2. Inferus. ATPILDAS

– Gerbiamas Teisme, kodėl Jūs tai toleruojate?!

Nesusilaikiau ir užverčiau akis. Salės lubos atrodė įdomesnės nei prokuroro išraudę žandai ir pagiežos kupinos akys. Trupančio gipso ornamentai pynėsi tarpusavyje it pasenusio medžio šaknys; jų balkšvumas priminė lavono odą iš vienos senesnių mano bylų. Elegancija virš mano galvos ir blankūs praeities prisiminimai… tarpusavyje jie atrodė beveik tapatūs.

Atsidusau. Kažkur tolumoje girdėjau prokuroro balsą – kartu pašaipų ir pasipiktinusį, lyg nesugebantį patikėti, jog teismas nenorėjo atiduoti palankaus bylos rezultato. Nukreipiau akis į valstybinį kaltintoją; jo įtūžis kėlė tiek juoką, tiek ašaras. Tai nebuvo pirma byla, kai susitikau su juo skirtingose barikadų pusėse, bet tylus balsas galvoje neleido pamiršti geresnių dienų – kai darydavome viską, kad nukentėjusieji būtų apginti, o kaltinamasis galvotų tik apie jo laukiančią celę ir kelią į laisvę užkirsiančias metalines grotas.

Nenoromis šyptelėjau; gaila, kad ir vėl reikės negražiai išsiskirti.

Akys nukrypo link ant sienos kabančio laikrodžio. Posėdis prasidėjo anksti, tačiau tęsėsi jau kurį laiką. Greitai turėjo būti pietūs. Jaučiau, kaip skrandį pradėjo raižyti alkis. Negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą valgiau; bylos intensyvumas ir apimtis ne pirmą kartą išvertė mane iš kojų bei privertė pamiršti apie pagrindinius poreikius. Tylėti bei laukti, kol prokuroras išsiplūs, taip pat negalėjau – tokiu atveju ginčytis salėje būtume likę iki darbo dienos galo.

– Aš manau, – lėtai pradėjau, apgalvodamas sekančius žodžius. – Kad prokuroras vėlgi pamiršta, jog tai nėra eilinė byla. Vėl grįžtame prie tų pačių aspektų, kaip ir praeitą posėdį; mes susirinkome čia išsiaiškinti ne žmogaus, o mitinės būtybės kaltės klausimo.

– Niekas nepamiršo Jūsų neįtikinamų pasakų apie raganų „gerumą“, advokate.

Negalėjau sulaikyti atodūsio. Prokuroro antakiai kryptelėjo, it bandydami išprovokuoti mano erzelį. Pasitaisiau ant krūtinės įsitaisiusį advokatūros ženklelį ir timptelėjau žemyn juodą it naktis kaklaraištį; judesiai buvo monotoniški, tačiau jų užteko nuraminti gurgiantį pilvą ir surankioti po galvą sklandančias mintis. Pergalė atrodė sunkiai pasiekiama.

– Drįstu priminti, jog ginamoji nėra ragana, – kryptelėjau galvą šonan, nudelbdamas akimis prokurorą. – Ji yra laumė. Ir taip, toliau žadu atkreipti tiek prokuroro, tiek teismo dėmesį į tai, kad ne visos kaltinamosios tipo būtybės negyvai užžnaibo vaikus. Nepriklausomai nuo to, kaip desperatiškai tą bando įrodyti prokuratūra.

Prokuroras sušnypštė it prieš plauką paglostytas katinas. Buvo nesunku nuspėti, kad visos viltys procesą užbaigti taikiai seniai išskrido pro langą, iškeistos į įtūžį bei siekį padaryti viską, jog šalia manęs stovinti moteris niekada nebepamatytų dienos šviesos.

 – Deja, tačiau įrodymai byloja kitaip, – prokuroro šypsena priminė grobuonio grimasą, šaltą ir apgalvotą. – Teismų praktika taip pat nėra Jums palanki, gynėjau.

– Kokie įrodymai?! – Pasipiktinimo kupinas balsas perskrodė salę. Piktai dėbtelėjau į ginamąją, tyliai melsdamas, kad ji patylėtų. – Po velnių, nukentėjusioji prieštarauja kaltinimui ir nenori, kad šitas procesas tęstųsi! Su visa derama pagarba prokurorui ir Teismui, nesuprantu, kokią žalą padariau ir kuo esu kaltinama, kai nukentėjusioji man dėkoja!

– Teismas primena kaltinamajai, kad kalbėtų tada, kai jai užduodami klausimai.

Nuo apatiško teisėjo tono man atvipo žandikaulis. Dar prieš prasidedant procesui žinojau, kad teismo sudėtis niekada nebus palanki tokioje byloje, bet niekuo nepridengtas šališkumas ir prietarų laikymasis privertė užvirti kraują. Suspaudžiau rankas į kumščius, bet pagarba karjerai ir proceso žiūrovams sustabdė iš gerklės besiveržiančius keiksmus. Jie tik to ir laukė; garsaus prieštaravimo ir aiškios nepagarbos, kurie suteiktų galimybę išvyti mane iš salės.

Prispaudžiau ranką prie pilvo, kad nutildyčiau tylų gurgimą.

„Ramiai,“ įkvėpiau, užmerkdamas akis ir nustumdamas žemyn šleikštulį. „Kvėpuok.“

Prokuroras ir teisėjas įdėmiai spoksojo į mane. Valstybinio kaltintojo žvilgsnyje netrūko bjauraus pasitenkinimo, o teisėjo ranka jau tiesėsi link plaktuko. Nurijau kylantį nerimą; nors atrodė, kad bylos baigtis niekada nepasisuks teigiama linkme, dar nenorėjau pasiduoti.

– Gerbiamas Teisme, gal galėtume paprašyti penkiolikos minučių pertraukos? Norėčiau aptarti tolesnius gynybos aspektus su kaltinamąja ir suderinti mūsų bendrą poziciją.

Teisėjas kilstelėjo antakį; nors ir buvo aišku, kad posėdžio tęsimo jis nebuvo įsirašęs į savo neabejotinai užimtą darbotvarkę, teisėjo erzelio pilnas atodūsis nurideno ant mano pečių užkritusį akmenį. Plaktuko kaukštelėjimas priminė tolumoje riaumojantį griaustinį.

– Advokate, turite dešimt minučių. Ir ne daugiau.

Laumę iš salės ištempiau greičiau nei prokuroras galėjo spėti pradėti protestuoti.

***

– Ar tu išvis mąstai?!

Moteris vyptelėjo, tačiau toliau stovėjo atsukusi nugarą. Ji išsprūdo iš mano gniaužtų tik mums įėjus į šalia salės esantį pasitarimų kambarį ir atrodė, kad nesiteiks atsakyti į užduotą klausimą. Trinktelėjau delnu į sieną – mes turėjome surasti kompromisą, o ne ginčytis su teisėju ir prokuroru apie dalykus, kuriems didžioji dalis bylininkų jautė aiškią antipatiją.

Suleidau dantis į lūpą. Geležies skonis užtvindė burną, žaizdos tvinksėjimas leido šiaip ne taip nusiraminti ir giliai įkvėpti; laiko buvo nedaug, o aptartinų klausimų buvo marios. Nors laumė stovėjo ryžtingai iškėlusi galvą ir sunėrusi už nugaros rankas, mačiau, kaip virpa gležni jos pečiai. Ant riešų blizgėjo baltų simboliais išmarginti antrankiai, be abejonės skirti nuslopinti moters magiją. Nors laumė priminė iš senųjų legendų nužengusią deivę, ji buvo bejėgė.

– Ar tau tai patinka?

– Bandyti išgelbėti bylą, kurią jau pralaimėjome? – Sarkazmas lašėjo nuo mano žodžių, bet ji net nekrūptelėjo nuo balse aidinčios pašaipos. – Taip, tai mano mylimiausias hobis.

– Ne, – galų gale, ji atsisuko į mane. – Ar tau patinka apsimesti, kad esi vienas iš jų?

Sustingau. Laumės akys žybtelėjo blausiai apšviestame kambaryje, bet po sekundės ugnis jos žvilgsnyje užgeso. Ji krūptelėjo ir nudelbė akis į riešus sukausčiusius antrankius. Prieš mane stovėjo niekuo neypatinga mirtingoji; nors ji desperatiškai bandė mane įbauginti savo kraujyje virpančia galia, du išgraviruoti metalo žiedai ant rankų nuslopino jos antgamtišką liepsną.

– Aš niekada neapsimetinėjau.

– Po velnių, nemeluok man! – Ji sušnypštė ir suraukė akis. – Žinai, kai man pasakė, kad tu mane ginsi, galvojau, kad galbūt bus įmanoma kažką pakeisti. Bet dabar… prieš mane stovi apsimetėlis, kuris bando įrodyti, kad yra kažkas kitas. Kaip tau ne gėda?! Jei esi taip įsimylėjęs tuos šlykščius mirtinguosius, galbūt jau laikas pripažinti, kad tau neberūpime?! Po paraliais, ką jie tau pasiūlė, kad nusprendei susidėti su šita avių banda?

Nepajutau, kaip pradėjau eiti atatupstas nuo jos. Žingsnius sustabdė tik už nugaros esanti siena, į kurią atsirėmiau. Aiktelėjau, kai ji atrėmė kumščius į mano krūtinę ir antrankių metalas prisilietė prie mantijos neuždengtos odos; skausmas nebuvo didelis, bet jaučiausi, lyg jie kažką trauktų iš mano vidaus. Alkis vėl pradėjo raižyti pilvą ir nenoromis suurzgiau.

– Jeigu manęs atsisakysi, labai tikėtina, kad tau paskirs mirties bausmę.

– Man nerūpi! Aš – ne vienintelė laumė, likusi pasaulyje. Į mano vietą stos kažkas kitas ir toliau tęsime tai, ką pradėjome. Bet tu… tu pranyksi istorijos vingiuose. Arba, geriausiu atveju, tave prisimins kaip išdaviką. Ar tikrai nori, kad tai būtų tavo palikimas, šeimininke?

Norėjau tvoti jai per veidą. Parklupdyti ant žemės ir perrėžti jai gerklę, susmeigti rankas į vidų ir išplėšti balso stygas. Spausti balkšvą kaklą tol, kol jos žodžiai virstų gargaliavimu ir raudoniu, tekančiu žemyn nuolankiai nuleistu smakru. Norėjau įbesti nykščius jai į akis ir palikti ją tamsoje, nutraukti ausis ir nagais persmeigti širdį. Padaryti viską, kad jį užsičiauptų.

Laumė šyptelėjo ir atsitraukė nuo manęs. Jos akyse žėrėjo ta pati beprotybė, kurią matė išraižytą mano veide. Vienintelis skirtumas buvo tai, kad ji neslėpė tamsos po kauke.

– Štai, kur tu, – ji nusijuokė. – Tu juk alkanas, tiesa?

Į duris stuksenantis apsauginis neleido man atsakyti. Laumė sukikenusi atvėrė duris ir nusekė paskui jį. Net nežvilgtelėjusi į mane. Užverčiau akis į lubas. Jos žodžiai aidėjo galvoje lyg nepageidaujamas praeities prisiminimas, keliantis rūgštis aukštyn gerkle.

Baisiausia buvo tai, kad laumė neklydo. Jos tiesa šleikščiai badė skrandį.

***

– Na, advokate, ar susitarėte dėl gynybos? O galbūt kaltinamoji nusprendė prisipažinti?

Žvilgtelėjau į prokurorą ir jo nesikeičiančią grimasą. Nors tikėjausi patyčių iš jo, teisėjo nuobodulio perrėžtas veidas privertė susimąstyti. Jaučiau, kad bylą jau pralaimėjau, nors laiko iki baigiamųjų kalbų dar buvo. Galbūt niekada nebūčiau jos laimėjęs ir laumė buvo teisi; visą šį laiką tik apsimetinėjau, kad galiu pakeisti mirtingųjų požiūrį į mitines būtybes. Buvau naivus ir vadovavausi vaikiška idėja, kad vienas sutvarkysiu pasaulį ir jo ydas.

– Advokate?

– Mūsų gynyba šiek tiek pasikeitė, – atsakiau, lėtai eidamas link laumės.  – Juk niekada nebūčiau laimėjęs šios bylos, taip? Jūsų išankstinis nusistatymas prieš mitologines būtybes Jums niekada nebūtų leidęs priimti teigiamo sprendimo byloje, kurioje tariamai galėjo nukentėti vienas iš Jūsų. Dėl savo kvailumo privalau melsti kaltinamosios, kad ji man atleistų.

– Ar nusišalinate nuo tolesnio bylos nagrinėjimo?

Papurčiau galvą ir lėtai ištiesiau ranką link laumės antrankių. Kūną persmelkė deginantis skausmas, tačiau tykiai suvirpėjęs metalas suskilo ir nukrito ant žemės. Išpūčiau orą per nosį ir atsitiesiau. Perbraukiau pirštus per plaukus; jaučiau, kaip jie lėtai virsta samanomis, o balkšvą odą keičia rudas elnio kailis. Kaulai besikeisdami traškėjo ir aimanavo, o venas užplūdo karštas it lava kraujas. Buvo gera nusimesti ilgai nešiotą mantiją; gulinti po kanopomis, ji priminė seną skudurą. Suleidau nagus į veidą ir nusiplėšiau odą. Urgztelėjau, kai iš kaukolės pradėjo kaltis ragai. Kažkur tolumoje aidėjo baimės kupini klyksmai ir bereikšmės maldos.

– Ar leisi toliau tave ginti, sese?

Laumė šyptelėjo ir krito ant kelių prieš mane, prispausdama kaktą prie gauruotos kojos. Jos juokas priminė ryškius saulės spindulius po nuodėmes nuplaunančio lietaus; kur prieš kelias minutes buvo susivėlusi moteris, dabar ruseno naujai atgimusi gyvybė. Jaučiausi kaltas dėl jos skausmo. Nuleidau ranką ant jos galvos, nagais braukdamas per sodrias rudas garbanas.

– Sveiki sugrįžę, – ji sumurkė, žvelgdama į juodas akiduobes. – Šeimininke Vendigo.

Turėjau pripažinti, kad buvau aklas. Mirtingųjų pasaulis, nepriklausomai nuo jų pažadų ir bereikšmių kalbų, niekada nebūtų priėmęs mūsų į savo gretas. Nesvarbu, kad praleidau tiek metų bandydamas taikiai ginti tuos, kuriems mano pagalbos reikėjo labiausiai.

Žmonija, kad ir kaip bebūtų keista, vis dar nepripažino pokyčių. It piktžolė, ji dygo iš mažiausių plyšių, abejingai nustelbdama net ir pačius gražiausius žiedus. It audra, ji skandino mūsų valtis beribiame monotoniškumo vandenyne, suėsdama žvilgančius perlus ir aprėpdama jų spindesį viską žudančia tamsa. Kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, negalėjau jos įveikti.

Bet niekada nebuvau linkęs pasiduoti. Jei ne gražiuoju…

Skrandis suurzgė ir, šį kartą, nebenorėjau jo nutildyti.

Nusukau bejausmį žvilgsnį į teisėją ir už jo stalo susibūrusius žmones. Prokuroras, kuris prieš kelias minutes buvo pasiruošęs pats asmeniškai nuvesti laumę prie laužo, žvelgė iš apačios į mane baimės kupinomis akimis. Jis turėjo būti pirmas. Ištiesiau aštrius nagus link jo, o kaulėtą veidą perskrodė šalta šypsena. Norėjau suleisti dantis į po kaklu tuksintį pulsą.

– Ar žinote posakį „akis už akį, dantis už dantį“?