiu ir taip nuostabu. „Tikiuosi, kad Kasparas vėl pasirodys man. Labai noriu jį pamatyti dar kartą…“ – svajinga mintis aplankė Sofiją prieš jai užmerkiant nakčiai akis ir mergina nusišypsojo.

– Pabusk, mano meile. – jau atpažįstamas melodingas balsas švelniai sušnabždėjo į ausį. Vaikino kvėpavimas nuvilnijo merginos skruostu ir Sofija sudrebėjusi atmerkė savo akis. Šios iškart susidūrė su Kasparo dangaus mėlynumo akimis. Nežinia kiek laiko jaunuoliai taip žvelgė vienas į kitą. Kasparo žvilgsnis buvo skvarbus, rodėsi, jog nori pasiekti Sofijos sielą. Mergina negalėjo nusukti savo akių. Grožėjosi reginiu priešais save.

Kasparas buvo palinkęs virš jos. Balta šviesa spindintis vaikinas vis dar neatitraukdamas akių savo dešinę ranką pakėlė prie merginos veido ir švelniai nubraukė užkritusius plaukus į šoną. Nuo šio judesio Sofija maloniai suvirpėjo ir užsimerkė. Palaiminga šypsena atsirado jos lūpose, atmerkusi akis pamatė, jog Kasparas taip pat šypsosi, o jo akyse staiga sužibo raudona kibirkštėlė, tačiau tai buvo vos sekundę ir jo akys vėl tviskėjo mėlynai. Vaikinas lėtai ėmė leistis prie merginos veido ir ji, supratusi, jog laukia bučinys, vėl užsimerkė, bet nieko neįvyko. Sofija nieko nepajautė kelias sekundes ir tuomet atplėšė akis, ketindama paraginti Kasparą, tačiau ji nustėro iš siaubo. Norėjo klykti, tačiau jokio garso negalėjo išleisti, norėjo šokti iš lovos, tačiau kūnas buvo tarsi surakintas. Prieš akimirką buvęs patrauklus spindintis jaunuolis virto į pabaisą: šviesi, švelni oda jau dabar tapo į kietą, sutrupėjusią juodumą, iš kurios tarpų švietėsi liepsnos, mėlynos akys virto į siaubingas raudonas be vyzdžių. Šis monstras buvo palinkęs virš Sofijos veido ir išžiojęs savo nasrus su iltimis, kurių vietoje prieš tai buvo nuostabi šypsena.

Mergina su panika stebėjo, kaip per akimirką pabaisa vėl bemat tapo Kasparu ir suklykė. Vaikinas sureagavo žaibiškai ir ranka užspaudė Sofijos burną iškart ją ramindamas.

– Ššš, mieloji. – rūpestį spinduliuojančios akys žvelgė į baimės kupinas merginos akis. Sofija bandė ištrūkti iš šio padaro gniaužtų, tačiau jis laikė ją tvirtai užgulęs. – Prašau nurimk.

Nepatikėdama šiuo apsimestiniu susirūpinimu vargšelė muistėsi ir lyg pašėlusi įnirtingai sukinėjo galvą į šalis. Ir staiga viskas dingo.

Tamsa.

– Metas keltis, sesute. Juk nenori pramiegoti pietų. – džiaugsmingas Martos balsas pasiekė sesers ausis ir šioji atsimerkė. Marta ant spintelės prie lovos padėjo padėklą su dubeniu sriubos ir prisėdo ant lovos šalia Sofijos. Ši nusišypsojo seseriai ir atsisėdo patogiau lovoje. Ir tuomet sustingo. Ji prisiminė nakties įvykius ir beveik nustojo kvėpuoti, akyse apsiniaukė siaubas. Marta akimirksiu tai pamatė. – Sofija, kas nutiko?

Sofi išsigandusiose akyse suspindo ašaros, kvėpavimas pagreitėjo ir šitaip pažiūrėjo į seserį.

– Sofi, aš klausau tavęs. – rūpestinagi, tačiau įsakmiai Marta paragino seserį kalbėti.

– Marta, namuose yra pabaisa… – pradėjo mergina ir tęsė toliau. Papasakojo viską, kas nutiko pastarąsias dvejas naktis. Marta be žodžių, be klausimų išklausė jaunėlę, leido jai išsikalbėti, o šiai baigus, apkabino stipriai, seseriškai.

– Šiandien čia jo jau nebebus. Aš tau pažadu. – Marta atsitraukusi suėmė Sofijos veidą ir pabučiavo jai į kaktą. – Tas demonas išeis.

Sofija linktelėjo, ji tikėjo ir pasitikėjo savo seserimi.

Atėjus vakarui Marta grįžo į Sofijos kambarį nešina padėklu su lėkšte, stikline vandens, keliomis žvakėmis, indeliu su druska ir dar kažin kuo. Pravėrė kambario langus ir tuomet viską išdėstė ant grindų ir pati atsiklaupė šalia. Pakvietė tą patį padaryti ir Sofiją. Mergina taip ir padarė, atsiklaupė priešais Martą ir jos sudėliotus daiktus. Sofija stebėjo, kaip sesuo ore rankomis tarsi ėmė braižyti kažkokius ženklus. O tuomet ir kalbėti Sofijai nežinoma, negirdėta kalba. Sofija negalėjo suprasti, kas vyksta. Nežinojo, jog Marta sugeba ką nors panašaus, matė tai pirmą kartą.

Merginos dėmesį patraukė staiga besidarinėjantys kambario langai, pakilo vėjas ir ėmė plaikstytis užuolaidos, kelis kartus įsijungė ir išsijungę šviesa kambaryje. Pasigirdo garsas, tarsi baubimas. Už sesers nugaros suspindo balta šviesa ir šviesoje išniro Kasparo pavidalas. Marta tai pajutusi ėmė garsiau ir tvirčiau kalbėti. Sofija nežinojo kur žiūrėti.

– Sofija, nedaryk to. – liūdesio kupinu balsu ištarė Kasparas tiesdamas ranką į Sofiją. – Man tavęs reikia, o tau – manęs.

Sofija papurtė galvą ir stebėjo, kaip, aidint Martos balsui, keičiasi padaro pavidalai ir šis klykdamas virto dulkėmis, kurios išskrido pro langus. Vėjas nurimo, o langai užsivėrė. Marta atsistojo ir nuėjusi prie langų juos užkabino. Grįžusi prie sesers užpūtė žvakes ir apkabino seserį.

Sofija prisiglaudė prie Martos dar nepatikėdama tuo, ką kątik matė. Turėjo tiek klausimų, tačiau nei vienas nepaliko merginos lūpų. Ji buvo apstulbusi ir šokiruota. Bet Marta lyg nujausdama atsakė į neužduotą klausimą:

– Mūsų mama išmokė. – ir pabučiavo sesers plaukus.