32. Justinas Mažūnas „Akys žiūri į duris“

Brėkštant rytui, Eliza vaikščiojo paveiksle ir įsivaizdavo esanti Praseptorius.

Jai rodėsi, kad išblyškę veidai, besislepiantys aštuoniolikto amžiaus kambario kertelėse, varsto ją smerkiančiais žvilgsniais. Bet taip nebuvo. Visi sutartinai žiūrėjo į duris ir niekur daugiau. Paveikslas turėjo būti nugludintas, užbaigtas, tikras. Nuo sujauktos karališkos lovos iki plaukų kuokštų, mirkstančių kraujo baloje. Nuo virpančios žvakių šviesos iki obuolio Edvino burnoje. Tačiau kas kartą pažvelgus į seną medinę spintą kambario kampe ir į tai, kas slėpėsi jos viduje, tobulo vaizdinio pamatai sudrebėdavo. Praseptorius buvo pasakęs: „Jei piešinyje bent viena detalė neduoda jums ramybės, vadinasi, neduos ramybės ir man. O kai aš randu, prie ko prikibti, man norisi jus išjuokti, pasmaugti ir sutrypti.“

Ir jis kalbėjo rimtai.

Labai rimtai.

Eliza pirštų galais nutipeno prie lango. Apkūni mergina vilkėjo melsvą palaidinukę ir bandė vaikščioti be garso. Nes taip judėjo Praseptorius. Neskleisdamas garso.

Kai kas šią dieną vadina Ciklo užbaigimo diena. Kai kas Genijų gimimo ar Naujų formų diena. Elizai tai yra Gyvybės ir mirties diena.

Jos nepailstančios akys stebėjo, kaip pirmieji saulės spinduliai sklaidė sutemas. Pasirodė siluetai – bežadžiai klipatos, traukiantys į savo kubus. Jie plaukė kartu su tirštu rytmečio rūku, nekalbėdami, nespausdami vienas kitam rankų, nesižvalgydami. Perlinkę, nugeibę jie suvirto į kubus, į erdvę, tapusią jų namais. Kiekvienas kubas turėjo po vieną langelį. „Daugiau langų, daugiau vilionių nukrypti nuo kuriamo paveikslo“, – studijų pradžioje jiems porino Praseptorius.

Nunykusi čia buvo ir žemė. Gyvūnai kojos nekeldavo, o žolė virsdavo stagarais vos spėjusi sužaliuoti. Nudžiūvusių medžių šakos merdėjo glėbdamos viena kitą. Veisdavosi čia tik musės.

O tolumoje matėsi kalnai. Niekas nežinojo, kalnai tikri ar butaforiniai. Niekas to negalėjo patvirtinti, nes niekam per daug ir nerūpėjo. Turėjo svarbesnių reikalų.

Eliza stebėjo, kaip tamsūs šešėliai nenoromis užleidžia vietą auksinei šviesai. Ta šviesa nutiesė kelią melsvos šviesos ūkui – Praseptoriui. Iš pažiūros negrėsmingas, pasigerėjimą keliantis ir akį glostantis fantomas leidosi šlaitu žemyn, į kubų dykynę.

Nei vienas nežinojo, kuriame kube ta „jauki“ švieselė pirmiausia apsireikš. Jis nesilaikė eiliškumo. Pats kūrė taisykles.

Eliza gracingu žingsneliu grįžo prie paveikslo. Kursiokai tūnojo savo vietose tylūs ir ramūs. Auksu išraižyta dvivietė lova sujaukta, patalai kruvini. Iš palovio iškišęs galvą gulėjo Tadas, jo ilgi plaukai veik siekė akis. Burna pražiota, liežuvis nukaręs. Jis nenuleido žvilgsnio nuo durų. Koks šaunuolis jis buvo. Tiek kartų repetuota išraiška šiandien atrodė nepriekaištingai. Eliza dėjosi plojanti jam. Bet tuoj susigriebė. Nes Praseptorius neploja. Niekada.

Pirmais studijų metais buvo duota užduotis sukurti pavydo paveikslą. Formavo jie pavydą ilgus metus. Vis kažkas buvo ne taip. Tai baldai ne to medžio, tai melodijoje per daug styginių, tai kakta ne taip suraukta. Galiausiai jie buvo išjuokti, pasmaugti ir sutrypti. Ir ne vien fiziškai. Gaila, niekas jiems prieš tai nepasakė, kad menas, virtęs darbu, gali įstrigti kaip ašaka gerklėje – vimdyti, sekinti, naikinti.

Mergina patyliukais nutipeno į patalpos kampą. Glorija tarsi rūbas kabojo praviroje spintoje. Jos akys, kaip ir kitų studentų, buvo nukreiptos į duris. Lūpos skausmingai sučiauptos. Juodvi buvo draugės. Glorija buvo geriausia kurse. Pirmūnė. Dėl to Praseptorius taip dažnai ją kankindavo ir smukdydavo. Dar vakar viršenybė išsišaipė iš jos burnos. Sakė, kad burna per maža, kad turi smarkiau išsižioti. Ji privalanti klykti, nebyliai klykti. O klyksmo jis nematantis. Tai grynas mėšlas.

Eliza norėjo tapti Praseptoriumi. Kito kelio mergina nematė. Ji išeis iš čia kaip melsvas švytintis ūkas ir ne kitaip. Glorijai ji sakė, kad pakeis šią siaubingą sistemą tapusi Praseptoriumi. Ji nebandys išjuokti, pasmaugti ar sutrypti. Ji išvaikys baimę kubų dykynėje.

Mergina melsvais skvernais nusklendė prie Sandros. Kursiokė sėdėjo minkštoje kėdėje su atlošu ir ranktūriais. Užsikėlusi koją ant kojos. Paramstyta pagalvėlėmis atrodė kaip lėlė, kuri be atramos nugriūtų. Išsipuošusi blizganti lėlė. Akyse atsispindėjo žvakių liepsnelės. Tad jos akys spingsėjo. Mergina, kuri per naktis nemiegodavo dėl vaidmens, pagaliau galėjo savimi didžiuotis. Eliza pakštelėjo jai į skruostą. Taip kartais darydavo Praseptorius, kai būdavo geros nuotaikos. O taip nutikdavo retai. Jis dar kai ką darydavo. Susigėdusi Eliza delnu prisidengė burną ir nekaltai sukikeno. Papurtė galvą, kad išvaikytų gašlias mintis. Apie tai pagalvos vėliau, kai taps Praseptoriumi.

Dažniausiai Praseptorius pasirodydavo netikėtai. Kiekvienas studentas matydavo Praseptorių kitaip. Jis pripildydavo visą erdvę, kubą, kiekvieną paveikslo lopinėlį. Paveikslo skleidžiamos emocijos susigūždavo kamputy apsireiškus Praseptoriui. Paveikslas skildavo, aižėdavo neatlaikęs kritikos. Praseptorius skverbėsi į studentus tamsiausių košmarų pavidalu. Didžiausios jų baimės, nesėkmės, gėdingiausios gyvenimo akimirkos tapdavo matomos visiems. Tai jis padarydavo stovėdamas prieš juos. Šviesdamas jiems savo melsva dangiška šviesa.

Eliza bijojo viršenybės kaip paties velnio. Taip bijojo, kad pradėjo jį dievinti.

Eliza prisimerkė, pritūpė ir keturiomis, lyg tigras, išvydęs auką, ėmė sėlinti prie Edvino. Ji svarstė, kokiu žvilgsniu į juos žiūrėtų Praseptorius, jei turėtų akis. Veikiausiai tigro.

Edvinas pusnuogis gulėjo ant stalo tarsi pagrindinis patiekalas. Ant jo buvo sukrautos uogos, daržovės, kepsniai. Burnoje – obuolys. Veidas pasuktas į duris, o bejausmės akys laukė verdikto. Tas akis turėjai pamatyti iškart, tik įėjęs į kambarį. Kaip ir kitų aktorių akis.

Ji prisėlino prie lango.

Trys kubai švytėjo raudonomis spalvomis. Tai liūdnos spalvos. Tai nuvargusi, pasenusi raudona spalva. Vadinasi, studentai neišlaikė. Ir tik pats Praseptorius žino, ką jis padarė tiems jauniems menininkams. O padaryti jis galėjo bet ką.

Kubai žalia spalva nušvisdavo labai retai.

„Kuo mažiau emocijų kurse. Būkite šalti. Čia ne vieta ieškoti draugų. Tik tada, kai visiškai atsiduosite kūrybai, o santykius su kursiokais užkasite šaltoje žemėje, galbūt sukursite paveikslą, kurį aš galėsiu pakęsti“, – prisiminė Praseptoriaus žodžius Eliza.

Netrukus dar vienas kubas įsižiebė raudonai. Neišlaikyta. Jam netiko. Pasigirdo juokas. Juokas skrodė visą kubų dykynę. Šią Dievo apleistą žemę.

Tarp kubų sušmėžavo greitai judantis mėlynas ūkas.

Ji dar kartą iš šalies nužvelgė savo kūrinį. Paveikslas, kurį tapydamas Elizos kursas sugaišo begalę mėnesių, buvo beveik baigtas. Likus paskutinei nakčiai, ji kai ką pakeitė. Privalėjo pakeisti.

Ir vis tiek ranka kilo paskutiniam potėpiui. Eliza spėjo, kad šis potėpis neišvengiamas.

Elizos vienintelės nebus paveiksle. Ne dėl to, kad ji prasta aktorė. O todėl, jog privalo bet kokia kaina tapti Praseptoriumi.

Ji šmurkštelėjo į spintą prie Glorijos, įsitaisė priešais ją. Šviesos pluoštas krito pro praviras spintos duris ir apšvietė merginos veidą. Eliza įsižiūrėjo įdėmiau. Sustingusiame Glorijos veide ji vėl įžvelgė apgaulę. Glorija drebėjo – tai buvo vos pastebima. Deja, Praseptoriui pro akis neprasprūsta niekas.

– Nedrebėk, – sušnypštė Eliza.

– Man baisu, – sukuždėjo Glorija vos girdimu balsu.

– Nusiramink, – Eliza ėmė glostyti jos šviesius plaukus. Tai, regis, tik sustiprino drebulį.

– Ar daug išlaikė? Tu gi matei. Pasakyk man ir nemeluok.

– Tik vienas kubas raudonas, visi kiti žali, – pamelavo Eliza.

Glorija negalėjo suvaldyti virpulio.

Eliza užuodė prakaito kvapą.

– Aš nepajėgsiu. Gal man pasislėpti? – tramdė raudą Glorija.

– Ne. Sugadinsi paveikslą. Tu negali dingti. Susiimk, mažute. Susiimk. Gal tau pasekti pasaką? Duok man ranką. Štai taip.

Glorijos rankos buvo šaltos.

Ši mergina retai suklysdavo. Naktį atsilaikė puikiai. Tik dabar ji pasidavė baimei. Eliza žinojo, kur padarė klaidą. Taip pat suprato, kiek mažai laiko turi.

– Aš negaliu. Pažiūrėk, kuo tapome. Pažiūrėk į save. Tas paveikslas…

– Glorija, mes galim išlaikyti egzaminą. Liaukis drebinti kinkas. Galvok apie melsvai šviesią ateitį anapus kubų. Aš tavimi patikėjau, nenuvilk manęs. Mes galim tapti Praseptoriais. Abi.

– Aš tiesiog noriu namo.

Eliza negalėjo leisti sau suklysti. Viena klaida gali kainuoti raudoną spalvą. O tada viskas vėl prasidės iš naujo. Ciklas nesibaigs. Dar ketveri metai vargo ir kančios formuojant gyvus paveikslus. To ji neištvers. Glorija taip pat.

Eliza jautė, kad Praseptorius jau arti. Ji dažnai sapnuodavo, kaip virsta mėlyna šviesa ir skraido nuo kubo prie kubo. Kas gali būti geriau šiame pasaulyje, nei įgauti Praseptoriaus pavidalą. Visi to nori, bet ne visi drįsta apie tai kalbėti.

Ką darytų Praseptorius jos vietoje?

– Negadink paveikslo, Glorija, – ji stipriai spustelėjo merginos plaštaką. Ši net sutraškėjo.

Spintoje sumišęs drėgnų rūbų ir prakaito kvapas slėgė Elizos krūtinę. Ji buvo per stambi šiai spintai.

– Negi niekas daugiau tau nesvarbu? Tik tas paveikslas ir ta sušikta mėlyna spalva? – Glorijos žodžiai buvo pilni neapykantos ir baimės. – Noriu namo.

– Aš noriu tapti Praseptoriumi.

– Kad pakeistum šią vietą? Kad išvytum baimę iš kubų dykynės?

– Taip. Pakeisiu visą tai.

Spintoje prasiveržė rauda.

Glorija griauna paveikslą. Tobulus potėpius. Tobulas spalvas. Ji tempia Elizą žemyn nuo išsvajotos viršukalnės. Auka, kurią ji paaukojo šiam paveikslui nutapyti, bus nieko verta. Glorija per daug įbauginta. Per daug gyva. Ji jos draugė. Vienintelė, kuria pasitikėjo.

Bet paveikslą dar galima išgelbėti.

– Dar ne vėlu, mažute, – nusišypsojo Eliza ir pradėjo smaugti Gloriją.

Spinta girgždėjo, durys varstėsi. Spintoje vyko kova dėl išgyvenimo. Eliza buvo išsekusi, bet gniaužtai jos tvirti. Ji spaudė draugės kaklą iš visų jėgų. Kiti trys kursiokai napajudėjo iš savo vietų. Liko sustingę it stabai. Eliza sukaupė likusias jėgas, kad užbaigtų paskutinį potėpį. Paveikslas bus nepriekaištingas. Ji išlaikys egzaminą. Neturi likti jokio nenugludinto kampo, jokios akį rėžiančios vietos. Glorija išsižiojo. Pamėlo. Išleido paskutinį atodūsį. Eliza atpalaidavo rankas. Dar kiek pravėrė spintą, kad viršenybė pamatytų Glorijos veidą. Nieko nematančios akys žvelgė pro tarpelį spintoje į kambario duris. Ten, kur turėjo pasirodyti Praseptorius.

Kaip tik tuo metu Eliza išvydo, kaip patalpą užlieja melsva šviesa.

Jis jau čia.

Begalinė tyla slėgė kubą. Jis sklandė po kambarį ir tylėjo. Ėjo sekundės, ėjo minutės. Praseptorius vis tylėjo. Jis neišjuokė, nesmaugė ir netrypė. Jis apžiūrinėjo aktorius iš arti. Taip jis niekad nedarydavo. Rodos praėjo amžinybė, kol Praseptorius sutrikdė tylą:

– Išlįsk.

Cypdamos atsivėrė spintos duris. Linkstančiomis kojomis ir svaigstančia galva Eliza atsistojo priešais Praseptorių.

Mėlyna šviesa, prieš tai didelė ir šviesi, dabar traukėsi ir blėso. Pirmą kartą Eliza matė jį tokį. Jis toks menkas ir toks juokingas. Eliza pasijuto stipri prieš nunykusį Praseptorių.

– Puikus darbas, – nuskambėjo skubūs Praseptoriaus žodžiai. Jo balsas aidėjo iš kažkur toli.

Eliza pradėjo krykštauti. Šokinėti vietoje. Ploti.

Ji kikendama puolė gaudyti varganą palšą šviesos gniutulą. Jos palaidi kruvini plaukai draikėsi žaliai nušvitusiame kube. Praseptorius kaip musė skraidė ratais kvadratais, vis atsimušdamas į sienas, nerasdamas išėjimo.

Galiausiai, visas sunykęs, jis nusėdo kambario kampe. Mergina artinosi prie Praseptoriaus keturiomis, kaip tigras, užspeitęs savo auką. Vis arčiau ir arčiau.

Ji pirštais nusišluostė skruostu riedančią stambią ašarą.

O akys iš paveikslo tebežiūrėjo į duris.

***

Tą naktį, kai kubų dykynė ištuštėjo, Eliza iškasė keturias duobes ir, sumetusi ten kursiokus, užkasė. Jokių kauburėlių, jokių gėlių.

Eliza savo raudonų panagių daugiau nebeišvydo. Nebematė nagais išvagotų, mėlynėmis numargintų dilbių. Jos rankos pasikeitė. Kūnas pasikeitė. Ji tapo melsvu ūku.

Dabar jos laukė daug kubų. Daug naujų studentų.

Eliza darys tai, ką išmoko geriausiai. Darys tai, ką darydavo visi Praseptoriai iki jos. Išjuoks, smaugs ir tryps.