33. Gruodis Žeknys „Mainai“

Tai pabaiga. Nubundu šitai žinodama. Esu mirusi. Visa, kas liko – tik nežymi apylanka kelyje pas tave, Hadvi…

Įkvėpiu kiek tik leidžia jėgos. Kažkas slegia krūtinę, kažkas sunkaus, dusinančio. Aklomis imu grabalioti tamsoje aplink save. Apdujęs protas bunda nenoriai, lyg nujaustų, kad kitapus miego manęs nieko gero nelaukia…

Pirštai užčiuopia audinį, plaukus, odą… Atpažįstu. Prisimenu.

Kiti. Mirties svoris, stingus daugybės negyvų kūnų svoris, traiškantis mane. Bet ne… jaučiu tai. Jie vis dar šilti. Bežadžiai, bet kvėpuojantys. Nubudusi esu tik aš.

Vadinasi priešnuodis suveikė. Nebuvome tikri dėl dozės ir ar svaigalas išsivadės laiku. Kaip ir nežinojome, kiek tiksliai laiko turėsiu po nubudimo…

Ta mintis priverčia atsipeikėti. Imu rangytis, kapanojuosi tarp begalės nejudrių galūnių, bandau nustumti prislėgusį svorį, kol pagaliau išsiplėšiu laisvėn.

Žnekteliu į kažkokią minkštą purią šilumą lyg į gilius patalus. Šnaresys, lipnumas… Kažkas švelnaus palyti odą, pakutena it voratinklio gija.

Ne, dar ne! Šalin, šalin! Pasidygėjusi nusipurtau, braukdama nuo savęs tą šešėliuotą glamonę, nors ir žinau, kaip tai bergždžia. Tai visur. Ore besiplaikstantys, kibūs, nematomi spąstai… jos akys ir ausys. Tik laiko klausimas, kada įkliūsiu.

Paskubom apsičiupinėju save, po oda užčiuopiu kietą gniutulėlį ir su palengvėjimu atsidūstu. Vis dar vietoje. Tada pakrutinu rankas, kojas. Nuo smūgio krintant kaista šonas, nutirpęs ir kairios rankos petys, bet rimtesnių sužalojimų nerandu.

Žinojau, kad rizika bus didelė. Šulinių nuleidimo sistema paties dugno nesiekė  – paskutinę atkarpos dalį davinys būdavo tiesiog paleidžiamas laisvam kryčiui žemyn, tad vos vienas nelemtas atsitiktinumas galėjo viską pabaigti tiesiog čia, pačiame pragaro prieangyje, bergždžiai iššvaisčius vienintelę mūsų turėtą galimybę.

Apsvaiginimo reikėjo, kad krovinys netrukdytų nuleidimo procesui, tačiau tokie menkniekiai kaip vienas kitas lūžęs kaulas niekam nerūpėjo. Tebuvo svarbu, kad išliktume pernelyg nesužaloti. Žinia, juk šių tamsybių augintinių lavonai nedomino.

Taip ir nespėjau sužinoti, kiek kitų šįkart buvo nuleista kartu su manimi. Patamsiuose suskaičiuoju šešis arčiausiai sukritusius kūnus, bet esu tikra – tolėliau jų yra daugiau. Kur kas daugiau. Deroga. Pragaro duobės šuliniai. Alkanosios rajūnės irštva. Mano kapo duobė.

Sklandė kalbos, kad tai vienas seniausių ir didžiausių pažabotosios amros lizdų. Šimtametė baisūnė… per visą tą laiką, kiek sielų joje pražuvo?

Hadvi… ir tu čia buvai, nusviestas šiton bedugnėn, tarp daugybės kitų nelaimingųjų, pasmerktų jos nasrams…

Gerklę užveržia raudos gumulas, papurtau galvą, patrinu veidą delnais, nubraukiu nuo savęs besitvenkiančius jausmus. Negaliu sau to leisti, dar ne. Privalau susitelkti. Laikas kapsi… Kiek tai truks? Kiek ištversiu? Nežinau.

Turiu judėti, nevalia čia likti. Sukandu dantis, iriuosi tolyn per šešėlių savašynus.

Kur ne kur sušvytruoja jų stiebeliai. Mažučiai, liauni, kone perregimi, lyg nuausti iš paties oro, spindintys blausia balzgana, tokie trapūs, nekaltučiai… baisūniški. Šiurendami lenda iš žemės, stiebiasi aukštyn, kelia pūkuotas galvutes, krebždančias nuo menkiausio oro dvelksmo.

Lyg tūkstančiai tylių balselių šnabždėtų man kažkokias nesuprantamas paslaptis… Kieno tai balsai?

Kraujašaknė amra, dieviškasis nuodas, lavonžiedės viliokės, šešėlių gaivalai… Tarp žmonių buvo paplitęs ir kitas jų vardas – šiurpės. Dabar suprantu, kodėl. Tas vaiduokliškas šnaresys… visur, kiekviename žingsnyje. Čežantis, šiugždenantis, toks svajingas, toks viliojantis, lyg saldžių saldžiausia melodija kviečianti į savo glėbį… Ateik, ateik, mieliausioji… surysim, sudorosim, eikš pas mus…

Negalvok, nekreipk dėmesio… Tai netikra, šita bjaurastis sujaukia galvas… Juk buvau perspėta.

– Neturėtum būt nubudusi, –  sako kažkas.

Krūpteliu apmirusia širdim. Balsas. Sausas, švokštus, gurgždantis lyg smėlis bate. Visai arti. Klaikiai realus.

Puolu dairytis į šalis. Žvilgsnis sugauna judesį, kontūrus murkšlinuose šešėliuose. Nuo jų atsiskiria neaiškus perkaręs pavidalas, šlubčiodamas ima artintis…

– Kas tu? Nauja Pamaina?

Išnyra kraupus, nenormaliai persikreipęs siluetas tarsi aptirpusi balzgano vaško figūra išvarvėjusiais bruožais. Išplikusi makaulė, padėrusios lyg negyvos žuvies akys, visas nuo galvos iki kojų apėjęs virpančiomis šiurpių gijomis, lyg kokiu knibždančiu surizgusių kraujagyslių tinklu. Baidyklė, šmėkla… žmogus.

– Nerėki, neraudi… – sugargaliuoja lyg pats sau. – Keista… Nuodas dar neišsivadėjo? O gal nežinai, kur atsidūrei?..

Prasižioju, bet neišeina nė garso. Siaubas replėm surakina gerklę.

Švelnios, pieno baltumo virkštys vangiai raivosi ten, kur turėtų būt žmogystos veidas, bet bruožai taip groteskiškai ištąsyti ir sujaukti, kad neįmanoma suprast – vyras tai ar moteris.

Pabandau nuryt seiles, bet tik užspringstu.

– Kas tu? – išsprūsta man su kosuliu. – Čia… kaip?!

Pamėklė sujuda, sučeža, šiurpių subjaurotą burną perkreipia kažkas panašaus į niaurų vypsnį.

– Nelygu kaip pažiūrėsi… – gargteli. – Kalinys, prižiūrėtojas… Kai kas vadina Sodininku, kche…

Jaučiu, kaip pamažėle atšąla galūnės, išblykštu.

– Ką turi omeny? – klausiu pakuždom, gniauždama kumščius.

– O ką galvojai? Kažkas juk turi surinkti ir suruošti pakėlimui jų brangųjį nektarą…

Ko gero Sodininkas užjunta mano emocijas, nes suklaipytame nebeveide vėl dryksteli kraupus sueižėjęs vypsnys.

– Pasilaikyk savo įniršį, mažyte. Jei manęs neliks, jie nutrenks čion ką nors kitą. Pats taip čia patekau… kažkada.

Kažkada?.. Įkvepiu, kiek leidžia plaučiai, bandau surikiuot mintis.

– Bet kaip… kaip tu dar…

– Gyvas? Ėdesiu pasirūpina Kitapusiniai, nuleidžia pro mažuosius rezervuarus. Be jų malonės čia ilgai netemptum. Bet, spėju, ne tą turi omeny… – Sodininkas prisimerkia, lyg žvelgdamas į kažką tolimo pro tirštą rūką. – Ir pats savęs to klausiu. Kasdien. Iš pradžių buvom trise, galiausiai likau tik aš… Kodėl? – jis gūžteli. – Galas žino… gal nebuvau mielosios šiurpūnės skonio? Kche…

Jo kūną supurto bjaurus, dusulingas kosulys.

– O tu? Kas tave čia įstūmė, a? – klausia atgavęs kvapą. – Neviltis? Klasta? Beprotybė? Nebūtum pirma tokia… Bet kad ir ką jie tau žadėjo, pasmerkei save, kvailiuke. Nieko sunkesnio už brangiosios esencijos derlių Kitapusiniai nekelia, tad kartą čia įpuolęs, nebeištrūksi. Niekas neištrūksta. Bet nereikia, kad be reikalo kentėtum…

Tik tada pastebiu, kad gniaužtuose jis kažką laiko. Kažką grėsmingo, galbūt aštraus. Iškelia tai…

– Ne! – atšoku, pasiruošusi gintis, bėgti, pulti… bet kam. – Prašau, nereikia!.. Palauk, aš kai ko ieškau…

Sodininkas sustingsta. Dėbso išvertęs blanda apsitraukusias akis. Ar mato mane? Ar supranta?..

– Ieškai? – atkartoja pridususiu aidu.

– Nuosprendį jam įvykdė maždaug prieš pusmetį… – išberiu, tirtėdama visais kauleliais, nė akimirkai nenuleisdama akių nuo jo iškelto ginklo.

Kaulėta ranka smukteli žemyn lyg nugaišęs paukštis.

– Laikas čia turi mažai reikšmės… Kad ir kada tas būtų įvykę, jam jau nepadėsi.

– Prašau…

– Pats nusileidimas čia jau yra mirties nuosprendis.

– Ar gali mane nuvesti?

– Tuščiai save pražudei.

– Turiu jį surasti…

– Negirdi ką sakau, kvaiša?! – užkriokia jis. – Suvoki, kur atsidūrei? Derogos mirtininkų šulinys, amros šėrykla! Kad ir ko tikėjais – baigta!

– ŽINAU! – išspjaunu su visu savo skausmu ir įniršiu.

Sodininkas gokso visas nuščiuvęs, jo nebeveidas persimainęs, dar kraupesnis, lig tol jame knibždėjusios šiurpių gijos ūmai nutyksta, lyg miško gyviai užjutę įsibrovėlį.

– Kas jis tau buvo?

Užsimerkiu, nuryju dar vieną raudos gumulėlį.

– Mano brolis.

Iš Sodininko gerklės pasigirsta kažkas neaiškaus – urzgesys, gargaliavimas. Šiurpių ataugos vėl sujuda, nuošia jo kūnu lyg pašiauštas kailis.

Truputį atsitraukiu, nebūdama tikra, ar tik jis vėl nesiruošia pulti.

– Kvaiša, – sušvokščia. – Tai šitokia tavo auka? Savižudybė? Manai jis būtų to norėjęs? Kad gautum galą čia, šitaip?

Žodžiai priverčia susigūžti, bet neturiu kur trauktis. Per vėlu…

– Be Hadvio man nieko daugiau neliko… – sušnabždu. – Prašau, noriu jį bent pamatyti.

Sodininkas nusigręžia. Kurį laiką tyli, sustingęs kaip gilaus įžiemio palaidotas miškas.

– Kvaiša, – pakartoja jis ir krypuodamas nuslenka į tamsą.

Tolsta, tolsta… Ką?.. Negalvodama puolu jam iš paskos.

*

Su kiekvienu žingsniu svyrinėju į šonus, vos išlaikydama pusiausvyrą. Pėdos grimzta ligi pat kulkšnių, tarsi žengčiau per gilius kemsynus.

Tas purus minkštumas po kojomis, ta šiluma, tas kvapas… lyg svaigiai šleikštus maitos tvaikas tvyrantis aplink… Nenoriu galvoti, kas tai. Bet jaučiu. Ji visur. Tūnanti. Laukianti. Lipni, alsuojanti grobuonies artuma, tyrinėja, uosto mus. Nuo kraupaus šnaresio pašiurpusios sutemos ir stingi bežadžių kūnų tyla, lyg pelenai nugulusi šio bekraščio mirties sodo alėjose… Čekšt, čekšt… minkštas raizgus siaubūnės lopšys, žengiame į jį.

Pagaliau neišveriu:

– Kur mes einam?

– Antrasis šulinys. Prieš pusmetį… juos nuleisdavo ten, – neatsisukdamas mesteli Sodininkas.

Nors ir vilkdamas sumaitotą koją, juda stebėtinai lengvai, vos spėju klampodama paskui jį.

Tylomis žvalgausi po knibždančio košmaro platybes, raibuliuojančiame susimazgiusių ataugų ir gijų labirinte ieškodama to vienintelio silueto… Hadvi… Liko tiek nedaug… Ar surasiu jį? Ar atpažinsiu?

Kūnai, jų dalys visur… blausus vaiduokliškas tviskesys, į šiužančius voratinklius susupti pavidalai, aplipę išpurtusiais žiedais, švelnūs čiuptuvai išraizgę kruviną mėsą, persipynę su boluojančiais kaulais, odos atplaišom… Besirangančių grasių ataugų ir blėstančios gyvasties gniužulai. Šimtai, tūkstančiai jų, šnaranti, knibždanti, klaiki daugybė visur, kiek tik aprėpia akys. Kai kurie virpa, krūpčioja lyg tebebūtų… budrūs. Bet puikiai žinau, kad tai tik apgaulingas siaubūnės alsavimas. Net ir dabar, mums stebint, ji patylom lėtai doroja bežades savo aukas…

– Mirtis lėta, bet nėra skausminga, – pasigirsta duslus Sodininko balsas. – Ji tuo pasirūpina, išskiria kažką raminančio… Gudri bjaurybė… turbūt žino, kad taip ilgiau juos išlaikys.

– Bet kaip…

– Aš? Kažko mums uždavė prieš nuleisdami čia… Matyt, kad kuriam laikui ją pristabdytų…

Perregimi šiurpių siūleliai plaikstosi ore, tarsi ką čiuopdami ar ko ieškodami, rangosi, vinguriuoja aplink mus, bet nesiartina. Kol kas…

– Žiedai su nektaru formuojasi tik ant gyvųjų ir laikosi tik tol, kol kūnas galutinai išsenka. Vienas žiedas išskiria vos kruopelę šventojo nuodo, tad, kaip jau spėjai patirti, jiems reikia nuolatinio papildymo.

Jaučiu kaip gerklėj sukyla šleikštulys.

Daugybė, daugybė… mane pagauna juoda neviltis. Žvalgausi, sukiojuosi, einu nuo vieno prie kito, ieškau, ieškau… O jie vis šnara aplink, krūpčioja, šnabždena, tokie blyškūs blyškūs, išsunkti, aidintys kiautai… Kažkuris lyg pasisuka, tiesia man balzganais gniužulais aplipusį rankos strampą… Ateik, ateik, mes laukėm tavęs… ką mums atvedei? Parodyk, parodyk… Pamaitink mus…

Parpuolu prie kažkokio susirietusio kūno, smulkaus ir mažo, galbūt moters… Ašaros vis byra, bet nebetramdau jų. Beprasmiška, beprasmiška… niekada jo čia nerasiu… Išgirstu už savęs jau pažįstamą šiugždėjimą, Sodininkas sustoja, žiūri, bet nesiartina. Tik stebi, stebi… Eik sau! –  noriu užrikt. – Ką, nesi matęs gedinčio? Įsikniaubiu veidu į delnus, nebenoriu viso šito matyt. Per daug visko… šito siaubo, šitos beprasmiškos liūdnos baigties…

Ir dėl ko viskas? Šlakelio brangių nuodų? Nuodų, kurių vos keli lašai galėjo pražudyt ištisas priešo armijas. Vos keli lašai… O jų čia tūkstančiai… pasmerktų, suluošintų, sušertų, vis dar ryjamų… ištisi mirties sodai ir toliau nešantys mirtį to prakeikto nuodo pavidalu. Dieviškosios siaubūnės nektaras, didžiojo valdovo galybės šaltinis, dėl kurio jis įsiviešpatavo žemyne, siaubdamas vis naujas žemes… Pusdamas, tarpdamas, visai kaip ji…

– Ar reikia stebėtis, kad viena siaubūnė tamsybėse peni kitas pabaisas ten, viršuje? – lyg išgirdęs mano mintis sugergždžia Sodininkas. – Mes tik jų maistas, menkavertė pavergtųjų smulkmė… Taip jau yra.

Jis prisėda greta, išlaikydamas šiokį tokį atstumą. Juokinga… nejau bijo, kad visa tai prikibs ir prie manęs? Koks skirtumas, kada jos suleis savo švelnius nagučius? Ar ne geriau, kad tas įvyktų kuo greičiau? Tylomis pasislenku arčiau jo.

– Ją vadina pabaisa, kalba, kad nėra pavojingesnio sutvėrimo už amrą, – vėl prabyla Sodininkas, sprangiai karkdamas žodžius. – Anksčiau nekenčiau jos… Kraugerė, šlykštynė… Bet paskui supratau – šis padaras nėra nei blogas, nei geras, jis nesirenka, neskirsto… jis tik maitinasi. Metų metus ji tūnojo čia, raizgė savo šaknis po visu kuo… Dabar žinau – pabaisa ne amra, o tie, kurie įstūmė mus čia, į šią tamsą… Ji tokia pat kalinė kaip mes, plėšrūnė išluptom iltim, supančiota, priklausoma nuo trupinių, kuriuos jai numeta…

Jaučiu, kaip kūną supurto stiprus nervinis drebulys. Pirštai tarsi patys savaime slysteli į užantį, susiranda reikiamą vietą, užčiuopia pažįstamą iškilimą. Pradreskiu randą ir iškrapštau po oda kiūtojusį mažą gniutulėlį.

– Ten, aukštai, jie taip pat mus ėdė, tik kitaip… – išgergždžia Sodininkas, lyg kiekvienas žodis būtų aštri šukė raižanti jam gerklę. – Žinojau – jei nedarysim nieko, būsim suryti galutinai. Tad badžiau… Taip atsidūriau čia.

Suspaudžiu saujoj šiltą grumstelį, savąją brangenybę, mėgaudamasi tuo niekingu mažumu, ta forma, žinojimu, kas joje slypi. Ko čia nupuoliau? Atsisveikinti? Numirti? Atkeršyti?..

Sodininkas vis dar žvelgia kažkur į tamsą priešais save. Akys tuščios, veidas – nyki, krušos išdaužyta plynė.

– Sutikau tik dėl šeimos… – sako netikėtai ramiai. – Pasirodo, tai jų ypač mėgstamas metodas… Per tardymą jau buvo viską išsiaiškinę, liepė rinktis: su savim kartu pasmerkt ir artimuosius ar tarnaut šuliniuose, kol susibaigsiu… Pažadėjo, kad jei vykdysiu, kas reikia, ji nenukentės… Tokie tat mainai.

Pakeliu į jį užverktas akis. Tylus suvokimas perskrodžia mane įkaitinta geležim.

– Ir patikėjai jais? Juk žinai… visi žino…

– O kas man beliko? – tylutėliai klausia. – Nusitempt kartu ir tave?.. Ne, nė už ką… Verčiau pasirinkau viltį, kad ir kokią paiką… Įsitvėriau to tikėjimo kaip paskutinio šiaudo…

Užsimerkiu, mane supurto staigi rauda.

– O, Hadvi…

Jis nusigręžia, lyg vydamas šalin tą vardą.

– Jau nebe, sesut, jau nebe… – susigaužia visu kūnu, sukrūpčioja, slėpdamas sumaitotą veidą delnuose. Iš krūtinės gilumos išsiveržia dusli aimana: – Kodėl, Deiste? Jie pažadėjo, kad nelies tavęs… Dėl tavęs aš… tik dėl tavęs aš viską… Ir vis tiek tu čia…

– Atleisk… – išlemenu nutirpusiom lūpom.

Palinkstu prie jo, šiužantys šiurpių spiečiai akimirksniu apspinta mano galvą, kaklą, pečius. Lyžčioja, uostinėja, ragauja…

– Nepajėgiau susitaikyti, kad viskas perniek, beprasmiška… tavo mirtis, tavo auka… Vis kalbėdavai – laisvė, kova, kad turim priešintis, nesiliaut bandę… Tai kaip galėjau palikt tave įkalintą per amžius?..

Hadvis pabando atsitraukti, bet aš tik dar stipriau įsikniaubiu jam į glėbį.

– Ar žinai, kodėl ji čia, amra? – klausiu pašnibždom. – Šie požemiai, šios neprieinamos bedugnės… kodėl parinktos tokios vietos? Kam ta apsauga, tokia daugybė kliūčių, skiriančių viską čia nuo ten? Brangiosios siaubūnės, neįkainojami lobiai, šalies turtas ir didžiausia paslaptis, a? Iš tiesų juk viskas kiek kitaip…

Jaučiu, kaip Hadvis krūpteli, suklūsta.

– Ką tu…

Atgniaužiu delną, parodau jam.

– Dar pameni? Paskutinė tavo misija, tai, dėl ko įkliuvai… Šios siaubūnės sesuo iš kito Užribio kalnuose, kurią bandei pargabent mūsiškiams. Ne tokia kaip šios, įkalintos čia, o senoji, laukinė jos atmaina. Jei tiesa, ką man sakė, ir leisim joms susijungti, menkos uolienos ir šių šulinių gylis jai bus nė motais.

– Deiste…

– Žinau viena: visos pabaisos narvuose svajoja apie laisvę. Lai jie pajunta savo brangiosios iltis.

Kurį laiką Hadvis žiūri į mažytį gniutulėlį mano delne, lyg į kažką seniai pamesto ir jau užmiršto, dabar vėl netikėtai atsiradusio jam prieš akis. Žiūri susimąstęs, keistai nuščiuvęs.

Paskui, vis dar tylėdamas pasilenkia ir suima mano plaštaką į savąją, apgaubia kaulėta ledine vėsa. Nustebusi pažvelgiu į jį.

– Juk atnešei tai man, – sako netikėtai aiškiu ir ramiu balsu. Senuoju mano brolio balsu. Ne klausia, o tiesiog pasako.

Rydama ašaras linkteliu ir paleidžiu savo taip ilgai saugotą kerštą.

Stebiu, kaip Hadvis vienu lengvu judesiu pralaužia apsauginį luobą, kaip jos išsiskleidžia ore, suplazdena perregimomis gijomis, susiranda į ką įsitverti. Hadvis šypsodamasis leidžia joms, liguistai blyškiose akyse pirmąkart įsižiebia gyvos, žaižaruojančios ugnelės, ataugomapskretęs veidas atrodo net… laimingas.

Užsimerkiu. Jaučiu, kaip brolis apglėbia mane, priglaudžia prie savęs, stipriai, stipriai, lyg paskutinįsyk.

– Tiki, kad pavyks? – sušnabžda.

–  Pats sakei, tikėjimas – tai visa, kas mums liko, – sušniurkščiu jam į užantį.

– Laisvė… bent jau taip, a? Vis šis tas…

Ledinės lūpos vos vos glusteli man prie kaktos. Tada atsitraukia.

Tai atsklinda palengva. Švelniai pasistiebia, pasirąžo, nuribuliuoja šiurpinančiomis šnabždesių vilnimis. Lyg pulsas, lyg gilus įkvėpimas, lyg iš įšalo besivaduojanti versmė. Nubudusi, nekantraujanti, nirtulinga. Siūbteli aukštyn, apsiaučia mus, užlieja kiaurai smelkiančia banga. Tada pajuntu. Oro sroves, nerimastingą, goslų, gyvasties pritvinkusį kibirkščiavimą, išgaląstų ašmenų gausmą. Visa sujuda, suūžia, suverpetuoja.

Jaučiu tai, jaučiu visa esybe. Šitai yra mirtis. Šitai yra gyvenimas. Šitai yra amžinybė.

Tokie mano mainai.

Grobuonė pakyla, atsitiesia, išriečia neregimą stuburą, pasiruošia šuoliui… Viršun, viršun!.. Susijuokiu, mane pagauna pasiutimo kupina piktdžiuga. – Pirmyn, mieloji, pasimėgauk! Tavęs laukia puota.