Dievulis

Ne, Kamilei nepasirodė. Šakos, nors be lapų, buvo susipynusios su niekuo nesupainiojamu būdu. Ji priėjo prie konteinerio  ir trūktelėjo. Teko užsispausti nosį. Šiukšles jų užkampyje išveždavo ne taip dažnai, o dabar kaip tik buvo tos kelios ankstyvo pavasario dienos, kai staiga oras sušilo iki vidurvasario temperatūrų.

Kamilė toje pačioje šiukšlių krūvoje susirado sulūžusį šluotgalį, juo praskyrė pažliugusias maisto atliekas ir suplyšusius skudurus. Užkabino dievulį už susipynusių šakų ir ištraukė jį.

Dievulio akys buvo užmerktos, lūpos pabalusios ir suskeldėjusios. Nubyrėję visi lapai. Kažkas, matyt, gavo Dievulį dovanų Kalėdoms, o kai visos maldos buvo išklausytos – atsikratė.

Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad niekas nespokso, Kamilė iškraustė sportinę aprangą iš maišo, sugrūdo Dievulį ten, aprangą ant viršaus ir nubėgo namo.

Tik atsidūrusi prie buto durų susimąstė, ko reiktų jo maldauti. Kad klasiokai paliktų ją ramybėje. Kad patėvis nustotų baubti dėl bet kokio niekniekio. Ir kur reiktų Dievulį pasidėti? Patėvis niekada nepatikėtų, kad jį tiesiog surado. Nepatikėtų, kad tai – tikras Dievulis. Įrodinėtų, kad jis neša tik nelaimes. Tyčiotųsi, kad tiki nesąmonėmis. Baubtų ir kaltintų ją kaskart kam nors nepasisekus.

Nuo mamos irgi reikės slėpti. Ji įžūliai dalinasi Kamilės paslaptimis su tėčiu, nors žino, kas po to laukia. Ir jei ji žinotų apie Dievulį, tikriausiai maldautų priešingų dalykų, nei Kamilė, ir galiausiai nei viena malda nebūtų išklausyta.

Ne, ji jo nepaliks. Čia jos geriausias šansas.

Kamilė ryžtingai atrakino duris ir įėjo vidun. Pirmiausiai Dievuliui reiktų atsigauti. Ji pripylė vonią šilto vandens.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, atsigauk.

– Kiek tu ten gali mirkti?! – patėvis ėmė baladoti duris. Jis taip anksti grįžo? Ar ji pati užmigo?

Kamilė skubiai išleido iš vonios vandenį, įgavusį rusvą spalvą ir kvepiantį molynais. Dievulį suvyniojo į rankšluostį. Greitai nėrė pro duris ir į savo kambarį, palikdama šūkaujantį patėvį.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, tegu jis neina iš paskos.

Regis, praėjo tik akimirka, o štai ji sėdi prie savo stalo ir daro namų darbus. Patėvio nesigirdi. Kur Dievulis? Kamilė žvilgtelėjo po stalu ir rado jį ten, kur ir tikėjosi – savo kuprinėje. Mergaitė susiraukė. Vos tik ji išsako maldą, laikas tarsi pradingsta. Ji pasilenkė ir ištraukė Dievulį, kad į jį įdėmiau pasižiūrėtų.

Pačią pirmąją maldą jis tikrai išklausė, nes atrodė nepalyginamai geriau, nei vos rastas. Lūpos nebe baltos ir suskeldėjusios, o įgavusios spalvą ir minkštumą, oda taip pat tapusi lygesnė ir šiltesnė. Įbrėžimus užpildę sustingę syvai. Vainike brinko pumpurai.

– Maldos išklausomos mainais už laiką? Negirdėjau, kad kas apie tai kalbėtų. Na, pasistengsiu melstis tokiu laiku, kurį gali pasiimti. Laukiu nesulaukiu, kol tu sužaliuosi.

*

Kitą rytą, prieš išeidama į mokyklą, Kamilė pastatė Dievulį ant palangės tarp mamos gėlių. Mama jau išėjusi į darbą, patėvis nepastebės. O laikas, praleistas mokykloje – Kamilė mielai išmainytų jį į ką kito.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, tegu klasiokai iš manęs nesityčioja.

Kamilė stovi prie lentos ir nežino, ką turi atsakyti mokytojai. Apsižvalgė ir suprato. Matematika, paskutinė dienos pamoka, kurią veda baisiausia mokytoja. Klasiokai susiėmę už burnų – dalis tramdo juoką, dalis laikosi nepasakinėję, o dar kiti slepia savo baimę.

– Sėsk. Du.

Kamilė grįžo į savo vietą iš gėdos degančiais skruostais. Po akimirkos sudžeržgė skambutis. Kamilė čiupo kuprinę ir smuko lauk, niekam nespėjus ištarti jokios replikos. Šiandien patyčių iš klasiokų savu kailiu nepatyrė – bet kas iš to?

Namuose norėjo priekaištauti Dievuliui, bet vos pamačiusi jį pamiršo savo pyktį ir nusivylimą. Pumpurai buvo prasiskleidę, oda glotni, šilta, minkšta. Po užmerktais vokais judėjo akys. Koks grožis! Užsinorėjo maldauti visko pasaulyje, bet susivaldė. Užtektinai laimės žiūrėti į jį ir žinoti, kad Dievulis – jos, tiktai jos.

*

Kitą rytą Kamilė pabudo nuo keistų garsų. Kažkas lyg vaikščiojo ir šnabždėjo jos kambaryje? Pramerkė akis ir pamatė mamą, besišnekančią su gėlėmis.

– Mama! Ką čia darai!

– Labas rytas, Kamyte! Laikas keltis! – nusišypsojo keistai džiaugsmingai ir paliko kambarį.

Kamilė pašoko iš lovos. Tik ne tai, tik ne tai! Dievulis tebestovėjo ant palangės. Bet buvo pasisukęs šiek tiek kitaip. Mama jį rado. Kamilei širdis nusirito į kulnus. Dabar tikrai eina pasakyti patėviui, o tada tai bus. O gal ne? Pykčio persmelktų žingsnių dunksėjimo nesigirdėjo.

Mama jam meldėsi, staiga toptelėjo.

– Dievuli! Ko ji tavęs maldavo?

Jo vainikas buvo pilnai sužaliavęs, akys vos vos prasivėrusios, lūpos švelniai šypsojosi. Gražiausia būtybė pasaulyje. Kamilė pajuto labiausiai už viską pasaulyje trokštanti pamatyti jo akis.

– Aš tuoj, tik pusryčius pavalgysiu!

Virtuvėje kibirkščiavo keista atmosfera. Patėvis kaip visada surūgęs kėpsojo priešais televizorių ir žiūrėjo rytines žinias. Mama stengėsi jam visaip kaip įsiteikti. Bet kitaip, nei paprastai.

– Ko čia stovi kaip mietą prarijus? Sėsk ir valgyk, ar tave kaip didenybę reikia prie stalo kviesti?

– Brangusis, nekreipk į Kamytę dėmesio. Ji šiandien ne ta koja iš lovos išlipo. Ar norėtum dar kavos? Galėčiau sumalti šviežios?

Kamilė prisėdo ir pasiėmė vieną sumuštinį.

– Ko imi nepaklausus? Tingi pati pasidaryti? Tau reikia patarnauti, ar ką?

– Atsiprašau, – sumurmėjo Kamilė ir pastūmė sumuštinį atgal.

– Ką ten burbi po nosimi, kalbėk kaip žmogus, ar ir to tavęs prašyti reikia?

– Atsiprašau, – ištarė garsiai.

Mama įjungė kavamalę. Paprastai ji zvimdavo tik savaitgalių rytais.

– Ar tu negali patylėti? Per tave negirdžiu, kas vyksta!

– Aš tik noriu, kad tu mane mylėtum, – ištarė mama tokiu saldžiu balsu, kad Kamilė panoro apsivemti.

– Atsiprašau, aš nealkana, ir pirma pamoka – kontrolinis.

Palikusi virtuvę Kamilė lengviau atsikvėpė. Apetito iš tiesų neliko nė užuominos, o ir apie kontrolinį nemelavo.

Šūdas, kontrolinis! Fizika! Dar blogiau nei matematika, nes be skaičių dar ir visokiausių kvailų raidžių primaišyta. Nesimokė, nes ką mokytis kai ir taip nieko nesupranti, o be to, visą vakarą grožėjosi Dievuliu.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, padėk man parašyti kontrolinį.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, aš taip norėčiau, kad mano tėvai būtų normalūs.

Kamilė rakina buto duris. Ar ji eina į mokyklą? Ne, ji jau grįžta namo. Visa diena pradingo. Ji pravėrė duris, pasiklausė. Tylu. Įžengusi vidun nuskubėjo į savo kambarį. Iš pasišlykštėjimo rytą pamiršo paslėpti Dievulį. Jis stovėjo truputį kitoje vietoje – vadinasi, mama vėl jam meldėsi. Ko ji meldžia? Kad ir kas tai būtų, tai akivaizdžiai neveikia.

Kamilė praskyrė Dievulio sužaliavusį vainiką ir sulaikė kvapą. Plačiai besišypsančios lūpos, ir pilnai atmerktos akys. Lyg žalios, lyg gintaro spalvos, besimainančios, lyg pušų kamienai.

– Dievuli… – sušnabždėjo.

Kažkoks didelis noras gimė jos krūtinėje, toks didelis, kad negalėjo išsakyti žodžiais. Tik rodėsi, kad skęsta tų akių gelmėje, pasiryžusi viską atiduoti.

– Kamile… Kamile, meldžiu tavęs… Nieko taip nenoriu, kaip gyventi… – sušnabždėjo, sušlamėjo Dievulis. – Ar padėsi man?

– Taip, taip!

Dievulio akys užsivertė, burna prasižiojo, ir akimirką atrodė, kad jis tuoj mirs. Bet atsikrenkštė ir tarp dantų pasimatė kažkas apvalaus.

– Imk… Imk..!

Nei kiaušinis, nei gilė. Kamilė stengėsi neparodyti pasišlykštėjimo. Delne sėkla dilgčiojo, lyg ieškotų, kur įleisti šaknis.

– Aš išpildysiu visus tavo troškimus, išklausysiu visas maldas! Tik suteik man savo kūną! – Dievulio lūpos judėjo, bet garsas, atrodo, skambėjo jos galvoje. – Nuryk, ir aš tavyje apsigyvensiu! Mudu būsim vienas!

Kamilė atitoko. Iš vienos pusės, pasiūlymas viliojo. Jai jau taip viskas įkyrėjo, kad mielai užleistų kitam savo gyvenimą. Bet iš kitos… Ji buvo nevykėlė, nekenčiama bendraamžių, jos tėvai nekentė vienas kito, dar labiau nekentė jos, o užvis labiausiai Kamilė nekentė jų visų. Kodėl Dievulis prašytų tokio gyvenimo? O dar tą kiaušinį ryti. Fui, kaip šlykštu.

Sužvangėjo rakinamos durys ir pasigirdo įsiūčio persmelkti žingsniai. Kamilė paniškai pastūmė Dievulį atgal tarp gėlių, gilę įsigrūdo į kišenę.

– Ateik čia, vaikiščia nedėkinga!

Kamilė atkiūtino į virtuvę. Kaži kas šįkart jį taip užvedė? Iš patirties žinojo, kad daug nereikia. Bet neprisiminė, kad būtų palikus neplautą peilį ant praustuvės atbrailos ar batus vidury tako.

– Sėsk ir aiškink.

– Apie ką?

– Sėsk ir aiškink nesimaivius! Apie ką, apie ką! Žinai, apie ką!

Patėvis atrodė piktesnis nei paprastai. Marširavo pirmyn atgal gniaužydamas kumščius. Meluoti? Sakyti bet kokią tiesą iš anksčiau? Viską neigti? Kuris variantas jį supykdytų mažiausiai?

– Vytas spardė mano kėdę, – nusprendė sakyti poros dienų senumo įvykius.

– Kodėl? Ką tu prieš tai padarei?

Kamilė užvertė akis į lubas. Vėl bus knisimasis, kas kaltas, vištytės ir gaidelio stiliumi. Galėtų ir negaišti laiko, vis viena nutars, kad kalta tik ji pati.

– Ir vėl tu maivaisi! Negali atsakyt į klausimą? Ko pridirbai, kad kėdę spardyt reikėjo?

Štai.

Vėl sužvangėjo raktai.

– Kamyte! Ateik, reikia pakalbėt! A, judu jau čia.

Mama prisėdo, pašaudė akimis į vieną, į kitą. Suėmė Kamilės ranką.

– Kamyte, nenoriu, kad nuo mūsų slėptum savo gyvenimą. Tave kažkas kamuoja? Norėčiau apie tai sužinoti iš tavęs, o ne iš klasės auklėtojos.

Kamilė pasimuistė, gūžtelėjo pečiais.

– Tai kad viskas tas pats…

– Gi turi Dievulį, galėtum pasimelsti, paprašyti, kad padėtų tau?

Dabar tai bus.

– Dievulį? Kokį Dievulį?!

– Pas Kamilę ant palangės stovi. Labai gražus, taip ir kviečia melstis.

– Iš kur tu jį gavai?!

– Tikrai, iš kur jis pas tave?

– Radau.

– Radai? Radai?! Tokie dalykai nesimėto! Iš kur tu jį nušvilpei?

– Iš konteinerio.

– Gana čia vaizduot labai šmaikščią! Ir gal jau gana akis vartyt!

Mama barbeno priklijuotais nagais į stalą, patėvis marširavo.

– Tikriausiai netikras. Dekoracija kokia nors. Kurių velnių nešt namo šiukšles iš konteinerio?

– Tikras, tikras! Aš meldžiausi, maldą išklausė!

– Dvi durnos bobos, va kas jūs. Meldžiatės, keliaklūpsčiaujat, davatkėlės, o aš turiu eit ir dirbt. Ir ką tos maldos duoda, a? Davė ką nors gero? Nemanyčiau, nes o ko mes čia susirinkom? A? Taip ir nepasiaiškinai, Kamile.

Raudoniu plieskiantis įsiūtis nurimo, jo vietą užėmė balta, šalta panieka. Dabar žodžius rinktis reikia itin atsargiai. Jei panieka virs neapykanta, bus blogai. Labai blogai.

– Mes galėtume pasimelsti, kad Kamilė išmoktų būti mandagesne?

Klikt. Neapykanta.

Viskas įvyko labai greitai, o gal labai lėtai. Neapykanta varvantys žingsniai link jos kambario. Dūžtantys vazonai. Plaktukas. Tas nuostabus Dievulio veidas, žiūrintis plačiomis akimis į virtuvės lempą. Smūgis. Skiedros. Sakų kvapas. Lapeliai ant virtuvės laminato.

*

Kamilė gulėjo lovoje, nuo ašarų šlapiais smilkiniais. Kišenėje muistėsi Dievulio sėkla. Galbūt ją ištraukti, praryti… ir viskas būtų baigta. Ar ne?

– Aš stengiuosi dėl mūsų šeimos, stengiuosi, kad viskas būtų tobula ir visi būtų laimingi! – iš virtuvės atsklido besibarančių tėvų balsai.

– Visas jūsų kvailas užgaidas tik pildyk ir pildyk, o ar kada nors parūpo, ko norėčiau aš?

Kuris iš jų Dievulis, o kuris – maldininkas?

Jei ji prarytų gilę, taptų viena su Dievuliu. Ką tai reiškia? Ar pavirstų į kitų norus pildančią pastumdėlę, ar į amžinai susiraukusią žiežulą? Ar gyventų savo gyvenimą? O gal tik prarastų save?

Nieko taip nenoriu, kaip gyventi.

Kamilė išsitraukė sėklą. Lyg nujausdama ką negero, ši sukiojosi, stengėsi išsmukti iš tarp pirštų.

– Atleisk, bet teks užaugti pačiam. Negali maldauti, kad kiti tau atiduotų save.

Ji pakilo iš lovos, priėjo prie lango. Gėlių nebebuvo, tad lengvai galėjo jį atidaryti. Įkvėpė gaivaus pavasario nakties oro. Apačioje juodavo bobulės iš pirmo aukšto suruošti vazonai. Sėklą teko suspausti stipriau.

– Nebijok, nemirsi, čia neaukštai. Bus sunku, bet sugebėsi.

Kamilė ištiesė ranką ir paleido gilę laisvai kristi žemyn.

Uždarė langą, sėdo prie stalo ir užsidegė stalinę lempą. Išsitraukė matematikos bei fizikos vadovėlius ir ėmė mokytis.

Tai buvo vienintelis būdas iš čia ištrūkti.