38. Severiūtė „Brolis“

Kelias vingiavo tolyn į rūką. Šis tvyrojo tirštas ir nejaukiai kūniškas – įžengus į jį, rodėsi, kad panyri į vandenį, tave apgaubia klampi, tąsi materija. Ore tvyrojo slogi drėgmė, tokia, kuri įsisuka į kiekvieną kūno plotelį – nutįsusiomis sruogomis prie veido prilipina plaukus, pelėsio kvapu įsliuogia pro šnerves gilyn į plaučius, vos juntamu drėgmės apvalkalu apgula odą, kartu su vėsa užnešdama keistą, vos juntamą nesavumo jausmą, tarsi tavo oda būtų laipsniu per vėsi, vandens lašu per drėgna, viena sraigės šliūže per gliti, jog priklausytų tau. 

Rankoje kaip niekad aiškiai jutau mažą šaltą delniuką. Nenorėjau žiūrėti į brolį ir maitinti krūtinėje krebždančios kaltės – ir vis dėlto, atsisukau. Jo veidas, nors visai šalia, atrodė tarsi dengiamas iš miglos gijų tankiai nuaustos dieninės užuolaidos, neleidžiančios man aiškiai įžiūrėti jo bruožų. Bet to pakako, kad įskaityčiau bebalsį maldavimą jo veide.

Grįžtelėjau atgal – ten tumulavo tokia pati baltuma, kaip ir priekyje mūsų. Sugrįžti atgal vis dar turėjo būti arčiau, nei eiti pirmyn, nors atrodė, kad rūkas juda, tįsta aplink mus; galbūt jis jau užslinko ir už kryžkelės, gal jau pasiekė ir pirmąsias trobas, o gal jau paslėpė ir bažnyčios bokštą. 

– Einam, – tariau. Mano balsas buvo kimus ir netvirtas, širdis daužėsi, trūko oro. Tikinau save, jog tai dėl baimės, ne dėl rūko mano kvėpavimo takuose.

Nieko daugiau negalėjau pasakyti – migla apvėlė balso stygas, o kaltė užgraužė gerklę. Daugiau į brolį nebežiūrėjau. Tik spaudžiau jo ranką, kad drėgnas delniukas netyčia neišslystų iš manojo, kad gležnas vaikiškas kūnelis nenudreifuotų į ūkanas.

Nesu tikra, kiek laiko bridome pirmyn į baltą nežinią, sunkiai ir lėtai, kol pro rūko tumulus ir miglos gaisus priešais mus išniro milžiniškas raukšlėtas kamienas. Jo tamsiai ruda žievė buvo išvagota tankaus rievių tinklo. Jos pynėsi tarpusavyje kaip voratinklis, įrėmindamos netolygios formos ovalą centre, panašų į veidą, išskaptuotą – ne, išaugusį iš medžio.

Jame žiojėjo dvi juodos ertmės. Pirmiausia jos man priminė tuščias, bedvases akiduobes, bet ilgainiui dariausi tikra, kad kažkur giliai tamsoje tūno gyvos, visareginčios lėliukės. Žemiau, atrodė, galėjau įžiūrėti ir didelę kumpą nosį, ir pasibjaurėjimo grimasos perkreiptas lūpas. 

Prieš savo valią sustojau. Neatitraukdama akių spoksojau į juodas ertmes rudame veide. Atrodė, jog juodumoje tuojau sukrutės, o gal blykstelės, gyvastis – pikta, įširdusi, jog trikdome jos rimtį, jog žadiname ją iš šimtamečio snaudulio.

Visgi jis nejudėjo. Tik stūksojo prieš mus, milžiniškas, senas, įsisupęs į rūką. Miegantis.

Jaučiau, kaip brolis dreba, be garso kūkčiodamas. Girdėjau savo širdies dūžius. Vydama mintis šalin, įkvėpiau ir žengiau kamieno link.

Giliose Baublio drevėse ūkavo vėjas. Viduje buvo tamsu, dvelkė drėgme ir šlapia mediena. Jo sienas raizgė išpampusios šaknys, primenančios gyslas. Kai tik žibintuvėlio šviesa nuslysdavo nuo jų, imdavo atrodyti, kad jos atgyja ir ima pulsuoti, varinėdamos – vandenį, syvus, o galbūt šio bauginančio, kažkur tarp gyvasties ir bedvasio letargo amžinai žiemojančio padaro kraują?

Jaučiau, kaip ima tvinksėti smilkiniuose, iš pradžių nežymiai, tačiau kai žibintuvėlio šviesa sustojo ties žemėmis padengtomis, bet vis dar neblogai įžiūrimomis durimis kamieno centre, viskas, ką jaučiau ir girdėjau jau buvo tas įkyrus nenumaldomas tvinksėjimas. Durys atsidarė gana nesunkiai, pakeldamos žemių ir dulkių debesį. Užsikosėjau ir, regis, kelioms sekundėms mano ausyse besidaužančius būgnus permušė Baublio kamienu išdavikiškai šaižiai aidintis mano balsas.

Statūs laiptai, besileidžiantys žemyn į tamsą, buvo nukloti minkštu – dulkių, purvo, supuvusių lapų, o gal pelėsio – sluoksniu. Lipdama vis turėdavau stabtelti patikrinti, ar brolis seka iš paskos. Jis nebeverkė, tik drebėjo, dabar jau ir iš šalčio, sklindančio iš gelmės, o žibintuvėlio šviesoje jo vaikiškas veidelis atrodė tarsi negyvėlio.

Pasiekę apačią, išvydome siaurą tunelį, kuris atvedė mus į erdvią olą. Už kelių metrų nuo mūsų tyvuliavo šaltinis. Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė ramus, bet priėjus arčiau, pasimatė, jog jo murzinai pilkas, beveik juodas vanduo kažkur gilumoje kunkuliuoja.

Štai ji. Baublio akis – šaltinis, iš kurio mano broliui reikėjo atsigerti vandens ir prabilti, arba panirti į amžiną nebūties tylą. Kažkada ji vadinosi kitaip, sakė man kaimo senolė. Dar iki ąžuolo gilei sudygstant prie šaltinio, dar iki jo šaknims pradėjus siurbti magišką vandenį ir varinėti jį savo žmogiškomis gyslomis.

– Nebijok, – sušnibždėjau. Norėjau apkabinti brolį, bet jaučiausi suakmenėjusi. Jaučiau vien šaltį, išorėje ir viduje. – Viskas bus gerai. Gerk, ir eisim namo.

Brolis žiūrėjo į šaltinį nemirksinčiomis, blizgančiomis nuo ašarų akimis. Vandens raibuliuose hipnotizuojančiai mirgėjo žibintuvėlio šviesos atspindžiai. Negerk iš balos, oželiu pavirsi. O gal jaučiuku. Ar avinėliu.

Tada jis pasviro pirmyn – tarsi užliūliuota stebėjau, kaip jo delniukai panyra į nepažinią lemties versmę, iš kurios juodos gelmės į jo rankas plūstelėjo tamsus, purvinas skystis, senovinės magijos eliksyras, suterštas aikštingu, nenuspėjamu ingredientu – Baublio tūžmastimi ar, tikėjausi, malone. 

Sustingusi laikiau žibintuvėlį nukreiptą į brolį, bet nejaučiau nei rankų, nei likusio savo kūno, žvelgiau į vaizdinį tarsi iš šalies, kol kažkur giliai galvoje užgimė mintis, kad tai klaida, reikia brolį sustabdyti; ta mintis pradėjo plėstis, spurdėti manyje, o tada veržtis laukan, mėgindama susiformuoti į garsą, bet brolis, nenujausdamas mano pastangų, jau buvo priglaudęs samteliu sudėtas rankas prie burnos ir gėrė. 

Erdvę pamažu ėmė pildyti žemas šniokštimas, tarsi žemyn į prarają garmančio vandens, ir bala ėmė kunkuliuoti smarkiau. Prieš tai nemačiau joje pusiau panirusių šaknų – ne, jų tikriausiai ir nebuvo – jos pradėjo kilti į viršų, augti, lipti iš vandens, tiestis link mūsų – šlapios, aplipusios kažkuo juodu ir gličiu. Brolis pašoko, surikusi šokau ir aš, žibintuvėlis iškrito iš rankos, bet nebuvo laiko – čiupau brolį ir pasileidau laiptų link, apgraibomis, desperatiškai tempdama jį į viršų, tamsoje nematydama nei laiptų po kojomis, nei ar kas vejasi mus iš Baublio gelmių.

Lauke buvo balta. Nesimatė beveik nieko, rūkas buvo tirštas ir klampus kaip kondensuotas pienas. Baimė ir migla klaidino, tačiau nebuvo laiko galvoti, ar pasukome teisinga kryptimi – svarbiausia buvo judėti, pabėgti kuo toliau nuo Baublio. O rūkas – jis kažkada baigsis, kažkada išbrisime, kur nors išeisime – ir pradėjome irtis per jį be jokio orientyro, tik kartkartėmis patikrindami, ar kelias vis dar po kojomis.

Ėjome ilgai, klampiai, o rūkas nė nemanė sklaidytis. Pradėjau jausti alkį, bet nedrįsau sustoti, o brolis nerodė savojo, tik niūriai žingsniavo šalia, nepakeldamas akių. Jau ėmėme apsiprasti prie baltumos, net ir kelią po kojomis buvo nebe taip sunku įžiūrėti –  bet netikėtai prieš akis išvydau jau kažkur regėtą tamsiai rudą spalvą, raukšlių ir randų išvagotą žievę. Sustojau kaip įbesta. Brolio ranka sugniaužė manąją, ir jis sudejavo – greičiau, suinkštė kaip mažas, išgąsdintas šunytis.

Taip negalėjo būti. Ėjome keliu, visą laiką keliu, o šis ėjo tiesiai, mes negalėjome grįžti prie Baublio. Žiūrėjau į tas dvi juodas, gilias kaip bedugnės akis – ir supratau, kad tos akys žiūri į mane. Tikrai žiūri. Tai negalėjo būti Baublys, nuo kurio ką tik pabėgom. Tai buvo Baublio brolis.

– Kas eina? – subaubė vėjas išpuvusiuose uoksuose.

– Severija! – sušukau kuo įmanoma drąsiau. – Praleisk mus.

Jo gruoblėta žievė prasivėrė ir išsirangė į kraupiai žiojinčią grimasą. Iš jos pasigirdo juokas – žemas kaip griaustinio riaumojimas, šaižus kaip audros siūbuojamų medžių kamienų girgždėjimas.

– Trečiojo nebylio brolio sesuo, – nuaidėjo per rūką. Dabar Baublio brolis stūksojo visiškai priešais mus, didžiulis, piktdžiugiškas, gyvas, – vagia Baublio dovanas.

– Mes nieko nepavogėm. Tik atsigėrėm vandens.

Iš juodos bedugnės kamiene pasigirdo dar viena girgždesio banga.

– Atiduosi, – suriaumojo jis, – tai, ko namie nepalikai.

– Praleisk mus, – tvirčiau suėmiau brolio ranką ir ėmiau atkakliai eiti pirmyn, apeidama padarą lanku. Baimė neišnyko, širdis daužėsi ir spardėsi krūtinėje. Senolė mane įspėjo, kad Baublio malonė kainuoja. Bet buvau atsakinga už savo brolį, buvau pasiryžusi gauti, ko atėjome, ir nieko atiduoti neketinau.

Baublio brolis suriaumojo, jo baubimas priminė maurojantį briedį, priešmirtinį riksmą, antskrydžio sireną. Puolėme bėgti. Brolis klupinėjo, bet aš nepaleidau jo rankos, šnopuodama, gaudydama kvapą, vis ragindama jį neatsilikti.

Iš pradžių atrodė, kad Baublio brolis mūsų nesiveja, ir aš beveik nurimau, sulėtinau tempą, kai staiga aplink mano kaklą apsivyniojo šaknis. Paleidusi brolio ranką, pradėjau blaškytis, įsikibau į ją, bandydama atplėšti, bet ji raitėsi aplink mane vis tvirčiau. Ėmė trūkti oro, mane apėmė panika.

Tada, tikriausiai priešpaskutinę blaivaus mąstymo minutę, įkišau ranką į kišenę ir išsitraukiau žiebtuvėlį. Dūsdama uždegiau jį ir prikišau prie mane smaugiančios šaknies. Kažkur toli, o gal šalia, o gal aplink – buvo sunku susiorientuoti – vėl išgirdau riaumojimą; šaknis pradėjo rūkti ir akimirksniu paleido mano kaklą. Sukniubau ant žemės, kosėdama ir springdama savo ašaromis.

Negalėjau nustoti kosėti, gerklė degė, atrodė, kad vis dar dūstu, bet prisiverčiau pakelti galvą – mano brolis stovėjo greta ir suakmenėjęs žiūrėjo į Baublio brolį. Atrodė, kad jis manęs nemato, nesupranta, kur jis, ir kas ką tik nutiko. Mane persmelkė ledinis nerimas. Pašokau ant kojų, išpurčiau jį iš transo ir vėl pradėjau tempti paskui save.

Šaknys vijosi aplink kojas, bet mums, nors kassyk vis sunkiau, pavykdavo iš jų ištrūkti; rūko tumulai klaidinančiai baltavo prieš akis, ausyse gaudė nuo kurtinančio, nežemiškais tonais aidinčio riaumojimo, tačiau kai suklupę atsistodavome, kai ištrūkdavome iš dar vienos šaknies gniaužtų, baubimas rodėsi vis tylesnis, vis labiau tolstantis.

Kai jau buvau praradusi laiko nuovoką, ir, atrodė, jei tik stabtelėtume, tą pačią minutę kristumėm žemėn, staiga išnirome iš rūko. Vos išsilaikiau ant kojų, negalėdama patikėti savo akimis. Pažinau šitą kelią – jis ėjo atgal į kaimą, tai juo mes atėjome pirmyn, tai jis mus atvedė iki Baublio, o dabar gailestingai siūlėsi parvesti mus atgal.

– Viskas, – tariau, nors pati abejojau savo žodžiais. – Mes saugūs. Mums pavyko.

Brolis nusišypsojo. Negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą mačiau jį taip linksmai, nuoširdžiai besišypsantį. Tą sekundę mano širdį apėmė palengvėjimas, lyg kažkas būtų nuo mano krūtinės nuritęs didelį, sunkų virtuolį. Tai tiesa, mums pavyko. Ne taip jau svarbu, pagalvojau, ar broliui pavyks prabilti. Svarbiausia, kad jis – mes abu – grįžome gyvi ir sveiki. Jog palikome baublius stūksoti toli savo klastinguose rūko spąstuose, ir daugiau niekada nebeturėsime ten sugrįžti.

Atgal iki kaimo parėjome neskubėdami. Jau vakarėjo, gatvėse buvo tuščia. Visa kita laukė rytoj – pokalbis su senole, kelionė namo. Šiandien galėjome pasiilsėti. Tačiau, kad ir kaip mėginau tai atidėlioti, manyje ėmė dilgsėti nerimas. Turėjau sužinosi tiesą.

– Ar gali pasakyti ką nors?

Brolis žiūrėjo į mane savo didelėmis mėlynomis akimis. Šypsojausi jam drąsinančia šypsena, o jis tik žiūrėjo nemirksėdamas. Laukiau. Jaučiau, kaip nerimas auga – nors bandžiau save įtikinti kitaip, giliai širdyje tikėjausi, kad viskas nebuvo veltui. Bet jis tylėjo.

– Bent pabandyk.

Brolis lėtai linktelėjo. Vėl laukiau, tylomis. Besileidžianti saulė nudažė dangų raudonai ir išryškino bruožus brolio veide. Kažkodėl tą akimirką jaučiausi, lyg žiūrėčiau į jį pirmą kartą. Pagalvojau, kad tai iš dalies tiesa, juk mūsų kelionė turėjo reikšti naują pradžią. Kranktelėjo virš mūsų galvų praskridusi varna, tada vėl stojo tyla. Pagaliau brolis pravėrė burną – ji vėrėsi plačiau, dar plačiau, kol jo veide daugiau nebemačiau nieko kito. Ir mano brolis užbaubė sielą stingdančiu balsu. Ir man pasirodė, kad kažkur tolumoje išgirdau atsaką.