3. Laima Tomkevičiūtė. Samsara

Samsara

Seniai seniai kažkur už devynių kalnų ir devynių jūrų vyko viso pasaulio mokslininkų suvažiavimas, kuris trūko visą savaitę. Į suvažiavimą atvyko įvairaus plauko mokslinčiai: nuo menkiausių apsišaukėlių išradėjų, kuriuos buvo galima sutikti kas penkis žingsnius, iki rimčiausių mokslo daktarų, kurie be savo padėjėjų net pasikrapštyti nosies nemokėjo. Rimčiausiais ir kiečiausiais buvo laikomi fizinių mokslų atstovai tokie kaip matematikai, fizikai ar chemikai. Ne prasčiausi buvo ir biomedicinos mokslų „kalikai“: biologai, biofizikai ar zoologai. Žinoma, buvo galima sutikti pseudomokslininkų kaip parapsichologų, astrologų ar net ufologų. Pastarieji pasaulyje jau buvo pagarsėję tuo, kad neaiškiai įžiūrimus paukščius ar šikšnosparnius palaikydavo neatpažintais skraidančiais objektais. Bet jų už tai teisti nebuvo galima, nes be tokių „mokslininkų“ neegzistuotų ir „Vyrai juodais drabužiais“ tarnybos. Taigi, renginyje nieko netrūko: žmonių, robotų ir naujai atrastų rūšių, maisto ir gėrimų, pramogų ir konferencijų, pykčių ir naujų draugysčių, protingų šnekų ir nesuprantamų vapalionių…

Ir šioje viso pasaulio mokslininkų maišalynėje išsiskyrė neišskirtinės išvaizdos ir dar labiau neišskirtinio proto Tanatologas, kuriam buvo paskirta garbė pristatyti savo naujai atliktą tyrimą renginio metu. Savo „sensacingą“ pranešimą jis pradėjo labai paprastais žodžiais:

– Laba diena, mieli kolegos. Esu Tanatologas. Šiandien noriu kalbėti ne apie mirtį, o apie pomirtinį gyvenimą. Visų pirma, ar kam teko nuvykti į pomirtinį gyvenimą? O gal yra žinančių, kur tokią vietą rasti?

Dauguma susirinkusiųjų ėmė tarpusavyje piktai šnabždėtis. Tanatologas toliau tęsė savo kalbą:

– Suprantu, kad tai gana sunki tema ir ne daugeliui mėgstama. Bet prieš daugelį metų už dvylikos kalnų ir dvylikos jūrų iškėliau sau hipotezę: pomirtinis gyvenimas yra ne pramanas. Vikipedija teigia, kad pomirtinis gyvenimas yra teorinė idėja, kad žmogaus siela tebeegzistuoja po fizinės kūno mirties. Ši idėja sutinkama visuose tikėjimuose ir kultūrose. Kas, jei pomirtinis gyvenimas – reali vieta? Šiam tikslui keliavau po visą pasaulį ieškodamas artefaktų, žmonių, žinančių ar mačiusių šią vietą.

Susirinkę mokslininkai liovėsi šurmuliuoti laukdami tolimesnio Tanatologo pasakojimo.

– Savo kelionę pradėjau Indijoje. – Tęsė „garbės“ svečias. – Šioje šalyje vyrauja ne viena religija. Keliose iš jų tikima reinkarnacija, kai mirusiojo siela patenka į naują kūną. Pavyzdžiui, budizme panaši koncepcija yra atgimimas. Kad ir kiek klausinėjau žmonių, niekas negalėjo man nurodyti tikslios pomirtinio gyvenimo vietos. Bekeliaudamas užklydau į senovės Egiptą, vėliau į senovės Graikiją. Abiejose kultūrose žmonės tiki, kad siela keliauja į mirusiųjų kraštus. Deja, nei vienoje šalyje, nei kitoje nepavyko surasti tų kraštų. Bet man pavyko padaryti gana įdomų atradimą: anot senovės lietuvių, paukščiai žiemoja dausose.

Salėje vėl nuvilnijo pasipiktinimo šūksniai:

– Melas! – šaukė biologai.

– Tai akiplėšiškumas! – kartojo zoologai.

– Tylos, prašau, tylos! – ramino susirinkusius Tanatologas. – Aš dar nebaigiau pasakoti.

Mokslininkai kiek aprimo, leisdami pranešėjui toliau kalbėti.

– Daugelis mokslininkų su manim sutiktų, kad gyvenimas po mirties yra nesąmonė arba faktiškai neįrodoma. Trokšdamas surasti atsakymus į man rūpimus klausimus, nuvykau į Vatikaną. Nei vienas šventikas man negalėjo padėti. Visi teigė, kad jokiam gyvajam neteko būti aname pasaulyje, joks mirusysis iš ten negrįžo, o jei kam pavyko prisikelti iš numirusiųjų, tai nieko papasakoti apie tai negalėjo, nes nieko prisiminti nesugebėjo. Užuot klausinėjęs gyvuosius, apkeliavau kapines ir morgus. Apklausiau ne vieną lavoną. Šį kartą mano sėkmę vainikavo apklaustųjų kurtinanti tyla. O tai gali reikšti, kad jie kažką žino apie pomirtinį gyvenimą. Kad ir kokias būdais bandžiau juos prakalbinti, jie nepasidavė. Kadangi visi sutartinai laikėsi savos taktikos, man tai pradėjo panašėti į tam tikrą sektą, kurios nariai garbino išblukimą ir užmerktų akių fazes. Vis dėl to, ši kelionė mane nukreipė į gyvūnijos pasaulį. Iš šunų ir kačių sužinojau, kad jų pasaulyje pomirtinis gyvenimas neegzistuoja. Tą patį tvirtino ir krikščionys, sakydami, kad pagal Bibliją augintinis po mirties nekeliauja į dangų ar kitokią erdvės koncepciją. Na, tai tikra nesąmonė! Tik pamanykite, Žemėje egzistuoja vieta, kurioje draudžiami augintiniai.

– O taip, po velnių! – sušuko staigiai iš sėdimos vietos pašokęs fizikas.

– Po visų apklausų galiausiai priėjau prie sprendimo, – toliau tęsė „oratorius“, – kad kas jau kas, bet mokslininkai tai jau tikrai žinos apie pomirtinį gyvenimą.

– Pirmyn, mokslininkai! – vėl sušuko tas pats fizikas.

– Rimtai, žmogau, raminkis. Tu juk ne futbolo rungtynėse, – neapsikentęs fiziko išsišokimo, sudrausmino jį Tatologas.

Fizikas kiek susigėdęs atsisėdo į savo kėdę, kurią buvo atsivežęs iš namų, nes baiminosi, kad renginyje esančios kėdės gali neatlaikyti jo vienkilogramio antsvorio. Paradoksas, kad antsvoris baiminosi pačio fiziko dėl jo nepagarbaus elgesio su riebaline mase. Tanatologas atsikrenkštęs tęsė pasakojimą:

– Mokslo žmonės teigė, kad moksliniu požiūriu nėra jokių įrodymų apie pomirtinio gyvenimo egzistenciją ar rašytinių šaltinių, kurie nurodo tokios vietos ar kampelio buvimą. Keletas psichiatrų pateikė pavyzdžių, kai žmogus, patyręs klinikinę mirtį, teigdavo esąs regėjęs tą kitą pasaulį. Bet paprastai visą tai laikoma haliucinacijomis. Mokslas yra tikras, kad pomirtinio gyvenimo nėra. Nors kvantinės fizikos atstovai bandė man įrodyti, kad gyvenimas po mirties egzistuoja. Kaip jiems sekėsi tai padaryti? Niekaip! Nei vienas iš jų negalėjo nurodyti konkrečios krypties į aną pasaulį. Amazonės džiunglėse gyvenanti žmogėdrų gentis nebuvo nei girdėjusi, nei mačiusi „stebuklingų“ vietų, į kurias galėtų keliauti suvalgyto asmens siela. Turėčiau paminėti, kad tie žmonės buvo labai geranoriškai nusiteikę man pagelbėti. Keli iš jų net siūlėsi mane suvalgyti, kad lengviau ir greičiau galėčiau tęsti savo kelionę beieškant pomirtinio gyvenimo. Bet menkas džiaugsmas būti suėstam neįsitikinus, kad bent kažkoks pasaulis egzistuoja pasibaigus žmogaus gyvenimui.

– Ar pagaliau eisite prie pasakojimo esmės?! – staiga iš vietos pakilo Matematikas.

– Ponas, prašyčiau manęs nepertraukinėti, – atsakė Tanatologas.

– Bet kad jūs mums pasakojate visiškas nesąmones! Kaip galite ieškoti vietos, kuri neegzistuoja?! – iš salės galo šaukė Matematikas.

Tanatologas atsikrenkštė vieną, du, tris kartus. Tada gurkštelėjo vandens iš stiklinės.  Po to garsiai pačepsėjo lyg tikrindamas, ar gerai sudrėkintos lupos. Tuomet vėl krenkštelėjo ir palinkęs arčiau mikrofono lėtai prakalbo:

– Kai mano apklausos nedavė jokio vaisiaus, nusprendžiau aplankyti keletą sunkiai prieinamų vietų. Pavyzdžiui, Himalajų kalnų aukščiausioje viršūnėje radau į ledą virtusį sniegžmogį. Sniegžmogį arba dar vadinamą Ietį radau tamsioje oloje, kuri nė kiek nebuvo panaši į pomirtinį gyvenimą.

Salėje esantys mokslininkai pradėjo rėkauti. Gerai įsiklausius, buvo galima išgirsti trijų italų kilmės filosofų tarpusavio ginčą. Jie ginčijosi dėl raviolių recepto. Mat oponentas iš kairės viduriniajam filosofui aiškino, kad raviolių recepte slypi Trojos karo paslaptys, o oponentas iš dešinės viduriniajam sakė, kad receptas tėra tik receptas. Vidurinysis filosofas buvo įsitikinęs, kad abu jo kolegos yra teisūs, dėl skirtingų filosofinių tiesų. Kairiajame salės kampe triukšmą kėlė teologai. Jie labiausiai už visus buvo pasipiktinę Tanatologo pasakojimu. Jų įsitikinimu, Tanatologas griovė visas pomirtinio gyvenimo koncepcijas. Ir tik kažkur, pačiame salės gale, šešėliuose į antikinę koloną atsirėmęs stovėjo bei paslaptingai šypsojosi, tarsi žinodamas, ką jo kolega nori pasakyti savo pranešimu, Alchemikas. Tiesą sakant, niekas jo šypsenos nematė, bet pats Alchemikas manė, kad jo šypsena galėtų nuskinti laurus odontologų suvažiavime. Deja, jis niekam šešėliuose nerūpėjo. Tuo tarpu Tanatologas vėl ruošėsi čepsėti, bet gerai apsvarstęs, suprato, kad toks gestas nebepadarys klausytojams tokio įspūdžio, kokį padarė pirmą kartą, todėl vietoj to jis kostelėjo porą kartų į mikrofoną. Iš karto savo vietose subruzdo bakteriologai, bambėdami apie platinamas ligas bei biologinius karus. Tanatologas po kostelėjimų rimtu ir tuo pat metu smerkiamu žvilgsniu nužvelgė susirinkusiuosius. Kolegos mokslininkai nejaukiai pasimuistė savo vietose.

– Mieli kolegos, – vėl prakalbo pranešėjas, – nuo Himalajų tęsiau savo kelionę link Marianų lovio. Neskaitant didelio slėgio, ten vyrauja Aklina Tamsa. Užklausta apie gyvenimą po mirties, Aklina Tamsa buvo kiek nustebusi. Ji tvirtino, kad apie tokį dalyką girdinti pirmą kartą. Neslėpsiu, kad ir pats buvau ne mažiau nustebęs. Tokioje vietoje kaip Marianų įduba turėtų bent mažame jos dugno plyšelyje egzistuoti kitas pasaulis. Bet gerai ištyrus kiekvieną įdubos colį ir kiekvieną jos gyventoją, priėjau išvadas, kad tai tik eilinė, paprasta duobė vandenyno dugne. Iš esmės išvados nelabai norėjo, kad prie jų prieičiau, bet čia jau kita kalba. Toliau keliavau sraigtasparniu į Bermudų trikampį. Pilotas nebuvo labai tuo patenkintas, nes daugelis jo kolegų tame trikampyje dingo be žinios. Nusileidęs į Bermudų trikampį pastebėjau, kad tai visai ne trikampis, o rombas su gražiomis egzotinėmis salomis, kuriuose, kaip bebūtų keista, radau savo piloto kolegas smagiai leidžiančius laiką be savo pikčiurnų žmonų ir žliumbiančių vaikų. Bet į Bermudus leidausi ne trikampio ar rombo kraštinių tyrinėti ir tuo labiau ne dingusiųjų ieškoti. Jūs galite lengvai atspėti, kad ir ten nepavyko rasti pomirtinio gyvenimo. Sacharos dykuma buvo pati pavojingiausia mano aplankyta vieta. Pavojinga ji ne dėl svilinančio karščio ar naktinio šalčio kalnuose ir ne dėl vandens trūkumo, kurį jausti galima vos tik padėjus pirmą savo pėdą ant smėlio. Pavojinga ji būtent dėl to smėlio, kuris prilenda į batus ir po to per jį pritrinamos būna skausmingos pūslės. Atsiradus pūslėms ant pėdų, jau nebegalima mūvėti jokių batų. Mano pėdos taip pat patyrė šį išbandymą. Jos pasidengė tokiomis pūslėmis, kad nei dykumų klajokliai, nei Tibeto vienuoliai nesugebėjo išgydyti. Jei pastebėjote, tai į šį renginį atvykau basas. Kas liečia Sacharą, tai jokiame jos lopinėlyje neradau anapilio.

– Jums leidus, – nesustodamas bėrė žodžius pranešėjas, – norėčiau pristatyti savo tyrimo išvadas. Buvau išsikėlęs hipotezę, kad pomirtinis gyvenimas yra ne pramanas. Po visų kelionių, apklausų, kruopštaus tyrimo pasidariau tokias išvadas: pomirtinis gyvenimas yra kaip tik pramanas. Teiginius išvados pagrindimui suskirsčiau punktais.

• Gyvieji, kurie teigė, kad po klinikinės mirties matė pomirtinį gyvenimą, regėjo tik haliucinacijas.
• Reinkarnacija – tai tik būdas nuraminti žmogų, vietoj pasakymo, kad po mirties nieko nebėra, nieko nebelieka.
• Niekas iš gyvųjų negali tiksliai nurodyti pomirtinio gyvenimo egzistencijos vietos.
• Jokiame Žemės kampelyje tokia vieta neegzistuoja.
• Visi rašytiniai šaltiniai apie pomirtinį gyvenimą tėra tik fantastiniai pasakojimai.

– Šiais žodžiais norėčiau baigti savo pranešimą, – užbaigė savo kalbą Tanatologas.

Seniai seniai kažkur už devynių kalnų ir devynių jūrų vienoje iš viso pasaulio mokslininkų suvažiavimo salių mokslininkai sukruto, ėmė vėl šurmuliuoti, tarpusavyje aptarinėjo kolegos Tanatologo darbą, dalis susirinkusiųjų klausinėjo vieni kitų, pas ką ir kur baliavos paskutinę renginio dieną. Tanatologas kantriai laukė klausimų. Galiausiai kažkur salės viduryje iš vietos pakilo žilstelėjęs Chemikas. Jis paprašė gražios asistentės prinešti mikrofoną. Kai jau turėjo rankose mikrofoną jis prabilo:

– Kiek supratau, tai jus ieškojote pomirtinio gyvenimo. Ar nepagalvojate, kad tyrimą buvo galima atlikti paprastesniu būdu? Na, tikriausiai suprantate, kad į frazę „pomirtinis gyvenimas“ buvo galima pasižiūrėti tiesiogine prasme?

– Aš nesuprantu, – nutaisęs abejingą veidą, Tanatologas žiūrėjo į mokslo kolegą, – eikite prie esmės.

– Ar nepagalvojote, kad tiesiog galėjote numirti?