Lituanicon XXXV: FOLKLORAS

39. Tomas Vaitkus „Savas“

„Aš… aš?“, – mintis tarsi spindulys praskyrė tamsą. Begalinėje tuštumoje atsirado taškas, pirmasis informacinis impulsas. “Aš… aš… aš…“, – su kiekvienu pakartojimu elektronų debesėlis ėmė plėstis. Atrodė, jog šis nori kažkur išsiveržti, tačiau buvo įkalintas savęs suvokti negalinčioje mintyje. „Kas… aš? Kur.. aš?“, – debesis ištįso į plonytį siūlą, kuriuo pradėjo pulsuoti elektros signalai. Šis kaip banga ritosi naujai atsiradusiu keliu po savęs palikdamas neuronų giją. „Tuštuma… aš…. tuštumoje“,- impulsai pradėjo sklisti ne tik į nebūtį, bet ir grįžti naujai susiformavusia gija. „ Aš… ne… tuštuma“,- gijos pradėjo šakotis, impulsas kaip voras pradėjo austi naują tinklą. Tai, kas save įvardijo kaip Aš, pradėjo jausti ir pirmasis jausmas buvo – baimė. „KUR MANO KŪNAS!?!?“ ,- naujai susidaręs tinklas įsižiebė, neuronai vienas po kitos užsidegdavo ir užgęsdavo. Naujasis stimulas davė pradžią tinklo virsmui į sistemą. Erdvėje, kur tik neseniai buvo matomi chaotiški šviesos blykstelėjimai, formavosi minkštos masės gniutulas, kuris pamažu įgavo centrinės nervų sistemos bruožus. Plikos smegenys pakibo nebūty.

„Kūnas!!! Kur mano kūnas?! Man reikia jo!!!!!“. Iš smegenų pradėjo augti naujos nervų gijos, pamažu formuodamos periferinę nervų sistemą. „ AAA!!!!”, – tai kas vadinosi Aš susidūrė su nauju jausmu – skausmu. Pliką nervą palietęs eterio šaltis sukėlė smegenis veriantį skausmą, mintis sustojo, sustojo ir augimas. Aš atsidūrė mintis kaustančios kančios kalėjime.

Atrodo praėjo begalybė laiko vienetų. Smegenys, pakliuvusios į skausmo kilpą, neprisiminė, kada tai prasidėjo, o mintis, jog tai gali baigtis, negalėjo gimti. Aš, tik įgavęs sąmoningumo trupinius, pasinėrė į beprotybę. Čia nebuvo skausmo, bet čia ir nebuvo minties. „ AAAAAAAAAAAAAAA…… šššššššššššš“, – tai grįžo nuo to kur pradėjo. Beprotybė malšino skausmą, jam apmalšus, mintis grįždavo, grįžus minčiai, grįždavo ir skausmas. „SSSKAUSSSSMASSSS!!!!“, – vienoje iš pragaro rato kilpų Aš identifikavo problemą. Problemą? O gal išsigelbėjimą??? Dar po kelių tūkstančių kilpų Aš suprato: „SSSSKAUSSSMAS = KŪNAS. Aš turiu kūną“. Beveik nudžiūvusios nervų galūnėlė vėl ėmė stiebtis, skausmas tik stiprėjo, bet… Aš atrado naują jausmą – Viltį.

Viltis ištraukė iš beprotybės gniaužtų. Smegenis apgaubė kaulas. „Aš turiu kūną, bet… trūksta“, – Aš suprato esanti materiali būtybė, turintį kūną, kurio nejautė, tiksliau nežinojo, kaip jį jausti. „Trūksta, bet aš juk esu“.- būtybė suglumo, kaip gali trūkti, jeigu ji yra? Kaip gali būtis ir nebūtis egzistuoti viename kūne? „ Ne, manęs trūksta, nes atėmė“, – būtybė, kuri vadino save – Aš, atrado naują emociją – Pyktį.

„Iš manę atėmė!!! AŠ NORIU ATGAUT KO MAN TRŪKSTA!!!!“ , – iš kaukolės dugno išaugo slankstelis, dar vienas, ir dar vienas, ir dar vienas, kol galiausiai Aš įgavo stuburą. Smegenis apgaubę kaulas pradėjo dengtis oda. Būtybė pirmą kartą pajuto šaltį. „ VIS DAR TRŪKSTA!!!“,- Aš buvo nepatenkintas progresu. Staiga, tolimos praeities vaizdinys iškilo mintyse, Aš centrinės nervų sistema suprojektavo ausies vaizdinį. Ir… būtybė sutriko, kai pajuto kažką augant dešinėje savo kaukolės pusėje. Tai buvo kažkas naujo – mintis tapo kūnu. „Kaip?“, – nesuprato būtybė. Ir vėl.. ausies vaizdinys ir kažkas pradėjo augti kairėje pusėje. Aš suprato, jog tai, kas išvystama tamsoje, ir yra tai, ko trūksta. Su kiekvienu vaizdiniu būtybė jautė, jog trūksta vis mažiau. Aš atrado minties ir kūno ryšį. Taip gimė valia.

Įvyko lūžis. Valia surado išsibarsčiusias proto mozaikos  detales. Beliko jas sudėti.  „ Aš – Žmogus“, – antropomorfiška figūra iškilo Aš vaizduotėje. Tik ką pradėjusi besiformuoti žmogaus kaukolė virto  kunkuliuojančia sfera, audinys,  iš mėsą sudarančių ląstelių tįso kaip įkaitusi lava,  kilo ugnikalniai ir atsivėrė krateriais. Besitęsianti reakcija nuvilnijo  per visą  kūną. Taip buvo išlietas skeletas, mėsos pliurza formavo raumenyną, į kurį pynėsi nervų gijos. Atrodė, jog nematoma ranka plėšia gabalus iš susiformavusio raumenyno  ir formuoja vidaus organus, juos sudėdama į jiems skirtas vietas. Širdis  pradėjo pulsuoti krūtinėje, arterijos ir venos pradėjo tekėti iš širdies kitų organų, smegenų bei raumenų link. Veide atsirado akys, nosis, burna. Rankas bei kojas užbaigė pirštai, kūną padengė blyški gelsva oda. Aš kurį laiką  buvo apėmusi afekto būsena, iš homunkulo jis tapo žmogumi. Transformcijos skausmas vis dar buvo užgulęs kiekvieną jo lastelę.

Skausmui atlėgus žmogus pabandė įkvėpti. Nieko. Plaučiai ėmė degti. „Man reikia oro!!!” , – supanikavo žmogus, bet su ta mintimi jo plaučius užplūdo gaivus oro gurkšnis. Atgavęs kvapą, Aš bandė apsidaryti. Jį supo tokia pati tamsa, kokią  jis prisiminė savo sąmonės gimimo akimirką. Jis nieko negirdėjo, nieko neužuodė ir tik rankomis galėjo apsičiupinėti save. „Na, lyg ir nieko netrūksta, bet kur po velniu aš esu? Ir.. kas aš esu?“, –  žmogus, kuris vadino save Aš,  nieko neatsiminė ir neįsivaizdavo kaip atsidūrė „čia“.

„Jaučiuosi tarsi sklęsčiau tuštumoje, kurioje nėra nei viršaus, nei apačios“, – įvertino savo būseną. Su šia mintimi Aš pajuto po kojomis atsiradus tvirtą pagrindą, prieš akis atsivėrė dangaus skliautas. Pagaliau žmogus išvydo esąs milžiniškoje laukymėje, kurioje stovėjo nuogut nuogutėlis. Aš pradėjo žvelgti į  savo kūną, kuris atrodė toks pažįstamas, bet tuo pačiu metu ir svetimas. Galvoje knibždėjo mintis, jog jis  turi gėdytis savo nuogumo, žvilgtelėjęs žemyn, jis nevalingai suglaudė rankas delnais slėpdamas savo penį.

 Esant laukymėje žmogų apėmė nerimo jausmas, kilo noras pasislėpti. Aš pradėjo judėti, jis vis greičiau žingsniavo, jo pėdas kuteno švelni žolė. Prieš  jo akis iškilo netikėtai atsiradusi  uola. „ Pagaliau,  užuovėja“ , – šilrdį užklupo palengvėjimas, jis pradėjo bėgti jos link. Pribėgęs įžengė  į uoloje buvusią grotą, nugara atsirėmė  į sieną ir atsiduso. „Atrodo, jog šis  pasaulis nuolat  kinta, gerai kad mano kūnas kol kas stabilus“, – prisiminus pirminę transformaciją, jį  dar kartą  nukrėtė šiurpas. Užuovėja suteikė saugumo, atpalaidavo ir  žmogus užmigo.

Išmuštas šalto prakaito  Aš  atsibudo. Kūną raižė skausmas, jis susiėmė papilvę, kuri buvo ištinusi. „ Kas  man darosi?“, – jį persmelkė  išgąstis: „ Nejau prasidėjo dar viena  kūno transformacija? Bet… bet…  nebuvo jokių vaizdinių“. Žmogus bandė nusiramint ir, kaip prieš virsmą, bandė  įsivaizduoti sveiką  antropomorfišką žmogas figūrą: „Gal tai sustabdys transformaciją“. Stiprus  skausmas pervėrė strėną, papilvė atrodo ar  labiau ištino: „ Ne, negali būti!!”, – išsipūtęs pilvas atrakino sąmonėje  nėščios  moters vaizdinį. Aš nualpo.

Vėl skausmas. Atrodo tarsi visa apatinė  dalis dega. Pilvo oda sutrūkinėjo, ją išvagojo strijos. Aš vartėsi  apimtas  kančios. Jis bijojo pažvelgti iš kur tas skausmas. Visgi, išgyvenimo instinktas buvo stipresnis, Aš pažvelgė – ten kur atrodo visai neseniai buvo penis, dabar vėrėsi makštis. Kūnas ruošėsi gimdyti. „Geriau būčiau likusi ta viena mintimi tuštumoje“, – Aš pradėjo gailėtis  savo tik neseniai įgauto kūno. Ji atsiklaupė  ant  keturių, rankomis įsirėmė į žemę ir ėmė stumti. „ Ką, po velnių, aš čia darau?“, – susimąstė ji, bet kūnas veikė instinktyviai. Aš pradėjo stanginti pilvo raumenis, kas keliasdešimt sekundžių per kūną vilnijo  sąrėmių skausmai.  Aš apėmė siaubas, ką ji „pagimdys“, tačiau  sustoti jau buvo nevalia.  Ji stūmė, stūmė, rėkė, stūmė, rėkė, stūmė ir…  jos kūną  apėmė palengvėjimas. Aš nualpo.

Akys  atsivėrė, minkštoje žolėje  sukniubęs  kūnas  ilsėjosi. „ Tai tik košmaras“ ,-  bandė save guosti žmogus. Visigi, užčiuopusi ranka glitų, lipnų skystį, ji suprato, tai tikrovė. Netoliese jos gulėjo kruvinas kūdikio dydžio kiaušinis, iš kurio kažkas veržėsi. Iš kiaušinio sklido nagų kirbenimas. Lukštas  skilo. Išlindo dvišakis liežuvis, vėliau  nagai, dantys graužė lukštą. Iš  kiaušinio kiauto išsivadavo driežas. Jis artinosi žmogaus link. „Motina, ačiū tau, tu dabar laisva“, – suskambėjo svetimi žodžiai Aš galvoje . Aplink esanti tikrovė ėmė tirpti, tirpti pradėjo ir jos kūnas. Vienintelis stabilus liko tuštuma ropojantis  driežas.

Monoko atmerkė akis. Garis, Lu ir Sara žiūrėjo į ją  baimės išplėstomis akimis.Miša savo rankose laikė nutrauktus laidus, kuriais Monoko  buvo prijungta prie stoties kompiuterio. Ekrane pasirodė žodžiai: Projektas Drakonas pradėtas,  kyberbiologinis dirbtinis intelektas sukurtas. Monoko akyse pasirodė ašaros: „ Aš… Aš…. Aš…. atsiprašau. Mes  visi mirsim“. Monoko tikėjosi  geriausio scenarijaus.