10. Andrius Tomkevičius. Bambūkšlia

Tai buvo visiškai normali ir niekuo neypatinga diena. Žmonės dirbo savo įprastus darbus, vaikai mokėsi įvairių dalykų mokyklose, saulė švietė, medžiai ošė, pievos kvepėjo, stirnos gėrė vandenį iš balos. Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Lygiai tas pats, kas buvo dieną prieš tai. Ir nieko neįprasto ar kitokio nei kitos dienos prieš tai. Žmonės vakare sugulė miegot ir diena jiems pasibaigė visiškai taip pat, kaip ir praėjusios dienos. Taigi nauja diena turėjo prasidėti kaip įprastai. Taip ir buvo. Bet neilgam. Nes pasaulyje kažkas pasikeitė.

Niekas nežino, kada tiksliai tai įvyko, bet šis pokytis nedingo ir kitą dieną bei dieną po tos dienos. Taip pat ir tolimesnėmis dienomis. Tai buvo negrįžtamas poslinkis. Ir tai plito visur grandinine reakcija. Tai buvo naujojo fenomeno atsiradimas, kuriam pradžią davė keletas kažkokių niekam nežinomų ir niekuo neypatingų vaikų. Bent jau taip apie juos galvojo jų tėvai ir kiti suaugę žmonės. Arba patys vaikai galvojo, kad taip jų tėvai apie juos galvojo. O gal tai, iš tikrųjų, tėvai galvojo, kad tai jų vaikai galvoja, kad būtent tėvai taip apie juos galvoja. Tokiuose paraktyvumo labirintuose galima ir pasiklysti.

Vienas pirmųjų šį fenomeną atradusių vaikų jam davė pavadinimą:

– Bambūkšlia!

Ir tiek. Iš pradžių nebuvo žinoma, kas tai per dalykas, bet vėliau pradėjo aiškėti, kad tai, veikiausiai, esti kažkoks baubas ar bildukas. Atrodo, nieko keisto. Vaikai dažnai prigalvoja visokių nesąmonių. Visgi, keistenybės pradėjo lįsti į dienos šviesą. Apie Bambūkšlią žino tik vaikai, o suaugusieji niekada jo nėra matę ir net netiki jo egzistavimu, nes mano, kad tai vaikų fantazija. Nors jis priskiriamas baubų ir bildukų kategorijai, retai pasitaiko, kad vaikai jų išsigąstų. Kai tėvai pirmą kartą klauso vaikų pasakojimą apie Bambūkšlią, jiems atrodo, kad vaikai apie šią būtybę pasakoja taip, tarsi pažinotų iš anksčiau. Ilgainiui Bambūkšlia tapo masiniu fenomenu, vaikų pasakojamu tėvams. Tai skambėjo kaip mitai apie Kalėdų Senelį ar Jėzų Kristų, kuriuos tėvai pasakoja savo vaikams tol, kol šie užauga ir atsisako netikrų stabų.

– Tėti, tėti, žiūrėk – Bambūkšlia!

– Ten nieko nėra. Tai tik saulės apšviestas dulkių debesys.

– Bet, bet… ten Bambūkšlia! Su kitais mokykloje taip pat jį matėme. Tik jis atrodė kitaip… kaip šešėlis su ragais…

– Tai tik jūsų fantazija, vaikeli. Aš irgi būdamas vaiku turėjau įsivaizduojamų draugų…

– Tai ne įsivaizduojamas draugas! – užsispyręs vaikas trepteli koja.

– Taip, taip. Tikrai „ne įsivaizduojamas“, – tėvas lengvai nusišypso vaikui.

– O tas Jėbus Klistus, su kuriuo vienas vakar kalbėjaisi –  irgi tavo įsivaizduojamas draugas?

– Ne. Tai visai kas kita. Ir ne „Jėbus Klistus“, o Jėzus Kristus. Jis yra Dievo sūnus. Mūsų išganytojas, saugotojas ir gelbėtojas. O Dievas sukūrė viską, visą pasaulį.

– Jei jis sukūrė viską, tai jis sukūrė ir Bambūkšlią. Tuomet Bambūkšlia tikrai yra?

– Eik, geriau, mamai galvą kvaršint, – susierzinęs tėvas nuveja vaiką ir iš šaldytuvo išsitraukęs alaus butelį nudrimba ant sofos prie televizoriaus.

Kita vertus, suaugusieji dar gali pamatyti ar sutikti Bambūkšlią, bet tik jau senatvėje ir tik tada, kai suvaikėja. Tuomet jie skuba skambinti savo suaugusiems vaikams ir pasakoja apie pamatytą reiškinį. Deja, jų suaugę vaikai jais nebetiki ir galvoja, kad tai tebuvo tik vaikystės pramanai, o jų senjorams tėvams tiesiog pasimaišė protelis. Vaikams ir suvaikėjusiems senjorams šis vaikystės bildukas dažnai pasirodo ožiuko ar kito kanopinio gyvūno šešėlio be savo šeimininko pavidalu, todėl niekas negali tiksliai nupasakoti, kokia tai būtybė iš tikrųjų. Kitais atvejais Bambūkšlia gali būti matomas kaip tamsioje patalpoje iš skylės ar plyšio ant kokio nors paviršiaus sklindantis šviesos spindulys. Taigi manoma, kad arba Bambūkšlia yra dvilypės prigimties vienasmenė būtybė, arba yra du skirtingi Bambūkšlių tipai – šešėlinis ir spindulinis.

Yra žinoma, kad Bambūkšlios vienoje vietoje gali būti net ir kelios. Dažnai viena ar dvi iš jų groja vidutinio dydžio folkloriniu būgnu – banbu ar kažkuo. Užfiksuota ir vaikų pasakojimų, kad viena iš jų laiko alui, girai ar kažkam kitam skirtą medinę statinę. Viską tiksliai įvertinti nelengva, nes, kaip jau žinoma, Bambūkšlios pasirodo šešėlio ar spindulio pavidalu, todėl visi su jomis susiję dalykai yra iš tos pačios nepaaiškinamos medžiagos.

Nors Bambūkšlios laikytos išgalvotais dalykais, visgi, po kelių mįslingų ir visuomenėje pagarsėjusių įvykių, į šį reiškinį buvo atkreiptas kai kurių mokslininkų, mitologijos tyrinėtojų ir psichologų dėmesys. Buvo manoma, kad Bambūkšlios yra kažkaip susijusios su vaikų dingimais visai dienai, t. y. vaikai, kurie dažniau matydavo Bambūkšlias, daugiau laiko praleisdavo gyvoje gamtoje, žaisdavo lauke ir labai nenorėdavo sekmadieniais eiti į bažnyčią. Vyresni vaikai, kurie įžengdavo į paauglystės ar ankstyvos jaunystės laikotarpį, turėjo geriau išvystytą kritinį mąstymą ir daugiau dėmesio skyrė realaus pasaulio dalykams, taigi, rečiau priimdavo tėvų ar kitų žmonių siūlomus išgalvotus nematomus konceptus. Tačiau sklinda kalbos, kad keli vaikai, sekę paskui Bambūkšlias, ėmė ir dingo lygioje vietoje.

Apie šį keistą reiškinį buvo skelbiama įvairiose pasaulio žiniasklaidos priemonėse: laikraščiuose, internetiniuose portaluose, TV laidose, reportažuose ir pan. Manoma, kad tai iš pradžių plito iš lupų į lupas, kaip koks nors juokelis, siaubo istorija prie laužo, karšta naujiena, „buvo ar nebuvo“ ir pan. Tačiau vėliau pastebėta, kad Bambūkšlios fenomeno temomis plačiai diskutuojama ir internetinėje erdvėje. Taigi internetas tik dar labiau paspartino Bambūkšlios transformaciją iš vietinio kaimynystės bilduko į globaliai pripažintą mitinę vaikystės būtybę.

Su vaikais pabendravę ir nemažai kitų tyrimų atlikę psichologai bei elgsenos specialistai, iš pradžių aiškino, kad šešėlinės Bambūkšlios, tikriausiai, atspindi tamsiąją vaikų pusę arba tai, kokie jie bus ir kuo galbūt taps ateityje. Spindulinių Bambūkšlių matymas aiškintas gerosios vaikų pusės atsiskleidimu ir doros jų ateities atspindžiu. Kita vertus, daugelis vaikų tikina, kad jie yra matę Bambūkšlią tiek šešėlio, tiek spindulio pavidalu, todėl teorija apie vaikų prigimties ir ateities atspindžius iš esmės yra neteisinga. Galiausiai, psichologai nuleido rankas ir liko prie pradinio aiškinimo, kad: „Bambūkšlios yra tik vaikų fantazija, kurią jie sukuria iš neturėjimo ką veikti“, tačiau užstrigo bandydami paaiškinti, kodėl šie vaizdiniai vėl sugrįžta jau vėliausiuose gyvenimo etapuose. Galbūt dėl tų pačių nuobodulio priežasčių, nes senoliai, atseit, nepasižymi plačia fantazija.

Mitologijos tyrinėtojai tai aiškino kaip kažką panašaus į naujos religijos atsiradimą ar vaikystės mitologijos raidą. Jie sakė, kad viskas, ko negali paaiškinti ar tirti mokslininkai (pvz., fizikai, chemikai, biologai, astrofizikai, matematikai, medicinos ekspertai) – turėtų keliauti į mitologijos ir pasakų stalčių arba, geriausia, tiesiai ant jų, mitologijos tyrinėtojų, darbo stalo. Mitologai po ilgų diskusijų ir tyrimų galiausiai ryžosi Bambūkšlią priskirti aukšto reikšmingumo mitinėms būtybėms, tarp kurių yra Kalėdų Senelis, Velykų bobutė, Dantukų fėja, Giltinė, Jėzus Kristus bei kiti “dievai” ir “dievybės”. Pakomentuoti situaciją paprašytas vienas mitologijos ir religijotyros ekspertas žiniasklaidai sakė:

– Jei suaugusieji turi tokį dalyką kaip religija, tai kodėl vaikai negali turėti kažko panašaus? Visgi religija ir “dievai” yra dirbtinės koncepcijos, sukurtos žmonių. Nestebina, kad tokį reiškinių kūrimo modelį perima ir mūsų atžalos.

Jo srities kolegė jam antrino:

– Masiškai plintantis tikėjimas Bambūkšlios ar Bambūkšlių egzistavimu yra tiesiog fenomenalus. Apskritai, mitologija ir šiomis dienomis daro reikšmingą įtaką mūsų gyvenimams bei tam, kaip bendraujame su kitais, kokias vertybes ir tikėjimus puoselėjame, kokių dievų ar herojų egzistavimu remiamės ir panašiai. Atsižvelgiant į tai, kad senoji visuomenė, palaikanti dabartinę religijos ir realaus pasaulio sąveikų sistemą, nyksta, galbūt ateityje naujųjų kartų visuomenė skaičiuos metus prieš ir po pirmojo Bambūkšlios pasirodymo. Žmonės keičia pasaulį ir vertybių sistemas bei prisitaiko prie naujųjų tendencijų. Taigi, tai yra normalu. Tokia yra žmonijos evoliucija.

„Kietieji“ mokslininkai buvo nepatenkinti, kad niekas pirmiau nesikreipė į juos Bambūkšlių mokslinio paaiškinimo. Tačiau, vis tiek, ėmėsi šio reiškinio ieškojimo ir tyrimų. Nes, jei kas nors iš karto jų būtų paklausę, jie būtų atsakę, kad mokslinio paaiškinimo tam kol kas dar neturi. Fizikai ir astrofizikai linko į svetimų būtybių kilmės paieškas. Jų manymu, Bambūkšlios gali būti tam tikra ateivių padermė, gebanti savo reikmėms panaudoti tamsiąją materiją ar neutrinus, kad galėtų keliauti kiaurai sienas. Ir ne tik per sienas – per visą „šviesiąją“ materiją absoliučiai. Kiti kėlė hipotezę, kad tai yra buvusios visatos reliktai ar net mūsų visatos susidūrimo su kita visata pasekmė. Ir vieni, ir kiti gavo labai daug darbo, kuris užtruks gal net visą šimtą, jei ne daugiau, metų.

Medicinos specialistai ir mokslininkai taip pat neliko nuošalyje. Visam pasauliui buvo paviešintas bendras jų pareiškimas šia tema. Anot jų, jei šis masinis reiškinys nėra kažkokia psichozės forma, tuomet reikėtų rimtai apsvarstyti tam tikro virusinio, bakterinio ar grybelinio patogeno vaidmenį. Bet pripažino, kad gali būti ir karybos ekspertų pasiūlyti žmogaus sukurti veiksniai, pavyzdžiui, smegenis ir nervus paveikianti medžiaga, akustinis ginklas ar net iš kosmoso sklindančios bangos, kurias skleidžia priešiškų šalių palydovai arba ateivių ginklai. Matematikai nieko rimto nepasiūlė. Jie net ir Bambūkšlių fenomene įžvelgė Fi, kitaip žinomo kaip aukso pjūvis, egzistavimą. Taigi, gavus mokslinį paaiškinimą, dažnai suvokiama, kad visiškai niekas nėra aišku, o kai kurios teorijos tiesiog prasilenkia su sveiku protu.

Žinoma, savo trigrašio čia įkišti nepatingėjo ir visokie ekstrasensai, egzorcistai, raganiai bei kiti suinteresuotieji, kurie teigė turintys tam tikrų antgamtinių, mistinių supergalių. Jie siūlė įvairias paslaugas ar prekes tėvams, kurių vaikai teigia matę ar matantys tą paslaptingą Bambūkšlią. Pavyzdžiui, baubų išvijimo ritualus, pasikalbėjimą su Bambūkšlia, bildukų gaudykles, kvepiančias žvakes, šventintą vandenį, būrimą kortomis ar net iš rankos, lyg tai būtų kažkuo susiję. Taigi visokie neaiškūs tipeliai iš šio dalyko pasidarė verslą ir prasikalė nemažo pinigo iš jais patikėjusių naivuolių.

Nei vienas iš šių būdų neišsprendė problemos. Išskyrus būrimus kortomis ar iš rankos, nes magijos triukai su kortomis yra visai fun (liet. smagu). Nepaisant to, vaikai ir toliau pasakojo apie šen bei ten pasirodžiusias Bambūkšlias. O nesąmonėmis patikėję tėvai už paslaugas ar prekes sumokėtus pinigus matė kaip savo ausis. Su šiais šarlatanais, kurie, vos tik gavę užmokestį, dingdavo kaip į vandenį, keliai susikirsdavo retai. Bet kai susikirsdavo, tuomet šarlatanai būna prigaunami už švarko apykaklės ir pirmas dalykas, ką jie pamato, būna atskriejantis mėsingas kumštis.

Niekas, išskyrus vaikus ir suvaikėjusius senjorus, nežino, kas iš tikrųjų yra Bambūkšlia. Net ir mokslininkai, mitologai bei psichologai dažnai dūsauja, kad jiems yra ypač sudėtinga tirti tai, ko jie apskritai nemato, nežino ir negali atrasti. Jei ne su tuo susiję keli mįslingi įvykiai, tai niekas net nebūtų atkreipę į tai dėmesio, o Bambūkšlia paprastai būtų nukeliavusi tik į moderniosios kartos internetinius folkloro archyvus prie kitų tokių būtybių kaip Slendermenas (ang. Slenderman), Sirengalvis (angl. Siren Head) ar Drovusis Vaikinas (angl. The Shy Guy arba SCP-096) iš SCP Fondo (angl. SCP Foundation). Galbūt kas nors kada nors apie šitą mistinį ir mitinį Bambūkšlią parašys literatūrinį kūrinį, kuris vėliau taps filmų ar TV serialų materija. O galbūt pats Bambūkšlia galiausiai teiksis visuomenei prisistatyti, kas jis per vienas, iš kur atsirado, kokia jo kilmė ir kodėl vaikai bei senjorai juos mato. Ir, žinoma, kur, po velniu, nudaigojo tuos kelis dingusius vaikus.