43. Gintas Misiūnas aka Žingsniai palėpėje „Smirnovo dvyniai“

Persikraustėm į tą kaimiūkštį, kad ir kiek protestavau. Ir mokytis gerai žadėjau. Ir namuose padėt tvarkytis. Ne. Užsigeidė gimdytojai, kad reikia „miesto šurmulį pakeist kaimiška ramybe, tempą sulėtinti“. Tempą blet. Gerai, kad mokyklos pora metų belikę. Baigiu ir dingsiu atgal į sostinę ramiai studentaut. Galės jie čia mėgautis ta savo ramybe.

Taip galvoje besikeikdamas slinkau vietinio KOOP‘s link. Blemba kai tiek gyventojų nė rūkyt nenusipirksi, iškart tėvai sužinos. Apsipirkęs ko reikia patraukiau savo vienkiemio link kai pamačiau miestelio aikštėj besibūriuojančią chebrytę. Atsidusau ir patraukiau jų link. Jau atrodo, net kaulus laužo kiek rūkyt norisi.

– Sveiki! Gal kas rūkyt turit?

Tyla lyg paperdęs per laidotuves būčiau. Pastovėjęs porą sekundžių neištvėriau ir jau sukaus eit savo keliais.

– E, tu čia tas naujas būsi? – šūktelėjo apkūnokas vaikinas.

– Ne „e“ o Edgaras. Ir taip, nesenai atsikrausčiau.

– Ne „e“ matote. Dar vienas didmiestinis… – numykė dručkis.

– Gerai, gerai. Sorry. Be nuotaikos. Rukyt norisi, nors ką jūs suprasit.

– Aha, ką mes, kaimiečiai, suprasim. – prunkštelėjo visiška dručkio priešingybė. Aukštas, liesas kaip kartis, kelnės per trumpos. 

– Tai turit pavaišint ar ne? – trūko kantrybė.

– Turim, turim, nesiputok. – šyptelėjo dručkis. – Eik priduok batoną mamai ir ateik už kultūrnamio, į kapinių pusę. Parūkysim, gal ką ir smagiau pavyks suorganizuot.

Linktelėjau ir nieko nesakęs nuėjau. Nė pats nežinojau – eisiu ar neisiu. Nu ne vaikas atrodo, pačiam turėtų surašyt neit paskui būrį nepažįstamų už kažkokios kultūrkės. Ir dar į kapinių pusę, lyg ko dar maža būtų.

Grįžus padaviau pirkinius ir užsiminiau tėvams, kad vakare išeit norėčiau. Suraukiau šikną laukdamas pasipriešinimo ir pasiruošęs atsakomuosius argumentus.

– Eisi kažkur? – džiugiai kvyktelėjo motinėlė. – O kaip smagu. Susipažinai su kažkuo?

– Jo, čia vietiniai keli pacanai vakarais žaidimų pasisėdėjimus daro. – numykiau.

– Be alaus, tikiuosi? – pats savim netikėdamas perklausė tėvas.

– Nu baaaik, tet. Kokio dar alaus.

– Nu žiūrėk tu man. – burbtelėjo ir nuėjęs išsidrėbė talentų spoksot.

Šiek tiek po šešių atsisveikinau su tėvais ir patraukiau kultūrės link. Ir smalsu, ir neramu, ir šiek tiek skeptiškos mintys sukasi – nu ką gi tie kaimietukai tokio ekstremalaus veikia.

– Ooooo, amerikonas . Sakiau kad ateis! – pasitiko Marius ir šiek tiek per daug entuziastingai papurtė man ranką. Porą žodžių leptelk angliškai ir jau „amerikonas“.

Be jau matytų Ernesto ir Dovilės buvo dar pora žmonių kuriuos mačiau aną dieną į parduotuvę eidamas. Tai buvo raudonplaukis, strazdanotas, kresno kūno sudėjimo Daumantas ir į vieną kasytę savo šviesius plaukus surišusi, vidutinio ūgio ir labai rožinės spalvos mėgėja Neringa. Susipažinus ir parūkius jau gomurį prisijaukinusio Saint George (Marius sakė, kad nuo kitos savaitės jau pirkt turėsiu, nėra ko čia chaliavint) visi patraukėm man nežinomos krypties link.

– Taiii kas nors teigsis pasakyt kur einam ar čia man jau išsigąst kol patrolinsit kaip naują „mIeStIeTį KaImE“? – nusivaipiau.

– Ai patylėk, amerikone. – šnypštelėjo Dovilė. – Bus laikas ir pamatysi.

Dar žiojausi kažką sakyt, bet bendra surimtėjusi grupės nuotaika sudarė įspūdį, kad geriau patylėt.

Pažingsniavus gerą pusvalandį kaimelio keliukais ir atsidūrus praktiškai ant gyvenvietės ribos priėjom miškelį, o netrukus ir proskyną, per kurią patraukėm miško glūdumon.

– Skaičius turi? – sububėjo Daumantas Dovilei.

– Turiu. Tuoj.

Dar kiek papėdinus tolumoje pasimatė sodyba. Nei per daug prašmatni, nei per paprasta. Tvarkinga, graži, žolytė nupjauta, medeliai apgenėti. „Va čia tai tėvukai galėtų tą savo ramybės kaifą gaudyt“ užsisvajojęs mąsčiau, kai gavau iš alkūnės į šonkaulius.

– Numerį trauk, ko miegi? – suburbėjo nepatenkintas Daumantas, rankose laikydamas kepurę su vidun sumestais lapeliais.

– Tu ramiau gal biškį? Ir kas per numeriai? – nejuokais suirzau.

– Trauk tik, jau beveik laikas. Paskui aišku bus.

– Fiiine… – numykiau ir įkišau ranką į kepurę. Ir mano laimingas numeris tą vakarą buvo… Penki arba šeši. Du lapeliai sukibo. Velniop, pasilikau penketą (mėgstamiausias ir dažniausias mano pažymys) ir įmečiau šeškę atgal. – Bet tai gal kas bent pasakys kur esam? Ką veiksim?

– Pas Smirnovą esam. Jo dvyniai kartas per ketvirtį žaidimą ruošia. Patikėk, tokio nematei. – ne pagal charakterį rimtai atsakė Ernestas.

– O tai kas per žaidimas? Airsoftas? Ar per kompus? Pokeris koks? – bandžiau spėliot.

– Tai kad patys nežinom. Sužinosi kai pasakys, kaip ir mes visi.

Tą pat akimirką šalia sodybos esančioj laukymėj užsiplieskė šviesos. Ir aš nekalbu apie kelias lempeles. Normalios stadiono lygio šviesos, kurios apšvietė nemažo ploto lauką. Lygiai nupjauta žolė, aplink graži balta tvora. Kas nelabai tiko į tą kaimietišką stadioną tai vienur kitur iškelti T formos stovai.

– Blet kaip šito nemėgstu… – po nosim nusikeikė Marius. – Nu ką, žygiuojam! – šūktelėjo per daug akivaizdžiai netikru entuziazmu.

Visi kiti, kad ir be vaidinamo entuziazmo, bet lygiai tiek pat ryžtingai įžengė į lauką. Vartai už nugaros patys užsidarė ir pasigirdo užraktas. „Moderni ganykla“ – pagalvojau sau. Ties ta mintimi kitam lauko gale pasirodė dvi žmogystos. Amžius sunkiai nusakomas, apsivilkę vienodai nuskalbtais marškiniais ir aptrintais džinsais. Kojas puošė ne kas kitas o netikri Croc‘sai iš Koop‘so. Veidai abiejų perbalę, plaukai šampūno nematę nuo tada kai jis buvo išrastas. Bet niekaip neatsikračiau jausmo, kad jie žiūri kiaurai mane. Kiaurai visus čia susirinkusius, lyg išalkęs studentas į ką tik atneštą Kijevo kotletą po stipendijos.

– Kas čia per by.. – jau žiojausi pasijuokt.

– Čia Smirnovo dvyniai. Tylėk, prasideda. – Vėl susilaukiau alkūnės į šonkaulius. Šįkart nuo Dovilės.

Staiga dvyniai prakalbo. Unisonu, lyg to dar būtų trūkę jau ir taip ganėtinai nejaukiai situacijai.

– Sveiki visi! – nuvilnijo per lauką abu balsai, malonūs lyg stiklas apatiniuose. – Smagu, kad prie mūsų prisijungia vis daugiau naujų dalyvių. – nusišypsojo abu ir pažvelgė į mane. Pajutau kaip nugarą išpila šaltas prakaitas.

Dvyniai paslinko link lauko vidurio ir pamojo ranka (taip abu vienu metu), kad priartėtume.

– Ar skaičiai ištraukti? – paklausė pamėklės.

– T-taip. – atsakė Daumantas.

– Nagi kaip puiku! – perdėtai taisyklinga kalba apsidžiaugė broliai ir staiga surimtėjo. –Šiandienos žaidimas – brolį vaduok. Mes gaudom, jūs bėgat. Tiems, kuriuos pagausim, teks stovėti kryžium. Komandos draugai gali vaduoti arba gali bėgioti nuo mūsų. Jūsų pasirinkimas. Žaidimas trunka dešimt minučių arba kol nebėra bėgančiųjų. Ar visiems taisyklės aiškios?

Sukaupęs drąsą išlemenau:

– O tai… Kam tie skaičiai?

– Che… – dvyniai susižvalgė o likusi grupelė ko tai apsiniaukė. Dvyniai atsakė – Jei nors vienas bėgantysis liks kai baigsis dešimt minučių – jūs visi laimėtojai. Jei iki laiko limito visi bus pagauti… Na, tada laimėtoją rinksim mes.

Nė trupučio nenuramintas atsakymo ir dar labiau pasimetęs atsisukau į arčiausiai stovėjusį Marių ir klausiamai gūžtelėjau pečiais.

– Norėjai ekstrymo, amerikone. Dabar laikykis. – pamerkė akį jis, ir aš nesupratau jo nuotaikos. Tai buvo lyg baimės, džiaugsmo, adrenalino, laukimo ir dar velniai žino ko mišinys.

Be jokio perspėjimo pasigirdo šaiži sirena ir visi pasipylė į skirtingas puses, tik aš kaip kaušas sustingau. Laimei, dvyniai turėjo kitą taikinį (matyt suprato, kad mane reikia pasitaupyt, kad žaidimo negadint). Sunkiai į žmogiškus parametrus telpančiais žingsniais jie pasileido lakstančiųjų link.

„Chuli kas per ekstrymas. Gi pradinėse šitą per fizinį žaisda…“ – nespėjau pabaigt minties kai dvyniai pagavo Neringą, kurios kojos susipynė lygioj vietoj. Vietoj tradicinio „PAGAVAU!” kur pagautasis stovi vietoj ištiesęs rankas Neringa buvo nutysta prie artimiausio T kryžiaus. Vienam iš dvynių belaikant klykiančią merginą kitas nuo žemės paėmė plaktuką ir keturias didžiules vinis. Neringa klykė pasigailėjimo bet sulaukė tik riebaus antausio ir po kelių akimirkų laukymę perskrodė klyksmas. Abi rankos ir pėdos buvo prikaltos prie stovo.

Visiems kitiems gan ramiai reaguojant aš palikau savo vakarienę ant žemės.

– Kokio bybio!? – nerasdamas geresnių epitetų išrėkiau.

– Bėk, amerikone!  – pro šalį su milijono verta šypsena šūktelėjo  Dovilė. – Gi ekstrymo norėjai.

Ties tais žodžiais atsisukau į dvynius ir pamačiau jų į mane sukoncentruotus žvilgsnius. Nors pasąmonė priešinosi viską suvokt, kūnas žinojo – judėk arba gauk nukryžiavimą. Širdis lipo per gerklę, kojos, atrodo, savo sąmonę įgavo ir o brolau kaip aš bėgau. Girdėjau dvynių šnopavimą netoliese ir staigiai pasisukdavau. Dar nėra padielkiniai crocs‘ai prieš kedus laimėję. Bėgau, kas atrodė, visą amžinybę. Nors realybėj, duokdie, gal minutę. Iki kol nepasimaišė kurmiarausis. Sušiktas žemės kupstas. Išsitiesiau kiek ilgas ir po kelių akimirkų pajutau lyg replės kad sprandą suimtų.

– Ble… Paleisk… – bandžiau dar kažką vaidint, bet priešintis buvo tolygu gaisrą sisiojant gesint.

Nutysė mane prie artimiausio kryžiaus ir daugiau viską pamenu kaip per sapną. Plaktuko dūžius, veriantį skausmą pervėrusį pėdas ir delnus, aplinkinių klyksmus, adrenaliną pulsuojantį per visą kūną. Galvojau, kad visa amžinybė praėjo, jau buvau prarandantis sąmonę kai suspigo sirena.

„LAIKAS BAIGĖSI! ŽAIDĖJAI Į PRADINES POZICIJAS!”

Tie patys dvyniai, bet šįkart be jokios agresijos ar gyvuliškumo, prieidinėjo prie kryžių ir visus po vieną atkabino. Atėjo ir mano eilė. Traukiamos vinys skaudėjo labiau nei kad jas kalant. Staugiau kiek įmanydamas o tie du tik sukikeno. Parkritau ant žemės griebdamasis už žaizdų ir tuo pačiu stebėdamasis, kaip aš dar nenukraujavau. Žaizdų… nebuvo. Puikiai pamenu skausmą, jausmą kai buvau nukryžiuojamas. Pagal klyksmus nepanašu, kad ir kiti vaidino. Nespėjau nė teorijų išvedinėt pradėt, kai nukabinę paskutinį dalyvį (nabagė Neringa. Pirmą pakabino, paskutinę nukėlė) dvyniai vėl prakalbo savo šiurpiu unisonu.

– Dėkojame šio vakaro žaidėjams. Deja jums, bet džiugu mums – spėjome pagauti visus per duotą laiko limitą. Taigi – ar visi atsimenate savo skaičius?

Visa mūsų grupelė, išskyrus mane, perbalo.

– Tai dar nebaigėm? – sušnypščiau.

Niekas neatsakė. Kas akis nudelbęs į žemę, kas murmėjo kažką panašaus į maldą. Tik Marius atkišo Saint George pakelį. Prisidegiau. Ech… Saldus jau tas dūmas. Trumpą atokvėpį pertraukė dvyniai, pas kuriuos iš velniai žino kur buvo senas puodas.

– Taigi, šio vakaro skaičius…. – įtampą galėjai peiliu pjaut. – ŠEŠI!

– NEEEEEEEEEEE!!! – Nežmonišku balsu suklykė Dovilė.

Bet jau buvo vėlu. Niekam net nespėjus susivokt iš nugaros ant kaklo jai užsinėrė kilpa ir klibinkščiuojanti, kresna žmogysta nutempė besispardančią merginą į tamsą.

– Senis Smirnovas. – vos girdimai sušnabždėjo Ernestas.

Dvyniai sunkiai valdė šypsenas, lūpų kampais tekėjo seilių upeliai. – Susitiksime kitame žaidime. – Savo perdėtai tvarkinga kalba sučiulbo jie ir nuslinko paskui tėvą.

.

Daugiau autoriaus darbų rasite čia