34. Almantas Klibavičius „Žvejyba“

Kai Viljamas ištraukė dešimtą tuščią kabliuką iš eilės, jis suprato, kad tai nebuvo jo diena. Jo draugas kitame kranto gale turėjo pakankamai sėkmės, kas nelabai padėjo, ir nuoširdžiai pradėjo erzinti. Nenoriai jis nukrypo prie nuolat  po ranka esančio laiko stūmimo įrankio – telefonas, ir greitai įniko į socialinių tinklų srautą. Ten, tarp besibaigiančio turinio jūros, kažkas patraukė jo dėmesį. Tai niekaip nepanašėjo į įprastus skelbimus, jis nesiūlė nieko išspręsti, tiesiog uždavė klausimą – ar tu tas ko jie ieško? Intriguotas Viljamas pažvelgė toliau, iššifravo reklaminę pastraipą, skambėjusią tarsi tiesiai iš distopinės įmonės pristatymo, kol pasiekė tai, dėl ko skaitė reklamą – tai buvo kažkoks geocaching’o žaidimas. Atsisiųsk programėlę, gauk instrukcijas kiekvienam žingsniui, su numatytu atlygiu pirmajam, pasiekusiam aukščiausią lygį ir galutinį etapą. Tai skambėjo ekskliuzyviai, įdomiai ir kaip paslaptis, kurią jis buvo daug labiau norėjo išspręsti nei jo siaubingą sėkmę šiandien vandenyje.

.

Pirmasis taškas buvo stebinančiai arti. Viljamas atsiprašė draugo, ramiai pasivaikščiojo palei stovyklavietės kraštą  ir netoliese rado dėžutę. Jis ištraukė nedidelį, nepretenzingą niekutį iš jos ir, kaip jam buvo nurodyta, jį nufotografavo programėlei. Labai greitai jis gavo instrukcijas dėl kito taško, bet kadangi šis  buvo toliau mieste, reikėjo palaukti. Jis grįžo prie savo meškerės, bet šiuo metu jam neberūpėjo jo siaubinga sėkmė, nes jo mintys buvo nukreiptos kitur.

Grįžęs namo iš kelionės, Viljamui atrodė, kad jis dar turi daug laiko, todėl nusprendė pasivaikščioti po miestą. Eidamas parku, jis pajuto, kaip jo telefonas suzvimbė kišenėje, ir jį išsitraukęs pamatė užuominą iš programėlės. Nustebęs, bet susidomėjęs, jis apsižvalgė ir pastebėjo tvenkinį parke su viduryje esančios salos pavėsine. Ji buvo uždaryta, į ją vedantis tiltas buvo uždengtas juosta dėl jo blogos būklės, bet slėptuvės vietai – tai buvo puiku. Jis pateko į vidų, konstrukcija dūsavo su kiekvienu jo žingsniu, bet ten, po surūdijusiu suoleliu, buvo dar viena iš tų saugojimo dėžučių. Kaip ir paskutinį kartą, jis paėmė mažą daiktą iš jos, šį kartą turintį skirtingą formą ir raštą, bet apskritai labai panašų. Jis nufotografavo, padėjo atgal ir judėjo toliau.

Išėjęs iš parko, jis gavo kitas instrukcijas. Šiek tiek toliau, kažkur senojo geležinkelio depo teritorijoje. Nusprendęs, kad jo draugai šiandien nenorės susitikti, bei užimtas nauju susidomėjimu, jis nusprendė paskirti vakarą tam, kad atliktų kitą žingsnį. Šį kartą jis pasiekė stogo šoninius takelius arti pastato viršaus, ir rado dėžutę seno sandėlio krano būdelėje. Laikydamas daikčiuką pirštuose, jis pagalvojo, kad tai primena jam reljefą, tarsi mažą kalną, išskyrus tai, kad sluoksnio linijos nesutapo su plokštuma. Vėlgi, programėlė, nuotrauka, judėjimas toliau. Šį kartą atsakas buvo greitesnis. Ji gundė Viljamą kita užduotimi, šiek tiek nuošaliai nuo jo namų kelio. Vienoje iš daugelio senųjų pramoninių pastatų, užsilikusių priemiesčiuose. Jis dvejojo, bet jau buvo nusiteikęs praleisti vakarą, ir jis troško iškilti aukščiau už kitus. Taigi jis priėmė ir šią naują užduotį. Apaugusio stogo kampe, vienoje iš sandėlio sekcijų. Dar viena identiška dėžutė ir dar vienas objektas. Viliamas galėjo prisiekti, kad jos forma atitiktų paskutinį gabalą, tačiau negalėjo būti tikras. Įsijautęs į žaidimą, jis ėjo savo rajono pakraščiais rinkdamas taškus vieną po kito. Vieni jį vedė ant visuomeninių pastatų stogų, kiti į daugiabučių kiemus, vienas jo universiteto stovėjimo aikštelėje, dar kitas – baro galinio kiemo viduje, į kurį jis pateko atidžiai apsižvalgęs ir peršokęs tvorą.

Beeinant iki dar vieno taško, jį iš žingsnio išmušė alkis, ir Viljamas atsipeikėjo. Po truputį švito, kas reiškė jis visą vakarą sunaudojo ieškant kažkokių menkniekių. Pajautęs visą sukauptą nuovargį, jis palengva grįžo namo, ir krenta lyg negyvas.

Kitos keletą dienų jam suplaukia į miglą. Jis miega nevienodai, atsikelia lyg pagiriotas, nesidomi beveik niekuo, tik tikrina kitas užuominas ir ieško naujų taškų. Jo draugui susirūpinus, Viliamas subtiliai jį nuramina, juk vasara, ir jis gali šiek tiek mažiau rimtai žiūrėti į kasdienį ritmą. Užsispyręs, Viliamas kyla lygiais, renka taškus iš eilės, jis pradeda suprasti modelį pagal kurį organizatoriai išdėsto dėžutes, ir juda link jų kai tik gauna naują užuominą.

Ir tada… viskas. Jis pasiekia momentą, kai jis lieka vienas viršūnėje. Jo vardas reitingo viršuje, ir šiuo metu nėra naujo taško. Viliamas sustingsta. Jis grįžta namo, persimeta žodžiu su draugu ir užsidaro kambaryje. Atrodo jis pasiekė tikslą, tačiau jis nejaučia palengvėjimo. Jam kažko trūksta.

Tą naktį jis nemiega. Ryte jis randa tik žinutę draugų susirašinėjime, perklausiančią jo ar jis dalyvaus vakarėlyje. Jis atmestinai sutinka, manydamas, kad tai padės mintis nukreipti nuo žaidimo. Tačiau jis žino, kad tai nepadės. Visą dieną jis lyg nutolęs nuo savęs, žiūri kaip kažkas už jį apsitvarko, padaro ruošos darbus ir pasiruošia vakarėliui. Tačiau jo mintyse tik viena – Kada kitas Taškas.

Eidamas jis pajaučia, dar prieš telefonui pranešant, jis žino. Jis tik užmeta akimis į užrašą, jam nereikia daugiau nurodymų, nes keturios pasaulio šalys įsirėžusios jo pojūčiuose. Viena pora, dvi poros, trys, keturios. Jis pradeda skaičiuoti atstumą link savo tikslo. Jam judant, takas, nuo kurio nuėjo virsta mišku, bet jis priešinasi jam su vienu vienu tikslu.

Dauguma žmonių, kurie išeitų iš miško į 10 metrų visiškai apvalią sklypą su vienodai aukštu prižiūrėta žole, sustotų pagalvoti, kodėl tai čia, kas tai pastatė ir išlaikė. Bet ne Viljamas. Jam nebuvo rūpėjęs. Viskas, ko jis siekė, buvo Objektas, viliojantis jį akinančia šviesa ir raibuliuojančiomis formomis. Jis ištiesė savo ranką ir sugriebė jį. Ir… sustingo.

Jo ranką nudiegė karštis. Jis bandė ją atitraukti, bet buvo per vėlu. Skausmas plito per visą kūną, ir jis pajautė kaip nevalingai išsitiesia. Po truputį jis pastebėjo kitus pojūčius, duslų ir tolimą garsą, panašų į kalbą, ar net… džiūgavimą? Viljamas šiaip taip privertė save atsimerkti. Į akis plūdo balta šviesa, ir palengva regai prisitaikant jis pamatė blausias figūras, kurios mirgėjo taip lyg žiūrėtum per vandenį. Lyg nešamas keistų jėgų, Viljamas jautė kaip jo kūnas juda erdvėje, periodiškai pagaunamas nesvarumo būsenos ir priversdamas vidinius kūno raumenis dar įsitempti. Pagaliau viena iš figūrų įsiterpė tarp jo ir kitų. Ji nukreipė kažką panašaus į ranką į Viljamą ir kalbėjo kažką nesuprantamo kitiems, lyg aiškinama. Galų gale, Vilijamas pajuto kaip nutolsta toliau, aplink jį pradėjo ryškėti šviesa. Jis jautė vis didesnį spaudimą iki paskutinės sekundės, kai pasaulis aplink vėl visiškai pradingo, lyg blykstelėjus fotoaparatui.

Prabudęs Viljamas apsižvalgė, ir suprato esąs savo miestelio pakraštyje. Jis jautėsi pavargęs, bet lyg pagautas adrenalino, greitai atsistojo, susugaudė kur eiti ir patraukė namo. Jo telefonas buvo išsikrovęs, tad jis grįžo pėsčiomis, ir užėjęs vidun rado savo draugą, laukiantį jo svetainėje.

–        Tau viskas gerai? Taip ir nepasirodei vakarėly, ir dar visą naktį nekeli ragelio? – susirūpinęs paklausė Paulius.

–        Jo. Lygtais gerai. Nekaip jaučiaus, tai galvojau šian negersiu. – atsakė Viljamas.

–        Tai kur išvis buvai?

–        Žinai, pasakyčiau – nepatikėtum. – atsiduso Viljamas ir atsisėdo ant sofos.

Dar minutę jie tylėjo nejudėdami kambaryje. Kai Paulius apsisuko ir norėjo eiti, Viljamas jam pusbalsiu pasakė:

–        Aš gal daugiau žvejot nevažiuosiu.