32. Pijus Makselis. Ir kalvos turi ausis

Unka iki šiol užuodė tėvo iššveistą kūną, jo sunykusius pirštus, kuriuos dar prieš mėnesį laikė, šiltus, ir bučiavo. Jo krūtinę raižė grandinių palikti randai. Unka pats jas nuplėšė tėvui nuo odos – tokia buvo sūnaus pareiga. Jis ir giesmes visas sugiedojo, ir septyniais aliejais ištepė, ir palaidojo kaip pridera. Bet nors upės vanduo išplovė vaikino purvinas panages ir nuo ašarų sudrėkusius krumplius, jo kvapas niekur nedingo.

Vakarų horizontas kraujavo. Unka užvertė akis į ankantį dangų ir sulaikė kvapą.

–Atsipalaiduok,–sukuždėjo Haira.

Jis nedrįso sutikti merginos žvilgsnio. Nedrįso net uostelėti jos, taip arti prisišliejusios jam prie lūpų. Haira pamirkė pirštus šventoje ochroje. Jie buvo šalti, kone lediniai. Unka nusmilko pajutęs juos slystant per skruostą, smakrą, per lūpų kraštus. Ochra skaudžiai nudiegė odą, tačiau Unka nesukrutino nė raumenėlio. Jis sekė susikaupusį merginos žvilgsnį ir bandė atspėti, ką ji dabar galvoja.

Haira paskutinįsyk išdažė nykštį ochroje ir įspaudė taškelį vaikinui ant kaktos.

–Viskas.

Jis sumirksėjo. Haira buvo pamėkliška mergina. Oda kone permatoma, akys susmegusios, lūpa amžinai prikąsta. Ji atsitraukė ir ilgai įsižiūrėjo į vaikiną, tarsi laukdama ko nors. Bent žodelio. Bet Unkai šnekėti buvo nevalia. Atžymėtas ochros jis turėjo laikytis tylos įžado iki pat vidurnakčio apeigų. Unka tik linktelėjo merginai, vildamasis, kad tiek jai užteks, ir atsistojo. Per skruostą siūbtelėjo gretimo laužo dūmas. Pakvipo mišku.

Jų stovykla glaudėsi negyvos upės linkyje, išsibarsčiusi tarp viržynų ir žilų akmenų. Laužų mirgesys nutvieskė prietemoje rausvas saleles. Aukštos smailos palapinės, kaulų totemai, vežimų rikiuotės. Toliau, anapus sustingusios upės, juodavo miškas. Unka ilgai žiūrėjo į jo užakusį veidą, lyg kažko ieškodamas. Ir net krūptelėjo pajutęs Hairos delną ant peties.

–Tavęs laukia.

Olos šešėliuose ji glūdėjo nelyg statula, tyli, sueižėjusi. Jos veidas išdraskytas senatvės, akys molinės. Lūpų kampučiuose puvo sustingusi šypsena. Unka stebėjo ją iš anapus lauželio ir laukė. Bežadėje tyloje tik pakuros dusliai traškėjo. Unka klausėsi traukdamas į save tvankius smilkalų dūmus.

–Vėl matau tavo tėvą,–pagaliau sumurmėjo Archa.

Jos balsas suveržė Unkai krūtinę. Jis įsiklausė.

–Pasiilgo tavęs,–tęsė žynė. Ir vėl nutilo. Veidas suakmenėjo,–ar esi pasiruošęs?

Unka linktelėjo.

Archa nuleido akis. Iš po ašutinės mantijos išslydo gyslota ranka. Sviestelėjo saujelę džiovintų varlelių į ugnį. Unkos šnerves sutraukė aštrus dvokas. Jis nusibraukė ašarą.

–Aš neketinu tavęs guosti, Unka,–sušnabždėjo senė, vėl pakėlusi bereges akis į vaikiną,– pnamuno pareiga tau jokios garbės nesuteiks. Jokio džiaugsmo. Tu visą likusį gyvenimą keiksi savo dalią. Ir pelnytai. Bet atmink – sykį apsijuosęs grandinėmis liksi supančiotas iki mirties. O gyvensi ilgai. Skausmingai ilgai.

Unkai prieš akis sušmėžavo metalo pėdsakai ant tėvo odos.

–Haira irgi dalinsis su tavimi šį likimą, kai tik mane pakeis,–tęsė moteris,–judu būsite šios genties širdis ir galva. Haira tau taps artimesnė už seserį, už motiną, galų gale už žmoną. Bet jūs niekada vienas kito nepažinsite, kaip abudu to trokštate,–ji švelniai šyptelėjo,–ir nereikia tau nieko neigti. Pati kadaise mylėjau tavo tėvą.

Unka stengėsi kvėpuoti lygiai, nevirpėti. Ir vis dėlto po akimi pajuto slystančią ašarą. Jis pagalvojo apie Hairą, apie judviejų vaikystę, apie svajones, kurių nė vienas taip ir nedrįso kitam pasakyti. Bet tik akimirką. Unka mirktelėjo ir atsiduso. Aš žinau savo priedermę,–pakartojo sau mintyse,–visada žinojau.

–Kol kas, Unka, tu tik pasakas moki,–urgztelėjo senė, tarsi užuodusi vaikino mintis,–patausok jas vaikams. Pnamunas težino vieną tikrą maldą. Visa kita – smilkalai, jaučiai, kraujo aukos – skirta lengvatikiams apkerėti. Mūsų tikrieji viešpačiai yra beuosliai, akli, bet jie girdi. Prisimink tai, Unka. Ir kalvos turi ausis. Tu atsakysi jiems už visą gentį: už visas mūsų maldas ir nusižengimus. Iki pat senatvės tu šauksies dievų, kurių vardų nė pats nežinosi. Ir tik tu vienas girdėsi jų atsaką.

Malda? Unka sukando dantimis ir užkirto kelią besiveržiančiam klausimui. Virš Archos gobtuvo suvinguriavo plona smilkalų gija. Ji nudelbė akis sau po kojomis ir įkvėpė. Kelis širdies dūžius ola paniro į sunkią, dusinančią tylą. Kai Archa pagaliau vėl prabilo, ji skambėjo kitaip. Jos kuždesys užtvindė ankštą olelę ir nuskambo, lyg sklistų iš visų pusių:

–Ar prisimeni, kodėl pnamunai dėvi grandines, Unka? Kadaise, kai šia žeme dar vaikščiojo dievai, visi mūsų protėviai buvo supančioti. Tūkstantis kartų pragyveno vergovėje, vilkdamos po savęs grandines. Bet dabar mes esame laisvi,–žynės veidas įsitempė, net jos nutįsusios raukšlės ėmė tirtėti,–laisvi kaip gyvuliai. Kaip šunys, netekę savo šeimininkų. Tik pnamunas turi teisę nešioti protėvių grandines ir tarnauti mūsų dievams. Bet kažkada jie sugrįš, pabus savo pilkapiuose. Ir tada tau, arba tavo sūnui, arba tavo sūnaus sūnui teks pareiga jiems sugiedoti pasveikinimą. Tai ir yra toji malda, Unka, toji vienintelė, kurią pnamunas turi žinoti. Ir tik tavo tėvas tau ją galės pasakyti.

Unkos nugarą sukaustė šaltis. Jam teko sugniaužti kumščius ir sukąsti dantimis, kad nepasiduotų drebuliui.

–Greitai vidurnaktis, turi išgerti šventojo viralo. Surask Hairą prie upės ir nedelsk – tėvas jau laukia,–senės veidas vos pastebimai sušvelnėjo,–nebijok, Unka. Jis tave visko pamokys.

Tylos įžadas Unką pavertė šmėkla. Jo nelaukė nei guolis palapinėje, nei vieta prie laužo su kitais

– toks buvo paprotys. Būsimasis pnamunas turėjo susikaupti prieš svarbiausias gyvenimo apeigas, sutelkti mintis. Bet Unkos smilkiniai mušė paklaikusį ritmą. Tarp ausų nelyg krioklys ūžė. Tik pasakas moki,–kartojo jis,–tik pasakas.

Jis nusileido prie upės. Vanduo tyvuliavo užpelkėjęs, dumblinas. Pakrantėje švelniai šiureno nendrynai. Unka atsiduso. Atitolus nuo stovyklos iš tiesų pasidarė lengviau.

–Prisėsk,–sukuždėjo Haira. Ji sedėjo čia pat, prie nendrių, sukryžiavusi kojas ir įsmeigusi žvilgsnį į vandenį. Unka įsitaisė šalia, ne per arti.

Kurį laiką jiedu sedėjo tyloje. Tai nebuvo privaloma – Haira viso labo turėjo pagirdyti vaikiną svaigiuoju upės vandens viralu. Bet jaunuoliai nesiskubino. Nedažnai kada ištaikydavo proga pabūti dviese, toliau nuo genties šurmulio. Klajoklių gyvenime ramybės akimirkos – šlykščiai retos. Unka leido sau vogčiomis dirstelėti į Hairą. Sutiko jos žvilgsnį, juoduojantį blyškiame veide. Merginos lūpa vos pastebimai virpėjo. Unka meldė, kad ji kažką dar pasakytų. Meldė akimis.

Bet Haira susitvardė. Ji pripildė krūtinę atvėsusio oro ir užsimerkė. Nendrių galiukais perbėgo vėjo gūsis. Unka įtempė ausis, kad išgirstų ją per tą kurtinantį šiurenimą, tačiau veltui. Kai mergina vėl pažvelgė į Unką, ji jau buvo persimainiusi. Ramesnė.

Būsimoji žynė ir būsimasis pnamunas pažiūrėjo vienas į kitą kaip pridera. Be slapukiškų dėbčiojimų, be prikąstų lūpų ar raudonuojančių žandų. Haira sukalbėjo maldą ir padavė Unkai molinį puodelį su viralu. Jis juodavo kaip vynas, tačiau kvepėjo spiritu. Vaikinas nedvejodamas susivertė skystį į gerklę ir karčia banga nuplovė visus savo neištartus žodžius.

Visa gentis susirinko palydėti savo naujojo vedlio. Šis sedėjo valtyje su Archa per gerą akmens sviedį nuo stovyklos. Jie kažką giedojo tyliais, pratisais balsais, susibūrę palei krantą, bet Unka neišskyrė žodžių. Nė veidų neįžvelgė. Pagaliau, Archai linktelėjus, jis suėmė irklus ir išjudino geldą negyva upės vaga. Gentainiai ištirpo unksmėje, o jų giesmes pasiglemžė nakties šnaresiai. Valtį užgulė tyla.

–Tavo tėvas irgi bijojo,–kiek paplaukus sumurmėjo žynė,–kai tepiau jam skruostus ochra, jis nesiliovė drebėjęs. O paskui tiek ašarojo, kad net teko iš naujo padažyti. Apeigų išvakarėse aš prižadėjau jam, kad niekada nesiliausiu jo mylėjusi…

Archa pakėlė akis į dangų ir sunkiai atsiduso.

Irklai švelniai teškėjo į vandenį. Pirmyn, atgal, pirmyn. Unka sugniaužė pirštus kad nesimatytų, jog jie tirta. Liežuvį tebedilgino viralas. Jis tave visko pamokys,–pažadėjo jam Archa. Bet jis mane visą gyvenimą mokė…

Pirmyn, atgal, pirmyn.

Valties nosis įsmigo į krantą. Unka išplėšė irklus iš suklampėjusio vandens.

Tai buvo nedidelė salelė, į kurią joks medelis ar krūmas nedrįso leisti šaknų. Kitame jos gale dunksojo vieniša juodo mūro kolona. Jos viršūnė grūmojo nelyg iš po žemių iškeltas kumštis.

Unka padėjo žynei išlipti į krantą, tada surinko pnamuno grandines nuo valties dugno ir kartu su ja patraukė link kolonos. Sala tylėjo, tarsi sugniaužusi kvapą. Net jų žingsniai vos tesigirdėjo ant skystų samanų. Unka negiliais įkvėpimais traukė surūdijusios geležies kvapą sau po nosimi ir bandė įsivaizduoti, kaip jausis grandinės ant kūno.

Prie kolonos papėdės jiedu sustojo ir įsikūrė. Archa ištiesė du kilimėlius, vieną sau, kiek atokiau, o kitą Unkai, prie pat žvilgančio mūro. Ji įsitaisė, sukryžiavo kojas.

–Ištrauk iš kolonos pamatų akmenį ir ištiesk grandines ant kilimėlio.

Taip jis ir padarė. Iš grubiai sudėliotų kolonos akmenų vienas buvo kiek išklibęs ir, lengvai pakrutinus, nenoriai išsitraukė.

–Dabar gulkis,–pasigirdo už nugaros duslus Archos liepimas,–įkišk galvą po kolona ir klausykis. Tai truks tik kelias minutes.

Vaikino širdis sustingo. Ištrauktas akmuo nebuvo palikęs plačios ertmės, bet ji atrodė kone tobulai pritaikyta galvai. Tarsi tam ir iškalta. Unka pritūpė ir lėtai padėjo krūtinę ant šaltų grandinių. Iš už ertmės sklido akmens ir pelėsio tvaikas. Viduje buvo juoda kaip bežvaigždžiame danguje. Ir šalta. Kiek padelsęs, Unka pagaliau giliai įkvėpė. Metas tapti pnamunu.

Jo galva įslydo nelyg gyvatei į nasrus. Pakaušį grybštelėjo netašytas akmuo, bet jis pralindo nesunkiai, iki pat kaklo, ir pakibo. Unka liko visiškai aklas, tačiau visais kitais pojūčiais suvokė, kad pateko į erdvią – neaprėpiamai erdvią – patalpą. Oras čia buvo vėsus, stebėtinai gaivus, o odą kuteno sūkuriuojančios dulkės.

Kurį laiką jis klausėsi savo šnopavimų, laukdamas nežinia ko. Jo akys pamažu priprato prie tamsos ir išskyrė aplinkui blankius sienų apvadus, spirale besileidžiančius gilyn. Gilyn ir gilyn. Unka kabojo virš bedugnio šulinio ir spoksojo jam tiesiai į bereges akis. Visos mintys vaikino galvoje nutilo, visi klausimai, padrąsinimai, priekaištai, iki šiol varpais dundėję tarp ausų, tarsi nugrimzdę į pelkę apkurto. Bet tyla, pakeitusi šį triukšmą, truko tik kelias akimirkas.

Unka ėmė kažką girdėti. Visų pirma jis net nebuvo tikras, ar tai sklido iš požemių, ar jo kaukolėje. Tai buvo tolimas, ritmingas tuksėjimas, tartum širdies plakimas. Jis garsėjo. Burną užtvindė geležies skonis – Unka buvo iki kraujo prisikandęs liežuvį.

Jis įtempė ausis, bandydamas atskirti, iš kur girdi šį garsą.

Ir pagaliau susigaudė, kad jis sklinda iš visur. Iš viršaus, iš pašonių, galų gale iš pačių bedugnės gelmių. Tai buvo metalo balsas. Tarsi plaktukai, kalantys geležį, ar kalavijai, besibučiuojantys mūšio įkarštyje. Šis klegesys pradėjo darytis nebepakenčiamas. Nuo jo ėmė sopėti ausys, tvinkčioti smilkiniai. Unka sudrebėjo, pabandė ištraukti galvą, įkvėpti gryno oro, bet ji buvo įstrigusi.

Kur tu esi?.. Kodėl tu tyli?

Unka muistėsi toliau, kratėsi ant kilimėlio, tarsi žiurkė, patekusi į spąstus. Jis norėjo rėkti, bet pro pravertas lūpas neišsiveržė balsas. Į krūtinę rėžėsi šalta, surūdijusi geležis. Akimirką Unka pasijuto, lyg iš visų pusių būtų supančiotas, lyg aplink jį vyniotųsi gyvatė ir veržtų, dusintų… ir tada jis sustingo, išsižiojęs, gerklėje įstrigus bebalsiam klyksmui. Unka suprato.

Jis iš tiesų klausėsi numirėlių pasaulio; to, apie kurį jam visą gyvenimą pasakojo tėvas ir Archa, kur dabar glūdėjo visos praeitos ir visos būsimos pnamunų kartos. Bet joks balsas nesklido iš tų aklų požemio gelmių, jokia malda ar šventa giesmė tamsoje neaidėjo.

Vietoje savo tėvo jis girdėjo tik grandines.