31. Milda Jensen „Tik vienas teisingas atsakymas“

„Give them pleasure. The same pleasure they have when they wake up from a nightmare“

– Alfred Hitchcock

PYP – PYP – PYP – PYP – PYP – PYP – PYP!!!

Pašoku iš miegmaišio gaudydama orą. Andora! Sapnavau Andorą. Kvėpuoti, ramiai kvėpuoti. Iš lėto giliai įkvėpti, po truputį iškvėpti. Įkvėpti, iškvėpti. Tai tik sapnas.

Apsižvalgau. Aš vis dar kosminėje stotyje, čia viskas taip pat, kaip visada. Esu saugi, šviesmečiais nuo Žemės, nepasiekiama. Kodėl mano smegenys nutarė iškrėsti tokį žiaurų pokštą ir parodyti Andorą? Nenoriu jos prisiminti, apie ją galvoti. Bet štai viskas, rytas sugadintas, ir kol stotis ruošia miltukinę kavą su miltukine kiaušiniene, negaliu negalvoti apie Andoros egzekuciją.

Pypt! Maistas yra. Prisėdu ant lova tarnaujančios kriokapsulės, įsistebeiliju į Paukščių Taką kitapus iliuminatoriaus. Po truputį širdis rimsta, nors skausmas gerklėje, lyg būčiau prarėkusi, lieka. Kaip ir keistas akių perštėjimas, tarsi visą naktį būčiau miegojusi atviromis akimis.

Ji lyg kirminas mano galvoj, ėdantis ir graužiantis, ne ką prasčiau nei tada, kai dar buvo gyva. Viskas, gana! Užtenka apie tai galvoti. Tuo labiau, kad sapno siužetas jau pranyko iš mano atminties. Kas buvo, tas buvo, praeities nepakeisi, pasirinkimų irgi. Nepadariau nieko blogo, priešingai. Andoros kvailas pasipriešinimo žaidimas tik pykdė Naujuosius Dievus. Bet jis baigėsi, o aš buvau apdovanota. Juk būtent todėl dabar gyvenu geriausioj stoty visoje Visatoje. Čia man labai gerai, nė už ką negrįžčiau į Žemę.

Bet žiūriu į maistą savo rankose ir niekaip nesuprantu, kodėl jos atrodo tokios papilkėjusios ir gyslotos, lyg senės. Kada aš spėjau pasenti?

BAM!

Visa stotis nuaidi.

BAM! BAM!

Kažkas… beldžiasi į liuką? Kol miegojau, prisišvartavo laivas? Negali būti, stotis būtų pranešusi.

BAM! BAM! BAM! BAM!

Širdis nusirita į kulnus. Vienas, du, keturi. Mūsų ritmas. Negi kažkas dar iš pasipriešinimo išgyveno ir mane surado? Jei taip gali būti – bet nemanau, juk pati mačiau – ar jie čia atkeliavo su draugiškais, ar su priešiškais ketinimais?

Ne, vargu, ar su priešiškais. Jei nors kažkas iš pasipriešinimo dar gyvi, abejoju, ar leistų laiką ieškodami manęs. Greičiau jau eitų pasprogdinti Dievų šventyklų ten, Žemėje.

Todėl, jeigu kažkas kitapus liuko yra… tikriausiai tai atsivertę žmonės, kaip aš.

Pritykinu ir žvilgteliu pro langelį, bet šliuze nieko nesimato. Vis vien atsuku rankeną ir plačiai atveriu liuką.

Tuščia.

Negali būti, kad pasigirdo.

Užveriu liuką ir šiurpas perbėga nugarą.

Ant liuko – iš niekur atsiradusi Andoros žvaigždė septyniais spinduliais. Žalia, su nuvarvėjusiais dažų lašeliais nuo kiekvieno smaigalio. Visai taip, kaip žymėdavome tvoras, sienas, langus ir automobilius. Aš purkšdavau, ji eidavo sargybą.

Pirštu atsargiai priliečiu nuvarvėjusį lašelį. Sausas. Lyg čia amžinai buvęs. Bet nebuvo. Dar prieš dešimt sekundžių šios žvaigždės čia nebuvo. Kas čia vyksta?

Įsižiūriu iš arčiau. Ant kiekvieno nuvarvėjusio lašelio įsispaudęs piršto atspaudas. Grioveliai perskirti ir vėl sugiję, bet kreivokai. Nuo tada, kai vaikystėje griebiau smėlio saują, bet joje pasitaikė stiklo šukė.

Gal vis dar sapnuoju? Apsisukusi žvalgausi po stotį, bet nematau jokio pasikeitimo. Kriokapsulė vienoje pusėje, siena su terminalu ir virtuvės bei vonios funkcijomis kitoje. Iliuminatorius priešais. Viskas padengta matinėmis plieninėmis plokštėmis. Viskas taip pat. Girdėjau, kad sapnuojant neišeina pasižiūrėti į rankas. Pakeliu jas prieš akis, vartau, apžiūrinėju iš visų pusių. Ant smiliaus nesimato žalio dažo žymių. Pirštai lankstosi. Nagai nukramtyti. Oda papilkėjusi, kraujagyslės išsišovusios, judinant pirštus matosi, kaip juda sausgyslės.

Terminale pypteli pranešimas. Ačiūdie, užduotis iš Dievų. Dirbdama neisiu iš proto. Žengiu arčiau ir trečią kartą šį rytą kūnas nueina pagaugais.

.

„Pabusk. Laikas grįžti į Žemę“

.

Ne. Ne, ne, ne. Paspaudžiu „Atšaukti“.

.

„Blogas pasirinkimas“
„Šitą žaidimą mes galime žaisti amžinai“
„Skirtingai nei tu, aš niekada nepavargsiu ir nepasensiu“
„Ačiū tau už tai“
„Gerai, pradėkim iš naujo“
„Ar žinai, kad Jie pakeitė ekologiją ir dabar beliko valgyti vieniems kitus?“

.

Lyg gavusi komandą, stotis staiga ima kriokti, užsikosti, ir visą gyvenamą plotą apipurškia klaikiai dvokiančia miltukine kava ir miltukine kiaušiniene, su miltukinių pomidorų sulčių priemaišomis. Šviesos pritemsta, įgauna rausvą atspalvį, terminalas piktai suzirzia. Ir vėl, ir vėl. Kas čia buvo? Randu mažiausiai apkramtytą nagą ir nunešu jį link dantų. Man čiuožia stogas. Terminalas negalėjo gauti žinučių iš anapus. Nubraukiu pliurzę nuo ekrano.

.

Vanduo: kritinis
Maistinės medžiagos: kritinis
Valymas: kritinis

.

Man vaidenasi. Andora įsigraužė į smegenis ir net po mirties mane kankina. Prakeikta oportunistė. Gana! Susikaupk. Man gresia numirti iš bado ir troškulio savo pačios išskyrose. Aplinkui šviemečiais nė gyvos dvasios. Bet galiu susitvarkyti pati. Nei už ką negrįšiu į Žemę.

Neklusniais pirštais išlupu terminalo ekraną iš sienos. Užtrunku, bet randu stoties planą ir gedimų šalinimo instrukcijas. Nubraukiu gličią vėmalais dvokiančią masę nuo grindų ir imuosi atsukinėti varžtus.

– Tu ten nieko nerasi.

Krūpteliu. Andoros balsas. Keliu galvą dairytis… Ne, nepasiduosiu, nekreipsiu dėmesio. Giliai įkvėpiu, drebančiomis rankomis bandau iš naujo pataikyti atsuktuvą į varžto griovelį. Nagi, judinkis!

– Jau buvai ten šimtus kartų ir kaskart grįždavai tuščiomis.

Pagaliau prieš mane grindyse atsiveria ertmė. Nusivalau delnus į kelnes, sugriebiu kopėčias ir imu lipti žemyn.

– Žinai, mes galėtume pasikalbėti kaip du subrendę žmonės. Iš to daugiausiai išloštum tu.

Šachtoje tamsu, girdisi tik mano žingsniai ir kvėpavimas. Galiausiai kojomis paliečiu grindis. Čia viskas… ne taip, kaip tikėjausi. Yra laidai ir vamzdžiai, bet yra ir kažkas organiško. Dieviško.

– Tai tik technologija. Pati žinai, kad netiki.

Dink iš mano galvos! Liaukis varyti mane iš proto! Griežiu dantimis, iš paskutiniųjų susitelkdama į savo tikslą. Skubu tuneliu tolyn. Gravitacija čia keista, rodosi, kad kylu žemyn ar leidžiuosi aukštyn, nesuprantu, užtrunka tai akimirką ar amžinybę. Pažįstamų technologijų nelieka, tik dieviškos. Stoviu priešais brokolį primenantį darinį, padengtą blizgiomis gleivėmis. Nuo jo eina šleikštus saldžiai salsvas kvapas. Nei rankenos, nei mygtuko, nei jokios kitos pažįstamos sąsajos tarp žmogaus ir technologijos.

– Šios stotys neskirtos gyventi, ir tuo labiau neskirtos žmonėms. Savo bausmę atitarnavai, Žemėn grįžt pabijojai, ir Jie tave paliko nusigaluoti. Geriau keliauk su manim.

Melas. Naujieji Dievai ne tik manęs pasigailėjo, jie mane išsiuntė atlikti svarbių Visatos tyrimų. Lyg ji ką suprastų apie Dievų visagalybę ar gailestingumą. Stop! Atėjau čia su tikslu. Vėl pasižiūriu į instrukcijas. Negali būti… Tikrai mačiau pažįstamus ženklus ir rašmenis ten, viršuje, bet čia jie pasikeitę į kažką keisto, nesuprantamo, nesuvokiamo, nežmoniško. Dieviško.

Negaliu pasiduoti. Raitojuosi rankoves ir kišu rankas gilyn į darinį. Jis supulsuoja, delnus paglosto daugybė čiuptuvėlių. Ir vėl pasitraukia. Bandau dar keletą kartų, kaskart tikėdamasi užčiuopti ką nors, skirtą žmogiškai rankai, bet kaskart sutinku čiuptuvus ir jie nuo manęs pasišalina.

– Lipk viršun.

Norėčiau likti čia apačioje ir gyva supūti, vien tam, kad parodyčiau Andorai, kad ji nebegali manęs valdyti. Bet jei nuvilčiau Dievus… Ne, ne ne ne. Privalau rasti išeitį. Štai terminalas – jis guli be jokios naudos. Bet jei užlipčiau viršun, tikriausiai galėčiau išsiųsti pagalbos signalą. O tuomet atsigulti ilgam, šaltam miegui.

Atgal ilgu tuneliu ir aukštyn kopėčiomis. Rankos tepa strypus glitėsiais, kojos paskui ant jų slidinėja. Nežinau, ką ten surasiu. Ji liepė lipti viršun, aš lipu viršun. Ar darau klaidą? Tikriausiai. Ar pasikalbėsim kaip du normalūs žmonės? Abejoju. Ji niekada nebuvo normali.

Štai ir mano plotas. Iškišu galvą, niekas nepasikeitę. Grindys ir sienos vis dar apdrėbtos maistine mase, ant liuko vis dar ta pati Andoros žvaigždė. Jos nesimato iš po pliurzės, bet žinau, kad ji ten. Balso nesigirdi, net keista.

Susigrabalioju terminalą. Čia jis veikia žmoniškai, tad išsiunčiu pagalbos signalą. Tikriausiai užtruks porą dešimtmečių, kol kas nors jį pagaus, ir dar dvigubai ilgiau, kol atvyks pagalba.

Metas užsišaldyti.

Keliu kriokapsulės dangtį ir susivokiu, kad jo niekada neuždarau. Per vėlu.

– Pagaliau! Kaip man nusibosta tavęs laukti!

Ji visiškai tokia, kokią ją prisimenu. Kaip iš sapno, kaip egzekucijos dieną.

Bet juk… aš…

– Jo, matei, kaip iš manęs jie išsiurbia smegenis ir kaip sudrimba kūnas, ir kaip paskui Jie mėsinėja, ieškodami, ką dar gali panaudoti, o ką tiesiog paversti maistinėmis medžiagomis. Kaip rakinėja stuburą po slankstelį. Nieko negali apie tai pasakyti?

Man vaidenasi, tai negali būti tikra.

Andora išlipa iš kapsulės ir atsistoja priešais mane. Žiūri į akis, tarsi kažko ieškodama. Aš tik pakeliu ranką ir paliečiu jos petį. Ji tikra. Šilta. Dabar paženklinta dieviškomis gleivėmis.

Galėčiau imti ir pasmaugti.

– Cha cha cha, bandei, net keletą kartų. Tai tau neatneša nieko gero.

Bet… kaip?

– Kaip manai, kodėl Jie pirmiausiai išsiurbia smegenis? Kaip manai, kas valdo Jų laivus?

Ji žiūri į mane tokiu aštriu žvilgsniu, lyg pjautų. Kaip ir seniau, tikisi iš manęs vienintelio teisingo atsakymo į šiuos nesuprantamus klausimus, nors jį žino tik ji pati.

– Turi sugrįžt į Žemę.

Kodėl?

– Ekosistemos sunaikintos, atmosfera pakeista, galbūt žinai, kodėl?

Ir vėl klausimas, į kurį neturiu atsakymo. Neatlaikau jos žvilgsnio.

Stoties šviesos užgęsta, užsižiebia raudonai, pulsuoja. O gal tik man akyse? Viską užpildo tas šleikštus saldžiai salsvas kvapas, ima trūkti oro, ir aš išvemiu nebūtus pusryčius.

– Tu mane išdavei.

Man grasino!

– Išsigandai poros žodžių, kai kiti iš pasipriešinimo net kankinami nepalūžo.

Ne… man jau gana. Iš visų jėgų pastumiu Andorą šalin. Įšoku kapsulėn, užsivožiu dangtį. Kur po galais tas krio mygtukas! Paspaudžiu. Kapsulė prisipildo aitrių garų. Galvą ima čiupinėti maži švelnūs čiuptuvėliai. Kojas semia šaltas skystis.

.

INICIJUOJAMA
VYKDOMA

.

greičiau, greičiau

.

KLAIDA

.

Kitapus pasirodo Andoros veidas. Perpykęs. Ji atlupa dangtį. Dengiuosi rankomis galvą. Išplėšia mane iš kapsulės ir nutrenkia ant grindų. Spiria į pilvą. Atsikosėju krauju. Kaip ji gali būti tokia stipri, net ir numirusi.

– Viskas, jau užtenka tau gulėti šitam stikliniam karste kaip kokiai miegančiajai gražuolei!

Kaip sunku judėti.

– Dar turi laiko, dar gali padarysi savo menką gyvenimą kažko vertą. Pabusk pagaliau!

Šiaip ne taip pakylu ant kelių, keturiom. Ropoju link liuko.

– Dėl Žemės žalumo, tu prisiekei! Aš tau padėsiu, kuo galiu!

Žalioji Andoros žvaigždė vis dar čia. Įsirangau į šliuzą. Čia jokių nesuvokiamų Dieviškų technologijų, tik primityvios žmogiškos be jokių apsaugų. Keletas paspaudimų, keletas nuleistų svirtelių, ir išorinis liukas atsidaro.

PYP – PYP – PYP – PYP – PYP –

– Privalai sugrįžti ir ištaisyti savo klaidas.

PYP – PYP – PYP –

tai ne mano kaltė tai ne mano kaltė ji žiūri taip kaip žiūrėjo egzekucijos dieną net ne piktai tik nusivylusi bet tai ne mano kaltė

oras palieka plaučius akys ir gerklė išdžiūsta

PYP – PYP – PYP – PYP – PYP – PYP – PYP!!!

Pašoku iš miegmaišio gaudydama orą. Andora! Aš sapnavau Andorą. Kvėpuoti, ramiai kvėpuoti. Giliai iš lėto įkvėpti, po truputį iškvėpti. Įkvėpti, iškvėpti. Tai tik sapnas. Net nebeprisimenu jo siužeto. Vien Andoros egzekucijos vaizdai stovi man prieš akis.

Stotis gamina pusryčius. Už iliuminatoriaus sukasi Paukščių takas. Man peršti akis, skauda gerklę, visą krūtinę. Tarsi visas kūnas surakintas. Ir kodėl mano rankos atrodo tokios pasenusios?

BAM!

kažkas

BAM! BAM!

pabeldžia

BAM! BAM! BAM! BAM!

į duris.