41. Tomas Oksas „Adrija“

          Žvarbūs rudens vėjo nagai drąsko mano veidą. Mano sportbačiai, džinsai kiaurai permirkę, bet privalau toliau žengti šiuo pamiškės keliu. Pakelės pušys ošdamos klykia – “tu vienas, tu vienas, tu vienas”. Šiurkšti kempinė pritvinsta mano gerklėje, aš paspartinu žingsnį, naiviai tikėdamąsis, jog tokiu būdu pabėgsiu nuo tolesnių minčių apie ją. Nevalingai mintimis grįžtų prie pabaigos pradžios, į nelemtą rugpjūčio 31-ą…

.

          Tą diena saulė maloniai šildė. Nors karantinas vis dar tęsėsi, tačiau tuo metu buvo sunku sėdėti tvankiuose, karščio ir tėvų nekalbėjimo įtampos, pripildytuose kambariuose. Kartu su Adrija susitikome lauke. Judėjome į vienintelę miestelio vietą, kurioje balansas tarp buvimo gamtoje ir buvimo “nenuobodžiai”, jai atrodė priimtinas – ėjome į apleistą kiaulių fermą.

          Beeidami, kalbėjome apie karantiną, apie virusą, apie tai, kad mūsų kaimelio jis nepasieks. Vienas kitą apgaudinėjome, jog nebijome.

          Priėjus prie fermos, aš jai pirmą kartą padėjau užlipti ant nutrupėjusio stogo atbrailos. Stebėjome kelią kuris jungė mus su miestu. Įprastai, šiuo keliu matydavome tik pažįstamas kaimynų mašinas, tačiau rugpjūčio 31-ąją, nuo miesto pusės parlėkė dvi greitosios automobiliai. Vienas jų pasuko prie geltono namo, kurį lankydavo tik socialinė darbuotoja, kitas sustojo prie Adrijos namų. Tos dienos vakare sužinojau, jog ji tapo našlaite.

.

          Štai ir dar viena ji. Sunaudota ir numesta pakelyje. Pakeliu smėlėtą nuorūką nuo kelio. Pirštais čiuopiu pelenus – jie šiltai sutrupa. Įsidedu ją į savo pilko bliuzono kišenę tarp kitų. Už poros kilometrų rasiu dar vieną. Nuo paieškų pradžios, ši jau 17-ta.

.

          Rugsėjo 17-tą mūsų kaimelyje liko tik trečdalis gyventojų. Bent jau taip kalbėjo mano tėvas. Greitosios pas mus jau nevažinėjo. Kaip kalbėjo tėvas – jie rūpinosi miesto gyventojais. Televizoriuje pastoviai rodė statistikas ir speliones iš kur atsirado virusas. Bandžiau kabintis prie kiekvienos išsakytos teorijos. Jas atkartodavau savo draugams, su kuriais susirašinėdavome, kol dar ryšys veikė, ir Adrijai.

          Buvo keli bandymai ją vežti į vaikų namus, tačiau jai slapstantis, ir karantino įstatymui stiprėjant, galiausiai liko savo namuose. Susitardavau susižiūrėti pro langą. Kartais, slapta, jai nešdavau maisto. Ji pradėjo prašyti tėvo cigarečių.

          Rugsėjo 17-tą visą dieną lijo. Save raminau, jog mano tėvas peršalo ir pradėjo kosėti.

.

          Stebiu kaip mano vienas batas čeža lenkdamas kitą. Šioje prietemoje jie jau pilki. Pakėlęs galvą matau, jog kelias kuriuo ėjau išsišakoja – vienas kelias tamsus ir platus, kitas – tamsus ir siauras. Ties takoskyra stovinti belapis medis primena Adrijos eiles, tad pasuku siauruoju “…kur guoba stos ir pelkių drėgmė telkš…”.

.

          Praėjo savaitė po to, kai aš apsigyvenau pas Adriją. Buvo pirmoji diena, kuomet aš kartu su ja jau pajėgiau eiti į kaimą ieškoti maisto ir cigarečių. Lauke tvyrojo trapus šilumos pojūtis –  prasidėjo bobų vasara. Priėję prie namo, pradžiai pasibelsdavome, tačiau niekas neatsakydavo, tad dauždavome langą. Adrija primigtynai reikalavo visada lipti pirma. Ji pro šukėmis pažirusį langą ir padavinėdavo maistą.

          Tą popietę surinkome tiek maisto, kad būtų užtekę pragyventi kelias savaites, tačiau jai buvo negana. Ji energingai pasakojo ką matė namuose, kokias paslaptis slėpė mūsų buvę kaimynai, rodydavo kokią smulkią “įdomybę” paimtą iš namų. Nors ir prašiau grįžti namo pasidėti daiktų, pailsėti, pavalgyti, kartojau, kad “jau šiandienai užteks”, ji atsisakydavo. Jos akys degė noru tęsti. Galiausiai aš grįžau vienas su surinktais daiktais, o ji pasirodė tik vėlai vakare, nešina raudona, dirbtinės odos užrašine. Sakėsi ją radusi pas miško vienkemyje gyvenusią žolininkę.

.

          Mėnulis nusidažė kraujo raudoniu. Bent tokį aš jį matau, kuomet tankumynų šakos it smailūs pirštai negriebia ir nedrąsko manęs skinantis kelią klampiu, pelkėtu takeliu. Kiekvienas šakos brūkštelėjimas per mano rūbus, kiekvienas staigus subrazgėjimas toks garsus, jog verčia mano širdį sunerimti. Sugaunu save girdint žingsnius, tačiau nežinau, ar jie prieš mane, ar už. Jaučiuosi tylos įkaitu. Svarstau, ar atradęs Adriją, jai dar būsiu reikalingas. Bet be jos daugiau nieko nebelikę.

.

          Pabudęs paryčiais, nuo kambaryje degančios žvakės, radau Adriją įnikusią į raudonają užrašinę. Kviečiau ją užgesinti žvakę ir eiti miegoti, bet ji atsisakė. Pro miegus girdėjau jos kikeninimą, pro miegus girdėjau ir jos tylų kukčiojimą.

          Ryte radau ją sėdinčią gelsvoje verandoje rūkančią. Rankose ji vis dar laikė užrašinę. Ji pradėjo su fatališku žinojimu pasakoti apie tai kaip žolininkė viską numatė, apie tai, kad virusas gamtos rykštė žmonijai dėl jų nusisukimo nuo Didžiosios gamtos, apie tai, kad po apsivalymo žemėje vėl valdys amžiaus užmarštin išstumtos miško būtybės, apie tai, kad užgims nauja žmonių ir tų būtybių palikuonių karta, apie tai, kad žolininkė surašė kiekvieno mūsų kaimyno mirties datą ir nuodėmę dėl kurios jis mirs, apie tai, kad vienintelė galimybė išpirkti savo nuodėmes – eiti atgailauti prie Dvynių akmens. Klausiau, o ką perskaitė apie mūsų likimą, bet tada ji nutilo.

.

          Rankomis braukiu paskutines šakas, ir jaučiu kaip mano kūnas išnyra iš dusinančios miško tankumos į kiek erdvesnę paežerės pelkinę pievą. Kranto lengva bangų muša tvinksi mėnesienoje, ją tramdo ežerą apsivijęs tankus, balšvas rūkas. Man sustojus judėti, įsivyrauja spengianti tyla, retsykiais sutrikdoma praklykiančio drėgno vėjo gūsio.

          Po kelių sekundžių akys apsipranta, ir jau galiu įžvelgti daugiau šio naktinio peizažo detalių. Žvilgsnį patraukia gigantiškas tamsus monolitas, primenantis krėslą. Pastarasis stūkso keli metrai nuo pakrantės. Taip pat, aukštų pušų apsuptyje, išryškėja kampuota struktūra. Šalia jos pamatau staiga užsižiebiančią ir taip pat staigiai užgestančią oranžinę švieselę. Ar tai Adrija rūko? Šuktelnu, bet per amžinybę trukusią sekundę niekas neatsako. Tik oranžinė švieselė vėl užsiplieskia ir užgęsta. Pradedu sparčiai klampanotis link jos.

.

          Ateinančias dienas aš leisdavau vienumoje. Adrija anksčiausiai ryte išeidavo, ir grįždavo temstant. Ji atrodė išbalusi, sulysusi, nuolat rūkė. Jos kalbos tapo chaotiškos, ji nuolat kartojo, kad mūsų likimas tūno prie Dvynių akmens, deklamuodavo, kartais net kaip psalmę giedodavo perskaitytą kelią link jo, energingai mosuodama raudonąją užrašine. Pradėjo peikti mane, kad aš ją palieku vieną, vadino mane niekam tikusiu, o praėjus keliom minutėm verkdama atiprašinėdavo. Aš maldavau jos nurimti, niekur neiti, pabūti namuose su manimi, tačiau ji aprimdavo tik trumpam. Ryte jos niekada nebūdavo šalia.

                    .

          Blėstančios vilties akivaizdoje skubu link ten, kur švieselės paskutinį kartą buvo matytos, girdžiu savo skilinėjantį balsą šaukiant Adriją. Kapanojantis arčiau oranžinių švieselių link, jos jau nebesužimba. Kampuota struktūra artėja, man bėgant link jos, kol galiausiai mano suvokimas suformuoja, klaikiai išgriuvusios trobos reginį. Dar kartą girdžiu savo balsą šaukiant Adrijos vardą. Spengianti tyla. Dairausi jos, bet akimis tik graibstau tamsą. Pastebiu, jog gelsvos trobos durys dalinai atviros. Net nepajuntu, kaip mano rankos pačios griebia jas atidaryti.

          Duris girgždančiai atveriu, ir mane aprėpia stingtantis dumblo ir dvėselenos kvapas. Ranka nevalingai dengiu nosį. “Adrija?” – išlemenu tylai. Jaučiu, kaip mano širdyje marširuoja baimė. Pro prakiurusį stogą prasiskverbianti mėnulio šviesa blausiai apšviečia kambario kontūrus – platų stalą, sunku suolą šalia jo, subyrėjusią spintą. Mėnesienos žaismas taip pat sublizgina kažką padėtą ant stalo. Vedamas drąsos trupinių prieinu ir pamatau to kaltininką – pradarytą mano tėvo rūkomų cigarečių pakelį. Šalia jo – raudonoji užrašinė. Pakelyje sugraibstau žiebtuvėlį, ir uždegu jį. Menka šviesa apšviečia tamsų stalą, mano vedama apšviečia kirmijantį suolą, mano vedama apšviečia pūvančias grindis, bei kampą, kuriame guli samplaika plunksnų, pelekų, smulkių kaulų. Kojas užlieja kraupūs šiurpuliukai suvokus, jog čia gali būti kažkieno gyvenama. Griebiu ant stalo padėta užrašinę, ją atverčiu, o ji – tuščia. Išplėštas tik pirmasis jos lapas. Sumišimą pertraukia, staigus nuo ežero atsklidęs garsas, lyg kažkas išniro iš vandens.

          Šįryt buvau pabudintas langus suvirpinusio griaustinio. Lauke drėbė liūtis. Ant lovos krašto radau Adrijos paliktą raštelį – “nebegrįšiu, nesek”.

.

          Atrodo, jog akimirkai sustojo širdis. Vedamas gyvūliško instinkto pažvelgti į grėsmę, aš drebančiomis rankomis pravėriu duris tiek, kad pamatyčiau kas slypi anapus jų. Tai į ką žvelgiu man sukelia paralyžuojantį siaubą. Matau tamsos ir rūko apsiauste, aukštą blizgančią figūrą, palengva nyrančią iš ežero. Būtybės formos kraupiai vienu metu panašios, ir tuo pačiu metu tokios svetimos žmogiškąjai formai. Priėjusi prie Dvynių akmens, figūra pradeda kopti į jį. Jos ilgos rankos, su mėnesienoje žėrinčiai smailais nagais kabinasi į akmens kraštus traukdamos kuprotą, stambų liemenį. Ji atsisėda ant akmens priekiu atidengdama dideles karančias krūtis bei tankius, kelius dengiančius, plaukus. Momentą ten, kur turėtų būti akys, nušvinta dvejos oranžinės švieselės. Mane perveria mirtinas išgąstis. Ausyse išgirstu, tai kas mano vidinę realybę sutrupina –  šniopščiantį šnibždėsį “Jau laikas, Adrijau.”