42. Juozas Kazlauskas „PURVAS“

Ketvirtadienis kvepėjopurvu.

Šiaip jau kiekviena diena SPA centre juo tvoskė – net ir vykstant aromaterapijai ir visas procedūrines patalpas užpildžius subtiliems eterinių aliejų kvapams, tvaikas niekur nedingdavo. Gal eilinio lankytojo nosis jo ir neužuodė. Tačiau septynerius metus pradirbus marketingistu moderniu SPA centru besivadinančioje įstaigoje, net ir tarškinant klaviatūrą ir rašant eilinį Feisbuko postą, stikliniame ofise jautėsi tas iš gelmės sklindantis prarūgusio pelkinio surogato dvelksmas.

Aš, žinoma, net neprisiliesdavau prie mūsų garsiojo gydomojo purvo. Tik rašiau apie tai, kaip jis absorbuoja toksinus, sprendžia virškinimo problemas ir filmavau reelsus, kuriuose ilgakojės gražuolės dėdavosi ant savęs tą pelkėm atsiduodantį marmalą. Jų nepriekaištingai baltos šypsenos spindėjo ir atrodė tarsi būtų fotošopu prie Pompėjos kūnų primenančių pavidalų prilipintos.

Išėjau parūkyti.

Už pastato pasislėpusiame kiemelyje beveik visada kažkas rūkė. Traukiant cigaretę pro langus matėsi, kaip triūsia procedūrų skyriaus moterėlės, o stūgaujant kondicionieriams ir dvelkiant viską nuplaunančių chlorkalkių kvapui, kasdienės apkalbos ir godos apie gyvenimo rutiną liedavosi laisvai.

Netrukus pro langą mane pamatė Ana.

Nusišypsojusi ir gestais paklaususi, ar galėtų pasivaišinti cigarete, ji neužilgo išėjo į kiemelį:

– Na ką, dar valandėlė tau ir viskas? – paklausė ji ir, prisidegdama cigaretę, perbraukė atgal savo raudonus plaukus.

Ana man patiko. Eidamas parūkyti, slapta tikėdavausi, kad prisijungs ir ji.

Prakalbom apie naujausią SPA centro rinkodaros kampaniją:

– Kodėl visose reklamose jūs rodot neegzistuojantį klientą? – pašaipiai paklausė Ana.

– Ką turi omeny?

– Pats žinai. Tipiniai mūsų klientai yra sudžiūvę dėdulės, besitikintys, kad po procedūrų jie stebuklingai atjaunės. Arba susiraukšlėjusios moterytės – dauguma jų tokios baisios, kad kai po procedūros plaunu nuo jų purvą, niekada nesu tikra, ar jau viską nuploviau ar ten tiesiog jų… kaip čia pasakius. Natūralus kiautas.

– Tai dėl visa ko dar papurški kokią minutę su žarna? – išsišiepęs paklausiau aš.

– Būtent! Arba šitie visi diedukai blemba. Kai plaunu su žarna ten – ji parodė ranka kur, – aš kažkaip defokusuoju savo žvilgsnį nuo jų kūšyno. Na ir kažkaip aplinkui taikai vis tiek, tikiesi, kad jie patys apsivalys.

– Ir neapsivalo?

– Aš turiu įtarimą, kad jie nori, kad ten purkščiau!

Aš užsikosėjau nuo juoko.

– Man atrodo, kad jie tiesiog nepastebi, – pasakiau. – Tu nenuplauni, o po to jie per savo pilvus nieko nepamato. Kokią savaitę prabūna su purvinu kūšiu, kol galiausiai pradeda belekaip smirdėti namie.

– Ir tada turi pasikviesti savo tetules, kad atkrapštytų. Nes jau būna sukietėję viskas.

– Tik ne tai sukietėję, kas tetulės norėtų, kad sukietėtų.

Procedūrinio skyriaus moterytės pradėjo mėtyti žvilgsnius pro langus, nes dabar jau abu juokėmės balsu.

Grįžus į ofisą netrukus parašė Ana ir lyg tarp kitko užsiminė, kad netrukus taip pat baigs darbą. Susitarėm septintą užsukti į „Mūzą“ vakarienės.

„Verčiasi visai neblogas savaitės puslapis, motherfuckers!“ – pagalvojau ir pradėjau uždarinėti kompiuterio langus.

Pagerėjusią nuotaiką sugadino be dvidešimt penkios į kabinetą įsiveržęs direktorius.

– Turim bėdą! – persikreipusiu veidu pareiškė jis.

– Aha, nejaugi… – pagalvojau mintyse. – Ar kažkas negerai su kampanija? – paklausiau, nors žinojau, kad ja direktorius visiškai patenkintas. Gražūs, profesionaliai nufilmuotų kūnų vaizdai jam visada tiko ir patiko.

– Ne ne ne. Purvas neatvažiavo! – pareiškė direktorius.

Nežinojau, ką ir atsakyti. Direktorius nelaukė, kaip sureaguosiu ir pratęsė mintį:

– Turėjo iki pietų jau atvežti. Iš karjero. Vakar dar kalbėjau su Jonu.

– Aha… O skambinote jam?

Jonas buvo atsakingas už visokius logistinius dalykus. Pamenu, kaip pirmą mano darbo mėnesį jis aprodė rūsį ir didžiulius purvo konteinerius – purvas buvo šildomas, skiedžiamas mineraliniu vandeniu ir kildavo liftu aukštyn, kur vėliau buvo dedamas ant sveikatą susigrąžinti ištroškusių kūnų.

– Tai aišku kad skambinau. Skambinau jam, skambinau karjero chebrai visai. Visų telefonai išjungti blemba, – direktorius ryškiai buvo susijaudinęs.

– Ten ryšio nebūna dažnai tose vietose. Gal kokie sutrikimai. Medžiai nugriuvo, nutraukė laidus? – pasakiau, bandydamas suprasti, kuo aš kaip rinkodaros specialistas šioje purvinoje situacijoje esu naudingas.

– Supranti, jau aiškinausi aš dėl ryšio. Viskas ten tvarkoj, jokių sutrikimų nefiksuoja. Tarp mūsų kalbant…

Čia jis palinko prie manęs ir kone į veidą išrėžė:

– Aš manau, kad Jonas bus užgėręs.

– Galimas daiktas. Tai nieko tokio, išsiblaivys, parveš tą purvą rytoj.

– Tai čia geriausiu atveju. Bet žinai, gal kur nuvairavo į griovį miške. Gal dar kas nutiko.

– Direktoriau, taigi žinote, kad Jonas ir užsimerkęs nuvežtų krovinį iš taško A į tašką B. Pas jį  galvoje Google Maps stovi.

– Aš tą tai žinau. Dėl to jis vis dar čia ir dirba. Galvoji, kad aš toleruočiau tuos jo visus trali vali darbe? Galvoji nežinau, kad jis ten rūsy baliukus paorganizuoja?

Aš tylėjau. Tai, kad direktorius žinojo apie baliukus, buvo netikėta. Prisiminiau, kad per vieną iš jų Jonas nusimyžo tiesiai į purvo konteinerį ir šyptelėjau. Direktoriui trūko kantrybė:

– Žiūrėk, aš konkrečiau pasakysiu dabar. Šiandien einu į padėkos vakarą. Po padėkos vakaro į pirtį su Tarybos nariais, aptarsim ir projektus naujus mieste. Negaliu atšaukti. Žinau, kad ne tavo čia, taip sakant, daržas, bet palėk iki karjero ir pasižiūrėk, gerai?

– Em… Pasižiūrėti į ką?

– Nu žinai, pažiūrėk, ar nieko neatsitiko. Gal kur pakeliui ką pamatysi. Gal jie ten prie karjero užbaliavojo tiesiog. Dėl šventos ramybės. Nenoriu prašyti iš ūkio skyriaus nieko, nes pasklis kalbos. Tavimi aš pasitikiu. Žinai, kaip veikia komunikacija ir į ką tokios kalbos gali nuvesti išlindę į paviršių. Tiesiog nuvažiuok ir pranešk kaip kas. Pasiimk rytoj, gali ir pirmadienį laisvą. Reikia aiškumo. 99 procentai kad rytoj atveš krovinį ir viskas bus gerai. Bet žinai, pirmas atvejis toks per visą įmonės istoriją.

Kol direktorius kalbėjo, aš galvojau apie potencialiai nuplaukusius vakaro „Mūzoje“ su Ana planus. Iš pokalbio tono buvo aišku – važiuoti teks.

Išėjus direktoriui, paskambinau Anai ir papasakojau apie situaciją. Žinojau, kad ji neišplepės kolegėms – buvo pernelyg supratinga, kad tokius gandus paleistų procedūrų skyriuje, nes jie ten sklido greičiau nei veikė ofiso internetas. Ir čia manęs laukė siurprizas – išklausiusi ji prunkštelėjo, kiek patylėjo ir pasakė:

– Žinai, varau ir aš, gerai? Visada norėjau pamatyti, iš kur imam tą bjaurastį. Įsimesim kažką, pasidarysim pikniką prie karjero.

Žinoma, sutikau. Įmonės problema staiga išvirto į visai patrauklų vakaro planą.

Užsukom į parduotuvę, greitai nusipirkom visokių užkandžių, gėrimų ir su mano keturiais varoma „Škoda“ išdardėjom. Iki durpinio purvo karjero buvo ne daugiau trisdešimt kilometrų. Už kokių 10 kilometrų nuo miesto navigacija pasuko mus į miško keliuką. Važiuodami lėtai žvalgėmės pro miško tankmę, klausėmės depešų ir kalbėjome apie jų naujausią albumą. Anksčiau nežinojau, kad jie Anai irgi patinka ir mintyse dėkojau Jonui. Už jo polinkį alkoholiui ir pradangintą purvą, suvedusį mane su Ana.

Galiausiai privažiavome karjerą ir išlipome apsidairyti. Vakarinė saulė jau buvo pradėjusi žaisti ryškiaspalviais potėpiais danguje, o pats karjeras pasitiko mus vaizdingai įsispraudęs tarp tankių pušynų, ir jei ne gerai pažįstamas į nosį trenkiantis durpinis aromatas, šią vietą drąsiai būtų galima vadinti romantiška.

Į karjerą įbedęs didelę saują primenantį kaušą stovėjo vienišas ekskavatorius, o aplinkui buvo tylu ir nesigirdėjo nė čiulbančio paukštelio. Matėsi šviežiai sunkvežimių išvažinėtos vėžės, bet daugiau nieko. Vienintelė vieta, kur galėjo būti Jonas, ar kažkas kitas iš karjero darbuotųjų buvo nedidelė, bet nagingai šalia karjero suręsta trobelė. Nuėjome link jos.

Arčiau karjero jautėsi ore tvyranti drėgmė ir buvo galima užuosti salstelėjusį, puvėsius kiek primenantį durpyno kvapą. Šviežiai iškasta žemės krūva atrodė kaip didelė juoda akis. Akimirką pasidarė kiek nejauku, bet čia pat pasigirdo Anos juokas:

– Žiūrėk! Panašu, kad pavartota buvo.

Šalia trobelės stovėjo nedidelis sulankstomų kojų staliukas ir keturios kėdės. Ant staliuko – puspilnis butelis.

Atsukau kamštelį ir pauosčiau.

– Panašu į samanę, – pasakiau Anai. – Tik kažkoks saldesnis kvapas. Bet čia gal dėl karjero.

– Keista, kad neišgerta.

– Taip, nebūdinga Jonui. Užeinam į vidų?

Ana linktelėjo, aš pabeldžiau į duris ir garsiai pasakiau:

– Jonai, kelkis! Atvažiavo direktorius!

Abudu nusijuokėm ir, aišku, jokio atsako nesulaukėm. Pastūmiau duris ir šios girgždėdamos atsidarė.

Kaip ir tikėjomės, viduje nebuvo nė gyvos dvasios. Ant sienų kabėjo įvairūs įrankiai ir darbiniai drabužiai, vidury namelio stovėjo stalas su konservuoto maisto skardinėmis, nedidelė turistinė viryklėlė, netgi lova – matyt kartais darbininkai likdavo nakvoti.

– Visai jauku, – pastebėjo Ana. – Svečių namai „Karjeras“.

– Čia jau ir tris žvaigždutes galima duoti. Purvo procedūros čia pat, intensyvi aromaterapija kasdien, praktiškai miško SPA…

– Pabūnam čia dar? Galėsim įlipti į ekskavatorių, pasifotkinti, – pasiūlė Ana. – Paskambinsi direktoriui vėliau, sakysi, kad neradai Jono ir tiek. Užgėrė gal ir kur nors pakeliui atgal nusprendė pernakvoti ir išsiblaivyti.

– Aha, dar galėsim užvesti ekskavatorių, pabandyti pakasti šiek tiek, – išsišiepiau aš.

– Aš rimtai, – pasakė ji ir jos akys keistai sublizgėjo. Išsitraukusi iš krepšio dvi sidro skardines, vieną padavė man. – Pabūnam dar.

– Ok, – sutikau aš ir mes susidaužėm skardinėmis. – Tai už tą purvą, – nusišypsojau.

Ana atsakė man šypsena.

***

Nežinau, kuris buvo pirmas. Tai įvyko akimirksniu, lūpos susiliejo ir Ana užsiropštė man ant kelių. Lengvu judesiu į viršų pakilo suknelė ir iš jos išsilaisvino stangrios krūtys.

Kol buvome pamiršę viską aplinkui, virš karjero palengva besileidžiančios saulės spindulius sugėrė akinanti juodos žemės tamsa.

– Taip skauda, – staiga aiktelėjo Ana, mums besiglamonėjant.

Nesupratau ką ji turi omeny, bet tada pajutau keistą, vos girdimą pulsavimą, kuris pasklido visu kūnu. Suvirpėjo trobelės grindys ir sienos, kiekvienas širdies dūžis gaudė kaip varpas, o milijonai nebylių minčių įsirėžė į smegenis:

– Dabar dabar dabar dabar tuoj pat dabar tuoj pat…

Mano ranka, akimirką atsitraukusi nuo Anos kūno, palietė purviną medžio šaką primenantį pavidalą, kuris skleidėsi iš medinių trobelės sienų ir augo, tapdamas jų tęsiniu, kerojosi ir dalinosi į daugybę kitų juodu purvu aplipusių čiuptuvus primenančių atšakų. Ana sukliko, tačiau netrukus varvantys ir lipnūs stagarai apsivyniojo mus ir suspaudė triuškinančia jėga.

Anos klyksmas virto nebyliu kuždesiu.

***

Žilstelėjęs senukas neskubėdamas nusirengė. Procedūra buvo užrašyta pirmadieniui, devintai valandai, buvo likusios dar geros penkios minutės.

Bet tai nebuvo pirmas kartas, todėl jis atsigulė ant pilvo ir kaip įprasta apsiklojo rankšluosčiu, pasiruošęs purvo aplikacijai. Kiek nustebo, kai nepraėjus nė minutei, pasigirdo balsas:

– Kiek ankstyvi šiandien?

– Taip, sesele. Žinote, pirmadienis, kažkaip susiruošiau anksčiau. Ar nieko tokio?

– Žinoma, kad nieko tokio. Atsipalaiduokite. Nesijaudinkite dėl kiek stipresnio kvapo – tai šviežias geriausių savybių gydomasis purvas, ką tik atvežtas.

Kvapas iš tiesų buvo kiek kitoks. Saldesnis, stipresnis. Ir kur kas karštesnis nei įprasta. Toks maloniai karštas, kad kūnui virstant juodus nuodėgulius primenančia mase, senukas akimirką jautė nenusakomą palaimą.

***

Kol nuoga raudonplaukė figūra su vandens žarna plovė sukietėjusius Pompėjos žmogų primenančio kūno likučius, kurie čia pat krito ant grindų ir maišėsi su visą baseino patalpą palengva semiančiu juodu kaip naktis purvu, už trisdešimt kilometrų vidury miškų suburbuliavo juoda žemė.

Iš karjero lėtai kilo didžiulis tamsus pavidalas.

To pavidalo formose buvome ir mes.

Žeme, tu mūsų Motina, tu mus pagimdei, tu maitini mus, tu nešioji mus, tu priglaudei mus po mirties.Dabar dabar dabar tuoj pat žudyk dabar…