35. Deimantas Saladžius „Šulinys ir bokštas“

Liežuviu perbraukęs per suskeldėjusias lūpas burnoje pajaučiau graužiantį sūrumą. Lūpos vis tiek liko sausos. Išsiėmiau gertuvę, prisiliečiau švelniai prie kaklelio, bet burną laikiau užčiaupęs. Atitraukęs butelį liežuviu kelis kartus apsukau aplink pasiekiamas vietas. Ką pavyko surinkti – prarijau. Negundydamas savęs paslėpiau butelio turinį.

Šulinyje buvo vėsu. Dėkojau bent už tai. Patikrinau gruntą – subyrėjo į paskiras smilteles vos tik prisilietus. Iš smėlio supyliau kauburėlį. Bandant pilnai išsivalyti rankas jaučiau lipšnų čežėjimą. Žvilgsnis nuslydo šulinio sienomis.

Pačiame viršuje – betoniniai, jau pradėję skeldėti šulinio žiedai. Įmontavau metalines kopėtėles kiekviename rentinyje, kad būtų mažiau vargo lipant. Patys žiedai –  tėvo darbo vaisiai. Išrausė sklypą ištisai ieškodamas senojo šulinio, užtat vėliau didžiavosi, kad vietoje gręžinio, atgaivino šulinį.

Po rentiniais prasidėjo tašytų akmenų senasis sluoksnis. Vietomis išsikišę akmenys sudarė įvijų laiptų formą. Deja, bet iš pakopų mažai, kas buvo belikę, tad šiame lygyje buvau įrengęs lynų liftą. Sudėti šią akmeninę sieną turėjo būti varginantis, lėtas darbas. Niekada nieko panašaus pats nebandyčiau daryti, bet akmuo ant akmens buvo kadaise buvusios tvarkos įrodymas. Sunkiai patikėčiau tokių dalykų egzistavimu, jeigu ne tėvo atkaklumas ieškant šulinio.

Giliausias sluoksnis, pagal visą logiką, turėjo būti proistorės laikų liekanos. Pavyzdžiui, į dulkes pavirtusios žemiausios šulinio plytos. Kažkas jau nebeatsekama, nematoma. Tačiau tai, ką mačiau, buvo kažkas visiškai priešingo. Vientisai išbetonuotas sienas parėmė savaime išsiskleidžiantys, chromuoti pastoliai, kurie taip pat tarnaudavo kaip ilgiausi sraigtiniai laiptai. Protėvių darbuįsikvėpęs nusprendžiau, kad reikia būtent tokios konstrukcijos, tačiau tai buvo ne tik patogumas, bet ir būtinybė – šis sluoksnis buvo pats giliausias, tad su liftais bijojau rizikuoti, o kopėčios tik vargintų.

Stovėdamas apačioje dažnai įsivaizdavau šulinį kaip bokštą. Bokštas teikė vilties. Savaime. Aukštyn – geriau nei žemyn. Bei bokštas gali stovėti tuščias, o šulinys… Tuo pačiu šis vaizdinys gąsdino. Bokštas keitė suvokimą. Vertė susiprasti, kad esu tas, kuris vietoje to, kad pratęstų statinį ir padarytų bokštą dar aukštesniu, perdaro jau tai, kas buvo. Tas, kurissujaukia buvusią tvarką ir praeitį paverčia savo gyvenimu. O kas tada lieka iš praeities, jei joje apsigyveni?

Kopiau metalinėmis kopėčiomis, kai atsiminiau ne viską padaręs. Atrėmiau nugarą į šulinio sieną ir įsispyriau kojomis į kopėčių laiptą. Išsiėmiau iš kombinezono vidinės kišenės monetą. Dar vienas istoriškumo kupinas objektas. Išsiėmęs peiliuką pabraižiau reverso paveikslėlį ir atitraukęs apžiūrėjau savo darbą. Tiks. Spragtelėjęs pirštais paleidau besivartančią monetą ten, kur jos vieta.

.

Ankstų rytą pasidarbavau žoliapjove, tad sodyboje kvepėjo šviežiai skusta žole. Braukdamas prakaitą žvilgčiojau link terasos pusės, kur laukė ką tik iš šaldytuvo ištrauktas, taigi veltui dabar šylantis, gazuotas gėrimas. Tikėjausi, kad po žolės skutimo ir prieš pusryčių ruošimą galėsiu šiek tiek atsipūsti. Bet planai pasikeitė. Tačiau aš nezyziau. Žinojau, kad dabar turiu būti čia. Tai buvo reta akimirka, kai abu žinojome kaip elgtis. Reta akimirka, kai nesijautėme svetimi vienas kitam, kai nejautėme nejaukumo būdami kartu.

Stovėjau per gerą žingsnį nuo šulinio. Skambėjo keiksmažodžiai ir byrančio betono garsas. Per žiedo skersmenį buvo padėtas balkis, kuris laikė gylin nuleistas kopėčias. Kartais konstrukcija sujudėdavo. Žinojau, kad kopėčioms remiantis į sieną svoris pasiskirsto, tačiau vis tiek atrodė, jog balkis bet kada gali sulūžti.

– Nikai, ateik arčiau, – šūktelėjo tėvas.

Atsargiai priklaupęs prisimerkiau bandydamas įžiūrėti tėtį. Tėvas sulenkęs kelius stovėjo ant kopėčių laiptelio, bet nesilaikė už jų rankomis. Tam, kad išsilaikytų, jis nugarą buvo prispaudęs prie sienos. Laisvos rankos darbavosi prie dviejų vamzdžių jungties. Vienas vamzdis vedė link hidroforo, o kitas – į šulinio dugną. Pabandžiau save įsivaizduoti tokioje situacijoje – turbūt akimirksniu įkrisčiau į vandenį. Šiurpau nuo minties, kad užtektų trumpam atpalaiduoti savo kūną ir neturėdamas atramos krisčiau.

– Va, matai, Nikai, vamzdyje vandens vis tiek nėra, – tarė tėvas keldamas vamzdį. – Laikyk, reikės pripildyti paprastuoju būdu. Galbūt tada užteks spaudimo.

Sugriebiau rankomis vamzdį. Virš paskutinio žiedo pasirodė tėčio viršugalvis, tačiau jis nelipo aukščiau. Iškilo jo sugniaužtas delnas.

– Imk tarpines ir nepamesk jų.

Dar nebuvau supratęs apie ką eina kalba, kai pamačiau dvi mažas gumytes, spurdančias savo delne virš tamsaus vandens. Kita ranka tuo metu bandžiau stipriai apkabinti vamzdį, kad šis neišsprūstų. Vamzdis slystelėjo, o tada jau abejomis rankomis sugriebiau tai, ką reikėjo gelbėti. Dvi mažos, juodos spurgytės nusklendė link tamsumos. Pamačiau iš šulinio piktą tėvo žvilgsnį.

– Fuck, Nikai, jeigu taip ir toliau, tai liksime be vandens šią vasarą, – nudelbiau akis ir nieko neatsakiau.

Tėvas lipo barškindamas kopėčias ir tada trakštelėjo balkis. Tai buvo tik vienas įskilimas, tačiau instinktai suveikė – tėtis nedelsdamas šoko nuo kopėčių ir pasikabino ant šulinio atbrailos. Kojomis paspyrė kopėčias, visa konstrukcija išsijudino ir su baisiu tarškėjimu nuskrido į apačią. Girdėjosi kaip tėvas bando batais įsiremti į šulinį ir atsispyręs persiropšti į kitą pusę, tačiau pėdos vis nuslysdavo. Paklaikusiomis akimis tėvas žvalgėsi kaip čia greičiau išsigelbėti. Jis pašaukė mane. Prašė, kad ištiesčiau ranką. O aš nieko nedariau. Bijojau pasimaišyti, bijojau vėl kažką padaryti neteisingai. Tad tik stovėjau ir laukiau, kol pats išlips iš šulinio.

Tėvas dar kartą slystelėjo. Garsiai nusikeikė. Nematydamas kitos išeities jis pasiryžo gelbėtis kaip tik gali. Iš visų jėgų persisvėrė per šulinio atbrailą ir pabandė sugriebti mane. Turbūt tikėjosi, kad išsilaikysiu ant kojų, o kai prisitrauks mane, bendrom jėgom išsikapanosime. Deja. Netikėtai vikriai, veikiamas kažkokio instinkto atsispyriau ir atšokau atgal. Tėvo ranka gribštelėjo mano marškinėlių rankovę, tačiau pirštai nespėjo susigniaužti laiku. Šis veiksmas privertė prarasti pusiausvyrą. O tada kūnas nuslydo nuo atbrailos.

Atsitokėjau tik išgirdęs garsų pokšt vandenyje. Pribėgus prie atbrailos iš vandens išniro tėčio galva. Jis pradėjo kosėti spjaudydamas vandenį.

– Fuck, pasisekė, kad šiais metais daug vandens, – šūktelėjo. – Bet bus lūžus ranka, nes atsitrenkiau į tas supistas kopėčias. Nikai, bėk pas kaimyną Salvijų.

Jau ruošiausi daryti kaip lieptas, kai pastebėjau, kad vanduo šalia tėčio gausiai burbuliuoja ir kažkas sušmėžavo po vandeniu.

– Kas čia dabar? – nusistebėjo tėvas ir nurimęs sukluso.

Kažkas truktelėjo tėvą už kojos, tačiau padarė tai be jėgos, silpnai, lyg tikrindamas. Sekantis truktelėjimas jau buvo stipresnis. Tėtis paniro visa galva, tačiau greitai vėl išnėrė. Apimtas baimės bandė ropštis hidroforo vamzdžiu į viršų, bet šis nutrūko ir pradėjo piltis siurblio talpykloje susikaupęs vanduo. Krentant tėčio kūnui pastebėjau, kad jo kojos apautos tik vienu batu. Paskutinis truktelėjimas buvo lemtingas. Kūno nesimatė, o vanduo greitai nurimo.

.

Pirma su kaimo vyrų pagalba iki dugno nusileido kaimynas Salvijus. Vandens lygis tuo metu jau buvo pamažėjęs, Salvijus sušlapo tik vos virš pilvo, tačiau kūno jis niekaip negalėjo apčiuopti. Tada atvyko ugniagesiai gelbėtojai. Jiems leistis į apačią nebereikėjo. Užteko pašviesti prožektoriumi  –  šulinyje nebuvo nei vandens, nei kūno.

Visi manė, kad išsigalvojau, bet nespaudė ir nekvotė. Tik kuždėjosi kažką apie šoko būseną. Gelbėtojai apžiūrėjo tvartą, rūsį ir namo pakampes. Turbūt tikėjosi rasti kūną. Nieko neradus sakė, kad tėtis netrukus sugrįš. Kol jo nėra, turėjau pabūti pas Salvijų. Mama buvo pakeliui namo, kažkokiame oro uoste laukė jungiamojo skrydžio.

Pasakiau, kad niekur neisiu, kol nebūsiu nuleistas į šulinio dugną. Pradėjau verkti ir muštis. Jiems neliko nieko kito tik kartu su gelbėtoju nuleisti mane į apačią. Kai nusileidome, šlapiame smėlyje pamačiau kažką žibant. Tai buvo Gedimino pilies moneta iš tėčio kolekcijos. Finansiškai beveik nieko verta, bet ta, nuo kurios prasidėjo rinkimas. Tėtis savo kolekciją laikė užrakinta komodoje, sudėta į albumus ir įmautes, tad nesupratau, kaip moneta čia atsidūrė. Nebent tai tėčio žinutė man?

– Tai yra įrodymas, kad tėtis įkrito į vandenį, – pasakiau gelbėtojui.

Dėdė Salvijus taip pat žinojo apie tėčio kolekciją, tad nuėjo ir patikrino albumus. Grįžo nešinas ta pačia moneta ir įmėtė ją į šulinį tam, kad pats įsitikinčiau. Monetos buvo panašios, beveik identiškos, jeigu ne vienas skirtumas – rastos šulinyje reverse iš užrašo „Gedimino pilies bokštas“ sunku buvo įskaityti žodį „pilis“. Tai neatrodė kaip įprastas nusidėvėjimas.

.

Viršuje temo, tad darėsi šalta. Mano drabužiai buvo šlapi ir dumblėti. Gelbėtojo nebebuvo šalia. Liko tik kastuvas ir prožektorius. Kumštyje vis dar laikiau sugniaužęs monetas. Įsidėjau jas į kišenę. Tėtis negalėjo atsitiktinai palikti monetą, tad nežinia pats ko tikėdamasis pradėjau kasti.

Darbuotis su kastuvu buvo nelengva. Greitai pradėjau prakaituoti, svaigo galva. Gelbėtojai karts nuo karto pašviesdami patikrindavo, ar dar nepasidaviau. Buvau jiems gerokai įkyrėjęs. Man darėsi vis karščiau. Trūko oro, akyse aptemo. Supratau, kad esu ištroškęs. Ant lūpų jutau sūrumą. Staiga išgirdau garsų sprogimą, o neilgai trukus šniokštimą. Pajaučiau drėgmę ore. Tai reiškė, kad vartai atsidarė. Neturėjau jėgų nusigauti iki jų.

.

Kartą tėvas mane buvo nusivedęs pažiūrėti Gedimino pilies. Sėdėjau prie įėjimo į muziejų ir verkiau. Tėtis raminančiai bandė paaiškinti tokius sudėtingus dalykus kaip istorija ir pasaulio kaita. Jaučiausi apgautas. Nesupratau, kodėl reikia taip negražiai žadėti tai, ko nėra. Nepaleisdamas pykčio atsisėdau ir pradėjau rankomis semti smėlį. Pilsčiau smiltis į krūvelės, plekšnojau formuodamas kauburius ir pirštu kasiau griovius.

– Ką čia darai? – paklausė tėtis.

– Statau pilį, – atsakiau ir šniurkštelėjau bėgančią nosį.

.

Pajaučiau, kad mano kelnės šlapios. Apsičiupinėjau aplinkui ir supratau, kad vanduo jau pakilo iki manęs. Be baimės kritau veidu į apačią ir pradėjau srėbti vandenį. Kosėjau, springau, bet vis tiek gėriau. Kai akyse pradėjau matyti spalvas, nuslinkau nuo pastolių ir panirau į tamsą bei vėsą. Oda maloniai brinko gavusi drėgmės. Paliečiau akimirksniu atgijusius plaukus. Vanduo padėjo sutelkti paskutines jėgas, tad užsidėjęs deguonies kaukę nėriau į gilumą.

Greitai pasiekiau vartus, bet nepajutau kaip praplaukiau pro juos. Vienu metu prasmukau pro gulinčias kopėčias ir netikėtai supratau, kad priešais save matau šviesą šulinio viršuje. Pastebėjau, kad kažkas plaukioja paviršiuje. Švelniai truktelėjau norėdamas patikrinti. Kūnas išsigando ir po to bandė kuo mažiau judėti nenorėdamas drumsti vandens.

Deguonies balione turėjo užtekti mums abiem, tad turėjau skubėti. Priešais esantį kūną griebiau už sportbačio tempdamas link dugno, bet batas nuslydo nuo pėdos. Laikydamas sportbatį rankoje žvelgiau į viršų ir per miglą atsiminiau savo vaikystės siaubą. Kirbėjo noras apsisukti, nekelti sau pačiam skausmo. Bet įvykių seka buvo tokia pati kaip tą kartą.

Išgirdau kaip tėvas įkrito į vandenį, kai neišlaikė hidroforo vamzdis. Nebelaukęs pakilau šiek tiek aukščiau ir stipriai apkabinęs tėtį per kojas pradėjau visu greičiu nerti gylin. Prie dugno, šalia pat vartų, dar spėjau patikrinti, ar moneta savo vietoje. Uždėjau šiek tiek daugiau smėlio, kad ši netyčia nepaspruktų kartu su mumis.

.

Plūduriavau paviršiuje žvelgdamas į žvaigždes, o vandenyje atsispindėjo dangaus kūnai. Šulinys buvo sklidinas iki pat viršutinio žiedo. Girdėjosi kaip vandens sistema laisto šiltnamius. Šalia savęs jaučiau kaip kitas kūnas trankosi į mane. Karts nuo karto piktai nustumdavau jį. Netikėtai pradėjau garsiai juoktis. Negalėjau nustoti ir netyčia prigėriau vandens. Kosėjau ir toliau juokausi. Juokausi iš savo naivumo. Lygiai kaip ir vaikystėje patikėjau, kad galėsiu pakeisti, tai kas įvyko.