40. Sofija Kryžmantaitė „Aukso ieškotojas“

Nerimantas nedrąsiai šūktelėjo į skylę.

– Uū… ū… – atgaudė kažkur tamsoje.

Dėl visa ko kiek luktelėjo.

Nors urve buvo vėsu, daužė širdis ir pylė prakaitas.

Jau kurį laiką tysojo kniūbsčias.

O ir ertmė buvo pridvisus. Ore, kiek jo čia buvo, tvyrojo patirpusio kalkakmenio tvaikas, nešė rūsiu ir pelėsiais. Įkyriai kapsėdami sienomis sunkėsi riebūs, miltingi lašai. Žibalinė lempa dusino ir švietė vis blausiau – jei nebūtų pabijojęs likti tamsoje vienui vienas, Nerimantas būtų ją suvis užpūtęs. Ir prieblandos užteko. O ji anaiptol nebuvo draugiška.

Kažkur cypė. Gal pelės, gal šikšnosparniai. Protarpiais tai arčiau, tai toliau šnarėjo, viename ar kitame urvo kampe trakšteldavo. Nuščiūvo tik ūktelėjus į skylę. Vadinasi, girdėjo.

Klausėsi?

Nerimantas ėmė gailėtis išspyręs lauk nesusipratusį gidą. Gerai, kad bent, kaip iš pradžių norėjo, pendeliu nepalydėjo. Jei kas…

Mintis nutraukė kiek garsesnis kepštelėjimas skylėje. Pamiršęs inkščiančius kelius, pašoko. Ir pylė galva tiesiai į kalkakmenio atbrailą.

Akyse sužibo, praradęs pusiausvyrą drėbėsi aukštielninkas.

Koks skausmas! Siena prieš akis tiesiog išplaukė. Vos spėjo įsikibti išsišovusio akmens. Pabandė stotis, bet nesėkmingai. Būtų čia pat prigulęs, gal ir ilgam, bet ant siūbuojančios sienos išvydo besiliejantį šešėlį. Ištįsusį, ovalų, nelygiais kraštais. Kai vaizdas pagaliau susifokusavo, suprato, kad daiktas, metęs šešėlį, buvo gerokai mažesnis.

Murzinai balkšvą gyvulėlį stambiais kuokštais sulipusiu kailiu buvo jau matęs. Prieš gerus metus, dar su Jonu.

***

Nelemta buvo kelionė…

Norėjo, kol galėjo, su draugu bent trumpam išsprukti. Paskui – tai būsimoji žmona neleis, tai mažylis. Ir taip nuo tada, kai Danielė pradėjo lauktis, Jono beveik visai nematė. Išskyrus brangiausiosios pilvo (mažylio!) nuotraukas iš pakvaišusio būsimo tėvelio. „Perkam batukus…“

Jau ir prieš tai pyko – tiesiogine tų žodžių prasme – draugą nup…so!

Kaip nervas ėmė. Tenorėjo – kaip senais gerais laikais – pabūt kartu. Pageimint. Įvožti alaus ar ko linksmiau. Pažiūrėti filmą, futbolą, pažvengt. Apkalbėti darbą, algas, kolegas, mašiną, nuomos, maisto kainas. O čia – batukai!

Galvą į akmenį prasiskeltų. Dievas mato, beveik ir pavyko…

Prisiminė, kaip skrido iš vakaro gerai pribaubę. Kaip nefaina buvo. Kaip išsikankinęs pagaliau nulūžo įrėmęs galvą draugui į petį. Kaip abu paskui žvengė. Eilę oro uoste. Kaip dingo lagaminai. Kaip viešbučio administratoriui neradus užsakymo, teko nakvoti kažkokioj šiknoj – vienam ant nutrinto čiužinio į šonus badančiom spyruoklėm, o kitam – draugiškai – ant grindų…

Kaip Jonas jį už rankovės ištempė iš velniškai nuobodžios ekskursijos. Kol išsižiojėliai gerėjosi požeminiu ežerėliu, Jonas jį tiesiog įstūmė į šoninį urvą. Ne tai aukso, ne tai kokį gražesnį akmenėlį rasti norėjo.

Negi sužadėtinei ir mažyliui lauktuvių neparveši.

Kaip suprakaitavę it šernai spraudėsi gilyn, tolyn. Kaip vienas po kito ėmė gesti juokeliai, o tada – ir žibalinė lempa. Kaip susiglaudę grūdosi pro siaurus plyšius ir kaip nė vienas nenorėjo pripažinti, kad gal jau viskas, žinai, užteks. Nes kažkaip nelabai malonu nei tiršta, sunkiai besispyriojančios lempos vejama tamsa, nei tyla, protarpiais išspjaunanti neaiškius, tikrai ne jųdviejų skleidžiamus garsus.

Kaip abu krūptelėjo, išgirdę kažkokio padaro urzgimą ir širdį veriantį cypimą. Kaip Nerimantas jau beveik metėsi kiek tik leis jėgos bei prakeiktos urvo sienos mauti atgalios, bet Jonas kaip užburtas nusiyrė velniavos link. Kaip Nerimantas susikeikęs nusekė draugą, o urvas abu išspjovė į tamsią požeminę salę, kurioje auksas anei deimantai nežibėjo; užtat tolimajame dešiniajame kampe kažkoks į katę panašus gyvulys taikėsi sužliaubti baltų pūkų kamuolėlį.

Tik kamuolėlis tirtėjo ir cypė taip, kad ausų būgneliai plyšo.

Koks velnias jį už rankos patraukė, Nerimantas pasakyti negalėjo. Automatiškai, nė nesusimąstęs, kuo tai gali baigtis, griebė po ranka pasitaikiusį akmenį ir iš visų jėgų sviedė jį į padarą. Pasisekė. Šis suriaumojo nesavu balsu ir, užuot šokęs ant vyrų, šmurkštelėjo į skylę salės kampe.

Kamuolėlis pasiuto šokinėti ir pypčioti.

Būtų sparčiai, kiek tik leido siauros urvo sienos, prūdinę atgalios, bet galvoje išgirdo balsą:

„Palauk.“

Prisiminė, kaip sprandas pagaugais nuėjo.

Pasisukę prie tos pačios skylės, kur dingo katpalaikis, išvydo murzinai balkšvą gyvulėlį sulipusiais gaurais.

Susišaudę akimis, vyrai žengė žingsnį atgalios.

„Mažylį išgelbėjai. Išpildysiu tavo norą.“

Abu dėjo į kojas. Jonas į urvą, pro kurio angą ką tik išlindo, šovė pirmas. Nerimantas leidosi draugui iš paskos, tačiau galvoje dar skausmingai švystelėjo svetima mintis:

„Norą išpildysiu.“

– Man nieko nereikia! – dar sušuko Nerimantas.

Kaip atsidūrė lauke, neprisiminė. Tik tarsi lėkštės išsiplėtusias Jono akis.

– Kas čia buvo?

– Ką žinau…

Abu kurį laiką tylėjo.

– Varom išgert?

Jonas, panašu, atsigavo po išgąsčio. Ar bent bandė tai parodyti.

Linktelėjęs, Nerimantas silpnai pasirėmė į draugo petį – galva sukosi ir skaudėjo, o kažkur giliai ciepsėjo:

„Norą…“

***

Vestuvės praėjo gerai. Po savaitgalio porą dienų žagsėjo ir galvas trynė ne vien pabroliai, bet ir pati būsimoji motina. Va tik įdomu, kaip ten mažyliui…

Grįžti prie normalaus gyvenimo buvo kančia. Vietoj nuobodžių lentelių su skaičiukais pramaišiui ošė palmės ir rugiai, viršininkui mytuose dūzgiant apie targetus, galvoje vis dar skambėjo valsai, DnB, salsa ar kokio tik egzotiško muzono nebuvo užprašę svečiai.

Draugams Jonas negailėjo.

Smagu tas kelias dienas buvo. Kanojos, pirtelė, žaidimai, maudynės ežere… Ir jokių kostiumų ar piršlių! Linksma… Bet va laiko paskutinįsyk pasibūt su draugu trūko. Nors ką galėjo sakyti matydamas plačią Jono šypseną ir žibančias akis? Ir tai, baisu buvo pagalvoti, kiek pinigų išleista.

Nerimantas gyvenime draugo tokio laimingo nematė.

Negi skauda truputį pavaidinti? Kiba, pirmas kartas…

Kad tik į ritmą pagaliau įsivažiuotų…

Pirma savaitė buvo sunkiausia. Paskui kažkaip įprato, užsimiršo. Tik po gero mėnesio susivokė, kiek laiko praėjo, o iš Jono – nieko negirdėti. Nei vestuvių nuotraukų, nei kelionės, nei batukų. Negi kas nutiko?

Ilgai ruošėsi parašyti, bet vis kažkaip ranka nekilo. Negi trukdysi?

Ir štai vieną dieną telefonas suskambo pats.

Ūžtelėjo po širdimi, draugo nuotrauką išvydus. Pyktelėjo ant savęs, kad vis delsė, išsišiepė ir brūkštelėjo per žalią skrituliuką telefone.

– Nerimantai?

Jono balsas skambėjo kažkaip tyliai.

Kiba į rūsį kokį įlindęs.

– Nu? – nutęsė išsišiepęs kaip stiklainis. – Tai kur buvai?

Balsas telefone nutrūko, tada pasigirdo kūkčiojimas.

Tarsi kas į saulės rezginį būtų trenkęs. Užėmė kvapą, nutirpo rankos kojos, išgaravo laikas, garsai…

Šiaip ne taip atgavęs kvapą, drebančiom rankom prisikišo telefoną prieš akis. Nu ne, Jono numeris. Kiba kas numerį nukniso?

Bet balsas…

– Jonai? Kas yra?

Kitame gale žliumbė ir kūkčiojo. Ilgai. Nerimantas, sukaupęs paskutinius kantrybės likučius, kaip užsuktas kartojo: „Jonai, kas yra? Jonai?“

Tik po kurio laiko pavyko šiaip ne taip išpešti vieną žodį.

Danielė.

Kaip draugą bemaldė, beramino, daugiau nieko. Galų gale netekęs kantrybės stvėrė raktelius, švarką ir, ko gera, net durų neužrakinęs, išbildėjo pas Joną. Kaip per miglą atsiminė, kaip drebančiom rankom šiaip ne taip įkišo raktelius į spyną. Kaip iš kelinto bandymo užkūrė mašiną. Kaip spaudė per visas šviesas – žalia, raudona, koks skirtumas. Net neprisiminė, kur mašiną paliko, tik laiptais užbėgo į penktą aukštą. Ir spaudė spaudė skambutį, ir daužė duris.

– Jonai? – beldė. – Jonai, atidaryk… Atidaryk!

Po, regis, milijono metų subraškėjo užraktas. Cypiant durims, Nerimantą užliejo šviesa.

– A tu juokauji… – pradėjo, tačiau nustėręs čia pat ir užsičiaupė.

Gyvenime nebuvo matęs draugo šitaip.

Jonas svyravo apsvaigęs, susitaršę plaukai, užverktos, patinusios akys. Paprastai gražus, gyvas veidas neskustas, visas pamėlęs, patinęs. Butas sujauktas, knygos, kompas, nuotraukos, viskas ant grindų… Tušti degtinės buteliai… Drabužiai susilamdę, dėmėti… Ir tas vėmalų ir alkoholio tvaikas!

– Jonai, kas atsitiko? – Nerimantas čiut ne užrėkė šiaip ne taip prasispraudęs pro duris.

Išlaužti ką nors rišlaus truko laiko. Apsišarvavęs kantrybe, Nerimantas iš draugo šiaip ne taip išgavo, kad kažkurį vakarą Danielė išėjo į parduotuvę pieno. Siūlėsi pats parnešti, bet ši užsispyrė – mažyliui pasivaikščioti reikia! Ir negrįžo. Nei Danielė, nei mažylis. Jonas, kaip beprotis, praleido naktį kursuodamas tarp parduotuvės ir namų, skambindamas po ligonines, policiją. Galiausiai, morgą…

Rado.

Partrenkė… Nepavyko išgelbėt nei Danielės, nei mažylio…

O toliau viskas pavirto nepertraukiama kūkčiojimo ir dejonių banga.

Kaip Nerimantas būtų norėjęs būti kur nors kitur.

Ar įmanoma žmogui atlaikyti šitokią svetimo skausmo bangą?

Bet reikėjo.

Nežinojo, nuo ko pradėti. Jonas, apdujęs nuo skausmo ir alkoholio, daužėsi ir svyravo kaip sužeistas žvėris.

Pasimetęs, nežinodamas, ką daryti, apkabino draugą. Negrabiai, nerangiai, atsargiai, bijodamas, ką Jonas pagalvos – niekada lig tol nebūtų išdrįsęs to daryti.

Dieve, kaip būtų norėjęs…

Bet niekada nedrįso.

***

Šitai ištverti – dar būtų galėjęs.

Ir tvėrė.

Ko dėl draugo nepadarysi.

Kam nebuvo pasiruošęs – kad vieną dieną paskambins Jono tėvas ir pasakys, kad viskas, Jono nebėra.

Kaip nusakyti…

Jonas šypsosi. Juokiasi. Staiposi prieš veidrodį prieš pasimatymą. Jonas, pirmąkart nusilesęs, kartoja: „Čia ne aš… Čia Avalono drambliukai…“ Jonas žaidžia fūlę. Jonas rodo fotkes. Jonas pusnuogis šoka į ežerą. Nerimantas ir Jonas įvožę kala CS‘ą pernakt, o kitąryt į darbą. Jonas glosto Danielės pilvą ir išdidžiai kartoja: „Mano vaikas…“ Jono akys žiba. Jonas šypsosi per vestuves apkabinęs Danielę. Verksmo purtoma Jono nugara. Ir drebantis balsas: „Danielės… Danielės nebėra…“

Ir stypsai pernakt kaip apuokas atmerktom akim.

Kaip nusakyti, kad saugotum-o-saugotum, bet per vėlu, paskutinįsyk regi savo draugo veidą – baltą kaip kreida ant sintetinio priegalvio, tačiau kažkokį vaškinį ir pageltųsį, besišypsantį, bet tai nebe tavo draugo veidas?

Kai žinai, kad išėjo ir niekada nebegrįš…

***

– Žadėjai išpildyt norą, – blykčiojant žibalinei lempai, pro ašaras tarė Nerimantas. – Norėjau… Kaip visi normalūs žmonės! Šeimos. Karjeros. Namo. Pinigų…“ – pakirto kvapą.

„Tai nebuvo tavo noras,“ – atsakė padaras.

Deguonies stygius ir veriantis skausmas užgesino paskutinius proto likučius. Suurzgęs metėsi prie mažosios baidyklės ir pabandė ją sugriebti. Ši, lyg to laukusi, niurktelėjo šonan. Sustaugęs nesavu balsu, Nerimantas griebė akmenį, užsimojo iš visų jėgų sviesti jį į nešvarųjį gaurų kamuolėlį, tačiau ranka sustingo ore.

„Kam taip darai?“ – suskambo mintis jo galvoje.

Mintis sukėlė dar vieną pykčio bangą, tačiau kad ir kaip stengėsi, nepajėgė pajudinti akmeniu virtusios rankos. Griebęs akmenį kita, pajuto, kad nebegali pajudinti ir šios. Ėmė beviltiškai muistytis, tačiau, kad ir kaip besistengė, abi rankos liko kur buvusios.

Išsekęs sudejavo.

„Kam taip darai?“ – pakartojo balsas.

– Tave ir tavo visą giminę derėtų išnaikinti! Tu man skolingas! – atkirto Nerimantas.

Gyvūnėlis kurį laiką tylėjo.

„Gerai. Išpildysiu.“– pagaliau suskambo.

Prieš akis plaukė besišypsantis draugo veidas.

– Grąžink man Joną…

Šįkart gyvūnas tylėjo ilgai.

„Tebūnie,“- atsakė.

***

– Dar vienas? – pasipiktino inspektorius.

Kolegė gūžtelėjo pečiais.

– Kas šįkart? Širdis? Perdozavo? Gamtinių dujų nuotėkis?

Kolegė gūžtelėjo vėl.

– Per pakaušį gavo… O šiaip… autopsija parodys.

Inspektorius sudejavo. Darbo ir taip netrūko, o čia turistas, vadinasi, reikalų bus. Kiek kartų savivaldybės prašė urvus užversti. Pajamos, matai…

– Kur šitą dėti? – kolegė bakstelėjo pirštu į kampe tirtantį gidą.

– Kur – apklausti…

– Rašysi skundą?

– Neturiu ką veikti? – inspektorius mostelėjo į popierių krūvą ant stalo.

O jei taip kas nors tuos popierius suvalgytų.

Atsiduso.

Dieve, kaip norėjo…